dj Senio užrašai (6)

dj Senio užrašai (6)

Romualdas VOLODKA

Daug kas, pa­klaus­tas, koks di­džiau­sias Ta­ry­bų Są­jun­gos įvy­kis dvi­de­šim­to­jo am­žiaus de­vin­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je, at­sa­kys: Mask­vos olim­pia­da. Mes, mu­zi­kan­tai, tik­riau­siai, ma­ny­si­me ki­taip: Tarp­tau­ti­nis jau­ni­mo fes­ti­va­lis, to­je pa­čio­je Mask­vo­je įvy­kęs 1985 me­tais.

At­ran­ka Lie­tu­vo­je į jį bu­vo di­de­lė, griež­ta. Pro tan­kius sau­gu­mo sie­tus pra­si­skver­bė... KAS?

At­si­ver­sim to me­to spau­dą ir ži­no­sim, kas at­sto­va­vo Šiau­liams ta­me fes­ti­va­ly­je: pa­vyz­džiui, est­ra­di­nis an­samb­lis „Vai­ras“, su ku­riuo kaip sce­na­ris­tas vy­ko Vir­gis Sta­kė­nas ...

Trum­pai ta­riant, Šiau­liai ne­bu­vo ap­lenk­ti to fes­ti­va­lio su­kel­to šur­mu­lio.

Aš tuo­met bu­vau jau­nas, di­na­miš­kas, jud­rus, įvy­kių sū­ku­ry­je no­rin­tis bū­ti žmo­gus, o ir į Mask­vą ga­lė­jai vyk­ti pa­pras­čiau­siai nu­si­pir­kęs trau­ki­nio Kaliningradas–Maskva bi­lie­tą. Ap­lin­ky­bės bu­vo kaip re­ta pa­lan­kios: tuoj tu­rė­jau gau­ti ato­sto­gi­nius, o Mask­vo­je gy­ve­no ir lau­kė man (už Šiau­lių fo­tomu­zie­ju­je or­ga­ni­zuo­tą fo­to­dar­bų pa­ro­dą ir Lie­tu­vos gra­žiau­sių vie­tų ap­ro­dy­mą – Rum­šiš­kės, P. Ma­tai­čio pro­gra­ma, Kau­nas, M. K. Čiur­lio­nio mu­zie­jus, plau­ki­mas gar­lai­viu, Pa­lan­ga, Ni­da – pu­sė Lie­tu­vos per tris die­nas) – „sko­lin­gas“ bi­čiu­lis Fran­cis­kas In­fan­tė (gar­sus Eu­ro­po­je is­pa­nų kil­mės fo­to­me­ni­nin­kas, tė­vai iš Is­pa­ni­jos pa­bė­gę nuo Fran­ko re­ži­mo)...

Tai­gi, at­ro­do, la­bai pa­pras­ta: priei­ni prie Šiau­lių ge­le­žin­ke­lio sto­ties ka­sos, sa­kai: „Man į Mask­vą bi­lie­tą plac­kar­tu...“, su­mo­ki aš­tuo­nio­li­ka rub­lių ir...

Ta­čiau tą kar­tą nu­ti­ko ki­taip.

Ži­no­jau, kad jau­ni­mo fes­ti­va­lio me­tu Mask­va bus už­da­ras mies­tas, į jį bus įlei­džia­ma tik su lei­di­mais. Pa­siė­miau pa­są – bus ge­ra pro­ga pa­si­tik­rin­ti, ar esu per­so­na non gra­ta.

Nuo­gas­ta­vau ne be pa­grin­do. Kai, pa­si­ruo­šęs ke­lio­nei, at­vy­kau prie Šiau­lių ge­le­žin­ke­lio sto­ties ka­sos nu­si­pirk­ti bi­lie­tą, ka­si­nin­kė iš ma­nęs pa­pra­šė pa­so ir, ma­no nuo­sta­bai, iš­si­trau­kė iš stal­čiaus kaž­ko­kį są­ra­šą, su­tik­ri­no su ma­no pa­su ir pa­sa­kė: „Jums ne­ga­li­ma vyk­ti į Mask­vą – esa­te šia­me są­ra­še.“

Sup­ra­tau, kad esu kaž­kuo įtar­ti­nas, ne­pa­ti­ki­mas ta­ry­bų val­džiai. Ką da­ry­ti?

– Ge­rai, – sa­kau, ta­da par­duo­kit iki Puš­ki­no mies­te­lio.

Kas orien­tuo­ja­si geog­ra­fi­jo­je, ži­no, kad nuo Puš­ki­no iki Mask­vos – 80 km.

Į Puš­ki­ną ji man parduoda...Tačiau vi­są ke­lio­nę jau­di­nau­si ir, iš­li­pęs Puš­ki­no sto­ty­je, ma­tau daug vie­no­dai ap­si­ren­gu­sių tur­būt sau­gu­mie­čių.

Įsi­mai­šiau į grįž­tan­čių iš ko­lek­ty­vi­nių so­dų žmo­nių mi­nią, sė­dau į elekt­ri­nį trau­ki­nį ir – aš jau Mask­vo­je.

Ap­si­gy­ve­nau pas mi­nė­tą bi­čiu­lį Fran­cis­ko In­fan­tes, la­bai ge­ro­je vie­to­je – ša­lia Pran­cū­zi­jos am­ba­sa­dos. Ir vi­sai ne­to­li bu­vo di­džiu­lis Gor­kio par­kas, ku­ria­me kie­vie­na są­jun­gi­nė res­pub­li­ka tu­rė­jo įkū­ru­si sa­vo mies­te­lį ir tik rei­kė­jo pa­pul­ti į tą par­ką ir jo Mar­so lau­ke žiū­rė­ti kon­cer­tus, pa­ro­das, su­si­ti­ki­mus.

Įs­pū­dis la­bai di­de­lis, nes Gor­kio par­ke kon­cer­ta­vo pa­čios pa­grin­di­nės so­vie­ti­nio la­ge­rio gru­pės, ir vie­ną iš jų man te­ko ma­ty­ti, tai gar­siau­sia tuo me­tu ju­gos­la­vų gru­pė „Bia­lo dug­me“  („Bal­to­ji sa­ga“), ku­ri at­va­žia­vo su dviem fū­ro­mis – vil­ki­kais su pusp­rie­ka­bė­mis, tos fū­ros su­sto­jo prie sce­nos, nu­den­gė bre­zen­tus, ir pa­ma­čiau 300 tūks­tan­čių va­tų ame­ri­kie­čių ga­my­bos gar­so apa­ra­tū­rą. Įs­pū­dis ir kon­cer­to gar­sas ne­pa­kar­to­ja­mas!

Gru­pė bu­vo ką tik grį­žu­si iš gast­ro­lių Pie­tų Ame­ri­ko­je ir pir­mą kar­tą lan­kė­si TSRS. Na, tuo me­tu, ži­no­jo­me, kad bu­vo Vo­kie­ti­jos De­mok­ra­ti­nė­je Res­pub­li­ko­je gar­si gru­pė „Phu­dis“, Len­ki­jo­je gar­si gru­pė SBB, Čes­la­vas Niemenas...Po to ta­me Mar­so lau­ke vy­ko la­bai daug ren­gi­nių, kon­cer­ta­vo są­jun­gi­nių res­pub­li­kų est­ra­dos at­li­kė­jai.

Bet man – įsi­min­ti­niau­sias vi­sa­me ma­no gy­ve­ni­me – iš Vo­kie­ti­jos De­mok­ra­ti­nės Res­pub­li­kos at­vy­ku­sio ame­ri­kie­čių dai­ni­nin­ko Di­no Ri­do kon­cer­tas.

Na, jis su gi­ta­ra už­de­gė, tur­būt, vi­sus 20 tūks­tan­čių Mar­so lau­ke sto­vin­čių ir be­si­klau­san­čių jo dai­nų, gra­žiai at­li­ko sa­vo pro­gra­mą ir, ly­di­mas, ma­tyt, sau­gu­mie­čių, iš­vy­ko at­gal į Vo­kie­ti­ją. O aš vy­liau­si gau­ti jo au­tog­ra­fą...

Be­je, po kiek lai­ko su­ži­no­jau, kad Di­nui pa­reiš­kus, jog no­ri grįž­ti į Ame­ri­ką, jis neaiš­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis nu­sken­do prie jo gy­ve­na­mo­jo na­mo esan­čia­me eže­re. Kas ga­li pa­neig­ti, kad tai ne Vo­kie­ti­jos De­mok­ra­ti­nės Res­pub­li­kos slap­to­sios po­li­ci­jos dar­bas?

Die­ną prieš jau­ni­mo fes­ti­va­lio ati­da­ry­mą virš Mask­vos griau­dė­jo per­kū­ni­ja ir žai­ba­vo. Dan­gus bu­vo tam­siai mė­ly­nas, apim­tas aud­ros de­be­sų. Į dan­gų pa­ki­lo ke­le­tas lėk­tu­vų, ap­skri­do Mask­vą ra­tu, ma­tyt, bars­ty­da­mi de­be­sis nai­ki­nan­čius kom­po­nen­tus ir, mū­sų nuo­sta­bai, sau­lė nu­švie­tė vi­są Mask­vą, nors ap­link ma­tė­me žai­buo­jan­čius plo­tus.

Tą pačią die­ną su­si­pa­ži­nau su ža­via mer­gi­na iš Lat­vi­jos de­le­ga­ci­jos ir pa­si­gy­riau, kad tu­riu pa­kvie­ti­mą į fes­ti­va­lio ati­da­ry­mą Luž­ni­kų sta­dio­ne. To­liau min­ty­se gal­vo­jau, kaip pa­dė­ti ma­no drau­gei pa­tek­ti į ati­da­ry­mo šven­tę. Ma­tant, kaip cent­ri­nė­mis gat­vė­mis žy­giuo­ja iš vi­so pa­sau­lio at­vy­ku­sios fes­ti­va­lio de­le­ga­ci­jos, su­pra­tau, kad teks paau­ko­ti bran­gų pa­kvie­ti­mą sa­vo drau­gei ir pa­sielg­ti džen­tel­me­niš­kai.

Abiem ste­bint, kaip žy­giuo­ja de­le­ga­ci­jos ir pa­sku­ti­nei žen­giant da­nų il­gap­lau­kių hi­pių jau­ni­mo gru­pei, sa­vo drau­gei ta­riau:

– Su­ri­zi­kuo­jam!

Ir abu, pra­si­bro­vę pro mi­li­ci­jos už­tva­rą, bėg­te įbė­go­me į da­nų de­le­ga­ci­jos gre­tas.

Iki šiol ne­ga­liu pa­ti­kė­ti, kad, ro­dant vie­nin­te­lį pa­kvie­ti­mą, su šiais gy­ve­ni­mu pa­ten­kin­tais da­nais praė­jo­me bent tris pa­tik­ri­ni­mo punk­tus ir su­sto­jo­me prie sta­dio­no, kur pra­si­dė­jo as­me­niš­ka pa­tik­ra.

Ta­da krei­piau­si į ša­lia esan­čius len­kų de­le­ga­ci­jos da­ly­vius – gal jie tu­ri at­lie­ka­mą pa­kvie­ti­mą? Ir jie tu­rė­jo, o, ma­no nuo­sta­bai, ati­da­ry­mo šven­tė­je su jais sė­dė­jau tar­si pa­grin­di­nė­je, da­bar sa­ky­tu­me, VIP lo­žė­je – gre­ti­mo­je tri­bū­no­je iš­kil­min­gą kal­bą sa­kė M. Gor­ba­čio­vas.

Gai­la, dau­giau ne­su­si­ti­kau su Lat­vi­jos gra­žuo­le...

Iš fes­ti­va­lio par­si­ve­žiau aš­tuo­nias fo­tojuos­tas, pen­kias ati­da­viau į atel­jė iš­ryš­kin­ti ir pa­da­ry­ti nuo­trau­kas, bet su­ži­no­jau, kad „vi­sos jos su­ga­din­tos“. Li­ku­sias tris ryš­ki­nau pa­ts, pa­si­da­riau nuo­trau­kas at­mi­ni­mui..

Šiau­liuo­sė daug kam bu­vo nuo­sta­ba, net da­ly­va­vu­siems fes­ti­va­ly­je, kad aš dau­giau pa­ma­čiau ne­gu ofi­cia­lio­sios mū­sų mies­to de­le­ga­ci­jos at­sto­vai.

Vi­du­je gy­riau sa­ve už ryž­tą. Nors na­muo­se ki­lo skan­da­las...

(Bus daugiau)

1985 m. Pa­sau­lio jau­ni­mo fes­ti­va­lis Mask­vo­je. Gor­kio par­ke kon­cer­tuo­ja Di­nas Ri­das (JAV).