2018 METŲ MĖGSTAMIAUSIŲ KNYGŲ DEŠIMTUKAS

2018 ME­TŲ MĖGS­TA­MIAU­SIŲ KNY­GŲ DE­ŠIM­TU­KAS

pro­f. Vy­tau­tas Bi­kul­čius

Praei­tin nu­bė­ga dar vie­ne­ri me­tai. Kny­gų my­lė­to­jui jie aso­ci­juo­ja­si ir su nau­jai pa­si­ro­džiu­sio­mis kny­go­mis. Mat skai­ty­to­ją vi­suo­met trau­kia nau­jos is­to­ri­jos, ku­rių jis ti­ki­si ap­tik­ti kny­gų puslapiuose... Sup­ran­ta­ma, kad kny­gų lei­dė­jai sten­gia­si pa­ten­kin­ti įvai­riau­sius skai­ty­to­jų sko­nius. Juk vie­ni do­mi­si gy­ve­ni­mo dra­mo­mis, ki­ti – is­to­ri­niais ro­ma­nais, tre­ti – de­tek­ty­vi­ne ar fan­tas­ti­ne li­te­ra­tū­ra.

Šiais lai­kais, kai žmo­gus po die­nos dar­bų grįž­ta į na­mus ne­re­tai per­var­gęs, jam daž­nai no­ri­si paim­ti į ran­kas leng­ves­nio po­bū­džio kny­gą. Aiš­ku, pui­ku, kai kiek­vie­nas skai­ty­to­jas ran­da kny­gą, ku­ri jam prie šir­dies. Ta­čiau lei­dė­jas tu­rė­tų taip su­ba­lan­suo­ti sa­vo lei­dy­bą, kad ša­lia pra­mo­gi­nių ro­ma­nų ras­tų­si vie­tos ir rim­ta­jai li­te­ra­tū­rai.

Su­da­ry­da­mi mū­sų de­šim­tu­ką, mes lai­ko­mės to­kio prin­ci­po, kad į jį ga­li pa­tek­ti tik tos kny­gos, ku­rios ori­gi­na­lo kal­ba pa­si­ro­dė ne anks­čiau kaip prieš dvi­de­šimt pen­ke­rius me­tus. Toks ap­ri­bo­ji­mas yra su­si­jęs su tuo, kad tie kū­ri­niai, ku­rie yra iš­leis­ti kur kas anks­čiau, jau ga­li bū­ti lai­ko­mi pri­pa­žin­tais, įgi­ju­siais tam tik­rą sta­tu­są. Dėl jų di­de­lių gin­čų kaip ir ne­be­ky­la. Pers­kai­tęs to­kį kū­ri­nį, su­pran­ti, kad jis jau yra ta­pęs kla­si­ka. Tuo tar­pu ne­se­niai iš­leis­ti kū­ri­niai dar nė­ra su­si­lau­kę tvir­tų ver­ti­ni­mų. Jų li­ki­mas ga­li pa­si­suk­ti vie­naip ar ki­taip.

Tad dė­lio­da­mas šį de­šim­tu­ką, sa­vaip ri­zi­kuo­ji. Gal jau už pen­ke­rių me­tų ku­ris nors de­šim­tu­ko kū­ri­nys bus vi­siš­kai din­gęs iš skai­ty­to­jų at­min­ties. Bet kar­tais pa­vyks­ta nu­spė­ti kai ku­rių kny­gų li­ki­mą. Sa­ky­sim, į 1998 me­tų mėgs­ta­miau­sių kny­gų de­šim­tu­ką įtrauk­tas A. Ba­ric­co ro­ma­nas „Šil­kas“ ir šian­dien su ma­lo­nu­mu te­bė­ra skai­to­mas. Va­di­na­si, jis jau pa­ma­žė­le tam­pa kla­si­ka, nors, aiš­ku, kad dvi­de­šim­ties me­tų dis­tan­ci­ja dar nė­ra ga­lu­ti­nis kū­ri­nio ver­dik­tas.

Tie skai­ty­to­jai, ku­rie ne­no­ri nu­si­vil­ti kny­ga, vi­suo­met ga­li pa­si­rink­ti jau lai­ko pa­tik­rin­tus kū­ri­nius. Štai ir šie­met pir­mą­syk lie­tu­vių kal­ba pa­si­ro­dė F. Scot­to Fitz­ge­ral­do ap­sa­ky­mų rink­ti­nė „Keis­ta Ben­dža­mi­no Ba­to­no is­to­ri­ja ir ki­ti ap­sa­ky­mai“ (iš ang­lų kal­bos ver­tė D. Dau­gir­die­nė), H. P. Lo­vec­raf­to kū­ry­bos rink­ti­nė „Ty­kan­tis tam­so­je“ (iš ang­lų kal­bos ver­tė M. Bu­ro­kas, P. Jev­se­je­vas, V. Mic­kie­nė, A. Kun­či­na), N. Mai­le­rio ro­ma­nas „Nuo­gie­ji ir mi­ru­sie­ji“ (iš ang­lų kal­bos ver­tė P. Ga­siu­lis), ku­rie jau yra lai­ko įver­tin­ti ir skai­ty­to­jas šiais kū­ri­niais tik­rai ne­nu­si­vils.

Be to, į šį de­šim­tu­ką įtrau­kiau tik gro­ži­nės li­te­ra­tū­ros kū­ri­nius, nes nė­ra kaip ly­gin­ti skir­tin­gos pa­krai­pos kny­gų. Už­tat pa­si­tai­ko to­kių at­ve­jų, kai yra su­da­ro­mi ir ne­gro­ži­nės li­te­ra­tū­ros de­šim­tu­kai. Be abe­jo, toks de­šim­tu­kas ga­li su­do­min­ti skai­ty­to­jus, ku­riems ar­ti­ma fak­to li­te­ra­tū­ra. Bet tai jau ki­ta sfe­ra. Kiek­vie­nam – sa­vo...

1.

Šių me­tų de­šim­tu­ką pra­de­da ame­ri­kie­čių ra­šy­to­jo Georgeo Saun­der­so ro­ma­nas „Lin­kol­nas bar­do“ (iš ang­lų kal­bos ver­tė Gab­rie­lė Gai­liū­tė-Ber­no­tie­nė), ku­ris pa­sa­ko­ja apie JAV pre­zi­den­to A. Lin­col­no vie­nuo­lik­me­čio sū­naus Wil­lia­mo mir­tį ir jo tė­vo siel­var­tą. Įvy­kiai klos­to­si 1862 me­tais JAV pi­lie­ti­nio ka­ro fo­ne, ta­čiau ro­ma­nas yra ne tiek is­to­ri­nis, nors ir grin­džia­mas tik­rais is­to­ri­niais įvy­kiais, kiek in­te­lek­tua­li­nis, nes ja­me su­si­du­ria­me su Ti­be­to bu­diz­mo sam­pra­ta apie mirš­tan­čio žmo­gaus bū­se­ną kaip kū­ri­nio išei­ties si­tua­ci­ja.

Anot bu­diz­mo, mi­ru­sio žmo­gaus sie­la, kol ski­ria­si nuo kū­no, pa­ten­ka į tar­pi­nę bū­se­ną, ku­ri va­di­na­ma bar­do. Sie­la tar­si už­strin­ga – ji jau ne­bep­rik­lau­so gy­vam žmo­gui, bet dar ir nė­ra per­si­kė­lu­si į po­mir­ti­nę erd­vę. Tai trun­ka 49 die­nas, per ku­rias dva­si­nin­kai mal­do­mis ban­do pa­leng­vin­ti mi­ru­sių­jų pa­dė­tį. In­te­lek­tua­li­nė įtam­pa ro­ma­ne su­si­ju­si su tuo, jog bar­do bū­se­na pa­si­reiš­kia ne tik mi­ru­sių­jų, bet ir gy­vų­jų pa­sau­ly­je, kai žmo­gus lau­kia svar­baus įvy­kio įgy­ven­di­ni­mo. Gal po tre­jų me­tų nu­žu­dy­to Lin­col­no sie­kis ir bu­vo jo no­ras su­si­jung­ti su my­li­miau­siu sū­nu­mi Vi­liu? Gal ta tar­pi­nė bū­se­na ir lė­mė to­kią pre­zi­den­to lem­tį?

Ro­ma­no veiks­mas vyks­ta Oak Hi­lo ka­pi­nė­se, kur bu­vo pa­lai­do­tas Vi­lis. Jo tė­vas atei­na į sa­vo šei­mos drau­gų krip­tą, kur iš­si­trau­kia sū­naus kars­tą, nes jam rū­pi jį dar pri­glaus­ti sa­vo glė­by­je. Kaip ma­ty­ti, ir pa­ts pre­zi­den­tas at­si­du­ria bar­do bū­se­no­je – ne­pa­jė­gia vi­siems lai­kams at­si­svei­kin­ti su sū­nu­mi. Kartu ir Vi­lis ne­ga­li pa­lik­ti tos bar­do bū­se­nos, nes vis ti­ki­si, kad ne­tru­kus jį ap­lan­kys tė­vas.

To­se ka­pi­nė­se be­ga­lė už­stri­gu­sių sie­lų, nes jos dar ne­su­vo­kia, kur at­si­dū­rė ir yra ku­pi­nos ke­ti­ni­mų tęs­ti su­ma­ny­tus dar­bus. Už­tat ka­pi­nes jos įsi­vaiz­duo­ja kaip „sir­ga­ve­ži­mį“, o kars­tus – kaip „sir­ga­dė­žes“. Tarp šių sie­lų ra­si­me pa­čių įvai­riau­sių vi­suo­me­nės at­sto­vų, ku­rie pa­tei­kia sa­vo pa­ste­bė­ji­mus ar sam­pro­ta­vi­mus. Vi­sų jų var­dai ir pa­var­dės ro­ma­ne už­ra­šy­ti ma­žo­sio­mis rai­dė­mis.

Ta­čiau ro­ma­ne sa­vo min­ti­ji­mais iš jų iš­si­ski­ria dvi sie­los – han­sas vol­ma­nas ir ro­dže­ris be­vin­sas iii. Pir­ma­sis, bū­da­mas 46 me­tų, ve­dė aš­tuo­nio­lik­me­tę mer­gi­ną, ta­čiau dėl ne­lai­min­go at­si­ti­ki­mo taip ir ne­spė­jo pa­si­my­lė­ti su ja. Ant­ra­sis, ap­gai­les­tau­da­mas, kad jo po­lin­kio ne­sup­ran­ta se­ne­liai, tė­vai, bro­liai, drau­gai bu­vo įsi­my­lė­jęs vai­ki­ną Gil­ber­tą, ta­čiau, kai šis jį pa­li­ko, jis per­si­pjo­vė sau ve­nas. Jie la­biau­siai ir rū­pi­na­si, kad Lin­kol­no sū­nus neužt­ruk­tų bar­do bū­se­no­je ir sie­kia, kad tė­vas ne­trau­muo­tų sū­naus sa­vo ap­si­lan­ky­mais ka­pi­nė­se.

Vi­sų sie­lų po­li­fo­ni­nis kal­bė­ji­mas yra su­prie­ši­na­mas su gy­vų žmo­nių reak­ci­ja – čia re­gi­me ci­ta­tas iš kny­gų, laiš­kų, laik­raš­čių, kur kal­ba­ma apie pre­zi­den­to sū­naus mir­tį, jos prie­žas­tis, lai­do­tu­ves, tė­vų ir gi­mi­nių bū­se­ną. Gy­vų ir au­ten­tiš­kų žmo­nių min­tys su­si­lie­ja į dar vie­ną po­li­lo­gą, ku­ris yra kaip gy­ve­ni­mo įkū­ni­ji­mas ir šiuo po­žiū­riu jis su­prie­ši­na­mas su mir­ties pa­sau­liu.

Kartu ro­ma­no au­to­rius pa­ro­do, jog ne­ga­li bū­ti vie­nin­te­lės tie­sos, pa­sau­lis sklei­džia­si kaip įvai­rių min­čių ir nuo­mo­nių der­mė.

Ne­pap­ras­tai įdo­mus ro­ma­nas, rei­ka­lau­jan­tis su­si­kau­pu­sio skai­ty­to­jo, bet sy­kiu at­sklei­džian­tis nau­jas, dar ne­re­gė­tas li­te­ra­tū­ros ga­li­my­bes.

2.

Įtam­pos pri­tvin­kęs yra pran­cū­zų ra­šy­to­jo Philippeo Clau­de­lio ro­ma­nas „Bro­de­kas“ (iš pran­cū­zų kal­bos ver­tė Jo­nė Ra­mu­ny­tė). Ta įtam­pa yra su­si­ju­si ne tik su žmog­žu­dys­te pa­sie­nio kai­me­ly­je po Ant­ro­jo pa­sau­lio ka­ro. Kad ir kaip keis­ta, įtam­pą au­gi­na te­nai pa­si­ro­dęs at­vy­kė­lis, ku­rio nei var­do, nei pa­var­dės nie­kas ne­ži­no­jo. Jis pa­pras­čiau­siai bu­vo Ki­tas.

Dar la­biau jis pri­ver­tė su­ne­rim­ti kai­me­lį, kai ėmė įvar­din­ti at­ski­rų žmo­nių pa­slap­tis ar bai­mes, trū­ku­mus ar ydas. Tai ne­da­vė ra­my­bės vi­siems tiems, ku­rie ga­liau­siai jį ir nu­žu­dė.

Įtampa nenuslūgsta ir tada, kai kaimas įgalioja Brodeką, vienintelį kaimelio gyventoją, kuris yra išsilavinęs ir turi rašomąją mašinėlę, parašyti raportą apie įvykius, kurie atvedė prie žmogžudystės. Gavęs tokį kolektyvinį įpareigojimą, Brodekas ima rašyti. Jis ima vynioti nusikaltimo kamuolį, aiškindamasis kolektyvinį nusikaltimą ir individualią atsakomybę. Beje, karo metais jis pats buvęs koncentracijos stovyklos kalinys puikiai supranta, kaip žmogus gali prarasti savo garbę ir orumą. Grįžęs iš stovyklos jis randa savo žmoną Emeliją aklą ir kurčią, be to, auginančią dukrą po to, kai ją išprievartavo. Visa laimė, kad yra Fedorina, kuri tarsi motina priglaudė jį, pasirodžiusį šiame kaimelyje.
 Tačiau gyvenimas pasiunčia dar vieną išbandymą Brodekui. Privalėdamas parašyti raportą, jis turi analizuoti kaimelio gyventojų asmenybes, aprašyti aplinkybes, kurios privertė taip žiauriai pasielgti su Kitu. Romanas virsta savotiška dėlione, nes nėra įvardinta nei konkreti šalis, nei konkretus laikas (galima tik spėti, kad veiksmas vyksta po Antrojo pasaulinio karo). Tuo autorius nori parodyti, kad baimė, niekšybė ir siaubas yra universalios dimensijos. Visi personažai tyli, nes nenori išduoti kitų. Nieko negali pasakyti jo žmona, jo draugas Diodemas savo laiške pamini kaltuosius, tačiau netrukus nusižudo, negali prabilti ir kaimelio klebonas, susaistytas išpažinties paslapties.
Romane galima įžvelgti paniekos Kitam problemą, kuri kartais išauga iki genocido mastelių. Šitaip romano puslapiuose gali atsiverti ir Holokausto tragedija, nors ji tiesiogiai kūrinyje nėra paminėta. Be galo imlus, kupinas simbolinės prasmės romanas dar ilgai nepalieka ramybėje skaitytojo, kuris galbūt labiausiai susimąstys, kodėl romano pabaigoje Brodekas su šeima palieka kaimelį. Pralaimėjimas ar pergalė?

3.

Norvegų rašytojo Karlo Ovės Knausgårdo romanų ciklo „Mano kova“ pirmasis tomas „Mirtis šeimoje“ (iš norvegų kalbos vertė Justė Nepaitė) nors ir pasakoja apie pasakotojo santykius su tėvu grynai šeimos aplinkoje, bet gali būti suvokiamas ir kaip tam tikros kartos portretas.
 Jau būdamas vaikas Karlas Uvė supranta, kad tėvui šeimoje tenka nepaprastas vaidmuo, jis tarsi prilygsta Dievui, nes žino net tai, kas vyksta vaiko galvoje. Savaime suprantama, kad tada, kai Karlas Uvė tampa paauglys jis ima konfliktuoti su tėvu. Būdamas vaikas, jis aklai pakluso tėvo valiai, tačiau dabar jis nori jaustis būti atsakingas už save, už savo nuodėmes ir klaidas. Šitaip pasireiškia ir kartų konfliktas, nes jaunuoliui patinka kita literatūra, kita muzika negu jo tėvui.
 Kartais Karlas Uvė netgi krečia kvailystes, žinodamas, kad jo poelgių pasekmės bus gana rimtos. Tuo tarpu tėvo vienvaldystė prisideda prie šeimos erozijos. Karlas Uvė išvyksta į Stokholmą, tikėdamasis, kad jam ten bus lengviau parašyti antrą romaną. Bet kai tėvas miršta neaiškiomis aplinkybėmis, jis grįžta padėti vyresniajam broliui Ingvei organizuoti laidotuvių. Kartu ši mirtis paskatina Karlą Uvę susikaupti, susitaikyti su tėvu, nes pats tapęs tėvu, jis supranta, kad jo santykiai su tėvu turėjo būti kitokie.
Deja, žmogus dažnai viską supranta per vėlai. Romano antroje pusėje jis pasakoja apie savo santykius su Ingve, prisimena studijas universitete, savo debiutą literatūros pasaulyje. Šitaip ciklo pavadinimas įgyja dar vieną prasmę – rašytojas privalo kovoti ir su žodžiu, kad savo kūryboje užfiksuotų gyvenimo tikrovę... Nepaprastai atviras, skrupulingas, kupinas smulkiausių detalių pasakojimas, primenantis M. Prousto kūrybą, tačiau už kurio išryškėja esminės žmogaus gyvenimo problemos.

4.

Žmogaus sielos užkaborius atskleidžia Izraelio rašytojo Davido Grossmano romanas „Užeina kartą arklys į barą“ (iš hebrajų kalbos vertė Olga Lempert). Menkame Netanijos bare komikas Dovelis Grinšteinas, švęsdamas savo gimtadienį, į savo paties pasirodymą pasikviečia seniai matytą bičiulį, jau išėjusį į pensiją teisėją Avišajų Lazarą. Tas pasirodymas prasideda gašliais juokeliais, komikas kreipiasi į publiką, žemina kai kuriuos žiūrovus.
Tokia pradžia užgauna ir buvusį teisėją, kuris turi priimti sprendimą – likti ar išeiti, tuo labiau, kad jis priėmė šį pasiūlymą – pažiūrėti spektaklį – labiau per prievartą, nes jau mažai beprisiminė savo jaunų dienų bičiulį. Vis dėlto, jis lieka ir mato, kad tas pasirodymas keičiasi.
Už nereikšmingų pokštų pamažu atsiveria komiko siela. Jis prisimena savo jaunystės įvykius, kurie susiję su skaudžiomis akimirkomis. Tas atvirumas daro spektaklį labai asmenišką. Neatsitiktinai kai kurie žiūrovai neatlaiko įtampos ir palieka pasirodymą. Tie, kurie lieka drįsta ne tik pažvelgti į nuogą žmogaus sielą, bet ir patys į save. Tarp jų yra ir buvęs teisėjas.
Galima teigti, kad tas pasirodymas virsta karčia ir skaudžia Dovelio išpažintimi, o už jo komiškos kaukės slypi kraupi patirtis, susijusi su jo šeimos praeitimi, kurią slegia Holokausto drama. Išpažintis tampa ir galimybe komikui išpirkti savo nuodėmes.
Romanas prasideda drauge su spektakliu, su juo ir baigiasi. Skaitytojas turėtų skaityti šį romaną vienu prisėdimu ( jis nėra ilgas), tada jis tikrai kaip spektaklyje pajus apnuogintą žmogaus sielą.

5.

Kanados rašytoja Nancy Huston savo romano “Dolce agonia” (iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė) pasakotoju padaro Dievą, kuris iš aukštybių viską stebi ir iš anksto žino romano personažų likimus.
Naujojoje Anglijoje Padėkos dieną poetas ir universiteto dėstytojas Šonas Farelas pasikviečia į svečius 12 senų draugų, tarp kurių dvi jo buvusios meilužės, pora bendradarbių iš jo katedros, advokatas, dažytojas ir duonkepis. Su jais atvyksta ir jų sutuoktiniai, taip pat vienuolikos mėnesių kūdikis. Tarp jų (gal tik išskyrus kūdikį) nėra nė vieno laimingo, nes visi turi savų problemų, susijusių su sveikata, šeima, skyrybomis, alkoholizmu, narkotikais, užgniaužtu homoseksualumu…
Vakarienės metu jie ir ima dėstyti savo prisiminimus, pasiryždami savotiškai išpažinčiai. Tačiau tos išpažintys netampa atviros, nes jie nenori prisipažinti visų nuodėmių ar išgyvenimų, kadangi perdėm gerai pažįsta vieni kitus. Be to, kartais atsiranda ir pavydas, nes ne vienas iš svečių, stebėdamas Šono bendradarbio Halo naująją žmoną Chloję, kuri kaip tik ir atsivežė kūdikį su savimi, stebisi, kad ji jam tinka į dukras, būdama jaunesnė už jį 32 metais.
Kai kurios moterys pavydi kitoms mini suknelių, kurios aptempusios jau senstančius kūnus. Tačiau prisiminimams netrūksta melancholijos ir nostalgijos. Ką gi, metai bėga, bet prisiminimai išlieka. Jie praleidžia drauge ne tik vakarienę, bet ir naktį, kadangi sniego pūga užpustė kelius.
Tuose pokalbiuose išryškėja, kad kas jie bebūtų – vyrai ar moterys – stengiasi prisidengti abejingumo ir cinizmo šarvais, tačiau už jų lengvai pastebimas visų trapumas. Ir tik Dievas tuose romano skyriuose, kurie parašyti kursyvu, ramiai išdėsto, kas laukia visų šios vakarienės dalyvių. Jų likimai priverčia susimąstyti ir skaitytoją, kuris ima suvokti, kokia trapi riba slypi tarp gyvenimo ir mirties… Romanas, kurį autorė puikiai surentė kompozicine prasme, priversdama skaitytoją pasigėrėti kūrinio statiniu…

6.

Į XIX amžiaus JAV mus sugrąžina amerikiečių rašytojo Colsono Whiteheado romanas „Požeminis geležinkelis” (iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis).
Šešiolikmetė Kora vergauja medvilnės plantacijoje Džordžijos valstijoje. Kadangi ją dar vaiką paliko motina, ji kur kas labiau išgyvena, susidūrusi su plantacijos savininko žiaurumu, nes turi pati viena spręsti kaip jai elgtis. Bet kai neseniai atvykęs iš Virdžinijos valstijos vergas Cezaris jai papasakoja apie požeminį geležinkelį, ji nusprendžia bėgti drauge į šiaurines valstijas, kur vergijos nebėra.
Bėgdama iš vienos valstijos į kitą, ji susiduria ne tik su be galo žiauriais vergų medžiotojais, kurių tikslas – sugrąžinti vergus jų šeimininkams, bet ir su retais amerikiečiais, kurie stengiasi padėti bėgliams ištrūkti iš košmariško vergų pasaulio.
Kiekvienoje valstijoje, kurią ji aplanko, ji susiduria su skirtingu požiūriu į vergiją – vienur pritariama vergijos panaikinimo idėjai, kitur – vyrauja baimė dėl visuotinio maišto. Vėliau išaiškėja, kad požeminis geležinkelis – tai iš tiesų nepaprastai graži metafora, nes tai yra ištisas pagalbos tinklas, padedantis vergams pasiekti šiaurines valstijas, nes čia nėra jokių bėgių, jokių tunelių. Požeminis geležinkelis yra tik žmonių pagalba ir pačių vergų pastangos pabėgti iš siaubingo vergijos pasaulio.
Autoriui puikiai pasisekė atkurti JAV tvyrojusią atmosferą prieš prasidedant pilietiniam karui, kai pietinėse valstijose rasizmas buvo tapęs savaime suprantama gyvenimo norma. Kartu jis parodė, kad JAV jau ieškojo kelių, kaip išeiti iš aklavietės…

7.

Kaip gyvenimas gali supinti trijų moterų likimus mums atskleidžia prancūzų rašytojos Laetitia’jos Colombani romanas „Supintos” (iš prancūzų kalbos vertė Jūratė Karazijaitė).
Romanas pirmiausia nukelia mus į tolimąją Indiją, kur mes susiduriame su Smita iš neliečiamųjų kastos. Jos darbas – surinkti išmatas iš kitų žmonių, nes tame krašte retai kur rasi išvietes. Smita supranta, kad ji pasmerkta tokiam darbui visą gyvenimą, užtat ji trokšta, kad jos duktė Lalita patirtų kitokį likimą. Tačiau jau pirmą dieną nuvedusi dukrą į mokyklą, Smita supranta, kad jos troškimas gali neišsipildyti. Mat mokytojas, žinodamas, kokiai kastai priklauso Lalita, liepia jai visų mokinių akivaizdoje šluoti klasę. Tačiau Lalita atsisako ir mokytojas jai duoda rykščių.
Motina nutaria daugiau nebeleisti dukros į mokyklą. Ji su dukra nutaria keliauti į tolimą šventyklą, kur melsis dievo Višnu akivaizdoje ir prašys jo malonių, kad Lalitos gyvenimas būtų geresnis negu motinos. O kadangi jos neturi lėšų, yra priverstos parduoti savo plaukus (o ji taip rūpestingai supindavo kasas dukrai) ir toliau tęsti kelionę...
Antra istorija, susijusi su Džulija, mus nukelia į Siciliją, į Palermą, kur jos tėvas turi perukų dirbtuvę. Tačiau po avarijos, kai tėvas patenka į komą, Džulijai išaiškėja, kad dirbtuvė dėl susidariusių skolų yra kone ant bankroto ribos. Bet ji ne iš tų, kurios pasiduoda. Norėdama išgelbėti dirbtuvę jau po tėvo mirties, ji, patariama mylimojo Kamalio, griebiasi paskutinio šiaudo – ima vežtis plaukus iš Indijos...
Trečioji romano veikėja – energinga advokatė keturiasdešimtmetė Sara darbuojasi Monrealyje, Kanadoje. Ištekėjusi tris kartus, ji augina tris vaikus. Viskas, atrodo žada puikų gyvenimą. Tačiau vieno teismo posėdžio metu ji apalpsta. Nors ji mano, kad tai nutiko dėl nuovargio, po vizito pas gydytoją išaiškėja, kad ji serga krūties vėžiu. Ši paslaptis tampa žinoma jos bendradarbiams, galiausiai ji atleidžiama iš tos advokatų kontoros. Tačiau ji nepasiduoda, nes po chemijos terapijos seansų, kai praranda savo plaukus, ji nutaria įsteigti savo advokatų kontorą. Ji mano, kad būdama viena geriausių Monrealio advokatų, turės pakankamai klientų. Tuo pačiu ji nutaria įsigyti peruką, kuris jai suteiks tikrumo kaip moteriai. Skaitytojai nustebs, sužinoję, koks perukas patenka į jos rankas...
Šie trys pasakojimai romane pinami tarsi kasos sruogos, nes Smitos, Džulijos ir Saros istorijos ne tik liudija kaip viskas šių dienų pasaulyje gali susipinti, bet ir kaip šias moteris vienija atkaklumas, narsa, ryžtas, noras įgyvendinti savo svajones tokiose situacijose, kai dažnai jos atrodo beviltiškos...

8.

Argentinos rašytojos Samantos Schweblin romanas „Prieraišumo laisvė” (iš ispanų kalbos vertė Laura Liubinavičiūtė) yra trumpas (vos 125 puslapių), bet be galo kondensuotas romanas.
Amanda su savo dukra Nina atvyko į nedidelį Argentinos miestelį. Čia ji susipažįsta su kaimyne Karla, kuri turi sūnų Davidą. Karla, kuri atrodo pasimetusi ir sukrėsta, ima pasakoti Amandai apie įvykį, kuris sukėlė jos arklidės gaisrą.
Nelaimės yra paliestas ir jos sūnus. Į jį yra įsismelkusi paslaptinga liga, kuri siejama su paslaptingomis kirmėlėmis apsigyvenusiomis jo kūne. Tačiau kaip jos ten atsirado, aiškaus atsakymo nėra. Lieka tik spėlionės. Bet motina nori išsaugoti ryšį su sūnumi. Kai atrodo, kad tik jei jis nutols nuo jos perdėm toli, jo laukia pavojus.
Su tuo susijęs ir romano pavadinimas. Koks yra tas saugus nuotolis tarp motinos ir sūnaus, kuris yra pakirstas paslaptingos ligos.
Romanas primena savotišką košmarą, nes miestelis kenčia dėl jį supančių cheminių produktų savartynų. Neatsitiktinai ir visi miestelio vaikai atrodo kaip ligoniai. Galiausiai miršta Amanda, kažkur dingsta Nina.
Tas Amandos ir vaiko pašnekesys gali būti suvoktas ir kaip savotiškas sapnas, iš kurio išeities ieško moteris. Gal todėl romanas iškyla prieš skaitytojo akis it didžiulė, neįmenama paslaptis, priverčianti susimąstyti apie motinystės, ekologijos, žmogaus laikinumo problemas...

9.

Į egzotišką Indijos pasaulį mus perkelia indų rašytojos Arundhati Roy romanas „Didžiausios laimės ministerija“ (iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė).
Džahanaros laimė, kai ji po trijų dukterų, pagaliau pagimdo berniuką Aftabą, trunka neilgai, nes geriau apžiūrėjusi kūdikį, ji išvysta, jog jis turi ir vyriškų, ir moteriškų bruožų. Jo tėvai, susidūrę su hermafrodito požymiais, nori operuoti Aftabą ir pašalinti moterims būdingus organus. Tačiau su tuo nesutinka pats Aftabas, kurio vyriški bruožai nors ir ryškesni, tačiau jis jaučiasi esąs moterimi.
Vieną sykį jis patenka pas hidžras – vyrus, dėvinčius moteriškus drabužius. Čia jis supažindinamas su taisyklėmis ir ritualais, ir Aftabas tampa Andžam. Tačiau sulaukusi 46 metų atstumtoji Andžam apsigyvena kapinėse. Ji miega ant kilimo, kurį nakčiai išvynioja tarp antkapių. Jos didžiausia svajonė – tapti motina. Be Andžam romane yra dar viena išsiskirianti iš kitų personažų moteris – S. Tilotama, buvusi architektūros studentė, kuri nuolat kovoja už žmogaus laisvę. Savo gyvenime ji susidūrė su trimis ją mylėjusiais vyrais, bet visada išsaugojo maištingą dvasią.
 Dar viena romano istorija yra susijusi su kūdikiu, kuris buvo rastas šiukšlių krūvoje ant šaligatvio. Šios trys istorijos tiek susipina, kad nebežinai, kur yra praeitis, dabartis ar ateitis, nes atsiranda dar ir begalė personažų, kurie net nėra susiję su pagrindiniais romano herojais.
 Neatsitiktinai romanas yra margas kaip ir šiuolaikinės Indijos tikrovė, tačiau jis reikalauja be galo atidaus skaitytojo, kuris turi nepasimesti tarp visų kūrinio peripetijų.

10.

Dešimtuką užbaigia mūsų skaitytojams gerai pažįstamo prancūzų rašytojo Frédérico Beigbeder romanas „Gyvenimas be pabaigos“ (iš prancūzų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė).
Mūsų skaitytojams šis rašytojas įstrigo savo romanu „Meilė trunka trejus metus“, kurio pavadinimas tapo kone priežodžiu. Ne tik šiame, bet ir kituose romanuose jo personažai iškyla kaip lėbautojai, malonumų ieškotojai, nevengiantys ir narkotikų, tam tikra prasme avantiūristai.
 Romane „Gyvenimas be pabaigos“ mes susiduriame su visiškai kitokiu protagonistu. Protagonistas Frederikas yra vieno jutubo šou vedėjas. Tačiau kai jam sukanka penkiasdešimt metų, jis suvokia, kad ima sparčiai senti. Žinodamas, kad Prancūzijoje vidutinis amžius siekia 78 metus, jis net apskaičiuoja, kad jam liko gyventi 9490 dienų. Ir jis nutaria keisti savo gyvenimą. Savo dešimtmetei dukrai Romy jis netgi pažada, kad niekada nemirs (be abejo, ir jo šeima – žmona ir dvi dukros). Jis netgi prisipažįsta, kad sutinka apskritai su mirtimi, tačiau nekenčia tik savo mirties.
Ir paėmęs atostogas, jis leidžiasi į kelionę po įvairiausias laboratorijas, kur susitinka su profesoriais, tyrinėjančiais ilgaamžiškumo, genų inžinerijos ir kitas problemas, kurios padėtų kuo ilgiau išgyventi žmogui. Tuo pačiu jis susipažįsta ir su įvairiausiomis procedūromis, kurios turėtų padėti žmogui žengti nemirtingumo link.
Sumaniai supindamas tikrovę ir fantastiką, autorius ne tik ironiškai pasišaipo iš savo protagonisto Frederiko, bet verčia ir skaitytoją susimąstyti, kur gali žmogų nuvesti tokios paieškos...
––––
Kaip matyti, šių metų dešimtukas tikrai yra gana įvairus, ir, tikiu, kad jame kiekvienas skaitytojas susiras ir sau mėgstamą knygą.