Antanas Klupšas: neatskleista tarpukario Šiaulių asmenybė

An­ta­nas Klup­šas: neatsk­leis­ta tar­pu­ka­rio Šiau­lių as­me­ny­bė

Ni­jo­lė Pet­rai­ty­tė,

kraš­to­ty­ri­nin­kė

Mi­nint vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­tį ver­ta dar kar­tą at­kreip­ti dė­me­sį į tik­ruo­sius jos kū­rė­jus, iš lai­ko at­stu­mo pa­žvelg­ti į jų gy­ven­tą me­tą, pa­tir­tis ir is­to­ri­jos pa­mo­kas.

1918 m. Šiau­liuo­se kū­rė­si lie­tu­viš­ko­ji gim­na­zi­ja. Su ja glau­džiai su­si­ju­si pir­mo­jo gim­na­zi­jos va­do­vo An­ta­no Klup­šo (1882–1940) biog­ra­fi­ja. Jo pro­fe­si­nia­me gy­ve­ni­me bu­vo ne­ma­ža rim­tų iš­ban­dy­mų ir per­mai­nų. Dar­ba­vo­si jis ne tik švie­ti­mo sri­ty­je, bet bu­vo ir vals­ty­bi­nin­kas, žem­val­dys, že­mės ūkio va­dy­bos ir vi­suo­me­nės or­ga­ni­za­ci­jų at­sto­vas. Am­ži­nin­kų pa­sa­ko­ji­mų apie jį yra ne­daug, tad ren­giant šią pub­li­ka­ci­ją ne­leng­vai bu­vo ieš­ko­ma šios pri­mirš­tos as­me­ny­bės gy­ve­ni­mo ir veik­los at­spin­džių, tiks­li­na­mi ir pa­pil­do­mi jo biog­ra­fi­niai fak­tai. Ra­ši­nio tiks­las – grą­žin­ti A. Klup­šą į abie­jų mies­to gim­na­zi­jų ir ap­skri­tai Šiau­lių is­to­ri­jos kon­teks­tą.

Šei­mos iš­ta­kos

Klup­šai ki­lę iš pa­si­tu­rin­čių Žiem­ga­los ūki­nin­kų, iš Alek­nai­čių kai­mo Ly­gu­mų vals­čiu­je. Pa­ra­pi­jos baž­ny­čios met­ri­ky­ne mi­ni­mi Alek­nai­čiuo­se gy­ve­nę A. Klup­šo se­ne­liai Sil­vest­ras Klup­šas (1803–1883) ir Bar­bo­ra Mik­šy­tė (1811–1879). Jų šei­mo­je užau­go Vin­cen­tas, Ona ir Sa­lo­mė­ja. Pa­gal mo­ti­ną jo se­ne­liai –Mateušas Pau­liu­kas ir Ele­na Gri­ciu­tė – iš Kai­rių pa­ra­pi­jos.

An­ta­no tė­vas Vin­cen­tas Klup­šas ve­dė ūki­nin­kai­tę Oną Pau­liu­kai­tę iš Kir­bai­čių kai­mo (Kai­rių apy­lin­kių). Vin­cen­tas ir Ona Klup­šai Alek­na­vi­čiuo­se su­si­lau­kė pen­kių vai­kų. Apie 1905 m. Klup­šų šei­ma įsi­gi­jo Smil­gių ūkį ša­lia Šiau­lių iš Gu­ber­ni­jos dva­ro.

Ar­čiau­siai Klup­šų gim­ti­nės Mi­šei­kiuo­se (Pak­ruo­jo apy­lin­kė­se) iš­te­kė­ju­si už ba­jo­ro Ed­var­do Goe­so li­ko gy­ven­ti vy­riau­sio­ji jų duk­ra Ele­na (1870-1958).

Duk­tė Bar­bo­ra (1884–1982) iš­te­kė­jo už stam­baus ūki­nin­ko Juo­zo Gri­niaus iš Šiau­lių apy­lin­kių Ba­lių kai­mo. A. Klup­šo ir Gri­nių šei­mas su­sie­jo ne tik glau­di kai­my­nys­tė, bet ir ūki­nių bei vi­suo­me­ni­nių in­te­re­sų bend­ru­mas.

J. Gri­nius bu­vo kai­rių­jų pa­žiū­rų vi­suo­me­ni­nin­kas, daug me­tų da­ly­va­vo ,,Var­po“ drau­gi­jos veik­lo­je, bu­vo nuo­la­ti­nis jos vai­din­to­jas, ge­gu­ži­nių da­ly­vis. 1917 m. su ki­tais šiau­liš­kiais da­ly­va­vo Lie­tu­vių kon­fe­ren­ci­jo­je Vil­niu­je, o pir­mai­siais ne­prik­lau­so­my­bės me­tais bu­vo iš­rink­tas į Šiau­lių ap­skri­ties sa­vi­val­dy­bę. 1919-1921 m. ėjo val­dy­bos pir­mi­nin­ko ir jos na­rio pa­rei­gas. Da­ly­va­vo ap­skri­ties že­mės re­for­mos ko­mi­si­jo­je. Bu­vo ,,Jė­gos“ drau­gi­jos stei­gia­mos gim­na­zi­jos ko­mi­te­to na­rys. Da­ly­va­vo ,,Ga­min­to­jo“ bend­ro­vės, Šiau­lių smul­kaus kre­di­to ban­ko ta­ry­bos, ,,Ūki­nin­kų vie­ny­bės“ drau­gi­jos, ,,Pa­gal­bos“ ko­mi­te­te dėl Lais­va­ma­nių ka­pi­nių įkū­ri­mo.

Gri­nių šei­ma per pir­mą­ją trem­tį 1941 m. at­si­dū­rė Al­ta­jaus kraš­te. Ten J. Gri­nius mi­rė 1952 m., o B. Gri­nie­nė su vai­kais grį­žo į Šiau­lius.

Tre­čio­ji A. Klup­šo se­suo Ju­li­jo­na (g.1876–1959), ne­su­kū­ru­si šei­mos, li­ko gy­ven­ti Smil­giuo­se, se­nat­vė­je glau­dė­si pas Goe­sus Sosd­va­ry­je. O jau­nė­lė Ur­šu­lė (g. 1888) iš­te­kė­jo už pe­da­go­go, Vei­ve­rių mo­ky­to­jų se­mi­na­ri­jos auk­lė­ti­nio Leo­no Sen­kaus.

Trys jau­nes­nie­ji Klup­šai – Ju­li­jo­na, An­ta­nas ir Ur­šu­lė – pa­si­rin­ko pe­da­go­gų pro­fe­si­jas. Ju­li­ja 1912–1920 m. mo­ky­to­ja­vo Pa­kar­čiū­nų mo­kyk­lo­je, o Ur­šu­lė pir­mai­siais ne­prik­lau­so­mo gy­ve­ni­mo me­tais da­ly­va­vo Gruz­džių vals­čiaus švie­ti­mo ko­mi­si­jo­je, dir­bo Ru­diš­kių ir Gruz­džių pra­džios mo­kyk­lo­se.

Moks­lo ir stu­di­jų me­tai

Pra­džios moks­lą A. Klup­šas įgi­jo Vi­liū­nai­čių (ša­lia Ly­gu­mų mies­te­lio) pra­džios mo­kyk­lo­je. Apie 1896-uo­sius pra­dė­jo mo­ky­tis Šiau­liuo­se. Jo moks­lą gim­na­zi­jo­je rė­mė dė­dė Ma­teu­šas Pau­liu­kas, anuo­met gy­ve­nęs Ry­go­je. Jau­na­sis gim­na­zis­tas tu­rė­jo ga­bu­mų tiks­lie­siems moks­lams. Nea­be­jo­ti­nos įta­kos jo to­les­niam ap­si­spen­di­mui tu­rė­jo fi­zi­kos ir ma­te­ma­ti­kos pe­da­go­gai, Pe­ter­bur­go ir Mask­vos uni­ver­si­te­to auk­lė­ti­niai Ni­ko­la­jus So­lov­jo­vas ir Ni­ko­la­jus Lu­ko­še­vi­čius.

Tarp bend­ra­moks­lių bu­vo ne­ma­žai anks­ti su­si­pra­tu­sių lie­tu­vių. Gim­na­zijoje kil­da­vo daug gin­čų dėl lit­vo­ma­ni­jos. Ti­kė­ti­na, kad ir A. Klup­šas da­ly­va­vo gim­na­zis­tų dis­ku­si­jo­se ar gar­sio­jo­je pro­tes­to ak­ci­jo­je prieš sta­čia­ti­kių pa­mal­das.

Sankt Pe­ter­bur­go im­pe­ra­to­riš­ka­ja­me uni­ver­si­te­te tuo­met stu­di­ja­vo ne vie­nas šiau­liš­kis. 1902 m. į uni­ver­si­te­tą iš­vy­ko ir du bend­ra­moks­liai An­ta­nas Klup­šas ir Jo­nas Va­ba­las-Gu­dai­tis. Atei­ty­je vie­nas taps ži­no­mu pe­da­go­gu pra­kti­ku, ki­tas – au­to­ri­te­tin­gu pe­da­go­gi­kos moks­li­nin­ku. Mo­ky­to­jo profesiją pasirinko ir ki­tas gim­na­zi­jos bend­ra­moks­lis Vac­lo­vas Rost­kaus­kas (ma­te­ma­ti­kas, Šiau­lių ber­niu­kų gim­na­zi­jos vi­ce­di­rek­to­rius).

De­šimt­me­tis Lo­dzė­je

Pe­da­go dar­bo ir vi­suo­me­ni­nės veik­los pa­tir­ties A. Klup­šas įgijo Len­ki­jos did­mies­ty­je Lo­dzė­je. Čia jis mo­ky­to­ja­vo ko­mer­ci­jos mo­kyk­lo­je (Łodz­ka szko­la hand­lo­we). Mo­kyk­la ati­da­ry­ta 1900 m. vie­tos pra­mo­ni­nin­kų ini­cia­ty­va. Mo­kė­si jo­je moks­lei­viai iš vi­du­ri­nio­jo bur­žua­zi­jos sluoks­nio, dau­giau­sia žy­dai ir vo­kie­čiai. Bu­vo ir už­sie­nie­čių. Mo­kyk­la bu­vo po­pu­lia­ri, gar­sė­jo ge­rais spe­cia­lis­tais mo­ky­to­jais. Šio­je mo­kyk­lo­je A. Klup­šas de­šimt­me­tį mo­kė fi­zi­kos ir ma­te­ma­ti­kos.

Lo­dzė­je jis da­ly­va­vo su­si­pra­tu­sių lie­tu­vių veik­lo­je. ,,Viltyje” (1914) pub­li­kuo­ta­me straips­ny­je jis api­bū­di­no tau­tie­čių pa­stan­gas bur­tis bend­ram dar­bui, nes ma­tė ,,lie­tu­vių dik­to­ką skai­čių, bet ant iš­tau­tė­ji­mo kelio”. Ren­gė ge­gu­ži­nes, ku­rio­se bu­vo ap­ta­ri­nė­ja­mi tė­vy­nės da­bar­ties rei­ka­lai, ren­ka­mos lė­šos lie­tu­vių tau­tos na­mams Vil­niu­je.

Lie­tu­viš­kos gim­na­zi­jos kū­rė­jas po­li­ti­kos ver­pe­tuo­se

Griū­vant im­pe­ri­jai, 1915 m. jis grį­žo į Lie­tu­vą. 1917 m. da­ly­va­vo is­to­ri­nė­je Vil­niaus kon­fe­ren­ci­jo­je, į ku­rią bu­vo pa­kvies­ti įvai­raus mąs­ty­mo ir so­cia­li­nių sluoks­nių at­sto­vai. Jo­je bu­vo spren­džia­mi kraš­to po­li­ti­nės atei­ties klau­si­mai.

Per­var­tos me­tu jam la­biau­siai rū­pėjo švie­ti­mo da­ly­kai. Sa­vo pub­li­ka­ci­jo­se ,,Tė­vy­nės sarge” (1918 m.) jis siū­lė ak­ty­vin­ti pra­džios mo­kyk­lų stei­gi­mą, teig­da­mas: ,,Im­ki­me pa­tys rū­pin­tis pra­de­da­mų­jų mo­kyk­lų stei­gi­mu, ne­lauk­da­mi iki pa­siū­lys mums oku­pa­ci­jos (vo­kie­čių) valdžia”. Ki­to­se ko­res­pon­den­ci­jo­se ra­šė apie tau­ti­nio švie­ti­mo kū­ri­mo re­gio­ne pra­džią:

„Kur­šė­niš­kiai ne­nu­puo­lo ant dva­sios. Su­nai­kin­ti, su­var­gin­ti me­džia­giš­kai, ne­nu­si­mi­nė vi­siš­kai. Džiau­gia­si ga­vę šio­kią to­kią liuo­sy­bę – steig­ti liau­dies mo­kyk­las sa­vo pri­gim­tą­ja kal­ba. Ne­pa­si­da­vė kur­šė­niš­kiai nei len­kų įta­kai, kur dva­ri­nin­kai po­lskos kul­tū­ros.“

Ėmė­si pra­ktiš­kų pe­da­go­go dar­bų ir pa­ts. Gim­tuo­siuo­se Ly­gu­muo­se jis or­ga­ni­za­vo suau­gu­sių­jų kur­sus, o Smil­giuo­se, pas tė­vus, ren­gė gi­ma­zi­jai bū­si­mą­jį dra­ma­tur­gą Juo­zą Gru­šą.

Jam pir­ma­jam te­ko va­do­vau­ti nau­jai lie­tu­viš­kai gim­na­zi­jai Šiau­liuo­se. Vo­kie­čių oku­pa­ci­jos me­tais lei­di­mai aukš­tes­nio­sioms mo­kyk­loms steig­ti bu­vo sun­kiai gau­na­mi. Apie gim­na­zi­jos stei­gi­mo pra­džią Šiau­liuo­se A. Klup­šas (Ant. Žio­ge­lio sla­py­var­džiu) pa­skel­bė ke­lio­se ži­nu­tė­se 1918 m. ,,Ateityje”: „Čia nuo lapk­ri­čio pra­džios 1915 me­tų ... ta­po įkur­ta Šiau­lių lie­tu­vių gim­na­zi­ja...“ ir ,,Šiau­lių lie­tu­vių gim­na­zi­ja ant­ru at­ve­ju ta­po ati­da­ry­ta ko­vo 18 d. 1918 metais...“

1918 m. ba­lan­džio 18 d. Švie­ti­mo minis­te­ri­jos įsa­ky­mu A. Klup­šas Šiau­lių val­džios pa­ski­ria­mas gim­na­zi­jos di­rek­to­riu­mi. Į šį dar­bą jis įsi­jun­gė kaip pro­fe­sio­na­las, tu­rin­tis ne­ma­žą dar­bo pa­tir­tį ir ak­ty­vią po­zi­ci­ją. Apie pir­muo­sius gim­na­zi­jos kū­ry­bos žings­nius ra­šė bend­ra­žy­gis R.Ski­pi­tis:

„1918 m. ko­vo m. gau­na­mas lei­di­mas Šiau­lių Gim­na­zi­jai įsteig­ti ir le­ga­li­zuo­ta ,,Jė­gos“ drau­gi­ja. Reikš­di­na­si la­biau ir po­li­ti­nių sro­vių di­fe­ren­cia­ci­ja, pra­džio­je tik de­mok­ra­ti­nė ir kle­ri­ka­li­nė. Pir­mam jė­gų ban­dy­mui pro­gos da­vė gim­na­zi­jos va­do­vy­bės rin­ki­mai. Skait­lin­ga­me suei­gos na­rių su­si­rin­ki­me paaiš­kė­jo kai­res­nio­sios sro­vės per­sva­ra.

Su­ma­ny­to­jas bu­vo gim­na­zi­jos mo­ky­to­jas An­ta­nas Klup­šas, o jo pir­mie­ji tal­ki­nin­kai: dva­ri­nin­kas nuo Ly­gu­mų Ka­zi­mie­ras Lu­koms­kis ir kun. Ig­nas La­ba­naus­kas. Lu­koms­kis tu­rė­jo ge­rų ry­šių su vo­kie­čiais, to­dėl daug ga­lė­jo pa­dė­ti iš­rū­pi­nan­ti lei­di­mą lie­tu­viš­kai gim­na­zi­jai steig­ti. Nors Lu­koms­kis sa­ve lai­kė len­ku, bet ne­reiš­kė jo­kio rei­ka­la­vi­mo, kad gim­na­zi­jo­je bū­tų dės­to­ma len­kų kal­ba. /.../ Bu­vu­sios gim­na­zi­jų pa­tal­pos bu­vo vo­kie­čių ka­rių užim­tos. /.../ Sun­kiau­sia da­vė­si spręs­ti mo­ky­to­jų rei­ka­las, iš vi­so tuo­met Lie­tu­vo­je la­bai ma­žai te­bu­vo in­te­li­gen­tų. /.../ Va­sa­ros ga­le bu­vo su­da­ry­tas mo­ky­to­jų kad­ras ir gim­na­zi­ja ga­lė­jo pra­de­ti dar­bą. Ne vi­si mo­ky­to­jai bu­vo tai pro­fe­si­jai pa­si­ruo­šę, ki­ti ne tik uni­ver­si­te­tų, bet ir gim­na­zi­jų ne­bu­vo išė­ję, bet ge­ro pe­da­go­go ir ga­baus tak­tin­go di­rek­to­riaus An­ta­no Klup­šo va­do­vy­bė­je gim­na­zi­ja nuo pat pra­džios rim­tai ir tvar­kin­gai vyk­dė mo­ky­mo dar­bą.“

Kaip ži­no­ma, il­gą lai­ką lie­tu­viš­ko švie­ti­mo prie­ša­ky­je bu­vo ku­ni­gi­ja. Ku­riant nau­ją vals­ty­bę vy­ko kar­di­na­lūs po­ky­čiai vi­suo­me­nė­je, kei­tė­si ir švie­ti­mo tu­ri­nys. Dėl va­do­va­vi­mo švie­ti­mui vy­ko ne­su­ta­ri­mai tarp kle­ri­ka­lų at­sto­vų ir nau­jo­sios in­te­li­gen­ti­jos. Ašt­rias jų dis­ku­si­jas apie Šiau­lių gim­na­zi­ją at­spin­di skir­tin­gų pa­sau­lė­žiū­rų 1918 me­tų laik­raš­čiai ,,Dar­bo balsas”, "Vienybė” ir "Tė­vy­nės sargas”.

An­tai, ,,Vienybėje” kri­ti­kuo­ja­mas va­di­na­mųjų "pirmeivių” ko­mi­te­tas: ,,ne­tik ne­si­rū­pins ka­ta­li­kiš­ku auk­lė­ji­mu, nes jiems ka­ta­li­ky­bė rū­pi ma­žiau ne­gu per­nykš­tis snie­gas.“ ,,Tė­vy­nės sarge” (1918) skelb­ta, kad ,,pa­sku­ti­niais lai­kais gim­na­zi­ja vir­to vie­tos so­ci­ja­lis­ti­nės moks­lei­vi­jos cent­ru. Taip va­di­na­ma ,,pa­žan­gio­ji (so­ci­ja­lis­ti­nė) moks­lei­vi­ja (gim­na­zis­tai) da­ro gim­na­zi­jo­je su­si­rin­ki­mus, kas, ži­no­ma ne­tu­ri bū­ti leis­ti­na.”

Mo­kyk­los va­do­vas bu­vo ne­pa­ma­tuo­tai va­din­tas bol­še­vi­ku. ,,Dar­bo balse” pa­skelb­ta­me Laiš­ke į re­dak­ci­ją A. Klup­šas at­sa­kė į kon­fe­si­nės vi­suo­me­nės nuo­gąs­ta­vi­mus dėl ka­ta­li­kiš­ko auk­lė­ji­mo, pra­neš­da­mas, kad gim­na­zi­jo­je ti­ky­bos bus mo­ko­ma ne ma­žiau nei ki­to­se gim­na­zi­jo­se. Jo pa­ties at­sa­ky­mo to­nas spau­do­je – la­ko­niš­kas, san­tū­rus, be įžei­di­nė­ji­mų.

Pir­mie­ji dar­bo me­tai praė­jo ne tik pa­sau­lė­žiū­rų san­kir­to­je, bet ir iš­gy­ve­nant po­li­ti­nių bei ka­ri­nių per­var­tų ne­ra­mu­mą: pra­džio­je – vo­kie­čių ir bol­še­vi­kų, pa­skui – ber­mon­ti­nin­kų in­va­zi­ja.

Gim­na­zi­jos va­do­vo bu­te bu­vo ap­ta­ria­mi skir­tin­gi po­li­ti­nių žings­nių sce­na­ri­jai:

"/.../ su­si­rin­ko­me gal koks 20 in­te­li­gen­tų pa­si­tar­ti, kaip tu­rė­tu­me žiū­rė­ti į bol­še­vi­kus, kai jie užims Šiau­lius: ar tu­rė­tu­me ei­ti su jais bend­ra­dar­biau­ti, ar juos boi­ko­tuo­ti. Dau­gu­ma nu­si­sta­tė į bol­še­vi­kus žiū­rė­ti, kaip į Lie­tu­vos oku­pan­tus, ta­čiau bend­ra­dar­bia­vi­mo ne­veng­ti, nes bend­ra­dar­biau­da­mi ga­lė­si­me dau­giau ap­sau­go­ti mū­sų žmo­nes nuo bolš sau­va­lės. Ke­le­tas pa­si­sa­kė už griež­tą boi­ko­tą." (R. Ski­pi­tis)

Pe­da­go­gai K. Ubei­ka, L. Bal­tu­tis apie ber­mon­tia­dą ir par­ti­za­ni­nius veiks­mus Šiau­lių kraš­te yra pa­tei­kę spau­do­je gy­vų at­si­mi­ni­mų. Apie tą sunk­me­tį ,,Šiau­rės Lie­tu­vo­je“ yra ra­šęs ir pa­ts A. Klup­šas: "/.../ tuo­met bu­vau sa­vo ūky Smil­giuos ir vei­kiau par­ti­za­nų bū­ry apie Gruz­džius, Ža­ga­rę. Su ma­nim tam bū­ry bu­vo mo­ky­to­jas Kelp­šas, ku­ris prie Gruz­džių bu­vo nu­šau­tas, da­bar­ti­nis mo­kyk­lų ins­pek­to­rius Ubei­ka, mo­ky­to­jas Mur­ka. Bu­vo di­de­lis ro­man­ti­kas ir fan­tas­tas. Jam tik bū­da­vo tik pult ir pult, į nie­ką neat­siž­vel­giant. Prie mū­sų bū­rio bu­vo ir du ka­rei­viai iš iš­sklai­dy­tos Šiau­lių ko­men­dan­tū­ros.“

Mo­kyk­lų ins­pek­to­rius K. Ubei­ka ,,Ido­mia­ja­me mū­sų mo­men­te“ 1933 m. pri­si­mi­nė: „Vi­sas ba­ras – Pa­pi­lė, Ši­py­liai, Ša­ky­na, Gruz­džiai bu­vo nu­sė­ta par­ti­za­nais, ir sten­gia­mės ne­pri­leis­ti vo­kie­čių plėš­ti gy­ven­to­jų ir kur ga­li­ma – už­pul­di­nė­ti jų da­lis. Man at­vy­kus į Ša­ky­ną čia ra­dau ir da­bar­ti­nį mer­gai­čių gim­na­zi­jos di­rek­to­rių. Čia be­bū­nant atė­jo ir ant­ras pul­kas, be­vy­da­mas ber­mon­ti­nin­kus.“

1919-ai­siais rug­sė­jo 29 d. A. Klup­šui kar­tu su ki­tais mo­ky­to­jais ir mo­ki­niais te­ko gin­ti gim­na­zi­ją nuo ber­mon­ti­nin­kų iš­puo­lio. At­si­mi­ni­muo­se ra­šo­ma, kad di­rek­to­rius A. Klup­šas bu­vo su­žeis­tas ir pa­so­din­tas į ka­lė­ji­mą.

Ber­mon­tia­dos lai­kų pa­mo­kos li­ko neuž­mirš­tos. Jos ta­po sa­vo­tiš­ka gim­na­zi­jos tra­di­ci­ja, ku­rio­je iš­kil­min­gai bū­da­vo pa­ger­bia­mi gim­na­zis­tai, žu­vę ne­prik­lau­so­my­bės ko­vo­se.

To ko­vin­go­jo lai­ko tą­sa bu­vo A. Klup­šo ir dau­ge­lio ko­le­gų mo­ky­to­jų įsi­trau­ki­mas į šau­lių ir skau­tų veik­lą. Ne vie­ne­rius me­tus A. Klup­šas bu­vo ren­ka­mas į VII šau­lių rink­ti­nės val­dy­bos na­rius, re­vi­zi­jos ko­mi­si­ją, iž­di­nin­kus. 1931 m. jis mi­ni­mas, kaip Šau­lių są­jun­gos rė­mė­jų or­ga­ni­za­ci­jos at­sto­vas. Ar­ti­ma šiai veik­lai bu­vo Vil­niui va­duo­ti są­jun­ga.

––––––

"Pir­mų­jų ne­prik­lau­so­my­bės me­tų mo­kyk­los ap­lin­ką vaiz­džiai per­tei­kia Ja­ros­la­vo Rim­kaus at­si­mi­ni­mai:

Mo­ky­to­jų ir mo­ki­nių pra­džia bu­vo sun­ki – ne­bu­vo va­do­vė­lių ir raš­to da­ly­kų, mo­ky­to­jai ir mo­ki­niai ša­lo per pa­mo­kas neap­kū­ren­to­se kla­sė­se – su­griau­tos kros­nys ir ne­bu­vo mal­kų. Mo­ky­to­jai api­ply­šę, dir­bo už be­ver­čius ir krin­tan­čius vo­kiš­kus pi­ni­gus -,,ostus”, o mais­tas bran­gus.

Jau 1919- ųjų pa­va­sa­rį iš­leis­ta pir­mu­ti­nė gim­na­zis­tų lai­da. Gim­na­zi­ja įne­šė ne­ma­ža gy­vu­mo mies­te."

–––

Pir­mo­jo gim­na­zi­jos va­do­vo po­rtre­tą pa­de­da at­skleis­ti gim­na­zis­to Juo­zo Paukš­te­lio, bū­si­mo ra­šy­to­jo, pa­sta­bos:

"Šiau­lių gim­na­zi­joj fi­zi­ką mums dės­tė di­rek­to­rius Klup­šas. Tai bu­vo žmo­gus nuo­šir­dus, tak­tiš­kas, ge­ras ad­mi­nist­ra­to­rius ir la­bai ge­ras fi­zi­kos mo­ky­to­jas. Mes nie­kad ne­gir­dė­jo­me, kad jis bū­tų ka­da pa­kė­lęs bal­są ar šiurkš­čiai su mu­mis kal­bė­ję­sis, ba­rę­sis. Vi­sa­da ra­miai, man­da­giai: tamsta...tamsta. Net pir­mų­jų kla­sių mo­ki­nių ,,netuksėdavo”. Kas tik į jį kreip­da­vo­si, vi­sus, bū­da­vo, rim­tai iš­klau­sys, pa­tars, padės... Tik ne­duok Die­ve, jei di­rek­to­rius iš­kvies­tų ta­ve dėl ne­tin­ka­mo el­ge­sio ar blo­gų pa­žy­mių. Ge­riau į že­mę gy­vam su­lįs­ti! Į val­džią atė­jus krikš­čio­nims de­mok­ra­tams A. Klup­šas kaip ne vi­sai tin­ka­mų pa­žiū­rų bu­vo pa­keis­tas /.../"

––-

Ir vė­les­nių lai­kų gim­na­zis­čių Van­dos Ka­va­liaus­kie­nės bei Teo­fi­lės Šo­py­tės (1941 m. lai­da) at­si­mi­ni­muo­se pa­tei­kia­ma pa­na­ši cha­rak­te­ris­ti­ka:

"Jis bu­vo la­bai kul­tū­rin­gas, iš­si­la­vi­nęs san­tū­rus va­do­vas. Jei rei­kė­jo spręs­ti ko­kius klau­si­mus, jis pir­miau­sia iš­klau­sy­da­vo. Jei moks­lei­viams rei­kė­jo pa­gal­bos ar pa­ta­ri­mų, vi­sad pa­dė­da­vo, pa­tar­da­vo /.../.

Daž­nai jis mums kal­bė­da­vo, kaip tu­ri­me bran­gin­ti sa­vo gim­na­zi­ją, ne­men­kin­ti jos var­do, nes ji taip il­gai lauk­ta, išau­gu­si iš lie­tu­viš­kos var­go mo­kyk­los. Nie­ka­da ne­ma­tė­me jo su­si­ner­vi­nu­sio, pik­tai be­si­ba­ran­čio. Su mo­ki­nė­mis jis kal­bė­da­vo ra­miai, iš­siaiš­kin­da­vo vi­sus konf­lik­tė­lius."

Pe­da­go­gi­ka – pa­grin­di­nis A. Klup­šo gy­ve­ni­mo už­siė­mi­mas. Dau­giau kaip dvi­de­šimt me­tų jis dar­ba­vo­si kaip pe­da­go­gas ir kaip gim­na­zi­jos va­do­vas. At­ro­do, tu­rė­jo už­tik­rin­tą tar­ny­bą ir kom­pe­ten­ci­ją. Bet pa­si­kei­tus po­li­ti­nei si­tua­ci­jai, atė­jus į val­džią krikš­čio­nims de­mok­ra­tams, 1922 m. jis at­lei­džia­mas iš gim­na­zi­jos di­rek­to­riaus pa­rei­gų. Šis pa­ša­li­ni­mas bu­vo kaip ne­pa­lan­ku­mo ženk­las kai­res­nių pa­žiū­rų at­sto­vui. A. Klup­šas pa­keis­tas bend­ra­moks­liu V. Šlia­ge­riu. Ko ge­ro, pri­si­dė­jo dar ir ki­ta pa­pil­do­ma prie­žas­tis – po­ky­čiai šei­mo­je. Bu­vo svar­bu ir tė­vo se­nat­vės ne­ga­lios ir mir­tis bei po to at­si­ra­du­sios stam­baus šei­mos ūkio žem­val­dys­tės pro­ble­mos.

Į gim­na­zi­jos va­do­vo po­stą A. Klup­šas grįž­ta 1928 m. rug­sė­jį. Švie­ti­mo mi­nist­ro K. Ša­ke­nio įsa­ky­mu jis pa­ski­ria­mas Mer­gai­čių gim­na­zi­jos di­rek­to­riu­mi. Pra­si­de­da nau­jas in­ten­sy­vus pe­da­go­gi­nės ir vi­suo­me­ni­nės veik­los de­šimt­me­tis. Jis kaip ir dauguma tar­pu­ka­rio mo­ky­to­jų da­ly­va­vo dau­ge­ly­je or­ga­ni­za­ci­jų. Ša­lia tie­sio­gi­nių pa­rei­gų vei­kė po­li­ti­nia­me kraš­to gy­ve­ni­me.

Ant­rą­kart A. Klup­šas bu­vo at­sta­dy­din­tas iš gim­na­zi­jos va­do­vo pa­rei­gų 1938 m. Jam bu­vo pa­siū­ly­ta va­do­vau­ti Jo­niš­kio vals­ty­bi­nei gim­na­zi­jai, ku­rios bu­vęs di­rek­to­rius Adol­fas Or­vi­das per­kel­tas va­do­vau­ti Aly­taus gim­na­zi­jai.

Lie­tu­vos dar­bo fe­de­ra­ci­jos laik­raš­ty­je ,,Dar­bi­nin­kas“ (1938) bu­vo at­spaus­din­ta rep­li­ka: „Ga­li­ma pri­min­ti ir tre­čią Šiau­lių ak­tua­li­ją, lie­čian­čią la­biau moks­lei­vi­ją – ir tai ne tik mer­gai­čių gim­na­zi­ją, bet ir kar­tu su­ke­lian­čią su­si­do­mė­ji­mo ir pla­tes­nė­je vi­suo­me­nė­je. Lig šiol mer­gai­čių di­rek­to­riu­mi bu­vo Klup­šas, pra­dė­jęs di­rek­to­riau­ti ta­da, kai ber­mon­ti­nin­kai su­mu­šė gim­na­zi­jos mo­ki­nius už ,,ne­pak­lus­nu­mą“. Di­rekt. Klup­šas pa­si­žy­mi kaip rim­tas pe­da­go­gas, mo­ki­nių my­li­mas ir ger­bia­mas – ir štai jis yra pri­vers­tas pa­lik­ti Šiau­lius ir vyk­ti Jo­niš­kin. Kai kie­no spė­ja­ma, jog tai ne­dip­lo­muo­tų int­ri­gan­tų dar­bas. Vi­sai ga­li­mas daik­tas, nes to­kių žmo­nių nie­kad ne­trūks­ta.“

Jo­niš­kio gim­na­zi­jo­je jis dir­bo ke­le­tą me­tų, iki gy­ve­ni­mo pa­bai­gos.

Vi­suo­me­ni­nės veik­los ir ag­ro­va­dy­bos ari­muo­se

Grįž­ki­me į 1922 me­tus, pa­čią nau­jos vals­ty­bės dar­bų pra­džią, kuo­met vis­ką rei­kė­jo kur­ti nuo nu­lio – švie­ti­mą, kul­tū­rą, moks­lą, pra­mo­nę, že­mės ūkį. Lie­tu­vai, kaip žemės ūkio kraš­tui, ypa­č rū­pė­jo, kad ūki­nin­ka­vi­mas tap­tų na­šus ir šiuo­lai­kiš­kas. Tam bu­vo vyk­do­ma že­mės re­for­ma, ku­rios me­tu žem­dir­biams bu­vo iš­da­ly­tos vals­ty­bės nu­sa­vin­tos dva­rų že­mės, o rė­ži­niai kai­mai per­tvar­ko­mi į vien­kie­mius. Že­mė bu­vo iš­da­lin­ta žmo­nėms, ku­rie tu­rė­jo tap­ti mo­ty­vuo­tais ūki­nin­kais, sa­vo pa­čių atei­ties kū­rė­jais.

Po at­sta­ty­di­ni­mo gim­na­zi­jo­je A. Klup­šas ran­da veik­los po­li­ti­kos ir že­mės ūkio ad­mi­nist­ra­ci­nė­se struk­tū­ro­se, vi­suo­me­ni­nė­se or­ga­ni­za­ci­jo­se. Kaip ir dau­ge­lis darbš­čių to me­to in­te­li­gen­tų da­ly­va­vo ten, kur bu­vo prii­ma­mi kraš­tui svar­būs spren­di­mai.

Ne vie­ne­rius me­tus A. Klup­šas bu­vo ren­ka­mas į vals­čiaus ir ap­skri­ties ta­ry­bą. 1929 m. ir 1934 m. jis bu­vo Šiau­lių ap­skri­ties ta­ry­bos pir­mi­nin­kas.

Tre­čia­ja­me de­šimt­me­tyje va­do­vau­jan­ti bu­vo Krikš­čio­nių de­mok­ra­tų par­ti­ja. A. Klup­šui bu­vo ar­ti­ma li­be­ra­li de­mok­ra­ti­nė ideo­lo­gi­ja, vals­tie­čių liau­di­nin­kų (įk. 1919 m.) veik­la, ku­ri tu­rė­jo ne­ma­žos įta­kos sa­vi­val­dy­bių ir koo­pe­ra­ty­vų kū­ri­mui­si. Par­ti­jos sky­riaus va­do­vo, ad­vo­ka­to, Ig­no Ur­bai­čio at­si­mi­ni­muo­se A. Klup­šas yra mi­ni­mas tarp veik­les­nių vals­tie­čių liau­di­nin­kų sky­riaus at­sto­vų.

Sup­ra­ti­mą apie kas­die­ni­nę ūki­nin­ko pra­kti­ką bu­vo įgi­jęs tė­vų ūky­je. Ūki­nin­ki­jos rei­ka­lai jam bu­vo ge­rai ži­no­mi. A. Klup­šas ta­po vie­nu iš or­ga­ni­zuo­to ūki­nin­kų ju­dė­ji­mo Šiau­lių kraš­te pra­di­nin­kų.

Jis bu­vo il­ga­me­tis Šiau­lių ap­skri­ties že­mės ūkio ta­ry­bos na­rys ir va­do­vas, Že­mės re­for­mos ko­mi­si­jos, vė­liau – Že­mės Ūkio Rū­mų at­sto­vas ir ag­ro­pa­ro­dų or­ga­ni­za­ci­nio ko­mi­te­to na­rys. Jo dar­buo­tė yra taip pat su­si­ju­si su ne vie­na že­mės ūkio drau­gi­ja. Svar­bes­nės iš jų – Šiau­lių Že­mės ūkio ir ,,Ūki­nin­kų vie­ny­bės“ drau­gi­jos, Lie­tu­vos Cent­ra­li­nė gal­vi­jų kont­ro­lės są­jun­ga.

Au­ten­tiš­ki A. Klup­šo ag­ra­ri­nės veik­los fak­tai fik­suo­ja­mi ,,Šiau­lių met­raš­čiuo­se“ ir tuo­me­ti­nės pe­rio­di­kos pub­li­ka­ci­jo­se že­mės ūkio te­ma.

A. Klup­šas da­ly­vau­ja Šiau­lių Že­mės ūkio drau­gi­jos, įkur­tos pir­mai­siais ne­prik­lau­so­my­bės me­tais, veik­lo­je. Drau­gi­ja rū­pi­no­si kur­ti gy­vu­lių au­gi­ni­mo bend­ro­ves, ku­rios pa­dė­tų jų na­riams įsi­gy­ti ge­res­nių gy­vu­lių veis­lių ir tin­ka­mai juos au­gin­ti. Pro­pa­ga­vo Va­ka­rų au­gin­to­jų pa­tir­tį. 1927 m. į jos val­dy­bą iš­ren­ka­mas A. Klup­šas drau­ge su ag­ro­no­mu M. Gus­ti­niu, P. Da­giu, M. Pet­raus­ku.

Reikš­min­ga to­les­nė gai­rė jo gy­ve­ni­me – pa­sky­ri­mas Že­mės Ūkio Rū­mų val­dy­bos na­riu. 1928 m. pra­džio­je Šiau­lių ap­skri­ties že­mės ūkio ta­ry­bos po­sė­dy­je bal­sų dau­gu­ma jis iš­ren­ka­mas at­sto­vu Že­mės ūkio rū­muo­se. Jo ko­le­gos val­dy­bo­je bu­vo šiau­liš­kiai Vla­das Kur­kaus­kas, A. Po­vy­lius, J. Fle­džins­kas, Sta­sys Ja­lo­vec­kis.

Že­mės Ūkio Rū­mų veik­lo­je A. Klup­šas reiš­kė­si ga­na ak­ty­viai, dir­bo įvai­rio­se ko­mi­si­jo­se ir ko­mi­te­tuo­se. Ne kar­tą pa­si­sa­ky­da­vo Rū­mų su­va­žia­vi­muo­se.

Ne­ma­ža pro­ble­ma bu­vo dar­bo san­ty­kių že­mės ūky­je ir emig­ra­ci­jos reg­la­men­ta­vi­mas. Rū­pin­tis šiais da­ly­kais pa­ves­ta ko­mi­si­jai, į ku­rią įė­jo V. Kur­kaus­kas, A. Klup­šas, J. Nat­ke­vi­čius ir M. Bra­zaus­kas. Re­fe­ruo­da­mas lau­ko dar­bi­nin­kų sam­dos įsta­ty­mo rei­ka­lą, A.Klup­šas pa­reiš­kė, kad pa­sku­ti­niu me­tu dau­ge­lis ūki­nin­kų nu­si­skun­džia dar­bi­nin­kų trū­ku­mu, nes dau­ge­lis iš jų išei­na dirb­ti į Lat­vi­ją ar Vo­kie­ti­ją. Kal­bė­ta ir apie sun­kiai priei­na­mą ūki­nin­kams me­di­ci­nos pa­gal­bą, ne­to­ly­gų mies­to ir kai­mo dar­bi­nin­kų ap­mo­kė­ji­mą, o ne­re­tai ir jų pa­čių at­sa­ko­my­bės trū­ku­mą.

A. Klup­šo at­sto­va­vi­mo Že­mės Ūkio Rū­muo­se lai­kas su­ta­po su ne­der­liaus ir jo pa­da­ri­nių Šiau­rės Lie­tu­vo­je me­tais. 1928 m. po lie­tin­go pa­va­sa­rio dau­ge­ly­je vie­tų va­sa­ro­jus bu­vo pa­sė­tas tik bir­že­lio mė­ne­sį ar lie­pos pra­džio­je. Ats­to­vams A. Klup­šui ir A. Dir­žiui pa­siū­lius sun­kiai že­mės ūkio pa­dė­čiai išaiš­kin­ti, nu­tar­ta su­da­ry­ti me­lio­ra­ci­jos ir nuo­sto­liams nuo lie­taus pa­va­sa­rio įver­tin­ti ko­mi­si­ją.

Suau­gu­sių ūki­nin­kų ir dir­ban­čio jau­ni­mo pro­fe­si­nis švie­ti­mas su­da­rė pa­tį di­džiau­sią Rū­mų dar­bo ba­rą. Šio­je veik­lo­je reiš­kė­si ir A. Klup­šas – ren­gė pa­skai­tas ūki­nin­kams ir jau­ni­mui. 1928 m. pa­va­sa­rį jis iš­ren­ka­mas į pro­pa­gan­dos ir švie­ti­mo ko­mi­si­ją (pir­mi­nin­kas J. Ton­kū­nas, na­riai J. Krikš­čiū­nas, J. Stimb­ra, A. Klup­šas, L. Ra­ge­nis, A. Gil­vy­dis).

Su­ma­niai gvil­den­ti ak­tua­lias pro­ble­mas pa­dė­da­vo anuo­met po­pu­lia­rūs vi­suo­me­nė­je dis­pu­tai, va­di­na­mie­ji ,,teismai”. Toks ag­ro­teis­mas Lie­tu­vos kar­vei teis­ti vy­ko ap­skri­ties val­dy­bos sa­lė­je 1929 m. gruo­dį. Kar­vę kal­ti­no ag­ro­no­mas A. Žu­kaus­kas, gy­nė ag­ro­no­mas dr. S. Gir­ša­vi­čius ir gy­vu­li­nin­kys­tės inst­ruk­to­rius J. Grumš­lys, Teis­mo pir­mi­nin­ku bu­vo ūki­nin­kas Juo­zas Šiu­ša ir na­riai ūki­nin­kas A. Klup­šas, V. Mic­po­vy­lius, J. Rop­pas ir ag­ro­no­mas V. Bort­ke­vi­čius. Teis­mo po­sė­dis vy­ko net 7 va­lan­das. Sa­lė­je su­si­rin­ko apie 100 žmo­nių. Iš kal­tin­to­jo, gy­nė­jų ir liu­dy­to­jų kal­bų paaiš­kė­jo daug klau­si­mų, ku­rie ,,tu­ri ry­šio su mū­sų pie­no ūkio plė­ti­mu ir gy­vu­lių veis­lės ge­ri­ni­mu“. Apie tai bu­vo ra­šo­ma 1929 m. ,, Že­mės ūkio“ žur­na­le.

Ats­ki­rai de­ra pa­mi­nė­ti A. Klup­šo ir J. Gri­niaus da­ly­va­vi­mą tau­ti­nin­kų re­mia­mo­je že­mės ūkio ,,Ūki­nin­kų vienybės” drau­gi­jo­je, vei­ku­sio­je 1927–1936 m. Jis bu­vo šios drau­gi­jos vy­riau­sio­jo ko­mi­te­to na­rys ir at­sto­vas Šiau­lių kraš­te. To me­to ak­tua­li­jos ir or­ga­ni­za­ci­jos va­dy­ba at­si­spin­di A. Klup­šo 1929 m. re­por­ta­že iš Šiau­lių vals­čiaus ,,Ūki­nin­kų vie­ny­bės“ ko­mi­te­to vi­su­mos (vi­suo­ti­nio) su­si­rin­ki­mo, kur jis mi­ni ne­rei­ka­lin­gą vi­suo­me­nės vir­šū­nių pra­ban­gą kri­zės me­tais, at­si­lie­pia į ūki­nin­kų prie­kaiš­tus apie ne­to­bu­lą be­ko­nų rū­šia­vi­mą, pro­duk­ci­jos su­pir­kė­jų ne­man­da­gų el­ge­sį su jais, pra­ktiš­kai pa­ta­ria, kaip rea­guo­ti į to­kius at­ve­jus – pro­tes­tuo­ti ir ra­šy­ti ak­tus. Prob­le­mų ra­te – taip pat so­džių skirs­ty­mas vien­kie­miais ir nau­ja­ku­rių stip­ri­ni­mas.

A. Klup­šo at­sto­va­vi­mas, pa­rei­gos, bend­ra­vi­mas su žy­miais to me­to že­mės ūkio spe­cia­lis­tais bei or­ga­ni­za­to­riais pa­dė­jo bran­din­ti Lie­tu­vos ūki­nin­kų sa­jū­džio vi­zi­ją.

–––-

1940 m. lie­pą, vos atė­jus so­vie­tams, A. Klup­šas mi­rė. Mi­rė stai­ga, nuo šir­dies smū­gio. Jo šei­ma – žmo­na Eu­ge­ni­ja su vai­kais Pa­jau­ta ir Vai­de­vu­čiu, ar­tė­jant ant­ra­jai oku­pa­ci­jai, 1944 m. va­sa­rą pa­si­trau­kė į Va­ka­rus.

Api­bū­di­nant A. Klup­šą, jį rei­kė­tų va­din­ti ne po­li­ti­ku, o pra­kti­ku, vals­ty­bi­nin­ku pla­čią­ja pra­sme. Jo biog­ra­fi­jo­je ryš­kūs ke­li dė­me­nys: pe­da­go­go, žem­val­džio ir vals­ty­bi­nin­ko. Šį tar­pu­ka­rio in­te­li­gen­tą do­mi­no ne tiek po­li­ti­kos ving­ry­bės, kiek po­zi­ty­vus dar­bas, nu­si­tei­ki­mas kur­ti to­kią ap­lin­ką, ku­rio­je ga­lė­jo dar­niai skleis­tis jau­no­sios kar­tos ar ūki­nin­kų gy­ve­ni­mas.

 

An­ta­nas Klup­šas apie 1920 m. As­me­ni­nis Vi­tos Ma­tu­sai­tie­nės (JAV) ar­chy­vas

An­ta­nas Klup­šas ir Eu­ge­ni­ja Če­pu­ly­tė- Klup­šie­nė 1920 m.

Vi­tos Ma­tu­sai­tie­nės (JAV) ar­chy­vo nuotr.

Gim­na­zi­jos mo­ky­to­jai 1920 m. bir­že­lio 22 d. 

A. Klup­šas fi­zi­kos pa­mo­ko­je Mer­gai­čių gim­na­zi­jo­je 1933 m. 

Eko­no­mi­nės ir po­li­ti­nės ,,Ūki­nin­kų san­tar­vės“ kon­fe­ren­ci­jo­je 1925 m. va­sa­rio 7 d. Ra­se­iniuo­se.
(A. Klup­šas iš kai­rės pir­mas, 2-oje eil. tre­čias sto­vi J. Rim­kus).

Vy­te­nio Rim­kaus ar­chy­vo nuotr.