
Naujausios
Rajonų ligoninės – tarp pinigų ir politikos
Rajonų ligoninėms prieš keletą savaičių Sveikatos apsaugos ministerija vėl buvo įjungusi pavojaus signalą. Pagal naujus normatyvus Šiaulių apskritis per kelerius metus galėjo netekti beveik visų rajonų ligoninių, kurioms ir taip jau beveik viskas „amputuota“, kas tik brangiau kainavo. Naujasis planas padėtas į stalčių. Ar ilgam?
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Trijų dėmenų kombinacija
Praėjusią savaitę į viešumą nutekėjo Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) specialistų parengta neoficiali analizė. Joje buvo kuriama nauja strategija, kaip optimizuoti gydymo įstaigų tinklą.
Pasklido informacija, kad įstaiga galėtų išlikti, jeigu joje visą parą būtų užtikrinta skubi pagalba ir teikiamos bent trys iš išvardytų stacionarinių paslaugų: chirurgija, terapija, pediatrija, akušerija ir psichiatrija.
Antrojo kriterijaus nebūtų atitikusios net keturios iš šešių stacionarias gydymo paslaugas teikiančių apskrities ligoninių. Radviliškio, Joniškio, Akmenės ir Pakruojo ligoninėse ir dabar teikiama tik po dvi paslaugų rūšis.
Vienintelė Kelmės ligoninė iš visų šiuo metu apskrityje veikiančių mažųjų rajoninių ligoninių būtų atitikusi kriterijus. Šiauliuose veikia respublikinio lygio ligoninė, o Kuršėnų ligoninė iš gydomosios jau nuo šios liepos tapo palaikomojo gydymo ir slaugos ligonine.
Šis planas oficialiu kol kas nevirto. Vieni ligoninių vadovai jį vadino nesąmone, kiti teigė, kad jį reikia tobulinti, nes tiek ligoninių šalyje biudžetas nepajėgus išlaikyti.
Atsirado vadovų, kurie, nors ir neviešai, išdrįso pasakyti, kad politikai žmonėms prieš rinkimus suteikia nepagrįstų lūkesčių, esą visur mažosios ligoninės bus išsaugotos, nors aiškiai žino – pinigų visoms neužteks. O kai pinigų pradeda trūkti vis daugiau, sumano „trijų pirštų kombinacijas“, esą ne valdžia ligonines uždarys, jos tiesiog nebeatitiks reikalavimų.
„Makabriškas pasišaipymas“
Pakruojo ligoninės direktorius Vygantas Sudaris sako, jog per 18 metų, kuriuos jis vadovauja ligoninei, reformos tapo nuolatine būsena.
Pakruojo ligoninėje šiuo metu teikiamos tik pediatrijos ir terapijos paslaugos.
„Makabriškas valdžių pasišaipymas. 2010 metais Vyriausybės nutarimu Pakruojo ligoninėje buvo uždaryti reanimacijos ir chirurgijos skyriai. Dėl to į mūsų ligoninę ženkliai sumažėjo pacientų. O dabar pasakoma, kad pas mus per mažai pacientų ir per mažai paslaugų“, – sakė V. Sudaris.
Ligoninės direktorius sako, kad gerokai "apipjausčius" ligoninės paslaugas ir palikus Pakruojyje tik nedidelį Priėmimo skyrių, dienos stacionarą, ir Slaugos skyrių, po 17 valandos Pakruojo gyventojai savo rajone nebegautų jokios medicininės pagalbos.
„Po 17 valandos darbo dienomis, švenčių metu ir savaitgaliais Pakruojo medicina sėstų į ratus ir prasidėtų ligonių vežiojimai. Nuvežų, bet kas tuos žmones, jeigu jie lauks kelias valandas eilėje ir nebus paguldyti į ligoninę, – parveš atgal?“ – retoriškai klausė vadovas.
V. Sudario skaičiavimu, per metus Pakruojo ligoninės stacionare gydosi apie 1 400 žmonių.
„Ar Šiaulių ligoninė papildomai pastatys dar 25 lovas? Juk tuos ligonius jie turės paguldyti?“ – stebėjosi V. Sudaris.
Jo teigimu, Pakruojo ligoninė prieš Naujuosius metus buvo gavusi raštą iš Šiaulių ligoninės, kad švenčių metu savo rajono ligonius, konsultuotus Šiaulių ligoninėje, pasiguldytų Pakruojo ligoninėje.
„Jeigu kada nors pavyks sunaikinti Pakruojo ligoninę, tokios „šventės“ Šiaulių ligoninėje bus kiaurus metus“, – ironizavo V. Sudaris.
Jis mano, kad vis ieškoti priežasčių, kaip uždaryti rajonų ligonines yra keletas. Viena jų – „Europos Sąjungos lėšų įsisavinimas“.
„Kai Europos Sąjunga pirmuoju etapu davė lėšų sutvarkyti stacionarams – iš karto prireikė rajonų ligoninių reformos, kad tik tie pinigai nusėstų didžiosiose. Dabar vėl artėja ES lėšų dalybos – ir vėl ieškoma, kaip čia reformuoti rajonų ligonines, kad pinigai nusėstų didžiosiose“, – mano V. Sudaris.
Pakruojo ligoninės vadovas teigė, kad visose reformose yra pinigų ir politikos prieskonis, o „tie žmoneliai rajonuose ir regioninė politika niekam neįdomūs“.
Chirurgija – aukštumoje, pediatriją – sugrąžintų
Radviliškio ligoninės direktorius Vaidas Smalinskas mano, kad bet kokios kalbos apie ligoninės mažinimą būtų klaidingos. Jis sakė tik girdėjęs apie ministerijos projektą, kuris nebuvo pasirašytas ir rajonų ligoninės kol kas paliktos ramybėje.
„Tačiau net ir tokie ketinimai daro žalą sveikatos sistemai rajonuose, nes pasikviesti gydytoją į darbą darosi vis sudėtingiau. O koks specialistas norės ateiti į įstaigą, į regioną, jeigu viešai skelbiama, kad neaišku, ar ligoninė iš viso išliks?“ – svarstė V. Smalinskas.
Neseniai ligoninei vadovaujantis V. Smalinskas vardijo, kad Radviliškyje labai stiprus chirurgijos profilis, teikiamos terapijos paslaugos, tačiau jau anksčiau uždaryti psichiatrijos, akušerijos ir pediatrijos skyriai.
Direktoriaus skaičiavimu, pagal atliekamų traumatologinių operacijų skaičių Radviliškio ligoninė yra net ketvirta Lietuvoje po Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos ligoninių.
Vadovas pateikė skaičius: 2017 metais Radviliškio ligoninėje buvo gydomi 3 652 ligoniai ir atliktos 1 334 ortopedinės, traumatologinės operacijos. 2018 metais iki lapkričio 1 dienos buvo gydomi 2 935 ligoniai ir atliktos 1 105 ortopedinės, traumatologinės operacijos.
V. Smalinskas apskaičiavo, jeigu ministerija grįžtų prie kokių nors ligoninės naikinimų dėl to, kad per mažai gydymo profilių, ligoninė galėtų atkurti pediatrijos skyrių.
„Aparatūra, įranga, lovos išsaugota, reikėtų tik ieškoti pediatrų ir darbą būtų galima tęsti“, – sakė pasiduoti nenusiteikęs ligoninės vadovas.
Ligoninės pastatas renovuotas, yra modernios įrangos, puikiai įrengtos operacinės. Tačiau, V. Smalinsko teigimu, ligoninė turi apie 400 000 eurų kreditorinį įsiskolinimą, paveldėtą iš buvusio ligoninės vadovo, skolas, tikimasi, pavyks mažinti.
Rdakcijos archyvo nuotr.
Pakruojo ligoninės direktorius Vygantas Sudaris mato dvi priežastis reformuoti ligoninių tinklą – pinigus ir politiką.
Ligoninė yra gydymo, o ne socialinių paslaugų įstaiga
Respublikinės Šiaulių ligoninės direktorius Remigijus MAŽEIKA sako, kad turės keistis požiūris į ligonines, nes jos yra medicinos, o ne socialinės įstaigos.
– Įsivaizduojate Respublikinės Šiaulių ligoninės darbą, jeigu visų apskrities rajonų ligoninėse liktų tai, kas liko iš Kuršėnų ligoninės – slauga, Priėmimo skyrius, nedidelis dienos stacionaras? – klausėme R. Mažeikos.
– Esminių reformų mes jau turėjome. Didžiausia jau yra įvykusi, kai dalis rajonų ligoninių nebeteikė chirurgijos, reanimacijos paslaugų. Didžioji dalis rajonų pacientų – Šiauliuose. Ir tai įvyko beveik prieš 10 metų.
– Kai kalbama apie ligoninių likimą, iš esmės yra kalbama apie pinigus ir jų dalybas. Kai pinigų mažai – mažosioms ligoninėms jų tiesiog nelieka, nes didžiosiose telkiama ir geriausia aparatūra, ir geriausi specialistai. Ar galėtų būti kitokia situacija regionuose sveikatos priežiūros srityje, jeigu valstybėje būtų pakankamai pinigų?
– Tikrai nebūtų kito kelio. Ligoninė atsako už asmens sveikatos priežiūrą tada, kai žmogui atsitiko katastrofa, ūmi bėda. Reikia kalbėti apie tai, kad žmonės į ligoninę turi patekti tik tada, kada tikrai reikia ir ta pagalba privalo būti aukščiausio lygio, aukščiausios kvalifikacijos ir aukščiausio saugumo. Kiek Lietuvoje turi būti tokių centrų, kur būtų teikiama tokia aukščiausio lygio pagalba? Esu įsitikinęs, kad tikrai ne kas 30 kilometrų.
Kuršėnų ligoninės modelis yra tai, kas ir galėtų ar turėtų būti teikiama rajonuose: nedidelės apimties priėmimo-skubios pagalbos padalinys, rentgenas, tyrimų laboratorija nustatyti ir gydyti lėtines, infekcines ligas ir jų paūmėjimą. Kadangi visuomenė sensta, rajonuose reikalinga ir slauga.
O visais kitais atvejais, kurie yra ūmūs ir katastrofiški – organizuoti ligonių pervežimą. Visas civilizuotas pasaulis taip gyvena, kai per valandą dėl ūmių atvejų pacientai turi patekti į didžiąsias ligonines.
Taip yra ir su Šiaulių ligonine – veikia „žalieji koridoriai“, kai dėl ūmių, katastrofiškų situacijų, infarktų, insultų teikiama staigi ir aukščiausio lygio paslauga. Net minties žmonėms nereikia turėti, kad šiais atvejais pacientui reikės kažko laukti.
Kelias valandas laukia tie, kurie neina pas šeimos gydytoją, bet kreipiasi į ligoninės priėmimo skyrių ir tikisi, kad čia jam padarys tyrimus, nes Šiaulių ligoninės priėmimo-skubios pagalbos skyriuje visi tyrimai yra atliekami visą parą.
– Kalbantis su rajonų ligoninių vadovais, jie įvardijo, kad per metus vienoje rajono ligoninėje vidutiniškai gydoma apie 1 000 žmonių. Kaip Šiaulių ligoninė sutalpintų tokius kiekius papildomų ligonių?
– Kai nuo liepos 1 dienos Kuršėnuose nebeteikiamos terapijos paslaugos, Šiaulių ligoninėje labai žymiai pacientų tikrai nepadaugėjo, nes didžioji dalis ligonių ten buvo gydoma dėl lėtinių ligų, o ne dėl ūmių atvejų.
Jeigu žmonės patys atsakingai žiūri į savo sveikatą, šiais laikais sureguliuoti gydymą ne ligoninėje yra visos galimybės.
Kita vertus, Šiaulių ligoninėje yra 2,5 tūkstančio darbuotojų. Net neabejoju, užtikrinu, kad Priėmimo skyriuje dirbs tiek gydytojų ir slaugytojų, kiek reikės. Noriu priminti, kad vyksta pacientų rūšiavimas: būtinoji pagalba teikiama iš karto, skubi pagalba teikiama per pusvalandį, kita pagalba teikiama – per valandą, o ketvirtas laiptelis – planinė pagalba, kai nėra būtina skubi pagalba ir ji bus suteikta tik tada, kai bus atlikta pagalba kitiems pagal prioritetus.
Šiaulių ligoninėje Priėmimo skyriaus veikla ir infrastruktūra dabar – labai nebloga, ambicingo, jauno personalo pakanka. Ligonių visoje Lietuvoje mažėja kasmet, nes apskritai mažėja gyventojų. O kad tūkstančiai iš rajonų labai staiga užplūstų Šiaulių ligoninę – taip nebuvo ir nebus. Tai jau būtų forse majeure.
– Ar rajonuose nereikėtų palikti nė plutos iš to brangaus sveikatos priežiūros pyrago?
– Kalbant apie mediciną reikia atskirti mediciną ir socialinius dalykus. Puikiai žinau iš darbo Ligonių kasose, kad, pavyzdžiui, Vaikų skyriai užsiima ir socialinių paslaugų teikimu. Eikvojami resursai – pediatrai važiuoja budėti ten, kur neturėtų budėti, nes ten nėra teikiama sudėtingų paslaugų, o, pavyzdžiui, Šiauliuose, kaip ir visos Lietuvos ligoninėse, pediatrų labai trūksta. Tokio įstaigų tinklo, kur būtų teikiamos daugiaprofilinės paslaugos, ar daug pinigų turėsime, ar mažai – išlaikyti būtų nelogiška.
Labai aišku, kad rajonuose reikia stiprios pirminės sveikatos priežiūros – šeimos gydytojų institucijos. Į ją rajonuose turi būti investuojama, o būtent šeimos institucijai finansavimas rajonuose buvo mažinamas ir šiuo metu yra skiriama gal tik 17 procentų privalomojo sveikatos draudimo fondo, vietoje planuotų ne mažiau kaip 20-ies procentų.
Konsultacines paslaugas ir rajonuose įmanoma išlaikyti stiprias, nes Lietuvoje tikrai pakanka gydytojų, tačiau jų darbo organizavimas yra blogas. Ne pacientas važiuoja pas gydytoją, o gydytojas – pas pacientą. Urologai, kardiologai, ginekologai bei kitų specialybių gydytojai juda po rajonus.
– Jau dabar į Šiaulių ligoninę atvykę iš kitų rajonų eilėse laukia po kelias valandas, o iki paryčių neturi kuo grįžti į atokų kaimą ar vienkiemį.
– Niekada jokiame atokiame kaime nebuvo ir nebus ligoninės. Visada to kaimo ar mažo miestelio gyventojams į ligoninę reikėjo ir reikės važiuoti.
Kalbėjausi Motinos ir vaiko klinikoje, ar yra problemų dėl vaiko grįžimo iš ligoninės namo. Naktį į ligoninę atvežtą vaiką yra galimybė stebėti iki 24 valandų.
O dėl suaugusiųjų – ligoninė yra skirta teikti medicininę pagalbą. Ne ligoninė turi užsiimti pervežimais. Tai yra pacientų ir savivaldybių, kuriose jie gyvena, klausimas. Savivaldybės turėtų tai spręsti.
– Ar jums pačiam yra tekę laukti kelias valandas ligoninės priimamajame, kai labai skauda ir labai bloga?
– Yra tekę lydėti giminaičius ir aš supratau, kodėl mes taip ilgai laukėme. Buvo sunkesnių ligonių.
Kalbėjosi Rita ŽADEIKYTĖ
Respublikinės Šiaulių ligoninės direktorius Remigijus Mažeika skaičiuoja, kad ligoninėje per metus suteikiama apie 270 000 konsultacijų ir apie 30 000 stacionarių atvejų, todėl ligoininė turi teikti medicinos, o ne socialines paslaugas.