Nuo Šiau­šės pa­kran­tės (4)

Nuo Šiau­šės pa­kran­tės (4)

Tę­sia­me po­kal­bį su Šiau­lių mies­to gar­bės pi­lie­čiu, me­no­ty­ri­nin­ku Vy­te­niu Rim­ku­mi. Trem­ties ir la­ge­rių lai­kas. „Gu­la­gas ta­po Ta­ry­bų Są­jun­gos ne­be­su­val­do­ma pikt­žaiz­de, sva­riai pri­si­dė­ju­sia prie jos žlu­gi­mo“, – at­sa­ky­da­mas į vie­ną šios po­kal­bio da­lies klau­si­mą api­bend­ri­na pro­fe­so­rius. Iki so­vie­ti­nės im­pe­ri­jos žlu­gi­mo dar tu­rės praeiti vos ne ke­tu­ri de­šimt­me­čiai, užaugs dvi žmo­nių kar­tos. Apie šį lai­ko­tar­pį kal­bė­si­me jau po Nau­jų­jų, o šian­dien pra­de­da­me nuo 1949 me­tų ko­vo 20 die­nos.

Po­kal­bis su pro­fe­so­riu­mi Vy­te­niu Rim­ku­mi

Vla­das Ver­te­lis. 1949 me­tų ko­vo 25-oji – trem­ties die­na. Pri­si­mi­ni­mų kny­go­je ra­šo­te, kad ša­lia ve­ži­mo ėjo­te su įrem­tu į nu­ga­rą šau­tu­vo vamz­džiu. To­dėl, kad na­muo­se de­monst­ra­ty­viai su­dau­žė­te ne­til­pu­sį ser­vi­zą. Ką jau­tė­te, kai ėjo­te ša­lia to ve­ži­mo? Bai­mę, ne­ži­no­my­bę, bai­sią ne­tei­sy­bę, gal troš­ko­te kerš­to? Ma­nė­te – Lie­tu­vą pa­lie­ka­te vi­sam lai­kui? Jums de­vy­nio­li­ka – jau pra­si­la­vi­nęs, pa­trio­tiš­kai auk­lė­tas jau­nuo­lis, par­ti­za­nų ry­ši­nin­kas – gal bu­vo­te karš­to bū­do, juk ne kiek­vie­nas NKVD ka­ri­nin­ko aki­vaiz­do­je drįs­tų su­dau­žy­ti ser­vi­zą, kaip ra­šo­te, „žo­džiais pa­si­prie­šin­ti trem­ties vyk­dy­to­jams“?

Vy­te­nis Rim­kus. Trem­ties grės­mė bu­vo jau­čia­ma vi­są tą lai­ką. Pra­si­dė­jus 1948 me­tų trem­čiai aš su se­su­te Ely­te Šiau­liuo­se vi­są nak­tį pra­lei­do­me so­de­ly­je, pa­si­slė­pę tarp ag­ras­tų, ir tik su­ži­no­ję, kad šei­ma neiš­ve­ža­ma, grį­žo­me į bu­tą ir į sa­vas kla­ses gim­na­zi­jo­se. Ta­da pli­to nuo­mo­nė, kad gal tai jau pa­sku­ti­nė trem­tis. 1949 me­tais ko­vo pa­bai­go­je mo­kyk­lo­se ne­ti­kė­tai bu­vo įves­tos ke­lių die­nų ne­va pa­va­sa­ri­nės ato­sto­gos, ir mes su se­su­te grį­žo­me į tė­viš­kę.

Tai­gi mū­sų šei­mai ko­vo 25-sios nak­tis bu­vo vi­siš­kai ne­ti­kė­ta. Pa­ki­lęs iš lo­vos pra­dė­jau rei­ka­lau­ti do­ku­men­tų, kaž­ko­kios tei­sy­bės ir kt. Pra­dė­jus rink­ti daik­tus, vy­res­nio­ji se­suo Ire­na su­ra­do kep­tu­vę („pe­tel­nę“), ma­ma grie­bė ją šauk­da­ma: „Kam ji rei­ka­lin­ga, ką mes ten Si­bi­re kep­sim...“ Pa­na­šiai ir aš pra­dė­jau dau­žy­ti bran­ges­nius in­dus, to­dėl bu­vau pa­gul­dy­tas ant grin­dų, o sep­ty­nis ki­lo­met­rus iki plen­to ėjau pės­čias, ly­di­mas at­sta­ty­to į nu­ga­rą šau­tu­vo.

Pa­gal šei­mos su­si­mirk­čio­ji­mą tu­rė­jau slėp­tis, bėg­ti, bet to­kios pro­gos ne­pa­si­tai­kė iki pat Smo­lens­ko, o ten jau nu­spren­dė­me, kad ma­no lem­tis – pa­gal­ba šei­mai, nes net šim­ta­ki­log­ra­mi­nio mai­šo su pu­pe­lė­mis be ma­nęs nie­kas ne­ga­lė­jo pa­kel­ti. Apie kerš­tą – deg­te de­giau, ypač pa­ju­dė­jus trau­ki­niui iš Gu­ber­ni­jos sto­ties: man, o ir dau­ge­liui – tai bu­vo Lie­tu­vos baig­tis, mir­tis, jo­kios vil­ties.

Su to­mis trem­ties die­no­mis su­si­ję įvai­riau­sių mo­men­tų, net ku­rio­zų. Ve­žant prieš Deng­til­tį mū­sų du ve­ži­mai pa­su­ka į Va­liu­lių so­dy­bą, nes jų šei­ma taip pat bu­vo pa­smerk­ta trem­čiai. O so­dy­ba – tuš­čia, ant ke­liu­ko ryš­kūs sunk­ve­ži­mio pa­dan­gų pėd­sa­kai. Bet sar­gy­ba pa­ma­tė miš­ko link bė­gan­čią se­nu­tę, ją pa­si­vi­jo, par­si­va­rė ir lie­pė ruoš­tis trem­čiai. Bet na­mai jau bu­vo tuš­ti, nei mais­to, nei rū­bų, tik kie­me laks­tė bū­rys viš­tų ir žą­sų. Sar­gy­ba pra­dė­jo gau­dy­ti paukš­čius, su­ra­dę kir­vį – ka­po­ti jiems gal­vas ir kru­vi­nus grūs­ti į mai­šą. Da­lis tų paukš­čių be gal­vų blaš­kė­si, skrai­dė po kie­mą, mai­šė­si su de­be­siu plunks­nų. Jei kas to­kį vaiz­dą nu­fil­muo­tų, tai da­bar­ti­niai žiū­ro­vai net ne­pa­ti­kė­tų, kad taip bu­vę ir ga­lė­tų bū­ti.

Be­je, tą se­nu­tę su vie­nin­te­liu tur­tu – paukš­čių pri­grūs­tu kru­vi­nu mai­šu kar­tu su mu­mis at­ve­žė į Šiau­lius, bet įgrū­do į ki­tą va­go­ną. Ir štai eše­lo­nui nak­tį su­sto­jus Kė­dai­niuo­se, ke­li meš­kui­tiš­kiai vy­rai pra­lau­žė va­go­no grin­dis ir pa­bė­go, o su jais kar­tu ir ta se­nu­tė. Ji su­si­ra­do šei­mą ir pra­si­slaps­tė vi­sus tuos pa­vo­jin­gus me­tus.

Jau Si­bi­re vy­res­nio­ji se­suo pa­si­ge­do ne­se­niai įsi­gy­tų ge­rų kai­li­nių, nors ir ma­ma ge­rai pri­si­mi­nė juos paė­mus. Rei­ka­las išaiš­kė­jo jau grį­žus iš trem­ties: „Nau­jo kai­mo“ ko­lū­kio, ku­rio kon­to­ra bu­vo mū­sų so­dy­bos na­me, be­vaikš­ti­nė­jan­ti par­ti­nės or­ga­ni­za­ci­jos sek­re­to­rė su se­sers pal­tu. Jos tė­vas stri­bas bu­vo itin ak­ty­vus tre­miant mū­sų šei­mą, jis kaip tik ma­ne ly­dė­jo su pa­ruoš­tu šū­viui šau­tu­vu. Ži­no­ma, apie šį fak­tą bu­vo kal­ba­ma tik tarp ar­ti­mų­jų.

V.V. La­ko­niš­ka­me die­no­raš­ty­je iš ke­lio­nės į Si­bi­rą už­fik­suo­ta, kad va­žia­vo­te be­ne 20 die­nų. Kas bu­vo bend­ra­ke­lei­viai? Tur­būt – dau­giau­sia ūki­nin­kai?

V.R. Trum­pa­ja­me pre­ki­nia­me va­go­ne bu­vo 40 žmo­nių: dau­giau­sia mo­te­rų, vai­kų, paaug­lių. Kaip tik čia vi­si ir su­si­pa­ži­no. Dau­giau­sia – tai kai­mo ūki­nin­kai: stam­būs ir ma­ža­že­miai, bu­vo ei­gu­lio šei­ma. Dau­gu­ma ga­na gau­siai bu­vo pa­siė­mę mais­to, vi­so­kio ba­ga­žo. Ke­le­tos šei­mų vy­rai jau bu­vo la­ge­riuo­se, miš­kuo­se, din­gę, žu­vę.Tad kai ku­riems tai ir bu­vu­si trem­ties lem­tis, ta­čiau dau­ge­lis taip ir ne­ži­no­jo už ką tre­mia­mi. Ta­čiau ne­ma­žai bu­vo kaž­kiek ir pa­si­ruo­šę trem­čiai – pri­si­džio­vi­nę duo­nos, pa­si­kau­pę la­ši­nių, kum­pių.

Ju­dant nuo Smo­lens­ko pra­dė­jo duo­ti van­dens ir sriu­bos, po du žmo­nes iš va­go­no ves­da­vo į sto­tį su ki­bi­rais paim­ti to tur­to. Man daž­niau­siai ir tek­da­vo ta už­duo­tis, nes va­go­ne jau­nų vy­rų kaip ir ne­bu­vo. Bjau­riau­sia su tua­le­tu – va­go­ne bu­vo ne­di­de­lė sky­lu­tė tiems rei­ka­lams, pa­tys trem­ti­niai ją ap­su­po dro­bu­lė­mis, ta­čiau tai men­ka izo­lia­ci­ja. O trau­ki­niui su­sto­jus ma­žo­se sto­ty­se, bu­vo ati­da­ro­mos du­rys ir vi­si iš­lai­pi­na­mi at­lik­ti rei­ka­lus čia pat po va­go­nais. Vy­rai ir mo­te­rys at­suk­da­vo vie­ni ki­tiems nu­ga­ras, ypač dėl to iš­gy­ve­no jau­nos mer­gi­nos. Tai – di­džiu­lis pa­pil­do­mas nu­žmo­gė­ji­mo fak­to­rius.

To­kios il­gos ke­lio­nės me­tu bū­ta ir ki­tų ne­ ma­žiau siau­bin­gų da­ly­kų. Štai ma­no žmo­na, ta­da dar paaug­lė, su šei­ma bu­vo tre­mia­ma 1951 me­tais. Į jų va­go­ną pa­te­ko ir ru­sų Bu­la­no­vų šei­ma nuo Ku­žių su ne­se­niai gi­mu­siu ir ser­gan­čiu kū­di­kiu. Va­žiuo­jant pro Ura­lą jis mi­rė, o sar­gy­ba jo neė­mė ir ne­lei­do pa­ke­ly pa­lai­do­ti. Po po­ros die­nų la­vo­nė­lis per trau­ki­nio lan­ge­lį bu­vo iš­mes­tas kaž­kur Si­bi­ro tai­go­je.

V.V. Pir­mo­sios die­nos Si­bi­re. Ba­lan­džio vi­du­rys. Koks Jums at­ro­dė šis kraš­tas? Ko­kie vie­ti­niai žmo­nės jus su­po? Ko­kia jų bui­tis, ką jie apie jus, trem­ti­nius, ži­no­jo? Lai­kė „liau­dies prie­šais“, „niem­cais“, „fa­šis­tais“, „kont­ri­kais“? Ar jie kar­tu su ju­mis dir­bo? Ko­kie bu­vo to me­to pa­pras­ti ru­sai? Ar la­bai so­vie­ti­zuo­ti, ko­mu­niz­mo sta­ty­to­jai? Ar tie­sa, kad lie­tu­viai juos mo­kė ūki­nin­kau­ti, na­mų ruo­šos, ge­res­nių ma­nie­rų? Dar kar­tą per­ver­čiau na­muo­se tu­ri­mas trem­ties kny­gas – ne­ra­dau ru­sų žmo­nių įžei­di­nė­ji­mų, men­ki­nan­čių at­si­lie­pi­mų. Gal ki­to­se ir yra. Kas ki­ta, kai kal­ba­ma apie pa­rei­gū­nus, va­do­vus. Tie­sa, Jū­sų pri­si­mi­ni­muo­se ra­dau pa­ra­šy­ta, kad jau­tė­tės nu­ken­tė­jęs nuo ru­sų. Gal ta­da ap­skri­tai žmo­nių są­mo­nė­je ne­bu­vo ta­kos­ky­ros tarp ru­so ir so­vie­to?

V.R. Po il­ga­lai­kio trau­ki­nių dun­dė­ji­mo, gar­ve­žių švil­pu­kų, sto­čių triukš­mo stai­ga – ty­la. Slen­ka nak­tis, auš­ta ry­tas, o bau­gi­nan­ti ty­la te­be­si­tę­sia, su­vo­kia­me, kad jau ke­lio­nės pa­bai­ga. Kas čia bus, kas mū­sų lau­kia... Ati­da­ro­mos va­go­nų du­rys, vi­siems lie­pia­ma su vi­sais daik­tais lip­ti lauk. Da­lis pės­ti, da­lis su ark­li­niais ve­ži­mu­kais nuo ge­le­žin­ke­lio tu­pi­ko su­ve­ža­mi į mies­te­lio cent­re esan­čią fut­bo­lo aikš­tę. Pa­si­ro­do, kad esa­me Ir­kuts­ko sri­ties ra­jo­ni­nia­me Al­za­ma­jaus (Al­za­mai) mies­te­ly­je. Vi­si įsi­tai­so kaip kas ga­li, o štai ki­tą die­ną jau ir Ve­ly­kos. Kaip tik tą die­ną ly­no­jant pra­si­dė­jo žmo­nių rin­ki­mai ir ve­ži­mai į gy­ve­ni­mo ir dar­bo vie­tas, į to­li­mus kol­cho­zus. Ban­dy­ta slaps­ty­tis, at­si­pir­ki­nė­ti, bet trys-ke­tu­ri sunk­ve­ži­miai bu­vo pa­krau­ti pa­rink­to­mis dar­bin­ges­nė­mis šei­mo­mis ir iš­va­žia­vo.

Lau­kiam die­ną, ant­rą, bet sunk­ve­ži­miai ne­grįž­ta. Sar­gy­ba pra­dė­jo rink­ti vy­rus, tarp jų  pa­kliu­vau ir aš. Pa­siė­mė­me kas­tu­vus ir iš­ke­lia­vo­me. Pa­su­ko­me ke­liu į miš­ku apau­gu­sią kal­vą ir ten ra­do­me vi­sus tuos sunk­ve­ži­mius, su­klim­pu­sius į pur­vy­ną. Žmo­nės miš­ke bu­vo pa­si­sta­tę iš tu­ri­mų dra­bu­žių men­kas pa­la­pi­nes, kir­to me­džius ir ver­tė juos į pur­vy­ną sker­sai ke­lio, prie to dar­bo pri­si­dė­jo­me ir mes. Ta­čiau re­zul­ta­tas bu­vo men­kas, o to­liau ke­lias, ma­tyt, bu­vo dar pra­stes­nis. Mes va­ka­re su­šla­pę grį­žom į sta­dio­ną. Žmo­nės gū­žė­si ap­si­dangs­tę tu­ri­ma pa­ta­ly­ne, jau ki­tą die­ną pra­dė­jo sirg­ti su­ša­lę ma­ži vai­kai ir mū­sų tre­je­tu­kas.

Aiš­kiai ma­tė­si, kad trem­ti­nius prii­man­tie­ji val­di­nin­kai bu­vo pa­si­me­tę. Po ku­rio lai­ko šei­mas su ma­žais vai­kas per­kė­lė į pa­lais­vin­tą mo­kyk­lą. Ten pra­bu­vo­me ke­lias die­nas, ir pra­dė­jo mus siau­ruo­ju gelž­ke­liu­ku vež­ti į tai­go­je esan­čius tuš­čius ba­ra­kus už 5 ir 10 ki­lo­met­rų. Tai bu­vo liest­ran­cho­zo miš­ko kir­ti­mo ūkis, į ku­rį ir at­ga­be­no apie 70 šei­mų. Pa­si­ro­do, kad mus čia at­ga­be­no ne pa­gal pla­ną, bet, ne­sant ga­li­my­bių, iš­ve­žio­ti į to­li­mus ūkius.

Mus ir da­lį ki­tų su­grū­do į du ap­leis­tus, ku­pi­nus bla­kių ba­ra­kus, taip va­di­na­mą Us­ka­ka­lei­ką , ki­tus – už ke­lių ki­lo­met­rų esan­čio­je Ve­sio­lo­je. At­si­ra­do ko­men­dan­tas, su­rin­ko pa­ra­šus, kad čia gy­ven­si­me am­ži­nai, dirb­si­me, o ban­dan­tys pa­si­ša­lin­ti bus bau­džia­mi di­de­lė­mis baus­mė­mis. Iš dalies mums pa­si­se­kė ge­riau, ne­gu pa­kliū­ti į to­li­mus kol­cho­zus. Nuo pir­mų die­nų jau va­rė į dar­bą, nors ir men­ki gau­ti pi­ni­gai, ta­čiau Al­za­ma­ju­je nors ir var­ga­nai, bet ga­lė­jom nu­si­pirk­ti ma­žy­čių bul­vių.

Stip­res­ni vy­rai, bu­vę ūki­nin­kai pra­dė­jo sta­ty­ti san­dė­liu­kus, nau­jus ba­ra­kus, kirs­ti miš­ką, krau­ti rąs­tus. Aš bu­vau pa­skir­tas prie gelž­ke­liu­ko to­les­nės sta­ty­bos, se­se­rys – ge­nė­ti nu­pjau­tus rąs­tus ir t.t. Apie vi­sus tuos dar­bus, gy­ve­ni­mą, įvy­kius ga­li­ma pri­ra­šy­ti iš­ti­sus to­mus, čia ten­ka ap­si­ri­bo­ti glaus­tais at­sa­ky­mais į klau­si­mus.

Ka­dan­gi ši trem­ti­nių gru­pė to­se ba­ra­kų gru­pė­se bu­vo gau­si, o čia nuo­lat gy­ve­nan­čių ru­sų ir ki­tų tau­ty­bių ne­bu­vo, tai ir ko­kio nors tar­pu­sa­vio at­vi­ro už­gau­lio­ji­mo ne­bu­vo, bent ne­pas­te­bė­jom. O bend­rai dir­bant su at­va­žiuo­jan­čiais iš Al­za­ma­jaus dar­bi­nin­kais ru­sais nu­si­sto­vė­jo nor­ma­lūs san­ty­kiai. Pa­laips­niui lie­tu­viai ėmė­si pres­ti­ži­nių dar­bų: trak­to­ri­nin­kų, ma­ši­nis­tų, ap­skai­ti­nin­kių. Be­je, kar­tu dir­bo ir ke­li trem­ti­niai uz­be­kai ir ar­mė­nai, at­lie­kan­tys še­šių trem­ties me­tų baus­mę už pa­kliu­vi­mą ne­lais­vėn vo­kie­čiams. Vė­liau at­si­ra­do trem­ti­nių iš Uk­rai­nos – įvai­rių sek­tų at­sto­vų: uni­tų, su­bot­ni­kų, je­ho­vis­tų.

Gau­si lie­tu­vių bend­ruo­me­nė gy­ve­no tar­si už­da­rą gy­ve­ni­mą, ko­lek­ty­viai at­li­ki­nė­jo ge­gu­ži­nes pa­mal­das, šven­tė ka­ta­li­kiš­kas šven­tes. Po ke­le­rių me­tų net bend­ra­dar­biai ru­sai pri­si­jung­da­vo prie lie­tu­viš­kų šven­čių, jų ini­cia­ty­va Ka­lė­dos tap­da­vo bend­ra ne­dar­bo die­na. Po ke­le­tos mir­čių lie­tu­viai Ve­sio­lo­je įstei­gė ka­pi­nai­tes, jas ap­tvė­rė, net ki­tur gy­ve­nan­tys uk­rai­nie­čiai pra­dė­jo pra­šy­ti jų mi­ru­sius priim­ti. Ve­sio­lo­je pa­sta­ty­to­je mo­kyk­lo­je mo­kė­si vien lie­tu­viu­kai, ži­no­ma, tik ru­sų kal­ba. Da­lis ūg­te­lė­ju­sių bu­vu­sių tre­čio­kų ir net ket­vir­to­kų taip ir ne­pe­rė­jo iš pir­mos kla­sės aukš­čiau. Jau­na mo­ky­to­ja ru­sė su­gy­ve­no su lie­tu­viais ge­rai, juo­kau­ta, kad pa­ti iš­moks­tan­ti lie­tu­viš­kai.

De­ja, per tą lai­ko­tar­pį mi­ru­sių­jų bu­vo dau­giau, o gi­mė vos po­ra, vie­na mer­gai­tė iš jų tra­giš­kai žu­vo. Vai­kai au­go, gau­sė­jo jau­ni­mo, bet ve­dy­bų – vos vie­na. O štai miš­rių ve­dy­bų, net mei­lės ap­raiš­kų ne­bu­vo nė vie­nų.

Šiek tiek ki­taip klos­tė­si rei­ka­lai su aukš­to­sio­mis mo­kyk­lo­mis: nuo ma­žens sėk­min­gai bai­gę vi­du­ri­nes mo­kyk­las lie­tu­viai jau­nuo­liai už­tvin­dė Ir­kuts­ko ir ki­tų mies­tų aukš­tą­sias mo­kyk­las. Tai bu­vo sie­kis, ver­ži­ma­sis į aukš­tes­nę bū­tį, apie tai liu­di­ja Ro­mual­do Bal­tu­čio iš­leis­ti pen­kių to­mų at­si­mi­ni­mai „Si­bi­ro Al­ma Ma­ter“. Di­des­nio­ji da­lis Si­bi­re moks­lus bai­gu­sių­jų grį­žo į Lie­tu­vą, su­vai­di­no reikš­min­gą vaid­me­nį re­zis­ten­ci­jos ir At­gi­mi­mo rai­do­je. Ta­čiau tarps­tu­den­tiš­kas bend­ra­vi­mas išaug­da­vo iki miš­rių ve­dy­bų. Iš jų ir su­si­da­ro di­des­nio­ji ne­grį­žu­sių­jų trem­ti­nių da­lis. Kai ku­rie jau fe­de­ra­ci­nė­je Ru­si­jo­je uži­ma sėk­min­gas, aukš­tas po­zi­ci­jas.

V.V. Trem­ty­je už rank­raš­ti­nio laik­raš­tu­ko „Tai­ga“ lei­di­mą bu­vo­te nu­teis­tas mir­ties baus­me, ku­ri pa­keis­ta 25 me­tais la­ge­rio. To­je pa­čio­je by­lo­je 10 m. la­ge­rio nu­teis­ta ir Jū­sų jau­nes­nio­ji se­suo, vė­liau – tė­vas. Įvai­riuo­se la­ge­riuo­se iš­bu­vo­te 5 me­tus. Sa­vo pri­si­mi­ni­mų kny­go­je „Epo­chų san­dū­ros. Ma­no ta­kai ta­ke­liai“ ga­na frag­men­tiš­kai pa­sa­ko­ja­te apie šį iš­ban­dy­mų lai­ko­tar­pį, tas pa­ts pa­sa­ky­ti­na ir apie trem­ties me­tus. Gal daug ką sten­gė­tės pa­mirš­ti? Ar grei­tai per­pra­to­te Gu­la­go tai­syk­les, pri­si­tai­kė­te? At­ro­do, kad tie ka­lė­ji­mo me­tai Jū­sų ne­pa­lei­džia iki šiol: do­mi­tės tuo lai­ko­tar­piu, ana­li­zuo­ja­te do­ku­men­tus jau ne tik kaip bu­vęs nu­teis­ta­sis, bet ir kaip moks­li­nin­kas, me­no­ty­ri­nin­kas. Be­je, „Šiau­lių kraš­te“ 1994 me­tais ra­šė­te apie sta­li­nis­ti­nės tei­sėt­var­kos biu­rok­ra­ti­nės kal­bos es­te­ti­ką. Ko­kie Jū­sų to lai­ko­tar­pio api­bend­ri­ni­mai, pra­bė­gus dau­giau nei 60 me­tų?

V.R. Pa­ty­ru­sius trem­tį ir la­ge­rius at­min­tis ly­dės iki gy­ve­ni­mo pa­bai­gos. Šiek tiek ki­to­kį at­spal­vį įgy­ja emo­ci­jos, pa­tir­ti fak­tai, kai ku­rie ir pri­mirš­ta­mi, nau­jai iš­ky­la teo­ri­niai, is­to­ri­niai sam­pro­ta­vi­mai. Štai trė­mi­mai – jie vy­ko ca­ri­nė­je Ru­si­jo­je su­ki­li­mų mal­ši­ni­mų ir pa­sek­mių dings­ti­mi, Ta­ry­bų Są­jun­go­je – ko­mu­niz­mo sta­ty­bos ir per­ga­lės dings­ti­mi. Bet da­bar aiš­kė­ja, kad tai bu­vo ru­siš­ko­jo im­pe­ria­liz­mo fak­to­rius, kad net ko­mu­niz­mas bu­vo tik prie­dan­ga. Tre­mia­mi dau­giau­sia bu­vo tvar­kin­gi, darbš­tūs ūki­nin­kai, su­ge­bė­ję ir trem­ty­je pra­si­gy­ven­ti: pra­dė­jo sta­ty­ti sa­vo na­mus, net mel­žė­jos už kar­vių prie­žiū­rą ir pri­mil­žius bu­vo ap­do­va­no­ja­mos ga­na aukš­tais me­da­liais. Be­ne 20-ja­me par­ti­jos su­va­žia­vi­me Ir­kuts­ko pir­ma­sis par­ti­jos sek­re­to­rius dė­ko­jo A.Snieč­kui už pa­gal­bą sri­ties že­mės ūkiui, eko­no­mi­kos pa­ki­li­mui.

Pa­nai­ki­nus spect­rem­tį, lie­tu­viai bu­vo ra­gi­na­mi lik­ti ten. Ku­rio­zi­nė pa­dė­tis su­si­da­rė kol­cho­zuo­se: trem­ti­niai gau­na pa­sus, o vie­tos ko­lū­kie­čiai jų ne­tu­ri. Apsk­ri­tai tarp trem­ti­nių bū­ta ir al­ko­ho­liz­mo. Vie­nų va­ka­ruš­kų me­tu Ve­sio­lo­je paaug­lys pei­liu nu­dū­rė pa­šok­ti atė­ju­sį ka­rį lie­tu­vį, tar­na­vu­sį ne­to­lie­se. Teis­mas, bend­ruo­me­nę iš­ti­ko šo­kas.

At­si­ra­do ir fik­ty­vių ve­dy­bų.Pa­vyz­džiui, to­li­ma­me ko­lū­ky­je gy­ve­nan­ti mer­gi­na, steng­da­ma­si iš jo išei­ti į mies­tą ar ar­čiau jo, iš­te­kė­jo už jau ten gy­ve­nan­čio vy­ro, bu­vu­sio ka­li­nio – ne­žiū­rint į mei­lę, am­žiaus skir­tu­mą. Pa­gal su­si­ta­ri­mą, po ve­dy­bų įre­gist­ra­vi­mo jau vyk­da­vo sky­ry­bos. Bu­vo at­ve­jis, kai pa­gy­ve­nęs vy­riš­kis ne­be­no­rė­jo skir­tis su gra­žia jau­nuo­le, to­dėl Al­za­ma­jaus lie­tu­viams te­ko im­tis griež­to gra­si­ni­mo, ir sky­ry­bos įvy­ko.

V.V. Ma­no gal­va, vie­na­me ge­riau­sių pa­sku­ti­nių­jų de­šimt­me­čių lie­tu­viš­kų fil­mų „Eks­kur­san­tė“ (rež. Aud­rius Ju­zė­nas) ro­do­mas ir žmo­giš­kas NKVD-is­tas. Ar jums te­ko to­kių su­tik­ti?

V.R. Su žmo­na per­žiū­rė­jo­me abu fil­mus: „Eks­kur­san­tė“ ir pa­gal Rū­tos Še­pe­tys ro­ma­ną su­kur­tą „Tarp pil­kų de­be­sų“. Tai kū­ri­niai pa­si­nau­do­jus trem­ties fak­tais, pri­si­mi­ni­mais, emo­ci­jo­mis. Ar ga­lė­jo bū­ti taip, kaip juo­se vaiz­duo­ja­ma? Di­džio­ji da­lis žiū­ro­vų trem­ti­nių pa­si­jau­čia veiks­mo da­ly­viais, ta­čiau dau­ge­lį sce­nų ly­gi­na su as­me­ni­ne pa­tir­ti­mi: taip bu­vo, apie tai gir­dė­jau, o dėl to abe­jo­ju. Dau­gu­ma abe­jo­ja dėl to žmo­giš­ko­jo en­ka­ve­dis­to „Eks­kur­san­tė­je“ ir jau trem­ties vie­to­je rau­dan­čios mo­ters nu­šo­vi­mo ("Tarp pil­kų de­be­sų").

Žmo­giš­ku­mo są­vo­ka sun­kiai api­brė­žia­ma, ji pri­klau­so ne tik nuo pa­ties žmo­gaus, bet ir nuo ap­lin­ky­bių. Pa­vyz­džiui, ka­ro me­tu ei­li­niai ka­rei­viai – ku­rie žmo­giš­ki, o ku­rie – nu­si­kal­tė­liai? Bū­ta ir ei­li­nių sau­gu­mie­čių, ly­din­čių trem­ti­nių eše­lo­nus, at­ne­šan­čių į va­go­nus van­dens. Ar tai žmo­giš­ku­mas, ar tar­ny­bi­nė pa­rei­ga? Sa­ky­sim, ma­no tar­dy­to­jas Ir­kuts­ko ka­lė­ji­me Ga­li­jas­ka­ro­vas tris mė­ne­sius be­veik kas­nakt sė­dė­jo už sta­lo, ty­lė­jo, brai­žė ei­lu­tes pro­to­ko­lo la­puo­se, klau­si­nė­jo, o at­sa­ky­mus jau už­ra­ši­nė­jo pa­gal sa­vas tai­syk­les. Į klau­si­mo „Ar dai­na­vot dai­ną „Leis­kit į tė­vy­nę?“ at­sa­ky­mas „dai­na­vom vi­si“ jam pa­dik­tuo­da­vo pro­to­ko­li­nę for­mu­luo­tę „va­do­va­vo an­ti­ta­ry­bi­nei pro­pa­gan­dai“. Bu­vo ir pri­mi­nęs, kad jie tu­rį ir kie­tes­nių tar­dy­mo prie­mo­nių.

Tai­gi is­to­ri­nė ir gy­ve­ni­miš­ko­ji pa­tir­tis pa­liu­di­ja, kad di­džio­ji da­lis en­ka­ve­dis­tų bu­vo žiau­rūs žu­di­kai, kan­kin­to­jai, o da­lis – ei­li­niai sau­gu­mo tar­nau­to­jai, nuo­sek­liai ar net ap­lai­džiai vyk­dę val­džios įsa­ky­mus ir nu­ro­dy­mus. Ne­sii­mu spręs­ti, kur čia žmo­giš­ku­mo ri­bos.

V.V. Gal yra da­lies tie­sos: Gu­la­go žlu­gi­mas už­prog­ra­ma­vo ir vi­sos TSRS žlu­gi­mą?

V.R. Sa­vo rai­do­je Gu­la­gas ta­po ne tik baus­mės at­li­ki­mo vie­ta, bet ir ša­lies eko­no­mi­kos fak­to­riu­mi. La­ge­riai bu­vo stei­gia­mi Šiau­rė­je, Si­bi­re, nu­to­lu­sio­se tai­gos vie­to­se, ten, kur trū­ko ar ap­skri­tai ne­bu­vo dar­bo jė­gos. Anks­ty­vuo­ju lai­ko­tar­piu bū­ta eko­no­mi­nių pa­sie­ki­mų: ka­na­lų ka­si­mų, šach­tų, miš­kų pra­mo­nės ir kt. sri­ty­se. Ta­čiau drau­ge vys­tė­si ir nei­gia­mi eko­no­mi­niai reiš­ki­niai: pir­miau­sia – tai prie­var­ti­nis, ne­pro­duk­ty­vus dar­bas, skal­dan­tis vi­suo­me­nę į lais­vų­jų, pu­siau lais­vų­jų (trem­ti­niai, ko­lū­kie­čiai be pa­sų) ir ka­li­nių (kri­mi­na­li­nių, po­li­ti­nių – liau­dies prie­šų) ka­te­go­ri­jas.

Bū­ta vi­so­kių at­ve­jų, as­me­ni­nės pa­tir­ties. Štai nau­jai stei­gia­mas An­gar­la­gas Ir­kuts­ko prie­mies­ty­je: pa­va­sa­rį mes at­ve­ža­mi į nau­jai pa­sta­ty­tus ke­tu­ris suo­miš­kus ba­ra­kus, bet be kros­nių. Mū­ri­ja­mi jiems pa­ma­tai, bet pra­ka­sus dar te­bė­ra įša­las. Į pra­ka­są su­ver­čia­ma čia pat esan­ti sta­ty­bi­nė me­džia­ga, pa­sta­to­mos kros­nys. Va­sa­rą, iš­tir­pus pa­ša­lui, kros­nys pra­dė­jo grimz­ti, pa­si­slė­pė ir ka­mi­nai. Pri­siė­jo pra­pjau­ti grin­dis, pa­ku­ros at­si­ra­do že­miau grin­dų, paaukš­tin­ti ka­mi­nus. La­ge­ris bu­vo ple­čia­mas, at­vež­ti dar ke­tu­ri ba­ra­kai, bet su­mon­tuo­ti tik trys, o vie­nas bu­vo su­kū­ren­tas sta­ty­to­jams pa­si­šil­dant. Val­džia lie­pė sku­biai su­nai­kin­ti li­ku­sius lan­gus ir du­ris, taip ir li­ko pa­slap­tis, kur din­go ket­vir­ta­sis ba­ra­kas.

Kai su­for­muo­tą po­li­ti­nių ka­li­nių bri­ga­dą at­ve­žė į di­džiu­lę la­ge­rių gru­pę Ke­me­ro­vo sri­ty­je, tai vi­są žie­mą taip ir neiš­ve­dė į dar­bą, nes ne­bu­vo nei vel­ti­nių, nei va­ti­nių kel­nių. Ne­pak­lus­nu­mo at­ve­jai bu­vo kas­die­ny­bė, bu­vo ir maiš­tų su au­ko­mis. O ko­kią nau­dą da­vė apie 30 km nuo la­ge­rio kal­vo­ta­me miš­ke įsteig­tas jo pa­da­li­nys? Miš­kas pjau­na­mas ran­ki­niais pjūk­lais, pus­ny­nai iki juos­mens, nor­mos neį­vyk­do­mos, dar­bas pra­tę­sia­mas iki 10-12 va­lan­dų, o dar 5 ki­lo­met­rai į dar­bą ir at­gal. Re­zul­ta­tas – maiš­tas, pa­skli­dus dar­bo vie­to­je už­si­ku­ria­mi lau­žai. Tik po vi­dur­nak­čio, at­si­ra­dus aukš­tes­niems vir­ši­nin­kams, su­grį­žom į punk­tą.

Kai da­bar pa­gal­vo­ji, koks to punk­to eko­no­mi­nis ir „auk­lė­ja­ma­sis“ efek­tas? Apie 500 ka­li­nių, bū­rys gink­luo­tų ap­sau­gi­nin­kų, ad­mi­nist­ra­to­rių su šei­mo­mis, par­duo­tu­vė­lė, ma­žy­tė mo­kyk­lė­lė vai­kams, svei­ka­tos punk­tas... O vis­kas to­li, trū­ku­mai kas­die­ni­niai. Da­lis ap­sau­gos ka­ri­nin­kų čia ir­gi at­si­dū­rė už kaž­ko­kius pra­si­žen­gi­mus, sva­jo­ja kaip nors iš čia iš­trūk­ti.

Ir pa­na­šiai vi­sur, vi­so­je Gu­la­go pla­ne­to­je. O ką reiš­kia ta­me pa­čia­me Ir­kuts­ko la­ge­ry­je kri­mi­na­lis­tų su­gau­tos ir ant ko­jų va­ly­tu­vo prie įė­ji­mo į ba­ra­ką pa­kar­tos pe­lės su vi­so CK na­rių Sta­li­no, Be­ri­jos, Mo­lo­to­vo ir kt. eti­ke­tė­mis? O Sta­li­nas, va­di­na­mas Ūsu, dar ne­bu­vo mi­ręs. Ta­me la­ge­ry­je įvy­ko maiš­tas, žu­vo de­šimt ka­li­nių, tarp jų vie­nas lie­tu­vis. Maiš­to me­tu ir aš kar­tu su vi­sais ka­li­niais iš­sto­vė­jau iki vi­dur­nak­čio lau­ke tarp ba­ra­kų, pri­link­da­vau prie že­mės nuo vis be­si­kar­to­jan­čių šū­vių. O kur di­džiu­liai, net gink­luo­ti maiš­tai su ma­siš­kai žu­vu­siais Ka­zachs­ta­ne, Vor­ku­to­je, Ko­mi­jo­je? Gu­la­gas ta­po Ta­ry­bų Są­jun­gos ne­be­su­val­do­ma pikt­žaiz­de, sva­riai pri­si­dė­ju­sia prie jos žlu­gi­mo.

V.V. Var­tau Jū­sų lei­di­nį – al­bu­mą „Si­bi­ro vaiz­dai ir žmo­nės“. Trem­ty­je ir la­ge­riuo­se Jūs ta­po­te dai­li­nin­ku. Da­bar – tai do­ku­men­ti­ka, ga­bu­mų, ta­len­to pra­si­ver­ži­mas, o ta­da – ir iš­gy­ve­ni­mo bū­das?

V.R. Dai­li­nin­ku ma­niau bū­siąs nuo vai­kys­tės. Jau pra­di­nė­je mo­kyk­lo­je ir gim­na­zi­jo­je už pie­ši­mą gau­da­vau tik pen­ke­tus. Dar že­mes­nė­je gim­na­zi­jos kla­sė­je pui­kus dai­li­nin­kas, mo­ky­to­jas J. Jan­kus apie ma­no ak­va­re­li­nius na­mų dar­bus at­si­lie­pė: „Rim­kau, tu pa­leis­tu­vau­ji spal­vo­mis...“ Yra iš­li­kę tų me­tų pie­ši­nių, ke­le­tas – J.Ja­no­nio gim­na­zi­jos mu­zie­ju­je.

Pir­mai­siais trem­ties me­tais ret­kar­čiais nu­pieš­da­vau šei­mos ir kai­my­nų po­rtre­tė­lių, ba­ra­kų vaiz­dų. Pak­liu­vus į la­ge­rį ke­le­tą mė­ne­sių bu­vau pa­skir­tas nak­ti­niu bu­dė­to­ju sek­ci­jo­je, ta­da kar­tu šio­je pa­tal­po­je bu­vęs Juo­zas Kau­pas pa­pra­šė ant iš­siun­čia­mų laiš­kų ką nors nu­pieš­ti, pa­gra­žin­ti. Tai dau­ge­liui pa­ti­ko, at­si­ra­do ke­li spal­vo­ti pieš­tu­kai, o man už tai ati­tek­da­vo tai ga­ba­lė­lis duo­nos, tai ir ska­nes­nis ga­ba­lė­lis iš gau­nan­čių­jų siun­ti­nius. Ir ki­tuo­se la­ge­riuo­se te­ko įvai­rių dar­bų, ypač ra­šy­ti lo­zun­gus. Ir­kuts­ko An­garst­ro­jaus la­ge­ry­je at­ve­žė vi­są sunk­ve­ži­mį len­ti­nių pla­ka­tų ir mums dviems ( į dai­lę lin­ku­siam ne­pil­na­me­čiui uk­rai­nie­čiui, bū­ta ir to­kių po­li­ti­nių ka­li­nių, teis­tų de­šim­čiai me­tų) lie­pė ant jų su­ra­šy­ti šū­kius, pa­tiems pa­si­ren­kant iš tuo me­tu spau­do­je skelb­tų spa­lio šven­tės pro­ga. Pra­dė­jo­me lenk­ty­niau­ti, kas ra­si­me trum­pes­nį šū­kį: aš pa­ra­šiau „Mi­ru – mir: („Pa­sau­liui – tai­ka“, o jis – „Mi za mir“ („Mes už tai­ką“). To­liau jau bu­vo il­ges­ni teks­tai, ir taip ke­lias­de­šimt pla­ka­tų iš­ke­lia­vo prie ka­li­nių sta­to­mų na­mų ir, ka­bo­da­mi ant tvo­rų, ska­ti­no sta­cha­no­vie­tiš­kam dar­bui.

Įsi­gi­jau alie­ji­nių da­žų, pra­dė­jau ta­py­ti pa­veiks­lų ko­pi­jas ir po­rtre­tus. Vie­na­me Ke­me­ro­vo sri­ties la­ge­ry­je ka­lė­jo žy­mus lat­vių dai­li­nin­kas P.Glau­dans, pui­kus po­rtre­tis­tas, di­de­lių siu­že­ti­nių pa­veiks­lų ta­py­to­jas. Jis ta­po svar­biau­siu ma­no dai­lės mo­ky­to­ju. Iš na­tū­ros nu­ta­pęs ko­kio ka­li­nio po­rtre­tą, daž­nai jis ma­ne pa­kvies­da­vo jį dar pa­tep­lio­ti ir, keis­ta, po­rtre­tas tap­da­vo lyg ir pa­na­šes­nis. Po la­ge­rio grį­žęs trem­tin ne­bė­jau dirb­ti į miš­ką, bet įsi­siū­liau į tos įmo­nės kon­to­rą dirb­ti api­pa­vi­da­lin­to­ju: ta­py­ti gar­bės len­tas, tuos pa­čius šū­kius iš­ka­bi­nė­ja­mus miš­kuo­se ant me­džių, ku­rie ir bū­da­vo nu­ker­ta­mi. Man įdo­mes­nis pa­si­ro­dė sce­nų api­for­mi­ni­mas su­si­rin­ki­mų pro­ga. O dėl da­žų bent po­rą kar­tų bu­vau ko­man­di­ruo­tas į Ir­kuts­ką ( 600 km) nu­si­pirk­ti ak­va­re­lės ir tep­tu­kų.

Tu­riu pri­si­pa­žin­ti, kad šie po­lin­kiai pa­dė­jo man iš­gy­ven­ti, ta­po pa­grin­du to­les­niam bu­vi­mui ir sie­kiams. O ne­di­de­lę da­lį iš­li­ku­sių anų me­tų pie­ši­nių ir ta­py­bos pa­tal­pi­nau 2010 m. Šiau­lių uni­ver­si­te­to iš­leis­to­je pa­mi­nė­to­je kny­go­je „Si­bi­ro vaiz­dai ir žmo­nės“.

Iš lei­di­nio „Si­bi­ro vaiz­dai ir žmo­nės“. V.Rim­kaus pie­ši­niai.

Ve­sio­la. Se­na­sis ba­ra­kas nuo dar­žų pu­sės. Ja­me Rim­kų šei­ma gy­ve­no iki 1958 m. Iš čia iš­vyk­ta į Lie­tu­vą.

Var­tai ir sar­gy­bos na­me­lis vie­na­me Ke­me­ro­vo sri­ties la­ge­rių (Juž­kuz­bas­la­gas). 1956 m.

K. Juo­za­pai­tis, trem­ti­nys. Apie 1950 m.

Ele­na (Ely­tė, Neuž­mirš­tuo­lė) Rim­ku­tė. 1951 m.

De­sia­ta, Mo­jus. Al­to­rė­lis ge­gu­ži­nėms pa­mal­doms ba­ra­ke, ties V.Rim­kaus mie­ga­mą­ja vie­ta.

Tė­vų Apo­lo­ni­jos ir Ja­ros­la­vo Rim­kų po­rt­re­tas. Dro­bė, alie­jus, 63x49, apie 1953 m. Ta­py­ta iš nuo­trau­kos sta­ty­bi­niai da­žais.

Siau­ru­kas per tai­gą iš Ve­sio­los į Alz­ama­jų. Kar­to­nas, gua­šas, 19x26, apie 1963 m.

Nuot­rau­ka iš V.Rim­kaus ar­chy­vo.

Rim­kų šei­ma vėl kar­tu Ve­sio­lo­je,1958. Tė­vai Ja­ros­la­vas ir Apo­lo­ni­ja , Vy­te­nis, Vai­de­vu­tis, Al­fon­sas, Ire­na, Ely­tė, El­zy­tė ir sve­čias po­li­ti­nis ka­li­nys Pet­ras Juo­za­pai­tis.