
Naujausios
Ankstukams numegztos Kalėdos
Kuršėniškė tautodailininkė tekstilės meistrė Virginija Šimkienė moka nusimegzti ir kitiems numegzti šventę, kurioje telpa ir meilė, ir atjauta, ir šiluma, ir bendrystė. Virginijos paragintos kuršėniškės primezgė ir padovanojo šimtus šiltų dovanėlių per anksti gimusiems kūdikėliams. O kad dovanos atsirastų, prisidėjo net ir užkietėję Kuršėnų pirtininkai.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Nuo 100 kojinyčių iki šiltų Kalėdų
Virginija su geros širdies talentingomis mezgėjomis kuršėniškėmis Elena Kaziukaitiene, Regina Gapšiene, Irena Šlefendorfiene, Rolanda Bitiene, Stasele Budiniene, Birutė Baniuliene, Asta Romaitiene ir dar keliomis žino, kaip sau ir kitiems numegzti šventę. Kelerius metus tai pakaitomis daro ir dėl to jaučiasi labai laimingos.
Šį pavasarį Virginija iš siūlų parduotuvės „Siūlų namai“ dovanai gavo puikių siūlų, tinkančių vaikams. Išdalijo siūlus moterims, kurios per vasarą mezgė kojines naujagimiams. Daugiausia numezgė Elena Kaziukaitienė, Regina Gapšienė ir pati Virginija. Kartu su Šiaulių rajono savivaldybės etninės kultūros ir tradicinių amatų centro direktore Birute Poškiene nuvežė į Šiaulių moters ir vaiko klinikos Naujagimių ir naujagimių intensyviosios terapijos skyrių.
Skyriaus vedėja Virginija Gedvilienė padėkojo už dovanas ir užsiminė, kad mažyliams reikia kepuryčių. Virginija vėl ėmėsi organizuoti. Etninės kultūros ir tradicinių amatų centras nupirko siūlų ir kelias rugsėjo dienas moterys mezgė šiltukus per anksti gimusiems kūdikėliams. Virginija drauge su R. Gapšiene, I. Šlefendorfiene, R. Bitiene, S. Budiniene, B. Baniuliene numezgė 63 kepurytes, o E. Kaziukaitienė iš savo siūlų numezgė 100 porų kojinyčių.
Kai nuvežė mezginius, vedėja V. Gedvilienė padėkojo už dovanas ir mezgėjoms parodė megztą liemenę – tokių reikėtų skyriuje gimstantiems kūdikėliams. Jau grįžtant į Kuršėnus Virginija svarstė, kur kuo greičiau gauti siūlų. Virginija su draugėmis jau įteikė ir šiltų liemenių ankstukams – joms Kalėdos jau įvyko ir pavyko.
Įsiprašė į darbščiųjų rankų būrelį
Virginija megzti išmoko dar būdama pradinukė. Pamatė, kokius stebuklus moka megzti draugės mama Eugenija Radeckienė. Virginijai, pasakojo, net „seilės tįsdavo iš gražumo – kokios kojinės, pirštinės!“.
„Prižadėjau sau: užaugsiu – vis tiek megsiu!“ – juokėsi Virginija iš vaikiškų priesaikų, kurios ir išsipildė.
Antrokė Virginija savarankiškai nuėjo į tuometinius Kuršėnų pionierių namus, kur vaikams būdavo organizuojami įvairūs užsiėmimai, vykdavo darbščiųjų rankų būreliai.
„Esi spaliukė – per maža ir niekas tavęs čia nepriims!“ – išgirdo kategorišką „ne“.
Antrokė Virginija neatlyžo – juk ji aukščiausia iš klasės! Atkaklumas nugalėjo ir ji buvo priimta į darbščiųjų rankų būrelį.
Megzti, nerti Virginiją dar pamokydavo ir jos pradinių klasių mokytoja Liudvika Birutė Blažienė.
„Tiek man patikdavo ir megzti, ir nerti, kad visiems klasės draugams numegzdavau pamokų atsiskaitymui darbelių. Kitiems neišeidavo gėlyčių numegzti, o man trečioje klasėje jau nebūdavo lengviau. Vėliau buvo kalnieriukai, servetėlės“, – pasakojo Virginija.
„Mama, nupirk siūtą švarkelį“
Mezgimas įsibėgėjo, kai Šimkai susilaukė vaikų – vyresnėlio Artūro ir porą metų jaunesnės Lauros.
Norisi vaikus puošti, o tuomet, daugiau nei prieš 30 metų, parduotuvėse nieko įdomaus nenupirksi. Virginija pradėjo megzti vaikiškus drabužėlius. Megztukai, suknelės, kostiumėliai su ornamentais – spalvotomis mašinytėmis, gėlėmis ir vaisiais.
„Vaikams jau net buvo atsibodę mano pomidorai ir mašinytės. Sūnus net prašė, kad nupirkčiau džinsinį siūtą švarkelį, nes visi berniukai su siūtais švarkais vaikšto, o jis su mano megztais megztiniais“, – šypsodamasi prisiminė Virginija.
Vėliau pradėjo megzti stilingus megztinius vyrui, servetėles namams papuošti.
Sau megzti Virginija išdrįso vėliausiai: pirmąjį kostiumėlį nusimezgė prieš 16 metų. Tada ir prasidėjo rūbų moterims kolekcijos. Nertos ir megztos suknelės, kostiumėliai, rūbai nuotakoms.
Kai kaimynė Rolanda paragino Virginiją nešti savo rankdarbius į parodą, Virginija ne iš karto patikėjo, kad jau atėjo laikas.
Pirmiausia rankdarbius nunešė į Etninės kultūros ir tradicinių amatų centrą Kuršėnuose, pradėjo dalyvauti parodose.
2004 metais Virginija tapo tautodailininke.
Nebuvo metų, kad jos darbai nebūtų atrinkti į metines Lietuvos tautodailininkų sąjungos Šiaulių bendrijos parodas.
Pirmoji autorinė Virginijos paroda surengta 2013 metais, kai Virginija šventė 45-erių metų jubiliejų. Eksponatai – nuo servetėlių iki rūbų. Rūbų kolekciją sudarė moteriški – nuo krikšto suknelės iki nuotakos suknelės – iš viso per 30 modelinių rūbų komplektų.
Raudonu kilimu ėjo manekenai – Virginijos šeima, draugai, giminės, kaimynai.
2016 metais Virginija Šimkienė įvertinta kaip geriausia ir nominuota Šiaulių rajono metų tautodailininke.
Ištekintos įvorės
Virginijos gyvenimiška karjera turėjo klostytis visai kitaip: be švelnių ažūrinių mezginių ir įmantrių raštų bei siluetų.
Baigusi aštuonias klases, Virginija įstojo į tuometį Klaipėdos politechnikumą. Specialybė – metalo apdirbimas pjovimu.
„Tekintoja! Ką dabar darau su tokiu diplomu? Nieko!“, – juokiasi Virginija.
Bet tada Virginijai tekinti metalą labai patiko. Mama buvo patarusi stoti į maisto pramonės technikumą Kalvarijoje, bet aplinkybės taip susiklostė, kad ten Virginija neįstojo. Ji nepasimetė ir nuėjo tėvuko pėdomis. Virginijos tėtis dirbo tuometėje Šiaulių mechaninėje gamykloje netoli Kuršėnų. Visą procesą buvo mačiusi, nes į gamyklą pas tėtį labai dažnai nulėkdavo.
Dar besimokydama išsilaikė net antrąją metalo tekintojo kategoriją, mokėjo ištekinti įvores. Baigė mokslus ir grįžo dirbti į Šiaulių mechaninę gamyklą, tėtis čia dar dirbo sandėlininku, mama – valgykloje, o Virginija – techninės kontrolės skyriuje.
Viskas būtų tebesitęsę iki šiol, jeigu gamykla nebūtų bankrutavusi. Kita vertus, bankrutavus gamyklai Virginijai atlaisvėjo rankos mezginiams.
Pirtininkai žino šilumos vertę
Virginija pasakoja, kad nemezga tik labai išskirtinais atvejais. Vos keletą kartų važiuodama atostogauti nepasiėmė mezginio. Ir labai pasigailėjo. Bet šiaip jos kasdienybėje bent kelios valandos mezgimo – visada yra.
Kad tik turėtų iš ko megzti. Kokybiški siūlai brangiai kainuoja. Pavyzdžiui, kūdikiams mezginiai mezgami ne iš bet kokių, o tik iš vaikams skirtų siūlų rūšių.
Virginijos artimieji, kaimynai, pažįstami žino, kad ją pradžiuginti gali paaukodami kelis eurus siūlams.
Jau net ir užkietėję Daugėlių pirties lankytojai žino, kad Virginija, Daugėlių pirties pirtininkė, yra pripažinta ir tituluota mezgėja, mezganti su kitomis kuršėniškėmis labdaringas dovanėles kūdikiams.
Kai perka bilietą į pirtį, Virginijai kartais ištiesia ir kelis papildomus eurus – taip savanoriškai prisideda prie šiltų dovanėlių kūdikiams. Pirtininkai tikrai žino šilumos vertę.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.
Tautodailininkė Virginija Šimkienė su šimtu kojinyčių Šiauliuose gimusiems ankstukams.
Virginija Šimkienė šį rugsėjį su kuršėniškėmis Šiaulių rajono etninės kultūros ir tradicinių amatų centre numezgė 63 kepurytes kūdikėliams.
Virginija Šimkienė prie savo sukurtų suknelių, kurios šiuo metu yra eksponuojamos Lietuvos aklųjų bibliotekos Šiaulių padalinyje.
Tautodailininkės Virginijos Šimkienės rankdarbiai puošia ne vienus namus ir ne vieną tautodailininkų parodą.