GYVENUSI TARP KELIŲ PASAULIŲ

GY­VE­NU­SI TARP KE­LIŲ PA­SAU­LIŲ

dr.Sta­sys TU­MĖ­NAS

Praė­jo jau trys mė­ne­siai nuo Šiau­lių poe­tės, Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­mų ra­šy­to­jų są­jun­gos na­rės Da­nu­tės And­ri­jaus­kie­nės mir­ties. Me­tų san­dū­ro­je pa­si­ro­dė jos pa­sku­ti­nė poe­zi­jos ir pro­zos teks­tų kny­ga.

Da­nu­tė nie­ka­da ne­slėpd­vo, kad tu­rė­jo dve­jus na­mus – pir­muo­sius, at­si­neš­tus iš vai­kys­tės Če­če­lių kai­mo Ku­piš­kio ra­jo­ne, ir ant­ruo­sius – pen­kias de­šim­tis me­tų kur­tus Šiau­liuo­se.

„Stip­ry­bės pa­si­sem­ti“

Kiek­vie­nas žmo­gus su me­tų kup­ra vis daž­niau grįž­ta min­ti­mis į sa­vo pra­džių pra­džią – gim­ti­nę. Ne išim­tis ir Da­nu­tė. Tai liu­di­ja ir jos pa­sku­ti­nės di­de­lės apim­ties (302 p.) kny­gos pa­va­di­ni­mas – “Prie iš­ta­kų savo”. Kaip ra­šo au­to­rė, kuo la­biau gy­ve­ni­mo ke­lias įsi­bė­gė­ja ir ne­sus­tab­do­mai sku­ba to­lyn, tuo at­kak­liau ji grę­žio­ja­si į sa­vo pir­mų­jų na­mų, sa­vo tė­viš­kės pu­sę Ry­tų Lie­tu­vo­je.

Į tuos pra­džios na­mus Da­nu­tė sku­bė­da­vo ne tik min­ti­mis, bet ir žo­džiais – jei neį­si­tek­da­vo ei­lė­raš­čiuo­se, ap­mąs­ty­mus pra­plės­da­vo ro­man­tiš­kuo­se, il­ge­sin­guo­se pro­zos teks­tuo­se : “Kai bu­vau vaikas”, “Ma­no kai­mo istorijos”, “Apie laiką”, “Sun­kus grį­ži­mas namo”, “Iš me­džio stip­ry­bės semiuosi”, “Kiš­kio pyragai”, “Šir­dies giesmė”. Na­mai jai – “tai kran­tas, į ku­rį vi­sa­da sku­bi min­ti­mis ieš­ko­ti ne tik užuo­vė­jos, bet ir pa­guo­dos, ku­rios rea­ly­bė­je ne­be­su­lauk­si, nes vi­si ar­ti­mie­ji išė­ję, net lan­gai ir na­mo du­rys su­sve­ti­mė­ję, ištuštėję”, o “slenks­tis per­ski­lęs skaus­mu, min­do­mas sve­ti­mų. (...) Ži­nia, kad ne­be­tu­ri na­mų – pa­ts sun­kiau­sias smū­gis tie­siai į šir­dį. Prib­loš­kia be­na­mio jaus­mas – tu ruo­šei­si sugrįžti”... Sug­rįž­ti ei­lė­se, sap­nuo­se:

Vis sap­nuo­ju gim­tus na­mus, ta­kus,

Sug­rįž­ti į juos stip­ry­bės pa­si­sem­ti,

Tik ko­dėl jie kas­kart at­da­ri, tuš­ti,

Ži­di­nio ug­nis se­niai jau bai­gu­si ru­sen­ti.

(“Tė­vų namai”)

Tuos vai­kys­tės na­mus Če­če­liuo­se pri­me­na ir kny­go­je mi­ni­mi vie­tų, upe­lių var­dai: Vie­šin­ta, Va­šuo­ka, Če­če­liai ir pa­slap­tin­ga­sis upe­lis Če­či­las, nuo ku­rio var­do ne­va ki­lęs gim­to­jo kai­mo pa­va­di­ni­mas.

PAS­LAP­TIN­GA­SIS KU­PIŠ­KIO KRAŠ­TO VIE­NI­ŠIUS

Pris­ta­ty­da­mas D. And­ri­jaus­kie­nės kny­gą ne­ga­liu nu­ty­lė­ti jos, kaip kruopš­čios kraš­to is­to­ri­jos ty­rė­jos dar­bo “Pra­nas Ge­ru­lis – mi­tai ar tik­ro­vė?”, ku­ria­me ji vi­suo­me­nei pri­sta­to pa­slap­tin­gą­jį Ku­piš­kio kraš­to vie­ni­šių Pra­ną Ge­ru­lį (1888-1972?). Tai vie­na iš tų Lie­tu­vos as­me­ny­bių, “pil­ko­sios is­to­ri­jos dalis”, ku­ri so­viet­me­čiu ne­bu­vo mi­ni­ma spau­do­je, ne­pa­te­ko į jo­kias en­cik­lo­pe­di­jas, bet iš­li­ku­si Kupš­kio kraš­to žmo­nių at­min­ty­je.

D. And­ri­jaus­kie­nė pa­ren­gė pri­si­mi­ni­mų pluoš­tą apie pri­mirš­tą kraš­tie­tį, kal­bi­nin­ką, po­lig­lo­tą, Vy­dū­no idė­jų pa­se­kė­ją, vie­ni­šių. Ma­no­ma, kad P. Ge­ru­lis bu­vo Vy­dū­no drau­gas ir pa­se­kė­jas, ža­vė­ję­sis ve­ge­ta­riz­mo idė­jo­mis. D. And­ri­jaus­kie­nė iš­siaiš­ki­no, kad Vy­dū­nas P. Ge­ru­lį ly­dė­jęs į moks­lus Pran­cū­zi­jo­je, o vė­liau jie kar­tu pa­sie­kę Oks­for­dą.

Man šis var­das aso­ci­juo­ja­si su kal­bi­nin­ku Jur­giu Ge­ru­liu, to­dėl ska­ti­nau Da­nu­tę tų są­sa­jų ban­dy­ti su­ras­ti. De­ja, ne­pa­vy­ko, bet nu­ste­bi­no au­to­rės pa­stan­gos ir nu­veik­tas dar­bas. Ji pra­sklei­dė šios mįs­lin­gos as­me­ny­bės pa­slap­ties skrais­tę, per ke­lio­li­ka me­tų su­rin­ko daug do­ku­men­ti­nės me­džia­gos, įro­dė, kad pa­slap­tin­ga­sis ku­piš­kė­nas tik­rai mo­kė­si ir Oks­for­do uni­ver­si­te­te.

Šis P. Ge­ru­lio žings­nis sa­vo me­tu bu­vo pa­da­ręs įspū­dį ir Kau­no uni­ver­si­te­to Hu­ma­ni­ta­ri­nio fa­kul­te­to de­ka­nui V. Krė­vei-Mic­ke­vi­čiui, ku­ris, per­skai­tęs jo “Gy­ve­ni­mo aprašą” bei in­for­ma­ci­ją, kad pa­sta­ra­sis lais­vai kal­ba 7 pa­sau­lio kal­bo­mis, kad yra iš­stu­di­ja­vęs už­sie­nio pe­da­go­gų dar­bus, bu­vo jį priė­męs lais­vu klau­sy­to­ju į uni­ver­si­te­tą.

Pub­li­ka­ci­jo­je apie sa­vo mįs­lin­gą­jį kraš­tie­tį Da­nu­tė spaus­di­na ir do­ku­men­tų ko­pi­jų, ku­rios pa­tvir­ti­na me­džia­gos au­ten­tiš­ku­mą. Ti­kiuo­si, kad D. And­ri­jaus­kie­nės me­džia­ga, pub­li­kuo­ja­ma pri­sta­to­mo­je kny­go­je, pa­ska­tins ini­cia­ty­voms, dar­bams, kad Ku­piš­kio et­nog­ra­fi­jos mu­zie­ju­je bū­tų ne tik la­ko­niš­kos in­for­ma­ci­jos nuo­tru­pos apie jį, bet bū­tų iš­siaiš­kin­ta, ka­da ir kur mi­rė P. Ge­ru­lis (vie­na iš ver­si­jų – kad Jur­dai­čių pen­sio­na­te Jo­niš­kio ra­jo­ne).

SU­RA­DU­SI ANT­RUS NA­MUS

Gy­ve­ni­mo vė­jai Da­nu­tę iš Če­če­lių kai­mo iš­ve­dė į Su­ba­čiaus vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, o vė­liau ji pa­te­ko į Vil­niaus ge­le­žin­ke­lių trans­por­to tech­ni­ku­mą. Pas­ky­ri­mą ga­vo į Šiau­lius, čia su­kū­rė šei­mą su že­mai­čiu ka­riš­kiu Da­nie­liu­mi, daug me­tų dir­bo Šiau­lių ge­le­žin­ke­lio sto­ties rū­mų dik­to­re, bu­dė­to­ja, trau­ki­nių re­vi­zo­re, sto­ties vir­ši­nin­ke, o nuo 1980 m. dar­ba­vo­si mies­to ki­no teat­ruo­se “Lai­kas“, „Dai­nai“.

Kur­ti pra­dė­jo Lie­tu­vai at­kūrus ne­prik­lau­so­my­bę. Pir­ma­sis poe­zi­jos rin­ki­nys „Kryž­ke­lės“ pa­si­ro­dė 1997 m. Ki­tos jos kny­gos: „Iš­de­gu­si sau­lė“, 2000, „Edel­vei­so žy­dė­ji­mas“, 2002, „Šal­ti­nio gel­mių si­dab­ras“, 2005, „Per va­sa­ros snie­gą“, 2006, „Vai­kys­tės var­pe­liai“ (vai­kams), 2007, „Bal­to­sios ty­los užkal­bė­ji­mas“, 2008, „Pa­siž­val­gy­mai gam­to­je“ (vai­kams), 2008.

Ka­dan­gi bu­vo la­bai vi­suo­me­niš­ka, pi­lie­tiš­ka mo­te­ris, pa­si­sa­ky­da­vo spau­do­je, da­ly­vau­da­vo žur­na­lis­to B. Ru­pei­kos lai­do­se per Lie­tu­vos ra­di­ją, ra­šė ir mi­nia­tiū­ras, esė. Jos teks­tuo­se vy­rau­ja gy­ve­ni­mo pa­tir­ties pa­dik­tuo­tos te­mos: san­ty­kis su sa­vo gim­ti­ne, ri­bų tarp kas­die­ny­bės ir bū­ties ieš­ko­ji­mas, su­si­tel­ki­mas į ty­los erd­vę, gam­tos pa­sau­lį.

Die­vi­no bal­tą­ spal­vą, ta te­ma pa­ra­šė ne vie­ną ei­lė­raš­tį, net pa­va­di­no kny­gą. Ir pa­sku­ti­nia­me jos rin­ki­ny­je ne­trūks­ta bal­tos – vil­ties, šve­saus ti­kė­ji­mo – spal­vos: “bal­tos bu­rės, bal­tas žo­dis tylos”, ”balto paukš­čio gies­mė iš bal­to­sios tylos”, “iš bal­to rū­ko debesies”, “bal­tu šo­kiu snigo”, “bal­to ta­ko bal­tas šauksmas”. Ei­lė­raš­ty­je “Poe­zi­jos aiškinimas” Da­nu­tė, pa­si­tel­ku­si kont­ras­tus – bal­ta ir juo­da – aiš­ki­na, kas jai yra poe­zi­ja:

Poe­zi­ja man-

Upės le­li­ja bal­ta.

Poe­zi­ja –

Že­mės juo­da sau­ja.

Poe­zi­ja – šven­tas maiš­tas ta­vy­je.

Bal­tu­mas – tai vil­tis, pa­guo­da, ti­kė­ji­mas, kad “bal­tas žodis” ga­li už­deng­ti jos lan­gą, kad jis ga­li bū­ti “žvaigž­dė dan­gu­je, o že­mė­je – kelias”.

Da­nu­tė be ga­lo my­lė­jo Šiau­lius, jų žmo­nes, su ku­riais per daug me­tų suau­go, čia užau­go jos sū­nus Ro­ber­tas ir duk­ra Jo­lan­ta, bū­re­lis anū­kų, ku­riems kiek­vie­ną gim­ta­die­nį ra­šy­da­vo po ei­lė­raš­tį. La­bai iš­gy­ven­da­vo, kai mir­da­vo bran­gūs jai kū­ry­bos žmo­nės, šiau­lie­čiai, kiek­vie­nam iš jų skir­da­vo sa­vo ei­lė­raš­tį-de­di­ka­ci­ją. Pa­me­nu, kai Da­nu­tei pa­si­guo­džiau, kad mi­rė ma­no bi­čiu­lis Min­dau­gas Kly­vis, tuoj pat ji pa­ra­šė jaut­rų ei­lė­raš­tį apie šį žmo­gų. Tą pa­tį ji pa­da­rė mi­rus Sta­siui Ža­la­liui, Ka­zi­mie­rui Ka­li­ba­tui. Pas­ku­ti­nia­me rin­ki­ny­je sky­riu­je “Dedikacijos” pub­li­kuo­ja­mi jos ei­lė­raš­čiai, skir­ti pro­f. V. Sir­tau­tui (“Kal­bos ąžuolas”), pro­f. V. Tru­šiui (“Atmintis”), doc. E. Prės­kie­nie­nei (“Eglei”).

Da­nu­tė vie­na pir­mų­jų at­si­lie­pė į kvie­ti­mą kur­ti Šiau­lių him­ną. At­si­ra­do „Him­nas Šiau­liams“, ku­riam mu­zi­ką su­kū­rė šiau­lie­tis kom­po­zi­to­rius Dai­nius Da­ni­lai­tis. Kny­go­je spaus­di­na­mas ir him­nas, ir na­tos.

Pri­si­me­nu, kaip nuo­šir­džiai poe­tė džiau­gė­si 2016 me­tų rug­sė­jį, kai Lie­po­rių par­ke bu­vo ati­da­ry­ta Sig­na­ta­rų alė­ja, pri­me­nan­ti Lie­tu­vos is­to­ri­ją, šiau­lie­čius sig­na­ta­rus. Tai bu­vo ženk­las, kad Šiau­liuo­se sau­go­ma is­to­ri­nė at­min­tis. Tuo­jau pat gi­mė jos ei­lė­raš­tis „Šiau­lių gimtadieniui”.

Iš ki­tų ra­šan­čių­jų ji iš­si­sky­rė pi­lie­tiš­ku­mu, kai gy­nė ne vie­ną vi­suo­me­nės in­te­re­są, pvz., dėl cir­ko ke­lia­mo triukš­mo Pie­ti­nia­me mies­to ra­jo­ne.

Prieš 15-20 me­tų ak­ty­viai da­ly­vau­da­vo Šiau­liuo­se reng­tuo­se “Poe­zi­jos pavasariuose”, bet vė­liau iš jų pa­si­trau­kė. To prie­žas­tis – Šiau­lių poe­tams juo­se ne­be­lik­da­vo vie­tos, jie bū­da­vo tik fo­nas po Lie­tu­vą va­ži­nė­jan­tiems “di­die­siems poetams”, o šiau­lie­čiai ga­lė­da­vo pa­skai­ty­ti po ei­lė­raš­tį, ir tai – jei­gu lik­da­vo lai­ko...

Jos ei­les mie­lai spaus­di­no „Gin­ta­ro gim­ti­nė“, ne­ma­žai kū­ry­bos pub­li­kuo­ta al­ma­na­chuo­se „Jung­tys“, „Ten, si­dab­ro vin­gy...“

Da­nu­tės poe­zi­ja su­si­lauk­da­vo įver­ti­ni­mo li­te­ra­tū­ri­niuo­se kon­kur­suo­se, ne kar­tą ta­po jų lau­rea­te: 2007 m. ap­do­va­no­ta kal­bos pra­kti­kos cent­ro „Lin­qua Li­tua­ni­ca“ pri­zu „Raš­tin­giau­siai Mo­ti­nai“ (be­je, ji mėg­da­vo da­ly­vau­ti kas­met or­ga­ni­zuo­tuo­se Dik­tan­to kon­kur­suo­se), ap­do­va­no­ta Šiau­lių mies­to kul­tū­ros sky­riaus pa­dė­kos raš­tais už kū­ry­bi­nę veik­lą, gim­to­sios kal­bos tur­ti­ni­mą. 70-me­čio pro­ga 2008 me­tais ap­do­va­no­ta Šiau­lių ap­skri­ties vir­ši­nin­ko pa­dė­ka už pi­lie­ti­nio ak­ty­vu­mo ska­ti­ni­mą kū­ry­bo­je. Au­to­rė die­vi­no gam­tos ir pa­sau­lio pla­ty­bes, to­dėl 2009 m. džiau­gė­si nu­ga­lė­ju­si „Šiau­lių kraš­to“ kon­kur­se, ku­ria­me už ei­lė­raš­tį „Pat­ria una – Tė­vy­nė vie­na“ bu­vo ap­do­va­no­ta dip­lo­mu ir iš­si­pil­dė jos sva­jo­nė pa­skrai­dy­ti oro ba­lio­nu – toks bu­vo pri­zas.

Da­nu­tė di­džia­vo­si, kai jos kū­ry­bą įver­ti­no JAV lie­tu­viai. 2007 m. už jos penk­tą­ją poe­zi­jos kny­gą „Per va­sa­ros snie­gą“ šiau­lie­tei bu­vo pa­skir­ta LNRS me­ce­na­tės dr. N. Ba­tai­tytės li­te­ra­tū­ri­nio fon­do Sta­sio Ba­tai­čio var­do pre­mi­ja li­te­ra­tū­ros sri­ty­je. Ame­ri­kos lie­tu­vius su­ža­vė­jo au­to­rės nuo­sta­tos: nuo­šir­dus san­ty­kis su Tė­vy­ne ir jos is­to­ri­ja, ne­ri­mas dėl Lie­tu­vos da­bar­ties ir atei­ties.

TRE­ČIA­SIS PA­SAU­LIS

Da­nu­tės gy­ve­ni­mo biog­ra­fi­ja ir kū­ry­ba pa­tvir­ti­na, kad ji neiš­si­te­ko dve­jų na­mų – gim­ti­nės Ku­piš­kio ir Šiau­lių erd­vė­se. Sa­vo kū­ry­bo­je ji nu­si­kel­da­vo į to­li­miau­sias pa­sau­lio ša­lis, bet daž­niau­siai į tas, ku­rio­se vyk­da­vo ne­ra­mu­mai: Uk­rai­ną, Si­ri­ją, to­li­mą­sias in­dė­nų pre­ri­jas ar Vi­du­ri­nės Azi­jos dy­ku­mas, Kau­ka­zo tar­pek­lius (1983–1990 me­tais ji dir­bo tu­ris­ti­nių gru­pių va­do­ve, ly­dė­da­vo eks­kur­san­tus iš Lie­tu­vos).

Tas kla­jo­nes min­ti­mis, ke­lio­nių nos­tal­gi­ją, ko ge­ro, pa­gim­dė jos gy­ve­ni­miš­ka pa­tir­tis: gy­ve­ni­mo tarps­nis Vo­kie­ti­jo­je, dar­bas ge­le­žin­ke­lio trans­por­to sis­te­mo­je, kur kas­dien iš Šiau­lių ge­le­žin­ke­lio sto­ties pa­ly­dė­da­vo ka­žin kur su sa­vo gy­ve­ni­mais ke­liau­jan­čius žmo­nes. Pas­ku­ti­nia­ja­me Da­nu­tės rin­ki­ny­je spaus­di­na­mos ei­lės, skir­tos ko­vo­jan­čiai Uk­rai­nai (“Apyaušriais”, “Gie­dok, paukštele”).

Nors jai ke­lio­nės bu­vo var­tai į pa­sau­lį, per ku­riuos ji iš­vyk­da­vo ir grįž­da­vo, bet Da­nu­tė vi­sa­da iš­gy­ven­da­vo dėl pa­sta­rai­siais me­tais au­gan­čios emig­ra­ci­jos, nes sve­tur mū­sų jau­ni­mas, pa­sak jos, daž­niau­siai te­bū­na “var­go skruzdėlės”. Ei­lė­raš­ty­je “Emigrantams” ji su liū­de­siu ir ga­na ka­te­go­riš­kai ra­šo:

To­kių išei­nan­čių jau vo­ros – ta­kus juo­dai pra­my­nė,

At­gal su­grįž­tan­tys su aša­rom – vai­kus pra­ra­dę.

Te­nai, kur mū­sų dar ne­bu­vę – te­kė­ję auk­so upės...

Į jas ne­keis­čiau Lie­tu­vos, dai­nuo­jan­čios Še­šu­pės.

––

Tai­gi trys Da­nu­tės pa­sau­liai, trys jos mei­lės, už ku­rias prieš ne­lem­tą­ją Da­nu­tės mir­tį 2018 me­tų spa­lį tuo­me­ti­nė Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Kul­tū­ros mi­nist­rė Lia­na Ruo­ky­tė-Jons­son sky­rė pa­dė­ką “už įtai­gų ir nuo­šir­dų poe­ti­nį žo­dį, il­ga­me­tę kū­ry­bi­nę veik­lą, kraš­to tra­di­ci­jų puo­se­lė­ji­mą, pi­lie­tiš­ką po­zi­ci­ją, ak­ty­vų da­ly­va­vi­mą vi­suo­me­ni­nia­me ir kul­tū­ri­nia­me gy­ve­ni­me“.

Šiau­lių ne­gau­sus poe­tų bū­re­lis ne­te­ko dar vie­nos kū­rė­jos, ku­ri iš­si­sky­rė iš ki­tų ne poe­zi­jos įmant­ru­mu, ei­lė­da­ros ek­vi­lib­ris­ti­ka, o nuo­šir­džiu, tie­siu, pi­lie­ti­niu ir pa­trio­ti­niu žo­džiu, pri­sod­rin­tu gė­rio. Taip sa­kė pa­ti Da­nu­tė vie­no­je de­di­ka­ci­jo­je – ne apie sa­ve, o apie ki­tus:

“Li­ko gė­ris, drau­gams, ar­ti­miems iš­da­lin­tas, / Ir li­ko gė­la, ku­ri žy­di juo­dai”...

Šian­dien taip kal­bė­ti ne­la­bai ma­din­ga, bet skam­ba pri­me­nan­čiai, kad kū­ry­ba yra įvai­ri ir kiek­vie­nas poe­ti­nis žo­dis ran­da sa­vą­jį skai­ty­to­ją.

Da­nu­tei And­ri­jaus­kie­nei ke­lio­nės bu­vo var­tai į pa­sau­lį.

Da­nu­tės And­ri­jaus­kie­nės teks­tuo­se vy­rau­ja gy­ve­ni­mo pa­tir­ties pa­dik­tuo­tos te­mos.

---

Skai­ty­to­jams siū­lo­me pa­skai­ty­ti pa­sku­ti­niuo­sius D. And­ri­jaus­kie­nės ei­lė­raš­čius, ra­šy­tus 2018 m. lie­pą.

Juo­se jau ne­ra­si­me spin­de­sio, op­ti­miz­mo, čia daug mi­no­ri­nių min­čių, ne­ri­mo ženk­lų, nuo­jau­tų.

Epi­lo­gas

Ei­lė­raš­čiai – ma­no vai­kai,

Jau ir vai­kys­tę išau­go.

Nuo rūs­taus žo­džio, sun­kių min­čių,

Sau­go ma­ne ir sau­go.

Ar aš lai­min­ga – kas pa­sa­kys ...

Lai­mė – kai aš ra­šau.

Ma­no sva­jo­nių min­tys ir vil­tys

Sklai­do­si sau ...

Gy­ve­ni­mo pė­dos

Bal­ti vyš­nių žie­dai plaz­dė­jo

Ir nu­plaz­dė­jo.

Pė­dos ma­no per že­mę

Ėjo nuė­jo ...

Ką už­gy­ve­nau – li­ko tik kry­žius

Pa­ke­lėj.

Jį per sun­ku man ne­šti.

Nek­ro­lo­gas

Poe­tė ga­liu bū­ti tik sau.

Pri­pa­ži­ni­mo – lyg bly­no – iš ki­tų ne­pra­šau.

Žo­dį ma­no – kaip kam pa­tin­ka, taip sver­kit.

Kai nu­mir­siu -

Ak­me­niu be­var­džiu už­vers­kit.

Ant ma­no ne­bū­ties

Te­gul Per­kū­nas ug­nies ie­tis lau­žo...

Sa­vas kran­tas

Ke­lio dul­kes nu­si­prau­siu

sa­va­me kran­te

ant ne­ži­no­my­bės slenks­čio -

ne lai­kas dar ei­ti na­mo

ir už­si­sklęs­ti skląs­čiu du­ris.

Neiš­dai­nuo­tos dai­nos,

neiš­gie­do­tos gies­mės,

neat­riek­ta dar duo­nos rie­kė,

bal­tes­nė už die­ną...

Šian­dien ryš­kiau nei va­kar

spin­di žvaigž­dės -

mi­li­jo­nais ne­nu­gy­ven­tų gy­ve­ni­mų...

Pri­sė­sim kryž­ke­lėj

grį­ži­mu į sa­ve, su­pra­ti­mu -

di­de­lis džiaugs­mas ste­bė­ti,

kaip še­šė­lis ve­ja­si švie­są,

nu­bė­gan­čią ke­liu.

Da­nu­tė And­ri­jaus­kie­nė. "Prie iš­ta­kų sa­vo". Iš­lei­do „Li­te­ra“, 2018, 150 egz. Vir­še­lio dai­li­nin­kė ir nuo­trau­kų au­to­rė Vi­gi­ta Juod­val­kie­nė, kny­gos su­da­ry­to­jas Sta­sys Tu­mė­nas, re­dak­to­rius Sta­sys S. Tu­mė­nas.