
Naujausios
KALĖDŲ BELAUKIANT
Kunigas R. Doveika: „Nepavėluokim mylėti“
Mamos gimtinę Radviliškio rajone aplankęs kunigas, teologijos licenciatas, Vilniaus Šv. Juozapo bažnyčios klebonas Ričardas Doveika Radviliškį vadino savo širdies kraštu.
Nuo žmonių plyštančioje Radviliškio viešosios bibliotekos konferencijų salėje garsus pamokslininkas susirinkusiųjų širdis tirpdė tiesomis apie gyvenimiškąsias vertybes.
Laima AGANAUSKIENĖ
alaima@skrastas.lt
Vienybę užmigdė Trojos arklys
„Šitas kraštas yra mano širdies kraštas. Man labai malonu būti netoli savo šeimos šaknų, Baisogalos ir Grinkiškio, kur gyveno mano mamos šeima ir kur palaidoti mano seneliai“, – gausiai susirinkusiai auditorijai, kuri, nebetilpdama į salę, kunigo žodžių klausėsi ir koridoriuje, kalbėjo svečias.
Artėjant didžiosioms metų šventėms, kunigas priminė – prasidėjo pasninkavimo laikas.
„Bet kas iš to pasninko, jeigu tu nevalgai mėsos, bet pykstiesi ir ėdi kaimyną nuo ryto iki vakaro? Pykstiesi, priekaištauji, žemini ir stumdai kitą. Dėl žemės lopinėlio, ne vietoje pasodinto medžio, pinigų, turtų. Taip atsirado miestiečiai ir kaimiečiai, ponai ir vargšai, elitas ir r"unkeliai".
Artėjant dar vienoms Kalėdoms ir dar vienam laiko pokyčiui, pagalvoji: kada mes kaip tauta buvome išėję pasikalbėti tarpusavyje? Seniai. Turbūt, tik Baltijos kelyje“, – apie vertybių pokyčius, susvetimėjimą ir sumaterialėjimą kalbėjo kunigas.
Kunigas prisiminė mūsų tėvus ir senelius, kuriems rūpėjo savas kraštas ir kurių meilės nepajėgė įšaldyti ir supūdyti nei Sibiro platybės, nei karai, nei marai.
„Mes gyvename laikotarpyje, kai nėra karų, nejaučiame bado, kalbame gražiausia kalba, mus vertina pasaulis.
Ir vis tiek, prisikrovę pilnus karučius pirkinių, mes keikiam savo kraštą, kai tuo metu mūsų seneliai Sibire, gavę 200 gramų šlapios duonos su pjuvenomis, nugnybdavo nuo jos po gabalėlį, kad pasidarytų rožančių ir sukalbėtų maldą už Lietuvą. Kodėl mes taip pradėjom elgtis, kodėl nebeliko vienybės? Atsakymas vienas: užtat kad nustojom vienas už kitą kovoti“.
Anot R. Doveikos, jam kartais atrodo, kad į mūsų gyvenimą yra įspraustas Trojos arklys, nes tai, ko nesugebėjo per šimtmečius įveikti pikčiausi priešai, naikiname po truputėlį patys, pasikviesdami pyktį, pažeminimą, pagiežą, intrigas.
„Kas atsitiko mūsų pasaulyje, kad šiandien jau devintokas pareiškia, jog jis savo ateities savo šalyje nemato. Dar nė euro neuždirbęs, bobutės per gatvę nepervedęs, jis jau ateities čia nemato. Betgi kažkas jam apie tai sakė, kažkas formuoja tokį jo supratimą. Kodėl laimingam galima būti tik svečioje šalyje? Nejaugi mes, čia likusieji, visi esame nelaimingi? Nepastumk kito žmogaus ir jau būsi laimingas“, – mokė pamokslininkas.
Neišsižadėk savo šaknų
„Jei nori turėti ateitį, neišsižadėk savo šaknų, nesigėdyk savęs. Galima pajuokauti: kas yra vilnietis – tai tas, kuris penktadienį važiuoja iš Vilniaus į kaimą pas mamą bulvių parsivežt. Kodėl reikia gėdytis to?
Nesigėdyk to, kad gyveni paprastame kambaryje, kuriame galbūt dar likę sovietmečio baldai. Nesigėdyk, kad pusę valandos šlepsi per gatvę, o kažkas tau pypina įkandin.
Užaugau 16 kvadratinių metrų kambarėlyje Vilniuje, keliolika metų važiavau į svetimus namus praustis ir to nesigėdiju. Manęs tai nevaržo.
Kaip ir tikėjimas žmogaus nevaržo. Jis moko mylėti savo kraštą, gerbti senelį, būti sąžiningu, padoriu žmogumi. Bet yra ir netikinčių kunigų – intrigantų ir savo gyvenimą puikiai susitvarkiusių šarlatanų“, – gyvenimišką realybę dėstė svečias.
R. Doveika radviliškiečių teiravosi: keliems žmonėms jie šiemet ranka parašys kalėdinį atviruką? Kiek tėvų vietoj norimo žaislo parašys laiškus savo vaikams apie savo ir šeimos gyvenimą, šeimos vertybes?
Jis pats, studijuodamas Romoje, vežėsi ten savo šeimos albumą ir vartydavo jį, kad niekada nepamirštų savo šaknų, nes į pasaulį atėjo per šitų žmonių istorijas.
Anot R. Doveikos, mums visiems reikia daugiau dvasingumo ir nesavanaudiškos, tikros meilės, kai mylima be sąlygų ir reikalavimų, tiesiog už nieką.
Atsisveikindamas kunigas palinkėjo nevėluoti mylėti: „Raskim būdą vienas kitam pasakyti, kad aš apie tave galvoju, kad tu man rūpi. Kad nereikėtų laidotuvėse verkti pavėluotos meilės: nespėjau, pavėlavau, o, jeigu būčiau žinojęs... Nugyvenkim dieną taip, kad eidami miegoti galėtume pasakyti: aš nugyvenau dieną, nepastūmęs nė vieno žmogaus“.
Autorės nuotr.
Kunigas Ričardas Doveika Radviliškį vadino savo širdies kraštu ir visiems linkėjo nepavėluoti mylėti.
Radviliškio viešosios bibliotekos salė nesutalpino visų norinčiųjų – dalis susitikimo dalyvių kunigo dėstomų tiesų klausėsi ir koridoriuje.