
Naujausios
„Misija Sibiras“ – į Kazachstaną
Iš Naujosios Akmenės kilęs 25 metų Lukas Klusis, dirbantis inžinerinių technologijų specialistu, praėjusią vasarą dalyvavo tryliktojoje ekspedicijoje „Misija Sibiras“.
Apie ją papasakoti miesto bibliotekoje susirinkusiai auditorijai atvyko su bendražygiu 19 metų cirko artistu Juru Pratusevičiumi iš Marijampolės.
Vytautas RUŠKYS
vytautas@skrastas.lt
Per kapaviečių tvoras
Negavus Rusijos vizų teko vykti į Kazachstaną. Čia sovietų laikais veikusiuose dešimtyse lagerių kalėjo apie 20 tūkstančių politinių kalinių iš Lietuvos. Lietuvių tremties įkalinimo ir palaidojimo mastai didesni už Kazachstaną tik Rusijoje.
„Kad Rusija neįsileido, į naudą išėjo mums, jaunimui, nes nedaug žinojome apie trėmimus į Kazachstaną“, – sakė J. Pratusevičius.
24 lietuviai mikroautobusais, traukiniais ir pėsčiomis nukeliavo apie 3 tūkstančius kilometrų Karagandos, Džezkazgano ir Balchašo regionuose. Dešimt dienų trukusioje ekspedicijoje inventorizuota 16 kapinių, sutvarkyta apie 200 kapų, pastatyti 6 kryžiai.
„Prieš ekspediciją mane labiausiai emociškai paveikė statistika, kad iš Lietuvos ištremta bemaž 300 tūkstančių žmonių, statistiškai – kas dešimtas gyventojas“, – sakė L. Klusis.
Dar emocionaliau reagavo, pamatęs kelių kvadratinių kilometrų ploto kapines šalia gamyklos arba šachtos. Netoliese – daugiabučiai namai. Stalino laikų modelis: dirbančiam žmogui tereikia vietos dirbti, nakvoti ir mirti.
Didžiulėse kapinėse nelengvai sekėsi rasti paminklus su lietuviškomis pavardėmis. Stebino chaotiškas kapų išsidėstymas.
Dauguma kapaviečių aptvertos aukštomis metalinėmis tvoromis. Ir ne visur palikta bent pėda praeiti pro šalį. Kai labirintas užsidaro, belieka karstytis kapaviečių tvoromis.
Daugybė kapaviečių apžėlusios žolėmis, apaugusios medžiais.
„Vietiniai, kurie tvarko kapus, ant medžių pripiešę rodyklių“, – įsiminė J. Pratusevičiui.
Prie kapo – skaičiai
„Randi kapą, prie kurio kryžius su vieninteliu užrašu, pavyzdžiui, 2241, – mena L. Klusis. – Čia nesužinosi palaidoto žmogaus pavardės“.
Pavykdavo, jei Lietuvoje gyvenantys tremtinių giminaičiai ekspedicijai besiruošusiems jaunuoliams buvo nurodę, kokio numerio ieškoti ar apibūdindavo paminklą, kryžių.
Atsivežė čia gyvenančios buvusios tremtinės Liudmilos nuotrauką, kurioje – septyniolikmečio mirusio brolio kapas. Po ilgų ieškojimų rado. Sutvarkė, užrišo juostelę ir telefonu paskambino į Lietuvą. Ankstyvą rytą atsiliepusi moteris reagavo ilga tyla. Jaunuoliai pamanė: gal nutrūko ryšys. Išgirdo verksmą.
„Tokiais momentais įvertini padarytą gerą žmogui“, – sakė J. Pratusevičius.
Jaunuoliai nuvalydavo paminklus ar kryžius. Išvirtusius atstatė, įtvirtino. Tvoreles nudažydavo. Išravėdavo žoles. Teko kirviais ir pjūklais naikinti medžius, krūmus. Prie kiekvieno kapo pritvirtindavo tautinę juostelę. Kapavietę nufotografuodavo, nustatydavo koordinates.
Vaikų kapinės
Ekspedicijos dalyviai surado vaikų kapines ir tvarkė visus apleistus kapelius. Prie kai kurių rado seniai paliktų žaislų.
Vietiniai pasakojo apie tvarką lageriuose: motinos galėjo auginti vaikus ketverius metus. Po to jie buvo nežinia kur išvežami su pakeistais vardais ir pavardėmis. Gaudavo rusiškus vardus.
Mamos, tikėdamos ateityje surasti vaikus, stengdavosi jiems palikti kuo didesnį randą. Kartais tokie žalojimai baigdavosi ir mirtimi.
„Galbūt tai nebuvo masiškas reiškinys, bet klausytis tokių istorijų mums buvo sudėtinga“, – sakė L. Klusis.
Vaikų kapinėse pastatė kryžių, gautą iš vietos lietuvių bendruomenės.
Paskutinis lietuvis
Ekspedicijos dalyviai sutiko lietuvių, pastebėjo jų ryšius su savo kraštu.
Prisimena ištaigingą tautiečio restorano meniu – cepelinai ir kiti lietuviški patiekalai. Sienos nukabinėtos Lietuvos valdovų portretais, dabartinio kraštovaizdžio nuotraukomis.
Kai kurie tremtinių vaikai ar vaikaičiai bemokėjo lietuviškai tik žodį kitą. Su Vladu Račkaičiu buvo bepradedą kalbėtis rusiškai, o jis supyko: „Juk šitiek metų laukiau, kol atvažiuos lietuviai ir galėsiu kalbėtis“.
Save paskutiniu lietuviu Džezkazgane vadinantis vietinis nuolat klausosi grupės „Dinamika“ dainų.
Vladas Račkaitis apgailestavo nežinąs, kur Lietuvoje gyvena jo giminės. Po ekspedicijos vienas dalyvių surado pusseserę. Atgis bendravimas.
Autoriaus nuotr.
Akmenės rajono tremtinių ir politinių kalinių sąjungos pirmininkė Antanina Šukienė padėkojo „Misijos Sibiras“ dalyviams.
Ekspedicijos „Misija Sibiras“ į Kazachstaną įspūdžiais dalinęsi Lukas Klusis (priekyje) ir Juras Pratusevičius emocionalumą apibūdino kaip vieną iš patirtų sunkumų.
Asmeninės nuotr.
Kazachstanas stebino kapinių platybe.
Lukas Klusis (dešinėje) su bendražygiais kapinėse išskleisdavo trispalvę.