„Aš prisimenu visus ir viską...“

„Aš pri­si­me­nu vi­sus ir vis­ką...“

Su­la­mit Fro­ma­nai­tė-Lev į Šiau­lių ge­tą pa­te­ko bū­da­ma vos ke­lių sa­vai­čių: į vie­ną ge­to da­lį nu­va­rė Su­la­mit su ma­ma Po­li­na ir mo­čiu­te Eta Gav­rons­kie­ne, į ki­tą – tė­vą Na­ta­ną.

„Vi­są gy­ve­ni­mą gy­ve­nu nuo­jau­ta, kad pri­si­me­nu tai, kas su ma­ni­mi įvy­ko, nors su­pran­tu, jog ne­ga­liu ši­to at­si­min­ti“, – sa­ko iš ge­to iš­gel­bė­ta mo­te­ris. Kai jos pa­pra­šė už­ra­šy­ti pri­si­mi­ni­mus, ji il­gai ne­ga­lė­jo pri­si­lies­ti prie sa­vo is­to­ri­jos. „Ra­šiau dvi die­nas ap­si­py­lu­si aša­ro­mis... Ir kaip ma­no ma­ma vis­ką iš­tvė­rė?“ Ge­te ji iš­gy­ve­no dve­jus me­tus ir pen­kis mė­ne­sius.

Gy­vy­bė ar­ba pie­no la­še­lis

Pas­kam­bi­nus Su­la­mit Lev į Vil­nių, ji la­bai ap­si­džiau­gė skam­bu­čiu iš Šiau­lių: „Man vis­kas bran­gu, kas iš Šiau­lių, nes aš ten gi­miau.“

Su­la­mit gi­mė 1941 me­tų bir­že­lio 7 die­ną.

„Vai­kų gy­dy­to­jas ma­mai pa­sa­kė: „Jei sek­ma­die­nį (bir­že­lio 22 die­ną) bus ge­ras oras, kū­di­kį bus ga­li­ma iš­neš­ti į lau­ką“. Bet tą sek­ma­die­nį pra­si­dė­jo ka­ras ir mes jau sė­dė­jo­me rū­sy­je,“ – pa­sa­ko­ja mo­te­ris.

„Kai mus at­ve­žė į ge­tą ir rū­šia­vo – kam į de­ši­nę, kam – į kai­rę, ma­no mo­čiu­tė ir tė­vas bu­vo pa­siųs­ti į vie­ną ge­tą, o mes su ma­ma – į ki­tą. Bet ma­ma tu­rė­jo žie­dą ant ran­kos ir jį iš kar­to pa­da­vė po­li­ci­nin­kui. Jis pa­li­ko mo­čiu­tę su ma­ma. Ten kiek­vie­na se­kun­dė bu­vo mir­ties ar gy­ve­ni­mo“.

Jos ma­mą, kaip ir vi­sus dar­bin­gus žmo­nes, kiek­vie­ną ry­tą iš ge­to va­rė į dar­bus, o mo­čiu­tė lik­da­vo su ja, be­jė­giu al­ka­nu kū­di­kiu.

„Suau­gu­si klau­siau ma­mos, ką ji tu­rė­jo su sa­vi­mi? Kaž­ko­kių kruo­pų, vais­tų... Na­mie ap­lin­kui lo­vy­tę bu­vo ap­sup­ta me­džia­ga, ją nu­si­plė­šė, kad tu­rė­tų vys­tyk­lų...“

Ma­ma dir­bo ge­le­žin­ke­ly­je sun­kius vy­riš­kus dar­bus. Vie­ną kar­tą nu­va­rė į dar­bą sker­dyk­lo­je. Pa­ma­čiu­si, kad ten yra kar­vių, ji pa­siim­da­vo bu­te­liu­ką ir kiek­vie­ną aki­mir­ką, kai tik ga­lė­da­vo priei­ti, ban­dy­da­vo į jį įsi­la­šin­ti pie­no.

„Ma­ma spe­cia­liai vil­kė­jo il­gas kel­nes su gu­mu­te apa­čio­je, – pa­sa­ko­ja Su­la­mit Lev. – Kai priei­da­vo prie kar­vu­tės, įsi­la­šin­da­vo po la­še­lį pie­no, nes lau­kė ma­žas vai­kas, ku­rio nė­ra kuo mai­tin­ti... Ji pri­riš­da­vo bu­te­liu­ką prie ko­jos. Bet jį dar rei­kė­jo įneš­ti! Jei­gu ras, iš kar­to – ar­ba pa­kars, ar­ba su­šau­dys.

Pa­sa­ko­jo, kad bu­vo vie­nas ypač žiau­rus aukš­tas sar­gy­bi­nis. Jei­gu jis sto­vė­da­vo prie var­tų, dau­gu­ma ką tu­rė­da­vo, tą iš­mes­da­vo. O ma­ma ri­zi­kuo­da­vo – ir kaip tik pa­puo­lė, ra­do bu­te­liu­ką.“

Suim­ta mo­te­ris bu­vo nu­ves­ta į ten įsi­kū­ru­sią nuo­va­dą. Žy­das Izao­kas Še­ras, tuo me­tu bu­vęs nuo­va­do­je ir pa­ma­tęs suim­tą mo­ti­ną, kaž­kur su­ra­do ma­žą bu­te­lį deg­ti­nės, ta­ba­ko ir kaž­ko dar, tiks­liai jau ne­pa­me­na, ir ją iš­pir­ko. „Ma­ma sa­ky­da­vo, kad tik tiek bu­vo ver­ta jos gy­vy­bė“, – pri­si­me­na duk­ra.

„Vai­kų ak­ci­ja“

Su­la­mit ma­ma Po­li­na prieš ka­rą stu­di­ja­vo Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­te vo­kie­čių kal­bą, prieš tai bai­gė lie­tu­vių gim­na­zi­ją. Bu­vo iš­si­la­vi­nu­si ir, duk­ros žo­džiais, sten­gė­si ne­pra­ras­ti žmo­giš­kos iš­vaiz­dos.

Prie ge­le­žin­ke­lio, kur dir­bo Su­la­mit ma­ma, dir­bo ir vo­kie­čių in­ži­nie­riai. Jie gau­da­vo mais­to siun­ti­nių iš Vo­kie­ti­jos, kar­tais mais­tu šelp­da­vo ir ma­žą duk­ry­tę au­gi­nan­čią ma­mą, su ku­ria bend­rau­da­vo vo­kiš­kai.

Šiau­lių ge­te žy­dai vis iš­girs­da­vo, kad ki­tur jau vyks­ta „vai­kų ak­ci­jos“ – vai­kų žu­dy­mo ak­ci­jos. Bu­vo 1943 me­tų lapk­ri­čio 5 die­nos iš­va­ka­rės.

„Ge­te ša­lia mū­sų gy­ve­no vo­kie­tė. Jos vy­ras bu­vo žy­das, to­dėl kai va­rė į ge­tą, ji ga­lė­jo nei­ti, bet ji pa­sa­kė: man vy­ras bu­vo ge­ras prieš ka­rą, aš su juo ei­siu iki ga­lo, – pa­sa­ko­ja Su­la­mit Lev. – Va­ka­re ma­ma at­krei­pė dė­me­sį, kad laip­tu­kais pas ją kaž­kas atė­jo, gal iš vo­kie­čių. Kai išė­jo, ma­ma spė­jo ko­ją pa­sta­ty­ti į tarp­du­rį, kad neuž­da­ry­tų, ir klau­sė: jūs – mo­ti­na ir aš – mo­ti­na, ką jis jums pa­sa­kė? Mo­te­ris bu­vo bal­ta kaip snie­gas: „Jei­gu ga­li­te, kur nors vai­ką pa­slėp­ki­te ar iš­neš­ki­te...“

Na­mu­kas, kuriame gy­ve­no ma­žo­ji Su­la­mit su ma­ma ir mo­čiu­te, bu­vo su pa­lė­pe. Ma­ma at­si­tem­pė sta­lą, už­si­kė­lė kė­dę. Mo­čiu­tė už­li­po į pa­lė­pę, o ma­žą­ją Su­la­mit už­mig­dė mig­do­mai­siais vais­tais ir per­da­vė mo­čiu­tei. Ma­žy­lė daž­nai gau­da­vo mig­do­mų­jų, kad ne­verk­tų.

„Dar ma­ma nu­bė­go pas vie­ną šei­mą, kur au­go mer­gai­tė Avi­va, tru­pu­tį vy­res­nė, švie­sių gar­ba­no­tų plau­kų, mė­ly­nų akių. Atė­jo jos mo­čiu­tė su Avi­va. Mer­gai­tę taip pat už­mig­dė ir abi pa­si­slė­pė pa­lė­pė­je“.

Iš ry­to vi­sus iš­va­rė į dar­bus, o kai va­ka­re jie grį­žo į ge­tą, ten ne­ti­lo klyks­mai ir rau­dos: vai­kų nė­ra!

„Ma­ma ėjo lyg sap­ne. Vie­nas se­nu­kas, tar­si iš­pro­tė­jęs nuo to siau­bo, ma­mai sa­ko: po­nia Fro­ma­nie­ne, aš ma­čiau, kaip jū­sų vai­ką ir mo­ti­ną paė­mė!.. Ma­ma ki­še­nė­je tu­rė­jo ma­no vai­kiš­ką ke­pu­rai­tę. Ji su­pra­to, kad tik tiek li­ko iš jos vai­ko, – pa­sa­ko­ja mo­ti­nos iš­gy­ven­tą siau­bą. – Ei­da­ma su­si­dū­rė su po­li­ci­nin­ku, ku­ris gro­jo lū­pi­ne ar­mo­ni­kė­le. Ma­ma sa­ko: „Niek­še, kaip tu ga­li gro­ti, kai ap­lin­kui krau­jas? Ta­vo ran­kos su­tep­tos krau­ju!“ Ji no­rė­jo, kad jis ją už­muš­tų, ne­be­tu­rė­jo jė­gų gy­ven­ti. Bet jis net ne­tren­kė, tik pa­sa­kė: „Tu dar jau­na, va­žiuo­si į Vo­kie­ti­ją dirb­ti.“

Kai ma­ma pa­sie­kė ge­te bu­vu­sį na­mu­ką, pa­sto­gė­je pa­si­slė­pu­si mo­čiu­tė iš­gir­do žings­nius, ati­da­rė pa­sto­gės liu­ką ir pa­kvie­tė: „Po­lia, Po­lia...“

Ma­ma neat­si­lie­pė, bu­vo suak­me­nė­ju­si, ro­dos, nie­ko ne­gir­dė­jo. Il­gai už­tru­ko ją pri­si­šauk­ti. Mo­čiu­tė ban­dė ją net gnai­by­ti, kad at­si­gau­tų, bet ji skaus­mo ne­be­jau­tė.

Vė­liau mo­čiu­tė pa­pa­sa­ko­jo, kas įvy­ko.

Kai atė­ję sar­gy­bi­niai pra­dė­jo dau­žy­ti pa­sto­gės liu­ką su gink­lais, šauk­da­mi: „Išei­kit!“, Avi­vos mo­čiu­tei neiš­lai­kė ner­vai. Ji pa­sa­kė: „Aš tu­riu dei­man­tų, mes at­si­pirk­sim“. Bet ma­no mo­čiu­tė pa­ro­dė – ne! Bet ji nu­si­lei­do su Avi­va, ir jas paė­mė...“ – aša­ros už­spau­džia Su­la­mit Lev bal­są.

Po „vai­kų ak­ci­jos“ ge­te li­ko ke­li vai­kai, „ant vie­nos ran­kos“, bet jų ten ne­tu­rė­jo bū­ti.

Iš­gy­ven­ti pa­dė­jo gel­bė­to­jai

„Ma­ma nuo pir­mos die­nos ieš­ko­jo, kaip iš­trūk­ti iš ge­to. Rei­kė­jo su­ras­ti žmo­nes, ku­rie no­rė­tų ir ga­lė­tų priim­ti, nes jei­gu pas juos ras, juos su­šau­dys. Ga­li­ma leng­vai pa­sa­ko­ti, bet įsi­vaiz­duo­ja­te, ką reiš­kia at­si­dur­ti tų žmo­nių vie­to­je, ku­rie pri­glau­dė? Jie taip pat ri­zi­ka­vo“, – pa­sa­ko­ja Su­la­mit Lev.

„Pir­mas mums pa­gal­bos ran­ką iš­tie­sė Šiau­lių gim­na­zi­jos mo­ky­to­jas An­ta­nas Mar­gai­tis. Bu­vo su­tar­ta: tam tik­rą die­ną, su­tar­to­je vie­to­je, pa­gal tą marš­ru­tą, ku­riuo va­ry­da­vo į dar­bus, jis lauks kie­me su ve­ži­mu.

Man bu­vo dve­ji me­tu­kai ir pen­ki mė­ne­siai. Aš bu­vau la­bai plo­na, bet vis tiek vai­kas. Ma­ma ma­ne vėl už­mig­dė, pri­ri­šo prie sa­vęs – gal­vą pa­dė­jo ant krū­ti­nės. Bu­vo vė­ly­vas ru­duo. Ma­ma už­si­dė­jo kaž­ką pa­na­šaus į di­de­lį pal­tą, o ant vir­šaus kai­miš­ką di­de­lę ska­rą. Ša­lia ėjo mo­čiu­tė. Ji vi­sa dre­bė­jo“.

Ka­dan­gi į dar­bus va­rė anks­ti, bu­vo tam­su. Ma­ma kai­rę ran­ką spau­dė prie pil­vo, kad neišs­lys­tų duk­re­lė, o ki­ta ran­ka tvir­tai lai­kė dre­ban­čią mo­čiu­tę. Rei­kė­jo iš­šok­ti iš ko­lo­nos to­je vie­to­je, kur bu­vo bro­mas ir jų lau­kė mo­ky­to­jas su ve­ži­mu. Bu­vo aiš­ku, kad bus nu­šau­tos, bet pra­ras­ti ne­bu­vo ko, to­dėl ma­ma ri­zi­ka­vo..

Pra­si­dė­jo jų kla­jo­nės iš vie­no kai­mo į ki­tą. Il­gai ne­ga­lė­jo nie­kur už­si­bū­ti, jas gel­bė­ję žmo­nės bi­jo­jo net kai­my­nų, kad neįs­kųs­tų, „nes vis­ko bu­vo“. Su­la­mit Lev pa­sa­ko­ja, kad iš Šiau­lių ge­to jos tė­vui ir ke­liems vy­rams pa­vy­ko pa­bėg­ti į miš­ką. Kaž­kas ma­mai ir mo­čiu­tei pa­da­rė ne­tik­rus pa­sus, o Su­la­mit ga­vo vai­kiš­kus met­ri­kus.

„Met­ri­kai bu­vo Ma­ry­tės Kaz­laus­kai­tės var­du, juos iš­da­vė kaž­ku­rio­je baž­ny­čio­je Šiau­lių kraš­te, at­ro­do, kad mi­ru­sios mer­gai­tės. Ma­no ma­ma ta­po Žu­kaus­kie­ne, o mo­čiu­tė – Stan­kie­ne.“

Ka­ro pa­bai­gos jos su­lau­kė Vai­gu­vo­je. Vie­nuo­lė Ma­ri­ja Rus­tei­kai­tė dva­re bu­vo įkū­ru­si Die­vo ap­vaiz­dos se­se­rų vie­nuo­ly­ną ir prie­glau­dą naš­lai­čiams. Ma­mą pa­sky­rė į kan­ce­lia­ri­ją tvar­ky­ti do­ku­men­ta­ci­jos, o mo­čiu­tę per­ren­gė vie­nuo­le ir ap­gy­ven­di­no ją tarp vie­nuo­lių. Ma­žą­ją Su­la­mit ati­da­vė į naš­lai­čių prie­glau­dą. Ji pri­si­me­na, kad bu­vo apie 30 vai­kų. Vie­nuo­lės iš­mo­kė mer­gai­tę ir žeg­no­tis, ir mels­tis. Vie­nuo­lė Ma­ri­ja Rus­tei­kai­tė iš­gel­bė­jo ma­žiau­siai 15 žy­dų vai­kų, ke­le­tą per­da­vė ki­tiems gel­bė­to­jams.

„Ma­no ma­ma jo­kiu bū­du ne­ga­lė­jo priei­ti prie ma­nęs, pa­bend­rau­ti, kad nie­kam ne­kil­tų įta­ri­mų. Aš nie­ka­da neiš­tar­da­vau: „Ma­ma“. To­kio­je si­tua­ci­jo­je ir vai­kas pa­si­da­ro ne­be vai­kas... Ma­ma vė­liau pa­sa­ko­jo, kad aš vie­ną kar­tą, kai bu­vau ne­to­li jos, pa­klau­siau: „Po­nia, da­bar nie­ko nė­ra, ar aš ga­liu pa­sa­ky­ti: „Ma­ma“?“ – ir šian­dien jos šir­dį spau­džia šie pri­si­mi­ni­mai.

Po ka­ro iš­kan­kin­ta šei­ma įsi­kū­rė Kau­ne, vė­liau Vil­niu­je. Bet 1949 me­tais Su­la­mit tė­vą suė­mė NKVD ir iš­trė­mė į Ka­ra­gan­dos šach­tas 25-eriems me­tams. Mer­gai­tei bu­vo aš­tuo­ne­ri, šei­mos gy­ve­ni­mas vėl su­by­rė­jo...

***

Iš ge­to iš­gel­bė­ta Su­la­mit Lev sa­ko vi­sa­da jau­čian­ti dė­kin­gu­mą sa­vo gel­bė­to­jams.

Jos gel­bė­to­jai Ma­ri­ja Rus­tei­kai­tė ir An­ta­nas Mar­gai­tis su žmo­na Eleo­no­ra ap­do­va­no­ti Pa­sau­lio Tau­tų Tei­suo­lio me­da­liais, Žū­van­čių­jų gel­bė­ji­mo kry­žiais.

„Dau­ge­lis žmo­nių pa­dė­jo mums iš­si­gel­bė­ti, tarp jų bu­vo ir kai­mo žmo­nės, ir mo­ky­to­jas, ir la­bai iš­si­la­vi­nu­si vie­nuo­lė, ir vo­kie­čių in­ži­nie­riai, ku­rie duo­da­vo ma­mai mais­to, ir kle­bo­nas, ku­ris iš­da­vė mi­ru­sios mer­gai­tės met­ri­kus. Aš pri­si­me­nu Avi­vą, sa­vo pus­se­se­res, ku­rias nu­žu­dė, aš pri­si­me­nu ma­mos se­se­rį, ku­rią su­šau­dė IX for­te, te­tas, ku­rias nu­žu­dė Pa­ne­riuo­se... Aš pri­si­me­nu vi­sus ir vis­ką...“

Su­la­mit su ma­ma.

Lie­tu­vos žy­dų bend­ruo­me­nės nuo­tr.

Su­la­mit Lev svars­to, kaip jos ma­ma ga­lė­jo pa­kel­ti ge­to kan­čias, ryž­tis pa­bė­gi­mui? „Kai jos pa­klau­siau, ji at­sa­kė: jei­gu bū­čiau ta­vęs ne­tu­rė­ju­si, tur­būt to ne­bū­čiau pa­da­riu­si. Man rei­kė­jo gel­bė­ti vai­ką.“

As­me­ni­nės nuo­tr.

Ma­žo­ji Su­la­mit po ka­ro su mo­čiu­te Eta Gav­rons­kie­ne ir ma­ma Po­li­na Fro­ma­nie­ne.