Policijos vadovui paklūsta ir ąžuolas

Po­li­ci­jos va­do­vui pa­klūs­ta ir ąžuo­las

Šiau­lių mies­to ir ra­jo­no po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to vir­ši­nin­kas Ma­ri­jus Ma­cis prieš 12 me­tų pri­si­jau­ki­no me­dį. Įsi­gi­jęs kal­te­lį ir pa­ban­dęs iš­skap­tuo­ti pa­pras­tą me­di­nu­ką, pa­rei­gū­nas nuo ta­da no­riai ima į ran­kas įran­kį. Ne­dau­ge­lis ži­no, jog mies­to ir ra­jo­no po­li­ci­jos va­do­vo na­mų rū­sio pa­tal­po­je įreng­to­je dirb­tu­vė­lė­je gims­ta ir pa­lin­kę rū­pin­to­jė­liai, ir ąžuo­li­niai kry­žiai, ir Už­ga­vė­nių kau­kės, ir ki­ti šir­džiai mie­li rank­dar­biai.

Praė­ju­sių me­tų pa­bai­go­je gim­ti­nė­je, Jo­niš­kio ra­jo­ne, Skaist­gi­rio mies­te­ly­je, M. Ma­cis Lie­tu­vos 100-me­čio pro­ga pa­sta­tė ąžuo­li­nį kop­lyts­tul­pį ir su­ren­gė jau ant­rą per­so­na­li­nę me­di­nių kry­žių ir lie­tu­viš­kų rū­pin­to­jė­lių pa­ro­dą.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Staig­me­na ko­le­goms

Il­ga­me­tis pa­rei­gū­nas me­ni­nin­ku sa­vęs ne­va­di­na. Sa­ko, drož­da­mas tu­ri vie­nin­te­lį tiks­lą – at­si­pa­lai­duo­ti po sun­kios dar­bo po­li­ci­jo­je die­nos, nu­kreip­ti min­tis nuo or­ga­ni­za­ci­nių rei­ka­lų ir pro­ble­mų. Apie ko­kius nors me­nus nie­ka­da ne­gal­vo­jęs.

Nu­ti­ko taip, kad įgi­jęs spe­cia­lio­jo pedagogo–logopedo iš­si­la­vi­ni­mą, o vė­liau My­ko­lo Ro­me­rio uni­ver­si­te­te – Tei­sės ma­gist­ro laips­nį, Šiau­lių tar­dy­mo izo­lia­to­riu­je bu­vo pa­skir­tas auk­lė­ti ne­pil­na­me­čius. Vė­liau dar­bą su ne­pil­na­me­čiais tę­sė ir po­li­ci­jo­je.

Pa­rei­gos kei­tė pa­rei­gas, už­duo­tys – už­duo­tis: nuo ei­li­nio pa­rei­gū­no iki Šiau­lių 1-ojo po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to vir­ši­nin­ko pa­va­duo­to­jo. Iš po­li­ci­jos ket­ve­riems me­tams pa­bė­go į Spe­cia­lių­jų ty­ri­mų tar­ny­bos Šiau­lių val­dy­bą. Sug­rį­žęs į po­li­ci­ją, ta­po Šiau­lių ap­skri­ties vy­riau­sio­jo po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to Imu­ni­te­to sky­riaus vy­riau­siuo­ju ty­rė­ju, pa­skui – Ra­sei­nių ra­jo­no po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to vir­ši­nin­ku, o nuo praė­ju­sių me­tų spa­lio va­do­vau­ja Šiau­lių mies­to ir ra­jo­no po­li­ci­jai.

Net 22 me­tus tei­sė­sau­go­je plu­šan­tis M. Ma­cis šyp­so­si: dau­ge­liui ko­le­gų bū­sian­ti ne­ti­kė­ta staig­me­na apie jo po­mė­gį. Sa­ko, kad tik­rai ne vi­si ko­le­gos ži­no, jog tu­rė­da­mas lais­vo lai­ko jis ima į ran­kas kir­vu­ką ir me­džio ga­ba­lą.

Nuo gry­bo iki Rū­pin­to­jė­lio

Ma­ri­jaus gi­mi­nė­je dro­žė­jų ne vie­nas. Klai­pė­do­je gy­ve­nan­tis dė­dė Juo­zas Lu­kaus­kas – liau­dies meist­ras. Toks pa­t ir dė­dės tė­vu­kas.

M. Ma­cio se­ne­lis taip pat ne­pa­leis­da­vo iš ran­kų me­džio: oi, kaip spė­riai jo ran­kos ga­min­da­vo šaukš­tus ir šaukš­te­lius!

O Ma­ri­jus su­gal­vo­jo pa­ban­dy­ti prieš 12 me­tų. Su­ti­kęs šiau­lie­tį tau­to­dai­li­nin­ką An­ta­ną La­žins­ką įsi­gi­jo iš jo kal­te­lį. Par­si­ne­šė iki tol ran­ko­se ne­tu­rė­tą įran­kį na­mo. Po įtemp­to dar­bo išė­jo... gry­bas. Šyp­so­si pa­rei­gū­nas, grei­čiau­siai ne pa­ts dai­liau­sias tas me­di­nu­kas išė­jo, kad na­muo­se jo kaž­kaip tie­siog ne­li­ko.

Nors ir ne­la­bai dai­lus, bet grei­čiau­siai bū­tent tas gry­bu­kas M. Ma­cį „už­ka­bi­no“.

Net­ru­kus iš­plė­tė ma­žes­nių ir di­des­nių kal­te­lių asor­ti­men­tą. Dar vie­no gry­bo ne­bed­ro­žė, pa­ban­dė pa­si­dir­bin­ti šaukš­tą. Bet jis, sa­ko, išė­jo toks ne­vy­kė­lis, kad į šaukš­tų pu­sę nuo ta­da žiū­rė­ti ne­no­ri.

Ir vie­ną gra­žią die­ną iš­vy­do dė­dės pa­da­ry­tą Rū­pin­to­jė­lį. Pa­ban­dė pa­ts. Da­bar, šmaikš­tau­ja, kad pir­mo jo Rū­pin­to­jė­lio na­muo­se taip, kaip ir pir­mo gry­bo, taip pat ne­bė­ra.

Mėgs­ta­miau­sias – ąžuo­las

La­biau­siai M. Ma­cis mėgs­ta drau­gau­ti su ąžuo­lu – me­džiu, ku­rio kie­tu­mo, pa­si­tai­ko, neat­lai­ko nei kir­vu­kas, nei kal­te­lis. Lie­pos me­die­nos, sa­ko, taip ir ne­pa­mė­gęs – per­ne­lyg nuo­bo­dus esan­tis jos pa­ruo­ši­mo dro­žy­bai pro­ce­sas.

O ąžuo­lą, net ir su­kly­dus, esą įma­no­ma pa­ko­re­guo­ti. Bet kar­tu jis, tiks­liau sa­kant, kiek­vie­nas šio me­džio ga­ba­las, ab­so­liu­čiai ne­nus­pė­ja­mas: lem­tin­gu ga­li tap­ti ir vie­nas ne­tei­sin­gas kir­tis – ims jis ir nu­skils pa­čio­je svar­biau­sio­je vie­to­je. To­kius dar­bus ten­ka paau­ko­ti na­mų kros­niai.

Be to, ąžuo­lo me­die­nos kva­pas „ve­žan­tis“.

Na­mų rū­sy­je įreng­to­je ne­di­de­lė­je dirb­tu­vė­lė­je iš­skap­tuo­tus ąžuo­li­nius rū­pin­to­jė­lius Ma­ri­jus jau skai­čiuo­ja de­šim­ti­mis. Nė vie­no to­kio pa­ties, kiek­vie­nas tu­ri kaž­ką sa­vi­to, iš­skir­ti­nio, in­di­vi­dua­laus. Ir vi­si su­kur­ti be jo­kių ypa­tin­gų įren­gi­nių, dau­giau­siai ran­kų dar­bo.

Į sa­vo kū­ri­nius šiau­lie­tis žiū­ri su kri­tiš­ka šyp­se­na: to gal­va per di­de­lė, ano vei­das per­kreip­tas, tre­čio ran­kos ne­pro­por­cin­gos. Dėl to ne­re­tai su­lau­kia šei­mos na­rių, la­biau­siai žmo­nos Jur­gi­tos, Šiau­lių vals­ty­bi­nės ko­le­gi­jos dės­ty­to­jos, pa­sta­bų.

Dėl kri­ti­kos kar­tą sė­do ir iš­skap­ta­vo Už­ga­vė­nių kau­kę – krei­vą, šlei­vą, na, kaip tik to­kią, ko­kia ir tu­ri bū­ti.

Sa­vo dar­bų es­ki­zų sa­ko nie­ka­da nė­ra nu­si­pie­šęs – kaip nu­si­pieš, jei pai­šy­ti nie­ka­da ne­si­se­kė. Tai to­dėl vi­si me­di­nu­kai gims­ta gal­vo­je ir ga­mi­na­mi, pa­ties žo­džiais, „on­li­ne“. Gal dėl to kar­tais ir išei­na krei­vo­mis fi­zio­no­mi­jo­mis?

Kop­lyts­tul­pis gim­ti­nei ir sa­viems

Prieš tre­jus me­tus Jo­niš­ky­je M. Ma­cis su­ren­gė pir­mą sa­vo rū­pin­to­jė­lių pa­ro­dą.

Pas­kui su­gal­vo­jo iš­skap­tuo­ti kry­žių. Dar­bas at­sa­kin­gas, bet M. Ma­ciui jis pa­ti­ko. Net­ru­kus ant išo­ri­nės gim­to­sios Skaist­gi­rio pa­ra­pi­jos baž­ny­čios sie­nos bu­vo pa­ka­bin­tas pa­rei­gū­no pa­da­ry­tas kry­že­lis.

O praė­ju­siais me­tais gim­tą Skaist­gi­rio mies­te­lį su me­džiu su­si­bi­čiu­lia­vęs po­li­ci­nin­kas pa­ger­bė pust­re­čio met­ro kop­lyts­tul­piu, skir­tu pa­mi­nė­ti Lie­tu­vos šimt­me­čio ju­bi­lie­jų. Kartu ati­da­rė per­so­na­li­nę lie­tu­viš­kų Rū­pin­to­jė­lių pa­ro­dą, šį­kart – ne de­šim­ties, o de­šim­čių dar­bų.

Ir tu­ri idė­ją: da­bar jau iš­ny­ku­sio Bar­ga­vo­nių kai­mo (Jo­niš­kio ra­jo­nas) apy­lin­kė­se bū­ti­nai pa­sta­tys me­di­nį kop­lyts­tul­pį. Bū­sian­tis jis se­ne­lių, ka­dai­se šio kai­mo gy­ven­to­jų, at­min­čiai pa­gerb­ti.

Po­mė­gis – at­sva­ra dar­bui

Mies­to ir ra­jo­no po­li­ci­jos vir­ši­nin­ko žo­džiais, kiek­vie­nas žmo­gus tie­siog pri­va­lo tu­rė­ti mie­lą po­mė­gį. Ir grei­čiau­siai klys­ta mėgs­tan­tys sa­ky­ti, kad pa­tin­kan­tis tie­sio­gi­nis dar­bas at­sto­ja ho­bį.

„Lais­va­lai­kio už­siė­mi­mas – bū­das nu­kreip­ti min­tis nuo rei­ka­lų, pa­leis­ti fan­ta­zi­ją, nuim­ti per die­ną pa­tir­tą įtam­pą“, – pri­va­lu­mus var­di­ja pa­rei­gū­nas. Dar­be, sa­ko, ne­bū­na „noriu–nenoriu“, o kū­ry­bo­je, jei nė­ra min­čių, ne­da­rai.

Vis dėl­to šiau­lie­tis pri­pa­žįs­ta, kad nuo per­nai spa­lio 12 die­nos pa­ti­kė­tos Šiau­lių mies­to ir ra­jo­no po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to vir­ši­nin­ko pa­rei­gos kol kas ati­ma di­de­lę da­lį lai­ko.

Ti­ki­si, kad ap­si­pra­tęs ir su­ri­kia­vęs vi­sus dar­bus, pa­va­sa­riop vis daž­niau už­suks į sa­vo dirb­tu­vė­lę ir paims į ran­kas mėgs­ta­mą ąžuo­lą.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Kiek­vie­na Už­ga­vė­nių kau­kės fi­zio­no­mi­ja, sa­ko su me­džiu drau­gau­jan­tis po­li­ci­nin­kas, to­kia, ko­kiai ir pri­klau­so bū­ti.

Prieš 12 me­tų me­die­nos skap­ta­vi­mo dar­bus iš­mė­gi­nęs Ma­ri­jus Ma­cis ne­sle­pia tu­rin­tis rim­tų idė­jų.

Kū­ry­bos pro­ce­sas.

Šiau­lių mies­to ir ra­jo­no po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to vir­ši­nin­kas Ma­ri­jus Ma­cis įsi­ti­ki­nęs, kad lais­va­lai­kio po­mė­gis – pui­kus bū­das at­si­pa­lai­duo­ti, nuim­ti įtam­pą bei iš­ban­dy­ti sa­ve.