Naujausios
Lietuvos pievos ir laukai – lobiai sveikatai
Prieš tris dešimtis metų į Pakruojo rajono Lygumų miestelį atsikrausčiusi šiaulietė Antanina Leistrumienė veda tiesiai į savo nedidelio namelio virtuvę. Čia gausu vazonėlių su įvairiausiais augalais. Apie kiekvieną žino atmintinai: šitas valo plaučius, anas stiprina imunitetą, stovintis tolėliau skirtas švarinti orą. 87 metų pašnekovė – lyg vaistinių augalų žinynas.
Įsitikinusi, jei tik žmonės daugiau žinotų apie gydomąsias augalų savybes, piktų ligų ir nesunkių susirgimų smarkiai sumažėtų, ir netgi operacijų daug kam neprireiktų.
Edita KARKLELIENĖ
edita@skrastas.lt
Pažintis – nuo šešerių
„Kad jūs tik žinotumėte, kiek aukso vertės sveikatos auga po mūsų kojomis!“, – sako ne pagal amžių guvi senolė. Rodo ištisą surinktų augalų sandėlį: džiovintos skrupulingai sudėliotos į dėžutes, kitos užpiltos ir laikomos šaldytuve, trečios žaliuoja vazonuose. Apie kiekvieną – ištisas močiutės pasakojimas. Juokiasi, tai piktžole vadinamos žliūgės dėka ji, būdama 87-erių, skaito be akinių. O Indiškojo svogūno nuopelnas – kad iki šiolei nesiskundžia sename amžiuje itin dažnais sąnarių skausmais.
Pažinti augalus pradėjo būdama maždaug šešerių. Tai mamytės, Šiauliuose turėjusios batų, kuriuos siūdavo Antaninos tėvelis, parduotuvę. Mama dėl užimtumo dažnai neturėdavo laiko, tad naudingųjų žolelių, jų lapelių arba stiebelių, pasakydavo pririnkti mergaitei. Vaistažoles puikiai skirdavo ir Antaninos babytė. Koks pasididžiavimas mergaitei būdavo, kai namo iš laukų sugrįždavo su vaistažolių pilna pintinėle!
Pomėgio domėtis žolelėmis neužmiršo ir suaugusi, ir įgijusi siuvėjos specialybę. O įsidarbinusi Šiaulių ligoninės Infekcinių ligų skyriuje slauge, paskui ir dezinfektore per 16 darbo metų ne tik pagilino turimas žinias, bet tuo metu dirbusių gydytojų dėka sužinojo daug naujų dalykų.
Prieš tris dešimtis metų, 1988-aisiais, šmaikštauja senolė, sugalvojo pabėgti nuo vaikų. Draugės patarta susitaupytus pinigus investavo į namelį Lygumuose, įsidarbino miestelio darželyje virėja, laisvu laiku pašeimininkaudavo baliuose, giedojo Lygumų švenčiausios Trejybės bažnyčioje. Tuo pačiu laiko ir toliau domėjosi vaistingosiomis augalų savybėmis, rinko jas daržuose ir pievose, skabė laukuose.
Laukų ir pievų vaistinė
Dabar, kai garbus amžius vis tik verčia mažinti tempą, A. Leistrumienė – dažna miestelio bibliotekos lankytoja. Juokiasi, kad visos knygos apie vaistažoles ir gydymą jomis jau perskaitytos, kitos – net ne po kartą.
Pašnekovė ir pati stengiasi gydytis vaistingosiomis žolelėmis, ir savo artimiesiems bei kaimynams pataria, jei kuris jos patarimo pasiteirauja. Keletu patarimu močiutė dosniai pasidalija ir su „Šiaulių krašto“ skaitytojais.
Eukaliptui prilygstantis augalas, kaip sužinojome, auga Lietuvos laukuose, darželiuose, o ir namų vazonuose. Tai plunksninis papartis. Gydomųjų savybių turi ir lapai, ir šaknis. Jei skauda kaulus, gelia sąnarius ar susuko radikulitas, A. Leistrumienė pataria gydytis lapais.
Reikėtų į užvalkalą pridėti plunksninio paparčio lapelių ir miegoti ant jų lygiai 12 naktų. Paskui čiužinuką galima išmesti – visą vaistinę naudą augalas jau perdavęs organizmui.
Ponia Antanina tikina, kad po tokios 12-os naktų procedūros skausmus ir gėlimą turėtų kaip ranka nuimti. O jei nenuims, praverstų paskubėti pas gydytoją.
Maudžiančius sąnarius ar geliančius kaulus taip pat galima gydyti ir plunksninio paparčio šaknimi. Tereikia ją kruopščiai nuplauti, supjaustyti gabaliukais ir, užpylus degtine, šiltai palaikyti, tada jau galima tepti ant kūno skaudulių.
Senolė rodo virtuvėje nutįsusius lapus. Tai indiškasis svogūnas – augalas, teigia, neturintis analogų gydant sumušimus, sąnarių ligas. Užtenka nusilaužti gabaliuką ir gleivingu lapelio skysčiu patepti skaudamą vietą: jei ims graužti, vadinasi, bėdą gydys, jei ne, reiškia, neveiks.
Anot pašnekovės, tai indiškojo svogūno dėka ji iki šiol nejaučia sąnarių skausmų. Jaunatviškai pakilusi nuo fotelio be sunkumo pakelia abi rankas į viršų – tai tokia jos sveikata! Sako, jei tik žmonės daugiau domėtųsi augalais, tai ne visiems ir sąnarius keisti reikėtų.
Antanina tikina tiesiog privalanti paminėti ir auksinį ūsą – jis, pasak žolininkės, auksinis gydant vaikelių susimušimus: pargriuvo – patepk nusiskintu ūseliu ir skausmas greitai atlėgs.
O dabar apie daržų piktžole tituluojamą žliūgę, kurios dėka, kaip ką tik teigė ponia Antanina, ji „nesikabina“ akinių nei išmaniajame telefone žinutę arba laikraštį skaitydama, nei televizorių žiūrėdama, nei su drauge bendraudama, nors jaunesnė būdama akinių turėjo net trejus.
Receptas paprastas. Reikėtų kupino arbatinio šaukštelio ką tik iš daržo nurautos arba padžiovintos žliūgės. Užpilti susmulkintą augalą stikline karšto vandens ir palaikyti 20 minučių. Tokiame užpile suvilgyta skepetaite, sukant prieš laikrodžio rodyklę, pavalyti akis. Procedūrą patariama tęsti keletą dienų, o paskui jau galima daryti pertrauką.
Močiutė jaučia pareigą pakalbėti ir apie dar vieną piktžole vadinamą daržo „gėlę“ – lipiką. Sukarpytą lipiką reikėtų užpilti degtine: puikus vaistas nuo mažakraujystės. Gerti po šaukštelį.
O arbatinį šaukštelį su kaupeliu smulkiai sukarpius ir užpylus stikline verdančio vandens bei išgėrus tokios arbatos keturias stiklines per dieną, žolininkės žodžiais, lipikas sėkmingas gydant vėžį, arba profilaktiškai – po puodelį rytais.
Kalankė, anot senolės, stiprina imunitetą. Alijošius – geras vaistas nuo plaučių ligų, storalapis – taipogi tinkamas gydyti bronchus. Tai todėl visus tris paminėtus augalus, sako A. Leistrumienė, pravartu laikyti namų miegamajame, nes jie tiesiog „kvėpuoja“ sveikata.
O mėtos, paaiškėjo, turi ne tik raminamųjų savybių, bet ir kelia apetitą. Jei kartkartėmis išgerti puodelį, savijauta taps geresnė.
„Net šuns skrandis, sugirdžius mėtų arbatos, dirbs kaip padūkęs“, – šmaikštauja senolė, čia pat paglostydama greta gulintį keturkojį draugą Svarą, kurį šeimos nariai buvo sugalvoję Rubliu pavadinti. „Rublis man nepatiko. Geriau Svaras!“ – smagiai kalba namų šeimininkė.
Varpučio šaknis – stresui nuimti. Tereikia baltąją šaknies dalį kruopščiai nuplauti ir supjaustyti gabalėliais, užplikyti verdančiu vandeniu ir palaikyti 20 minučių.
„Vaistažolių nereikia vartoti metų metais. Arbatai 5–7 dienos, ne ilgiau. Nepraeina? Skubėkit pas gydytoją. Trynimais irgi nepiktnaudžiaukite. Per daug vartosite, žolė ne tai, kad nepadėti, bet ir pakenkti gali“, – teigia pašnekovė.
Šneki senolė kalbėtų ir kalbėtų – tiek išminties ji yra sukaupusi.
Kaip šauksi, taip atsilieps
Gal ne tik žolelės, bet domėjimasis viskuo A. Leistrumienei padeda išlikti stebėtinai guviai ir jaunatviškai.
Teigia nežinanti, kas yra vienatvė. Sausio 5 dieną 87-ąjį gimtadienį atšventusiai moteriai ir diena per trumpa: paskaito, su draugėmis arbatos pagurkšnoja, su geraisiais kaimynais žodeliu persimeta, šunelį pavedžioja.
Sako, kad sveikata priklauso ir nuo požiūrio į gyvenimą.
„Kaip lauke šauksi, taip miške atsilieps. Jei aš gerbiu žmones ir mane gerbia. O mūsų miestelio gyventojai – rinktiniai“, – teigia senutė. Ir čia pat prisimena praėjusių metų Antanines, kai gatvės gyventojai jai ir dar vienai kaimynei Antaninai surengė netikėtą varduvių šventę.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
„Negyvenu praeitimi. Puikiai atsimenu, kas buvo vakar ir branginu kiekvieną dieną. Svarbiausias gyvenimo variklis yra žinios ir bendravimas su žmonėmis“, – sako Antanina Leistrumienė.
Augalų lobynas Antaninos Leistrumienės namuose. Apie kiekvieną šeimininkė žino „nuo... iki“.
Susipažinkite – čia Auksinis ūsas. Žolininkė apie šio augalo naudą žino išskirtinai daug.