Ir vėl „Ri­pa­ria“!

Ir vėl „Ri­pa­ria“!

Dia­na Stun­gu­rie­nė

No­rė­jo­si pa­ra­šy­ti apie ri­pa­ria ir ri­pa­vi­mus, o pa­sa­ko­ji­mas – apie me­ni­nin­ką Eduar­dą Juch­ne­vi­čių. Ri­pa­vi­mai – tai vie­na iš Eduar­do veik­los for­mų, tai jo pa­ties vi­di­nės lais­vės ap­raiš­ka. Me­ni­nin­kus jis pri­ly­gi­no lais­viems paukš­čiams, ku­rie lip­do liz­dus bet kur, bet ka­da ir bet ko­kio­mis są­ly­go­mis – toks lais­vas sa­vo kū­ry­bo­je tu­ri bū­ti ir me­ni­nin­kas. Toks lais­vas ir bu­vo Eduar­das Juch­ne­vi­čius.

Rug­sė­jo pa­bai­go­je Šiau­lių uni­ver­si­te­to Dai­lės ga­le­ri­jo­je bu­vo ati­da­ry­ta pa­ro­da, pa­va­di­ni­mu „Ri­pa­ria“. Ren­gi­nys pra­dė­tas skam­biai – at­gims­ta se­na tra­di­ci­ja!

Dai­li­nin­kas Si­gi­tas Pran­cui­tis su­si­rin­ku­siems paaiš­ki­no pa­ro­dos pa­va­di­ni­mą ir ko­kia se­na tra­di­ci­ja „at­gims­ta“. 1974 m. bai­gęs stu­di­jas Vil­niaus Dai­lės ins­ti­tu­te, Si­gi­tas Pran­cui­tis pa­gal pa­sky­ri­mą at­vy­ko į Šiau­lius. Su Eduar­du Juch­ne­vi­čiu­mi bu­vo pa­žįs­ta­mi nuo stu­den­ta­vi­mo lai­kų, kai gy­ve­no vie­na­me bend­ra­bu­čio kam­ba­ry­je. Si­gi­tui bu­vo pa­siū­ly­ta „pri­si­sta­ty­ti“ vie­ti­nei me­ni­nin­kų bend­ruo­me­nei – Eduar­das Juch­ne­vi­čius pa­sa­kė, kad rei­kia su­reng­ti sa­vo dar­bų pa­ro­dą.

Po­kal­by­je Si­gi­tas iš­gir­do daug keis­tų žo­džių: „ša­bakš­ty­nas“, „ri­pa­ria“. Po me­tų Si­gi­tas „pri­si­sta­tė“ ir su­ži­no­jo, kas yra ri­pa­ria, ri­pa­riu­mai ir kur tas ša­bakš­ty­nas ran­da­si. Pir­mą kar­tą pri­si­sta­tan­čia­jam Eduar­das Juch­ne­vi­čius do­va­no­da­vo at­mi­ni­mo me­da­lį su ur­vi­nės kregž­dės – ri­pa­rios – at­vaiz­du.

Dai­li­nin­kai pri­si­me­na, kad įvai­rūs bu­vo tie me­da­liai – nuo bron­zi­nių, švi­ni­nių iki mo­li­nių, bet vi­suo­se bu­vo pa­vaiz­duo­ta kregž­dė. Si­gi­tas Pran­cui­tis juo­kau­ja, kad pa­ts so­li­džiau­sias me­da­lis – bron­zi­nis te­ko jam.

–––-

Pri­si­mi­ni­mus apie ri­pa­riu­mus pra­tę­sė gra­fi­kas Ri­man­tas Bui­vy­das. Pri­si­mi­nė, kaip už­da­rai ta­da vi­si gy­ve­no, su­lin­dę į sa­vo bu­te­lius, to­dėl „su Edžiu“ ieš­ko­jo bū­dų, kaip su­bur­ti vi­sus, pa­žin­ti vie­nas ki­tą. Taip iš lė­to už­gi­mė ri­pa­riu­mai. To­kie lai­kai bu­vo, kai ne vi­si me­ni­nin­kų dar­bai pa­kliū­da­vo į pa­ro­das – dau­ge­lio, ypač E. Juch­ne­vi­čiaus dar­bai, „ne­praei­da­vo na­tū­ra­lis­ti­nės cen­zū­ros“.

Tuos „iš­bro­kuo­tus“ dar­bus daž­niau­siai me­ni­nin­kai ir pri­sta­ty­da­vo ri­pa­riu­mų me­tu.

„Vi­si bu­vo­me drau­gai, vie­nas ki­tą ge­rai pa­ži­no­jo­me, sma­gu bū­da­vo iš­klau­sy­ti ko­le­gų kri­ti­ką“, – pri­si­me­na R. Bui­vy­das.

Me­ni­nin­kai paaiš­ki­no su­si­rin­ku­sie­siems, ko­dėl no­rė­tų­si at­gai­vin­ti ri­pa­riu­mus – „mes jau­ni­mo ne­pa­žįs­ta­me, jie prie mū­sų ne­priei­na, mes prie jų ne­priei­na­me – toks ato­trū­kis at­si­ra­do me­ni­nin­kų gre­to­se“.

Ak­to­rius Vla­das Ba­ra­naus­kas pa­tiks­li­no, kad „ri­pa­riu­mas“ ar­ba „ri­pa­vi­mas“ lie­tu­vių kal­bos žo­dy­ne reiš­kia ir paukš­čių čiul­bė­ji­mą. Tai ri­pa­riu­mai ar­ba ri­pa­vi­mai – tai šven­ti­nės gies­mės.

––-

Ban­dy­mas „at­gai­vin­ti“ ri­pa­vi­mus pra­si­dė­jo ge­ro­kai anks­čiau, nei ši rug­sė­jo mė­ne­sį. Silps­tant re­gė­ji­mui Eduar­das Juch­ne­vi­čius ta­po Lie­tu­vos ak­lų­jų ir silp­na­re­gių są­jun­gos (LASS) na­riu, už­si­mez­gė bend­rys­tė su Šiau­lių ak­lų­jų bib­lio­te­kos dar­buo­to­jais.

Bu­vo praė­ję dve­ji me­tai po Eduar­do išė­ji­mo į „žvaigž­dė­tą­jį“ pa­sau­lį. Vit­ra­žis­tas Po­vi­las Dob­ke­vi­čius ir bib­lio­te­ki­nin­kė Da­lia Vai­va­die­nė su­ta­rė su me­ni­nin­ko žmo­na Da­lia Juch­ne­vi­čie­ne dėl at­mi­ni­mo va­ka­ro. 2013 m. ba­lan­džio 24 d. Lie­tu­vos ak­lų­jų bib­lio­te­kos (LAB) Šiau­lių fi­lia­le įvy­ko šios bib­lio­te­kos bu­vu­sio skai­ty­to­jo, poe­to ir dai­li­nin­ko Eduar­do Juch­ne­vi­čiaus (1942-2011) pa­ro­dos ati­da­ry­mas.

Ei­lė­mis at­mi­ni­mo va­ka­rą nu­spal­vi­no ak­to­rius Vla­das Ba­ra­naus­kas. Jis ne tik skai­tė Eduar­do ei­lė­raš­čius, bet ir pa­pa­sa­ko­jo, kad ri­pa­vi­mai vi­sa­da vyk­da­vo per Eduar­do gim­ta­die­nį, gruo­džio mė­ne­sį. Bū­da­vo gim­ta­die­nis ir bū­da­vo pa­ro­da, bū­da­vo skai­to­mi ei­lė­raš­čiai – „su­lėk­da­vo drau­gai iš vi­sos Lie­tu­vos“.

Vyk­da­vo pa­ro­dos ap­ta­ri­mas, Eduar­das vis­ką fik­suo­da­vo vaiz­do ka­me­ra, o vė­liau su­mon­tuo­da­vo ir ro­dy­da­vo. Tai bū­da­vo be­veik už­da­ras, bet kar­tu ir at­vi­ras su­si­bū­ri­mas. Už­da­ras ta pra­sme, kad at­si­tik­ti­niai žmo­nės ne­pa­tek­da­vo.

Ak­to­rius pa­si­džiau­gė, kad ši pa­ro­da nuo­sta­biai gra­ži ir „be­pro­tiš­kai šil­ta“. Vi­si dar­bai „pri­si­gė­rę Eduar­do bu­to au­ros“, ta­me bu­te Eduar­das ir Da­lia užau­gi­no tris sū­nus. Vla­das Ba­ra­naus­kas sa­kė, kad be­veik kiek­vie­na­me nu­ta­py­ta­me pa­veiks­le ga­li­ma per­skai­ty­ti Eduar­do ir Da­lios gy­ve­ni­mą, čia daug žmo­nos Da­lios po­rtre­tų – pa­ly­do­vės, ger­bė­jos, na­mų ži­di­nio ser­gė­to­jos. Pa­ro­da to­kia, „tar­si bū­tu­me su­si­rin­kę į Eduar­do Juch­ne­vi­čiaus bu­tą, ku­rio du­rys nie­kad ne­bū­da­vo ra­ki­na­mos."

Eduar­das gy­ve­no pa­gal griež­tą dar­bo gra­fi­ką: pu­sę aš­tuo­nių jis ei­da­vo į „ša­bakš­ty­ną“, į sa­vo stu­di­ją prie se­nų­jų ka­pi­nių. Pu­sę pir­mos grįž­da­vo na­mo, pie­tau­da­vo. Ir ant­rą-pu­sę tri­jų išei­da­vo į dai­lės mo­kyk­lą – „to­kia kas­die­nė ma­žy­tė ka­tor­ga“.

Eduar­das bu­vo links­mas, ge­ras žmo­gus ir ne­ži­no­jo žo­džio „ne­ga­li­ma“. „Mes vi­si ta­da bu­vo­me jau­ni, gra­žūs ir vi­si da­rė­me tai, ką no­rė­jo­me. Kū­ry­bi­ne pra­sme ne­bu­vo jo­kių ta­bu, jo­kio ne­ga­li­ma. Ne­bu­vo­me mes nei re­zis­ten­tai, nei po­grin­di­nin­kai, tie­siog bu­vo­me lais­vi žmo­nės,“– pa­ky­lė­tai už­bai­gė pri­si­mi­ni­mus ak­to­rius Vla­das Ba­ra­naus­kas.

Vie­nas po ki­to me­ni­nin­kai kė­lė iš praei­ties pri­si­mi­ni­mus apie Eduar­dą Juch­ne­vi­čių. Vit­ra­žis­tas Po­vi­las Dob­ke­vi­čius pa­sa­ko­jo, kad Eduar­das bu­vo to­kios di­de­lės ener­gi­jos ir tu­rė­jo tiek už­ma­čių, kad pa­ts ne­til­po sa­vy­je – jis bu­vo „kaip puo­de už­raug­ta mie­li­nė teš­la, ku­ri vis ky­la ir li­pa per puo­do kraš­tus“. Eduar­das Juch­ne­vi­čius bu­vo gra­fi­kas, ta­py­to­jas, poe­tas, dra­ma­tur­gas; jis fo­tog­ra­fa­vo, fil­ma­vo, už­sii­mi­nė­jo ke­ra­mi­ka.

Eduar­das nuo­lat ke­lia­vo, plau­kio­jo bai­da­rė­mis, jach­ta. Jau­tė ne­nu­sa­ko­mą trau­ką Ka­ra­liau­čiaus kraš­tui, lai­kė sa­ve „ši­šio­niš­kiu“. Ma­žo­sios Lie­tu­vos tra­giš­kai is­to­ri­jai sky­rė ne vie­ną sa­vo kū­ri­nį. Vi­sa tai sa­vo pri­si­mi­ni­mais pa­liu­di­jo nuo­la­ti­nis tų ke­lio­nių da­ly­vis skulp­to­rius Vi­lius Bis­kis.

Ak­to­rė Faus­ta Lau­ri­nai­ty­tė pri­si­mi­nė pa­žin­tį su dai­li­nin­kais, pri­si­mi­nė „ša­bakš­ty­nu" va­di­na­mus Me­ni­nin­kų na­mus ir ri­pa­riu­mus. Pas Eduar­dą lan­ky­da­vo­si ne­ma­žai teat­ro žmo­nių. „Ša­bakš­ty­ne“ bu­vo vai­di­na­ma Eduar­do Juch­ne­vi­čiaus pa­ra­šy­ta dra­ma „Nuo­mi­nin­kas“. Kū­ri­nys bu­vo su­dė­tin­gas, bet ak­to­riams pa­vy­ko jį pa­vers­ti spek­tak­liu. „O kiek žiū­ro­vų bu­vo! Man bu­vo taip sun­ku vai­din­ti, vis gal­vo­da­vau, kad tik grei­čiau pa­si­baig­tų tas vai­di­ni­mas. O da­bar man gai­la, kad vis­kas pa­si­bai­gė, ga­lė­jo­me vai­din­ti ir vai­din­ti,“ – nos­tal­giš­kai ir sva­jin­gai už­bai­gė ak­to­rė Faus­ta Lau­ri­nai­ty­tė.

„Edu­ar­das bu­vo di­džiu­lė do­va­na ma­no gy­ve­ni­me, – pri­si­mi­ni­mais apie sa­vo vy­rą pa­si­da­li­no ir žmo­na Da­lia Juch­ne­vi­čie­nė. – Abu ža­vė­jo­mės Vit­me­no poe­zi­ja, ir jo pa­ties ei­lė­raš­čiai to­kie „vit­me­niš­ki“. Nuo­la­ti­nis gy­ve­ni­mo pra­smės ieš­ko­ji­mas, šir­dies ne­ri­mas lie­jo­si Eduar­do pa­veiks­luo­se ir ei­lė­raš­čiuo­se:

Mie­lai su­val­gy­čiau rie­kę nak­ties, už­si­te­pęs die­na,

Pa­da­žy­čiau me­džio šak­nis į že­mę,

At­si­kąs­čiau minkš­tų obuo­lių.

Nug­rai­by­čiau de­be­sė­lių pu­tas nuo dan­gaus

Ir su­pil­čiau sau­jom pa­sem­tą dan­gų į bur­ną.

Dai­li­nin­kė ta­py­to­ja, me­no­ty­ri­nin­kė, pe­da­go­gė ir Eduar­do ko­le­gė Li­gi­ja Sta­le­vi­čie­nė ste­bė­jo­si sa­vo pa­čios po­jū­čiais: „Mes čia su­si­rin­ko­me pri­si­min­ti išė­ju­sį žmo­gų. Bet aš žiū­riu ir gal­vo­ju, išė­jo žmo­gus iš gy­ve­ni­mo – bet kad jis nei­šė­jo. Žiū­riu į jo dar­bus, vi­są kū­ry­bą – ar gi jis išė­jo?“

Į Eduar­do Juch­ne­vi­čiaus kū­ry­bi­nį va­ka­rą at­vy­ko jo drau­gas, pa­ne­vė­žie­tis Ze­nius Jur­ge­lai­tis:

„Su Eduar­du su­si­pa­ži­nau bū­da­mas ant­ro kur­so stu­den­tu. Ta­da iš Kau­no su li­te­ra­tų bū­re­liu at­vy­kau pas Šiau­lių pe­da­go­gi­nio ins­ti­tu­to li­te­ra­tus. Iš­gir­dau Eduar­do ei­les, pa­ti­ko; su­si­drau­ga­vo­me ir pen­kias­de­šimt me­tų drau­ga­vo­me. Jis la­bai pra­tur­ti­no ma­no gy­ve­ni­mą, pa­li­ko di­de­lį tur­tą – drau­gys­tę. Vė­les­ni jo ei­lė­raš­čiai pa­si­da­rė su­dė­tin­gi, kaip jo dai­lė ir gra­fi­ka, jo kū­ry­bi­nės es­mės ir gel­mės ne­su­ge­bu su­vok­ti iki šiol. Kuo to­liau, tuo jis man da­ro­si pa­slap­tin­ges­nis“.

Z. Jur­ge­lai­tis per­skai­tė Eduar­do ei­lė­raš­tį „iš ro­man­tiš­kų stu­den­ta­vi­mo lai­kų“, pa­ra­šy­tą 1960-ais:

Ėjau su bū­riu jau­nų žmo­nių – Jau­nys­tės at­švęs­ti.

Bet ties tur­gaus du­ri­mis at­si­sky­riau,

Ir vie­tą už pre­kys­ta­lio nu­si­pir­kau.

Apieš­ko­jau ki­še­nes ir ne­ra­dau nie­ko.

Cha cha nu­si­juo­kė se­nė, su­rū­di­ju­sių la­ši­nių pa­si­dė­ju­si,

Cha cha, juk nė vel­nio ne­tu­ri, ber­niuk.

Už marš­ki­nių už­čiuo­piau krū­ti­nę,

Krū­ti­nė­je ra­dau šir­dį –

Pa­dė­jau ša­lia la­ši­nių ga­ba­lo šir­dies ga­ba­lą vi­są.

Priė­jo se­na mer­ga, at­si­gny­bo ne­šva­riu na­gu šir­dies sko­nio,

Te­ko at­rėžt trup­me­ni­nę da­lį ir ša­lia svies­to įdėt.

Py­ko se­nė ša­lia ma­nęs, Iš­par­da­viau šir­dį ir nuė­jau,

Py­ko se­nė pa­si­li­ku­si.

Sa­vo šir­dies vie­ton įdė­jau kiau­lės šir­dį pi­gią –

te­gul va­ri­nė­ja krau­ją.

Ne­tu­rė­jau nė vel­nio, o da­bar tu­riu –

Ir ei­siu jau­nys­tės švęs­ti.

––

At­mi­ni­mo va­ka­ras bu­vo toks sod­rus ir su­kė­lė tiek pri­si­mi­ni­mų, kad su­si­rin­ku­sie­ji nu­ta­rė at­gai­vin­ti „Eduar­do ri­pa­vi­mus“. Jau po mė­ne­sio įvy­ko pir­ma­sis „at­gi­męs“ ri­pa­vi­mas. 2013 m. bir­že­lio 4 d. LAB Šiau­lių fi­lia­le ri­pa­riu­mų sen­bu­vis gra­fi­kas Ed­mun­das Bir­gė­la pri­sta­tė sa­vo ta­py­bos dar­bų pa­ro­dą. Ed­mun­do pa­veiks­lai bu­vo su stip­riu rel­je­fu, pri­tai­ky­ti ir ne­re­giams. Pa­ro­dos ati­da­ry­mo me­tu vėl bu­vo kal­ba­ma apie ri­pa­riu­mus.

„Ri­pa­ria – ur­vi­nė kregž­dė, lyg ir sim­bo­li­zuo­ja paukš­tiš­ką me­ni­nin­ko pri­gim­tį", – per­skai­tė E. Bir­gė­la iš šiau­lie­čių dai­li­nin­kų ka­ta­lo­go.

Vė­liau šio­je bib­lio­te­ko­je įvy­ko dar ke­lios pa­ro­dos-ri­pa­vi­mai. Sa­vo kū­ry­bą pri­sta­tė ki­ti ri­pa­riu­mų sen­bu­viai: gra­fi­kas R. Bui­vy­das, ta­py­to­jas S. Pran­cui­tis, skulp­to­rius V. Bis­kis. Ta­čiau iš lė­to en­tu­ziaz­mas ge­so, ir ri­pa­ria vėl pa­si­slė­pė sa­vo ur­ve­ly­je, ri­pa­vi­mai nu­grimz­do už­marš­tin.

––

Daug van­dens nu­te­kė­jo nuo ta­da, kai nu­trū­ko Eduar­do Juch­ne­vi­čiaus or­ga­ni­zuo­ja­mi ri­pa­vi­mai. Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bė pa­ko­re­ga­vo „Ša­bakš­ty­no“ gy­ve­ni­mą. Dai­li­nin­kai pri­va­ti­za­vo sa­vo dirb­tu­ves, pa­ro­dų sa­ly­tė li­ko „nie­kie­no“ ir bu­vo par­duo­ta – ne­be­li­ko dai­li­nin­kų na­mų, tik pri­si­mi­ni­mai.

Tuo­me­ti­niuo­se ri­pa­vi­muo­se bu­vo bend­rau­ja­ma at­vi­rai, be įpras­tos tam me­tui cen­zū­ros, bet šian­die­nos me­ni­nin­kams tai vi­siš­kai neak­tua­lu – nie­kas jų pa­ro­do­se ne­be­nu­ka­bi­na „kaž­kam“ neį­ti­ku­sių dar­bų, me­ni­nin­kas lais­vas iš­reikš­ti sa­ve vi­so­mis for­mo­mis.

Šiuo­lai­ki­niams jau­niems dai­li­nin­kams net sun­ku įsi­vaiz­duo­ti, kad bu­vo lai­kai, kai par­duo­tu­vė­se ne­bu­vo nei po­pie­riaus, nei ak­va­re­lės, o alie­ji­nius da­žus ga­lė­da­vo įsi­gy­ti tik dai­li­nin­kų drau­gi­jos na­riai! Ne­be­li­ko vi­di­nės įtam­pos, ne­be­li­ko vi­di­nės ko­vos, kar­tais at­ro­do, kad ne­be­li­ko ir pa­ties me­no.

Vy­res­nio­ji me­ni­nin­kų kar­ta – ri­pa­ris­tai – pa­sa­ko­ja sa­vo gy­ve­ni­mo is­to­ri­jas, bel­džia­si į jau­nų­jų me­ni­nin­kų šir­dis gal­būt to­dėl, kad jie jau ži­no – san­tvar­kos „atei­na ir išei­na“, iš­lie­ka tik san­ty­kiai tarp žmo­nių. Bu­vo „sme­to­ni­niai lai­kai“, po jų „ta­ry­bi­niai“. Da­bar jau­ni­mas sa­ve va­di­na „pa­sau­lio žmo­nės“, žmo­nė­mis be sie­nų, be ideo­lo­gi­jos, jų gy­ve­ni­mo cre­do – „čia ir da­bar“.

Skir­tin­gos kar­tos, skir­tin­gi in­te­re­sai, skir­tin­gos pa­sau­lė­žiū­ros... O kas gi, vis dėlto bend­ra? Vals­ty­bė, kal­ba, pri­gim­tis, ti­kė­ji­mas – no­rė­tų­si taip gal­vo­ti, bet ir tai kin­ta, kei­čia­si, mo­di­fi­kuo­ja, mu­tuo­ja. Be­lie­ka re­to­ri­nis klau­si­mas: ko­kią ži­nią „ne­ša“ šian­die­nos me­nas?

Pa­ro­dos „Ri­pa­ria“ ati­da­ry­mas, ŠU dai­lės ga­le­ri­ja, 2018-09-27. Iš kai­rės: V. Ba­ra­naus­kas, S. Pran­cui­tis, R. Bui­vy­das, G. Ar­laus­kai­tė-Ving­rie­nė, R. Gar­ba­čiaus­kas, K. Bim­ba.

Gra­fi­kas E. Bir­gė­la su ka­ly­te Ni­ka, pa­ro­dos ati­da­ry­mas, 2013 m.

Iš de­ši­nės: D. Juch­ne­vi­čie­nė, ak­to­rė Faus­ta Lau­ri­nai­ty­tė. E. Juch­ne­vi­čiaus at­mi­ni­mo va­ka­ras, 2013 m.

Ak­to­rius Vla­das Ba­ra­naus­kas. Eduardo Juch­ne­vi­čiaus at­mi­ni­mo va­ka­ras, 2013 m.

G. Stun­gu­rio nuotr.

S. Pran­cui­tis ir E. Juch­ne­vi­čius.

S. Pran­cui­čio ar­chy­vo nuotr.

LAB Šiau­lių fi­lia­le, 2014. Iš kai­rės bib­lio­te­kos ve­dė­ja J. La­pins­kai­tė, G. Stun­gu­rys, P. Dob­ke­vi­čius, D. Kak­ta­vi­čie­nė, D. Vai­va­die­nė

Iš kai­rės: L. Sta­le­vi­čie­nė, R. Dauž­var­dis (sto­vi), V. Bis­kis, E. Bir­gė­la, Z. Jur­ge­lai­tis, I. Lin­gie­nė. E. Juch­ne­vi­čiaus at­mi­ni­mo va­ka­ras, 2013 m.

D. Stun­gu­rie­nės nuotr.