Izraelis: tuščiosios žemės trauka

Iz­rae­lis: tuš­čio­sios že­mės trau­ka

Iz­rae­lis kar­tais va­di­na­mas ne tik šven­tą­ja, bet ir tuš­čią­ja že­me. Jo­kių iš­ka­se­nų – nei naf­tos, nei auk­so, nei bran­gak­me­nių. Negana to, ji lai­ko­ma vie­nu iš karš­čiau­sių že­mės taš­kų vi­so­mis pra­smė­mis. Apie tai pri­me­na po mies­tus vaikš­tan­tys ir au­to­bu­sais va­žiuo­jan­tys gink­luo­ti ka­riai. Ta­čiau iš dy­ku­mos po met­rą te­ri­to­ri­jos at­ko­vo­jan­ti ša­lis tu­ri ypa­tin­gą trau­ką.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Kau­nas – Tel Avi­vas

Nors ke­lio­nių agen­tū­ros siū­lo dau­giau kaip tūks­tan­tį eu­rų kai­nuo­jan­čias ke­lio­nes į Iz­rae­lį, ten nu­ke­liau­ti sa­va­ran­kiš­kai ga­li­ma ge­ro­kai pi­giau. Ne se­zo­no me­tu lėk­tu­vo bi­lie­tus į Tel Avi­vą ga­li­ma gau­ti ir už 49 eu­rus. O vie­na pa­žįs­ta­ma va­sa­rio mė­ne­siui bi­lie­tą pir­myn nu­si­pir­ko už 5 eu­rus, at­gal – už 35. Aiš­ku, at­ski­rai dar ga­li tek­ti su­mo­kė­ti už ba­ga­žą. Ta­čiau, jei­gu ke­lio­nei už­ten­ka kup­ri­nės su 10 ki­log­ra­mų ran­ki­niu ba­ga­žu, ke­liau­ti ga­li­ma ga­na pi­giai.

Skry­dis iš Kau­no. Po ke­tu­rių va­lan­dų at­si­du­ria­me Tel Avi­ve. Dar ge­ra va­lan­da – ir trau­ki­nu­ku nu­rie­da­me į Ha­de­rą, kur ap­si­sto­ja­me pas sve­tin­gai su­ti­ku­sią ir eks­kur­si­jas iš anks­to už­sa­kiu­sią gar­baus am­žiaus mo­te­rį.

Be­je, ke­lio­nės trau­ki­niu ir tarp­mies­ti­niais au­to­bu­sais nė­ra la­bai bran­gios. Nu­va­žiuo­ti iš Tel Avi­vo į už 50 ki­lo­met­rų esan­čią Ha­de­rą kai­nuo­ja 26 še­ke­lius ar­ba per še­šis eu­rus. Iš Ha­de­ros į už 105 ki­lo­met­rų esan­čią Je­ru­za­lę – 37 še­ke­lius – apie 9 eu­rus. Už tiek pat iš Je­ru­za­lės ga­li­ma pa­siek­ti už šim­to ki­lo­met­rų esan­tį ku­ror­ti­nį mies­te­lį, kur ge­ros priei­gos prie Ne­gy­vo­sios jū­ros.

Ha­de­ra – maž­daug Šiau­lių dy­džio mies­tas. Gar­sus tuo, kad ja­me pa­sta­ty­ta pir­mo­ji ši­lu­mi­nė elekt­ri­nė, ku­ri il­gą lai­ką vi­są Iz­rae­lį ap­rū­pin­da­vo elekt­ra. Da­bar tie­kia apie 20 pro­cen­tų vi­sos rei­ka­lin­gos elekt­ros ener­gi­jos.

Čia gy­ve­na daug imig­ran­tų iš Ru­si­jos, ki­tų bu­vu­sios Ta­ry­bų Są­jun­gos res­pub­li­kų ir Etio­pi­jos.

Tu­riz­mas ne­ša pel­ną

Ka­dan­gi pa­ti Iz­rae­lio že­mė sa­vo gy­ven­to­jams nie­ko vel­tui ne­duo­da, jie pri­vers­ti nuo­lat su­kti gal­vą, kaip pra­gy­ven­ti ir la­bai daug dirb­ti. Gy­ve­na par­duo­da­mi aukš­tą­sias tech­no­lo­gi­jas, ga­min­da­mi gink­lus, vys­ty­da­mi tu­riz­mą ir že­mės ūkį.

Dy­ku­mo­je įsi­kū­ru­si vals­ty­bė išau­gi­na tiek že­mės ūkio pro­duk­ci­jos, jog vai­siais ir dar­žo­vė­mis ap­rū­pi­na sa­vo gy­ven­to­jus ir dar eks­por­tuo­ja į ki­tas ša­lis. Pa­vyz­džiui, čia išau­gu­sios bul­vės eks­por­tuo­ja­mos į Ru­si­ją, tu­rin­čią di­džiu­lius der­lin­gos že­mės plo­tus.

Že­mės ūkio spe­cia­ly­bė lai­ko­ma pres­ti­ži­ne. Į že­mės ūkio spe­cia­lis­tus ren­gian­čius uni­ver­si­te­tus – vie­ni iš di­džiau­sių kon­kur­sų.

Vie­nin­te­lį da­ly­ką, ku­rį iš pa­ties Kū­rė­jo ga­vo iz­rae­lie­čiai – tu­riz­mui la­bai pa­lan­kios vie­to­vės: Vi­dur­že­mio ir Ne­gy­vo­ji jū­ros, tur­tin­ga is­to­ri­ja, su Bib­li­jos vei­kė­jais ir Kris­taus gy­ve­ni­mu su­si­ju­sios vie­tos.

Ru­sų tu­riz­mo bend­ro­vės vie­nos eks­kur­si­jos kai­na, pri­klau­so­mai nuo at­stu­mų ir lan­ko­mų ob­jek­tų skai­čiaus – apie 150 – 200 še­ke­lių ar­ba 35 – 45 eu­rai. Už­sa­kant ke­lias eks­kur­si­jas, ga­li­ma gau­ti nuo­lai­dą.

Aš­tun­tą ry­to iš­skri­du­sios iš Kau­no spė­ja­me pa­siek­ti Ha­de­rą ir dar mies­to au­to­bu­su nu­va­žiuo­ti iki Vi­dur­že­mio jū­ros. Ki­tas die­nas – eks­kur­si­jos į Tel Avi­vą, Hai­fą, Ga­li­lė­ją, Je­ru­za­lę, prie Ne­gy­vo­sios jū­ros.

No­ri gy­ven­ti – pri­va­lai su­ktis

Penk­ta­die­nio po­pie­tę pra­si­de­da ša­ba­tas – ju­dė­jų kas­sa­vai­ti­nė šven­tė, šven­čia­ma kiek­vie­ną sa­vait­ga­lį nuo penk­ta­die­nio po­pie­tės iki šeš­ta­die­nio sau­lė­ly­džio.

Apie 14 va­lan­dą, bai­gę dar­bą, žmo­nės sku­ba pirk­ti pi­tų, py­ra­gų su py­nė­mis ir ki­tų da­ly­kų, nes šeš­ta­die­nį, ša­ba­to die­ną, nie­kas ne­be­dirbs. Švęs­da­mos ša­ba­tą ti­kin­čios šei­mos skai­to To­rą. Skai­to po tru­pu­tį, kad ge­riau įsi­są­mo­nin­tų ir su­pras­tų teks­tą. Daž­niau­siai ne­dir­ba net ru­sų ir ara­bų par­duo­tu­vės, nes jau­čia ju­dė­jų spau­di­mą, ta­čiau tu­ris­tai į eks­kur­si­jas ve­ža­mi ir per ša­ba­tą.

Sek­ma­die­nį pra­si­de­da nau­ja dar­bo sa­vai­tė. Iz­rae­lie­čiai dir­ba še­šias die­nas per sa­vai­tę. Daž­niau­siai po de­vy­nias va­lan­das. Už mė­ne­sį dar­bo gau­na vie­ną die­ną ato­sto­gų.

Nau­ją sa­vai­tę pra­de­da­me Je­ru­za­lė­je. Čia, se­na­mies­ty­je, yra ne­bran­gūs sve­čių na­mai, kur nak­vy­nę aš­tuon­vie­čia­me ar kiek ma­žes­nia­me kam­ba­ry­je ir pus­ry­čius ga­li­ma gau­ti ir už 15–20 eu­rų. Ta­čiau gy­ven­ti tek­tų su sve­ti­mo­mis, vi­siš­kai ne­pa­žįs­ta­mo­mis mo­te­ri­mis.

Ap­sis­to­jo­me jau­nos šei­mos na­muo­se. Jų sū­ne­lis po­rai die­nų už­lei­do sa­vo kam­ba­rį. Kam­ba­rys – drau­ge ir slėp­tu­vė. Ne­di­de­lis lan­ge­lis su ak­li­na me­ta­li­ne lan­gi­ne. Sun­kios me­ta­li­nės du­rys. Jei­gu pra­dė­tų bom­bar­duo­ti, vi­sa šei­ma su­bėg­tų į ši­tą kam­ba­rį.

To­kias slėp­tu­ves Iz­rae­ly­je tu­ri kiek­vie­nas bu­tas. To­je dau­giaaukš­čio pu­sė­je sie­na – stip­res­nė, at­spa­ri bom­bar­da­vi­mui.

Ry­tas. Jau­na dvie­jų vai­kų ma­ma su­ka­si kaip vi­jur­kas. Ruo­šia pus­ry­čius vai­kams. Kol jie pus­ry­čiau­ja, ke­pa kiau­ši­nie­nę, ku­rią įdės sū­nui ir duk­rai prieš­pie­čiams į mo­kyk­lą. Pa­tik­ri­na ger­tu­ves, ar tu­ri van­dens. Pa­mo­kos pra­di­nu­kams trun­ka nuo aš­tuo­nių ry­to iki pu­sės tri­jų po­piet. Val­gyk­lų mo­kyk­lo­se nė­ra.

Net­ru­kus vai­kai jau sė­di ma­mos au­to­mo­bi­ly­je. Mo­te­ris ve­ža dvi sa­vo at­ža­las į mo­kyk­lą. Grįž­ta. Tuo­met pa­ti ruo­šia­si į dar­bą. Tu­ri at­ro­dy­ti rep­re­zan­ta­ty­viai. Dar­bas – at­sa­kin­gas.

Mo­ti­nys­tė Iz­rae­ly­je nė­ra leng­va. Mo­te­rys dir­ba iki pat gim­dy­mo die­nos. Pa­gim­džius tik tris mė­ne­sius lei­džia­ma paau­gin­ti kū­di­kį. Tuo­met jį ten­ka pa­lik­ti mo­čiu­tei ar sam­dy­tai auk­lei, o pa­čiai ei­ti į dar­bą. Ži­no­ma, nie­kas ne­drau­džia au­gin­ti vai­kus ir il­giau, ta­čiau tuo­met teks gy­ven­ti iš ne­di­de­lių pa­šal­pų.

O to da­ry­ti neap­si­mo­ka. Nes už dar­bą Iz­rae­ly­je mo­ka­mas pa­do­rus at­ly­gi­ni­mas. Mi­ni­ma­lus va­lan­dos įkai­nis – 29,5 še­ke­lio – 7,20 eu­ro. Už virš­va­lan­džius mo­ka­ma 25–50 pro­cen­tų dau­giau, o už dar­bą šeš­ta­die­niais – iki 200 pro­cen­tų.

Ne­pai­sant mo­ti­nys­tei ne­la­bai pa­lan­kių są­ly­gų, šei­mos au­gi­na po ke­tu­ris ir dau­giau vai­kų. Ke­tu­rios at­ža­los lai­ko­mos op­ti­ma­liu va­rian­tu.

Be­je, nuo vai­kų skai­čiaus pri­klau­so ir mo­kes­čiai vals­ty­bei.

At­vy­kė­liai ne­si­gai­li emig­ra­vę

Vi­si Iz­rae­ly­je su­tik­ti ir kal­bin­ti žmo­nės – at­vy­kė­liai. Vie­ni čia gy­ve­na jau tris de­šimt­me­čius, ki­ti – tik de­šimt­me­tį ar ke­le­rius me­tus. Ta­čiau nė vie­nas ne­si­gai­li čia at­va­žia­vęs.

Vi­du­ti­nis at­ly­gi­ni­mas sie­kia apie 10 tūks­tan­čių še­ke­lių – 2,4 tūks­tan­čio eu­rų į ran­kas.

Nors Iz­rae­lis – la­bai bran­gi ša­lis, ta­čiau nie­kas iš su­tik­tų ir kal­bin­tų daug dir­ban­čių žmo­nių pa­ja­mo­mis ne­si­skun­dė. Pen­si­nin­kai taip pat gy­ve­na per daug ne­tau­py­da­mi.

At­ro­do, jog ir so­cia­li­niai rei­ka­lai su­tei­kia Iz­rae­liui sa­vo­tiš­ko pa­trauk­lu­mo ir ža­ve­sio.

Į vie­ną iš eks­kur­si­jų ve­žė vai­ruo­to­jas, re­pat­ri­ja­vęs iš Bal­ta­ru­si­jos. So­vie­ti­niais lai­kais tar­na­vo ar­mi­jo­je Šiau­liuo­se. Į Bal­ta­ru­si­ją par­skren­da tik kar­tą per me­tus. Įsit­vir­ti­no Iz­rae­ly­je. Čia gy­ve­ni­mus su­kū­rė jo vai­kai.

Ki­to eks­kur­san­tų au­to­bu­so vai­ruo­to­jas ki­lęs iš Mol­do­vos. Taip pat ži­no­jo Lie­tu­vą, nes tar­na­vo ar­mi­jo­je Kal­va­ri­jo­je. „Į Iz­rae­lį per­si­kė­liau jau bū­da­mas 39 me­tų. Ta­čiau dar spė­jo­me per­sio­rien­tuo­ti ir pa­tys, ir vai­kai. Čia jie bai­gė moks­lus, įsi­tvir­ti­no. Su­lau­kiau anū­kų. Vi­si nu­si­pir­ko­me ge­rus bu­tus. O Mol­da­vi­jo­je li­kę kai­my­nai skurs­ta. Drau­ge su vai­kų šei­mo­mis spau­džia­si ankš­tuo­se bu­tu­kuo­se“, – pa­sa­ko­jo vai­ruo­to­jas.

Ha­de­ro­je, mies­to au­to­bu­se, iš­gir­du­si, jog kal­ba­me ne vie­tos kal­ba, pa­šne­ki­no bend­ra­ke­lei­vė ru­sė. Ke­lio­li­ka me­tų čia gy­ve­nan­ti ru­sa­kal­bė mo­te­ris pa­sa­ko­jo tu­rin­ti dar­bą, įsi­gi­jo būs­tą, ro­dė anū­kų nuo­trau­kas te­le­fo­ne ir ra­gi­no mus per­si­kel­ti gy­ven­ti į Iz­rae­lį.

Ne­si­gai­lė­jo emig­ra­vu­sios ir mo­te­rys, pas ku­rias bu­vo­me ap­si­sto­ju­sios. Gar­baus am­žiaus po­nia Ha­de­ro­je gy­ve­na kom­for­ta­bi­lio­mis są­ly­go­mis. Jai pa­dė­ti atei­na so­cia­li­nė dar­buo­to­ja. Tu­ri drau­gių. Skai­to kny­gas heb­ra­jų kal­ba.

Jau­no­ji dvie­jų vai­ku­čių ma­ma taip pat sa­kė, jog gy­ven­ti Iz­rae­ly­je yra di­džiu­lis iš­šū­kis. Ta­čiau tas iš­šū­kis jai pa­tin­ka.

„Žmo­gus čia nuo ma­žens grū­di­na­mas. Jam die­gia­ma min­tis, jog vel­tui nie­ko ne­gau­si. Rei­kia daug dirb­ti. Čia nie­kam ne­su ne­šu­si vo­ke­lio. Nei gė­lių, nei bu­te­lio bran­gaus gė­ri­mo. Paė­męs ky­šį tuoj pat at­si­dur­tų ka­lė­ji­me. Nes­var­bu, ar jis pre­zi­den­tas, ar prem­je­ras, ar ra­bi­nas. 95 pro­cen­tai teis­mų spren­di­mų čia yra tei­sin­gi. Žmo­nės bi­jo da­ry­ti blo­gus dar­bus, nes ateis baus­mė. Me­di­ci­na čia aukš­čiau­sio ly­gio, pa­gy­do­mos ir on­ko­lo­gi­nės li­gos. Žmo­nės daž­niau­sia mirš­ta tik su­lau­kę gi­lios se­nat­vės“, – ša­lį gy­rė dvie­jų vai­kų ma­ma, pas ku­rią bu­vo­me ap­si­sto­ju­sios Je­ru­za­lė­je.

Au­to­rės nuo­tr.

Lapk­ri­čio 24-oji. Ne­gy­vo­sios jū­ros van­duo šil­tas kaip ar­ba­ta. Nub­ri­dus vos už ke­lių met­rų nuo kran­to ga­li­ma gu­lė­ti ant drus­kų ir mi­ne­ra­lų pri­so­tin­to van­dens.

Ha­de­ros mies­tą ga­li­ma at­pa­žin­ti iš to­lo. Jos ski­ria­ma­sis ženk­las aukš­ti ši­lu­mi­nės elekt­ri­nės ka­mi­nai.

Na­mų ir ke­lių sta­ty­bos vyks­ta spar­čiai.

Kei­sa­ri­jo­je, žy­dų ka­ra­liaus Ero­do hi­pod­ro­me, dau­gy­bė tu­ris­tų.

Aukš­tas dei­man­tų ap­dir­bi­mo tech­no­lo­gi­jas iš­ra­dę Iz­rae­lio moks­li­nin­kai drau­ge at­ra­do ir dar vie­ną iz­rae­lie­čių pra­gy­ve­ni­mo ni­šą. Jie per­ka ne­šli­fuo­tus dei­man­tus, juos ap­dir­ba ir eks­por­tuo­ja. Dei­man­tų cent­ruo­se dir­ba aukš­to ly­gio ju­ve­ly­rai ir dau­gy­bė vi­so­mis pa­sau­lio kal­bo­mis šne­kan­čių kon­sul­tan­tų.