Iš užsienio – mikriuku. Rizika su detektyvo elementais

Iš už­sie­nio – mik­riu­ku. Ri­zi­ka su de­tek­ty­vo ele­men­tais

Dar­bas už­sie­ny­je pa­ska­ti­no lie­tu­vius kur­ti ve­žė­jų vers­lą. Mik­roau­to­bu­sai ve­ža dar­bi­nin­kus į Vo­kie­ti­ją, Da­ni­ją, Nor­ve­gi­ją, Šve­di­ją, Jung­ti­nę Ka­ra­lys­tę ir ki­tas ša­lis. Klien­tai – ga­ran­tuo­ti, nes, pa­dir­bė­ję še­šias ar aš­tuo­nias sa­vai­tes, į Lie­tu­vą trum­pų ato­sto­gų grįž­ta vai­ruo­to­jai, sta­ty­bi­nin­kai, se­nu­kų pri­žiū­rė­to­jos ir ki­tų sek­to­rių dar­buo­to­jai. Pail­sė­ję vėl va­žiuo­ja dirb­ti.

De­ja, mik­riu­kų vers­las – pui­ki dir­va kles­tė­ti še­šė­liui, nes tik re­tą kar­tą, paė­męs šim­tą ar dau­giau eu­rų už ke­lio­nę, vai­ruo­to­jas duo­da kvi­tą. O din­gus la­ga­mi­nui, klien­tas sun­kiai įro­dy­tų, jog va­žia­vo bū­tent su ta ve­žė­jų bend­ro­ve. Kar­tais ga­li ir ne­ži­no­ti, kas ve­žė, nes už­si­sa­kius mik­riu­ką vie­no­je bend­ro­vė­je, ga­li tek­ti va­žiuo­ti su ki­ta. Bend­ro­vės mai­no­si klien­tais.

Ky­la ir sau­gu­mo pro­ble­mų. Daž­na bend­ro­vė į il­gas, pa­rą ar pu­sant­ros pa­ros trun­kan­čias, ke­lio­nes iš­lei­džia tik vie­ną vai­ruo­to­ją.

Ina VIR­GA­NAUS­KAI­TĖ

redakcija@skrastas.lt

Už­sa­ky­mas – vie­nai, ve­ža ki­ta bend­ro­vė

Sau­sio vi­du­ry­je su­si­ruo­šiau į Da­ni­ją. Už­si­sa­kiau mik­roau­to­bu­są vie­no­je bend­ro­vių, ve­žan­čių ke­lei­vius nuo du­rų iki du­rų.

Vai­ruo­to­jas pa­si­tai­kė pa­slau­gus. Va­žia­vo su­sto­da­mas tik kas ke­lios va­lan­dos. Ne­gai­šo lai­ko res­to­ra­nams. Per per­trau­kė­les už­kąs­da­vo iš na­mų įsi­dė­to mais­to. Tik į ke­lio­nės pa­bai­gą, vi­są pa­rą iš­sė­dė­jęs prie vai­ro, la­bai pa­var­go. Sus­to­jo aikš­te­lė­je šiek tiek nu­snūs­ti. Ta­čiau nu­mi­gu­sį vos dvi­de­šimt mi­nu­čių į dar­bus vyks­tan­tis pro­le­ta­ria­tas jau ža­di­no: va­žiuok, toks ta­vo dar­bas.

Nu­vy­kau sėk­min­gai ir pa­ly­gin­ti grei­tai. To­dėl iš kar­to už­si­sa­kiau tą pa­tį mik­riu­ką grį­žti at­gal. De­ja, bu­vau ne­ma­lo­niai nu­ste­bin­ta, kai, li­kus die­nai iki grį­ži­mo, pa­skam­bi­no vi­sai ki­tos fir­mos vai­ruo­to­jas. Pa­sa­kė, jog jis veš ma­ne at­gal į Lie­tu­vą.

At­vy­ko lai­ku, kaip su­tar­ta. Iš kar­to paė­mė pi­ni­gus už ke­lio­nę. Nei bi­lie­to, nei ko­kio kvi­to, liu­di­jan­čio apie su­teik­tą pa­slau­gą, ne­da­vė. Nors ži­no­jo, kad pir­kau pa­slau­gą nuo du­rų iki du­rų, pa­siū­lė, gal ga­lė­čiau iš­lip­ti Šiau­liuo­se. Pa­si­vaikš­čio­čiau po Sau­lės mies­tą. Su ke­tu­riais la­ga­mi­nais?! Ne­su­ti­kau. Vai­ruo­to­jas skam­bi­no darb­da­viui – ką da­ry­ti. Darb­da­vys, ma­tyt, pa­lai­mi­no par­vež­ti. Dau­giau klau­si­mų ne­be­ki­lo.

Įky­rus bend­ra­ke­lei­vis

Ša­lia sė­din­tis bend­ra­ke­lei­vis bu­vo gir­tas. Ne­ma­lo­niai dvo­kė. Be to, iš­si­trau­kęs iš vi­di­nės striu­kės ki­še­nės ne­di­de­lį bu­te­lai­tį, vis pa­trauk­da­vo deg­ti­nės, kad ne­duok­die ne­spė­tų iš­si­blai­vy­ti.

Vis kumš­čio­jo į šo­ną ir klau­sė: „Ar ga­lim pa­si­kal­bė­ti?“ Gy­rė­si, jog už­dir­ba ke­tu­ris tūks­tan­čius eu­rų per mė­ne­sį, mat, dir­ba sta­ty­bo­se. Tu­rįs ke­tu­ris vai­kus. Kai pra­dė­jo pa­sa­ko­ti, jog pa­li­ko žmo­na, pa­bi­ro aša­ros. Bet neil­gam. Tuoj te­le­fo­ne pa­ro­dė nau­ją­ją drau­gę, ku­ri dir­ba ka­si­nin­ke „Mak­si­mo­je“.

Nu­si­bo­dus klau­sy­tis sve­ti­mų is­to­ri­jų, pa­pra­šiau ki­to bend­ra­ke­lei­vio, kad pa­si­keis­tų su ma­ni­mi vie­to­mis. Šis ge­ra­no­riš­kai su­ti­ko. Ku­rį lai­ką vy­ra­vo ra­my­bė.

Vai­ruo­to­jo nuo­var­gis – ri­zi­ka gy­vy­bė­mis

Ta­čiau vė­lų va­ka­rą, va­žiuo­da­mas per Vo­kie­ti­jos mies­tą, vai­ruo­to­jas vos neį­puo­lė į stul­pą. Jau­ni vy­ru­kai pa­si­pik­ti­no: „Vai­ruo­to­jau, ste­biu jus jau pus­va­lan­dį. Vi­są tą lai­ką at­ro­dė, kad jūs va­žiuo­jat mie­go­da­mas.“

Pa­va­žia­vęs iki ar­ti­miau­sios de­ga­li­nės vai­ruo­to­jas lei­do pa­vai­ruo­ti mok­roau­to­bu­są jau­nam bal­ta­ru­siui ke­lei­viui, grįž­tan­čiam iš dar­bų Da­ni­jo­je. Pats at­si­sė­dęs ke­lei­vio vie­to­je šiek tiek nu­mi­go. Bet tiek to mie­go. Pra­si­dė­jo mo­ka­mi ke­liai. Kas ke­lio­li­ka ki­lo­met­rų rei­kia pra­va­žiuo­ti už­tva­rą ir su­si­mo­kė­ti.

Pail­sė­jęs gal po­rą va­lan­dų, mik­riu­ko šei­mi­nin­kas vėl pa­ts sė­do prie vai­ro. Su­kon­cent­ruo­ti dė­me­sį se­kė­si šiek tiek ge­riau. Bet pra­si­dė­jus sli­džiam ke­liui, vėl ki­lo grės­mių ke­lei­viams. Au­to­mo­bi­liai sly­di­nė­jo, iš­va­žiuo­da­vo į prie­šin­gą eis­mo juos­tą. Bet ku­rią mi­nu­tę grė­sė su­si­dū­ri­mas.

Din­gęs la­ga­mi­nas

Pa­ga­liau pa­sie­kė­me Kau­ną. Mik­roau­to­bu­sas ve­žė ke­lei­vius Vil­niaus kryp­ti­mi. Šiau­lių kryp­ti­mi va­žiuo­jan­čius vai­ruo­to­jas per­so­di­no į leng­vą­jį au­to­mo­bi­lį. Perk­ro­vė la­ga­mi­nus. Ati­džiai žiū­rė­jau, kad bū­tų paim­ti vi­si ma­no la­ga­mi­nai. Juos iš­kro­vė iš mik­roau­to­bu­so ir per­kė­lė į leng­vo­jo au­to­mo­bi­lio ba­ga­ži­nę.

Link Šiau­lių va­žia­vo­me trys ke­lei­viai. Tarp jų ir gir­tas ne­ra­mu­sis vy­ru­kas. Lai­mė, jis at­si­sė­do ša­lia vai­ruo­to­jo. Be to, bu­vo šiek tiek pra­blai­vė­jęs. Bend­ra­ke­lei­viai iš­li­po anks­čiau. Juos par­ve­žė iki du­rų.

Ma­no „du­rys“ bu­vo to­liau­siai. Iš­lei­dus anuos du ke­lei­vius, rei­kė­jo nu­va­žiuo­ti dar ke­lias­de­šimt ki­lo­met­rų. Vai­ruo­to­jas bu­vo toks pa­var­gęs, jog akys pa­čios mer­kė­si. Su bai­me ste­bė­jau jį veid­ro­dė­ly­je. Šne­ki­nau, kiek įma­no­ma rea­ni­ma­vau. Pa­bė­do­jo, jog ne­kal­bi­na­mas ga­li už­mig­ti, kai, ma­ne par­ve­žęs, grį­ži­nės į sa­vo na­mus.

Lai­min­gai įva­žia­vo­me į ma­no na­mų kie­mą. Išk­ro­vė la­ga­mi­nus. Vie­no trūks­ta. Pa­ties svar­biau­sio, ku­ria­me bu­vo lauk­tu­vės na­miš­kiams. Kaip ga­lė­jo nu­tik­ti? Aiš­kiai ma­čiau, kad vi­si ma­no la­ga­mi­nai bu­vo iš­krau­ti iš mik­roaua­to­bu­so. Kur din­go?

Vai­ruo­to­jas skam­bi­na darb­da­viui, ku­ris nu­vai­ra­vo mik­roau­to­bu­są į Vil­nių. Šis pri­pa­žįs­ta – li­ko vie­nas la­ga­mi­nas. Tuoj par­veš jį į Kau­ną. Skam­bi­nu gi­mi­nai­čiams, kad jį paim­tų. Po sa­vai­tės at­veš.

Grįž­tu be lauk­tu­vių. Ar­ti­mie­siems sa­kau, jog lauk­tu­ves gaus, kai su­si­grą­žin­siu sa­vo la­ga­mi­ną. La­ga­mi­ne ne­ma­žai ver­tin­gų daik­tų.

Po sa­vai­tės pro du­ris įžen­gia gi­mi­nai­čiai. At­ne­ša la­ga­mi­ną. Jis – ne ma­no. Ne­di­de­lis, kup­ri­nę pri­menan­tis krep­šys. Ja­me dar­bi­niai dra­bu­žiai ir ke­dai.

Iš­ti­ko šo­kas. Skam­bi­nu ma­ne par­ve­žu­siam vai­ruo­to­jui. Šis skam­bin­siąs darb­da­viui. Neiš­ken­tu­si ir pa­ti skam­bi­nu jo darb­da­viui. Kaip ga­li ši­taip bū­ti? Darb­da­vys pa­ža­da, jog pa­gal ke­lei­vių te­le­fo­nus gal­būt at­seks, kas pa­siė­mė ne sa­vo la­ga­mi­ną. Bet kaž­ko­dėl iš kar­to įta­ria, kad bus pa­siė­męs ke­lio­nė­je gir­ta­vęs sta­ty­bi­nin­kas. Gal tie­siog ži­no­jo? Nes ne­perk­ro­vė jo krep­šio į leng­vą­jį au­to­mo­bi­lį. Po­pie­tę pa­ska­mbi­na. La­ga­mi­nas at­si­ra­do. Tik­rai pas ši­tą gir­ta­vu­sį vy­ru­ką. Sek­ma­die­nį vai­ruo­to­jas paims ir par­veš.

Sek­ma­die­nio ry­tą jo­kio skam­bu­čio. Pa­ti skam­bi­nu vai­ruo­to­jui. Klau­siu, ka­da at­veš pa­klai­din­tą ma­no la­ga­mi­ną. Jis paaiš­ki­na, jog at­veš tik į Šiau­lius. Pri­va­lau at­va­žiuo­ti pa­siim­ti. Ir ati­tįs­ti ne sa­vo la­ga­mi­ną paė­mu­sio vy­ro kup­ri­nę.

Klau­siu, kaip su­pras­ti. Juk la­ga­mi­nas din­go ne dėl ma­no kal­tės. Aš su­mo­kė­jau už ko­ky­biš­ką pa­slau­gą. Jei­gu šian­dien pa­var­gęs, te­gu at­ve­ža ry­toj.

Vai­ruo­to­jas pa­ke­lia bal­są. Ap­kal­ti­na, kad pa­ti ne­sau­gau sa­vo daik­tų. Jie ir taip gai­šę lai­ką skam­bin­da­mi ir ma­no la­ga­mi­no ieš­ko­da­mi. Gal aš ko­kia pre­zi­den­tė, kad la­ga­mi­ną man tu­ri pri­sta­ty­ti į na­mus? Ir ap­skri­tai, aš ne jų klien­tė. Nors pi­ni­gus už ke­lio­nę su­mo­kė­jau bū­tent jiems.

Vai­ruo­to­jo įžū­lu­mas atė­mė ža­dą. Ban­džiau klaus­ti, ko­dėl esu kal­ti­na­ma, juk ne aš paė­miau sve­ti­mą la­ga­mi­ną, o ke­lio­nė­je gė­ręs žmo­gus. Ko­dėl ap­skri­tai to­kius ve­ža ir dėl jų tu­ri ken­tė­ti pa­do­rūs ke­lei­viai?

Kaip sau­go­ti sa­vo la­ga­mi­nus, kai vai­ruo­to­jas iš­li­pa ir kiek­vie­nam klien­tui jo la­ga­mi­ną pa­duo­da? Be to, kar­tais kas ke­lio­li­ka mi­nu­čių sto­ja rink­da­mas siun­ti­nius ir juos pri­sta­ty­da­mas. Vi­są lai­ką šo­ki­nė­ti iš au­to­bu­so ir kont­ro­liuo­ti, kad ta­vo la­ga­mi­no nea­ti­duo­tų kaip siun­tos ar­ba ki­tam klien­tui?

Kaip įma­no­ma su­pai­nio­ti di­de­lį, sun­kų la­ga­mi­ną su kup­ri­nės dy­džio krep­šiu?

Vai­ruo­to­jas kiek nu­lei­džia bal­są. Pa­ža­da la­ga­mi­ną įdė­ti į au­to­bu­są per siun­tų sky­rių.

Bai­min­da­ma­si, jog dar kar­tą ga­liu at­gau­ti ne sa­vo daik­tus ir ne­no­rė­da­ma, kad ma­niš­kis la­ga­mi­nas dar kur nors kla­jo­tų, nu­va­žiuo­ju jo at­siim­ti į Šiau­lius. Vai­ruo­to­jas nė neat­sip­ra­šo už su­da­ry­tus ne­pa­to­gu­mus. Tik at­si­svei­ki­na: „Vi­so ge­ro“.

Ši­tai ve­žė­jų bend­ro­vei su ma­lo­nu­mu sa­kau „vi­so ge­ro“. Ta­čiau kaip ži­no­ti, jog ke­lio­nę už­si­sa­kęs ki­to­je bend­ro­vė­je, vėl ne­pa­pul­si į tą pa­čią?

Be to, mo­kes­čių iš še­šė­li­nio vers­lo no­rin­čios iš­trauk­ti ins­ti­tu­ci­jos tu­rė­tų ati­džiau pa­si­dai­ry­ti po ve­žė­jų bend­ro­ves. O dar­bo sau­gos ins­pek­ci­ja ne­leis­ti, kad į to­li­mas ke­lio­nes bū­tų siun­čia­mas vie­nas vai­ruo­to­jas, ku­ris ri­zi­kuo­ja žmo­nių gy­vy­bė­mis prie vai­ro pra­leis­da­mas po pu­sant­ros pa­ros ir dau­giau.

Giedriaus Baranausko nuotr.