Nelaimės ištiktai šeimai padėjo geri žmonės

Ne­lai­mės iš­tik­tai šei­mai pa­dė­jo ge­ri žmo­nės

Li­nas Sa­bas au­gi­na aš­tuo­nis vai­kus. Jis vai­kams – ir tė­tis, ir ma­ma.

Gau­sią šei­mą iš gim­tų­jų na­mų Pa­muc­kų kai­me (Pak­ruo­jo raj. iš­vi­jo šių me­tų va­sa­ros pra­džio­je ki­lęs gais­ras. Da­bar šei­ma ap­si­sto­ju­si tri­jų kam­ba­rių bu­te Pet­ra­šiū­nuo­se. Nuo ne­pri­tek­lių šei­mą gel­bė­ja ge­ri žmo­nės.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Po­li­ci­jos do­va­na

Už­va­kar Pak­ruo­jo po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai ap­lan­kė šei­mą ir per­da­vė prieš ke­lias die­nas įvy­ku­sios tra­di­ci­nes Py­ra­gų die­nos me­tu ra­jo­no ko­mi­sa­ria­to pa­rei­gū­nų ir dar­buo­to­jų suau­ko­tus pi­ni­gus, taip pat do­va­nas ir su­ve­ny­rus vai­kams.

Pa­rei­gū­nus, ly­di­mus so­cia­li­nės dar­buo­to­jos Al­mos Juk­nai­tės-Nor­vi­lie­nės, gau­sios šei­mos tė­vas pa­si­ti­ko su jau­niau­siu, pust­re­čių me­tu­kų sū­ne­liu. Ber­niu­ką la­biau­siai pra­džiu­gi­no tri­jų spal­vų ba­lio­nai ir pliu­ši­nis po­li­ci­jos sim­bo­lis šu­ne­lis Am­sis.

Pak­ruo­jo ra­jo­no po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to vir­ši­nin­kas Min­dau­gas Ber­žans­kis L. Sa­bui įtei­kė vo­ką su paau­ko­tais pi­ni­gais – dau­giau nei 100 eu­rų. Tė­vas ban­dė slėp­ti su­si­jau­di­ni­mo aša­ras.

Šei­mai pa­do­va­no­tas ir kom­piu­te­ris su vi­sais rei­ka­lin­gais prie­dais. Ne nau­jas, bet pui­kiai vei­kian­tis. Kom­piu­te­riu pa­si­rū­pi­no šei­mos so­cia­li­nės dar­buo­to­ja.

Apie ją L. Sa­bas kal­ba tik pa­čiais gra­žiau­siais žo­džiais. Į na­mus daž­no­kai už­su­kan­čią spe­cia­lis­tę ma­žė­lis sū­ne­lis su­tin­ka su di­de­liu džiaugs­mu ir šau­kia ją ma­ma...

Ir šį­kart mo­te­ris glau­džia ber­niu­ką.

Ir tė­tis, ir ma­ma

L. Sa­bas at­vi­ras: žmo­na ser­ga ir šiuo me­tu gy­do­ma li­go­ni­nė­je. Mo­te­ris ne­ga­li gy­ven­ti šei­mo­je, su vai­kais, ne­va prieš kai ku­riuos iš jų smur­ta­vu­si, ne­pri­žiū­rė­ju­si. To vy­ras ne­ga­li nei pa­tvir­tin­ti, nei pa­neig­ti. Ta­čiau pra­si­ta­ria, per­nai spa­lio mė­ne­sį, su­grį­žęs po stu­bu­ro ope­ra­ci­jos ir rea­bi­li­ta­ci­jos, na­mus ra­do pa­vers­tus šiukš­ly­nu, o žmo­na gu­lė­jo ir nie­kuo ne­si­rū­pi­no.

„Ji tik kar­to­jo, kad la­bai my­li vai­kus. Bet ne­ga­mi­no jiems mais­to, ne­skal­bė dra­bu­žių, ne­bend­ra­vo. Pas ki­tus tvar­te šva­riau bu­vo ne­gu pas mus na­muo­se“, – at­vi­ra­vo vy­ras.

Ta­ria­mas mo­ti­nos smur­tas prieš 17-me­tę taip pat ne­li­ko ne­pas­te­bė­tas tar­ny­bų, bu­vo priim­tas spren­di­mas mo­te­rį, kaip ke­lian­čią grės­mę vai­kams, at­skir­ti nuo šei­mos.

Ne­li­kus na­muo­se ma­mos, 42 me­tų tė­vas pa­si­ry­žo vis­kuo už­siim­ti pa­ts – pri­žiū­rė­ti aš­tuo­nis vai­kus, ku­riems nuo dve­jų iki sep­ty­nio­li­kos me­tų. Pri­pa­žįs­ta: ne­leng­va bū­ti ir tė­čiu, ir ma­ma.

Li­ko kaip sto­vi

Ku­rį lai­ką, sa­ko, se­kė­si vi­sai ne­blo­gai. Ta­čiau gy­ve­ni­mas ne­tru­kus kir­to dar kar­tą.

Bir­že­lio 9 die­ną vien­kie­my­je ki­lo gais­ras.

Apie me­di­nio na­mo vir­tu­vė­je siau­tė­jan­čią ug­nį dar­že triū­sian­čiam vy­rui pir­mas at­bė­go pa­sa­ky­ti vy­res­ny­sis sū­nus. Vy­ras su­rin­ko nu­me­rį 112 ir pra­ne­šė apie gais­rą, o pa­skui par­lė­kė prie na­mo. Pir­mos min­tys – iš­ves­ti vai­kus, su­si­rink­ti do­ku­men­tus. Lai­mei, vai­kai bu­vo jau iš­bė­gę.

Įs­mu­kęs į vi­dų, kur jau šei­mi­nin­ka­vo ug­nis, pa­ban­dė su­si­ras­ti do­ku­men­tus. Bet lieps­na įsi­ki­bo į vy­ro nu­ga­rą ir iš­svie­dė lau­kan.

Po gais­ro li­ko kaip sto­vi: be at­sar­gi­nių dra­bu­žių, do­ku­men­tų, bui­ties daik­tų, be na­mų. Ne­lai­mės prie­žas­tis – elekt­ros lai­dai na­mo vir­tu­vė­je, ku­rių, skir­tin­gai ne­gu ki­tuo­se kam­ba­riuo­se, L. Sa­bas ne­sus­pė­jo at­nau­jin­ti.

Šei­ma lai­ki­nai pri­si­glau­dė pas ta­me pa­čia­me kai­me gy­ve­nan­tį šei­mos drau­gą.

Tuoj po ne­lai­mės Bal­sių pa­grin­di­nės mo­kyk­los, ku­rio­je mo­kė­si vy­res­nie­ji vai­kai, ko­lek­ty­vas ėmė­si rink­ti pa­gal­bą. Fa­ce­boo­ke pe­da­go­gai iš­pla­ti­no krei­pi­mą­si į ga­lin­čius pa­rem­ti nu­ken­tė­ju­sią šei­mą dra­bu­žiais, įvai­riais daik­tais, pi­ni­gais. Ge­rų žmo­nių at­si­ra­do dau­gy­bė.

Kiau­ras bu­tas – už 5 000 eu­rų

Tė­vas su jau­du­liu kal­ba apie ge­ra­da­rius. Sun­ku ir iš­var­dy­ti, ką žmo­nės do­va­no­jo. Mais­tas, ba­tai, dra­bu­žiai, bui­ties tech­ni­ka, bal­dai.

L. Sa­bas ne­to­li nuo Pa­muc­kų kai­mo esan­čiuo­se Pet­ra­šiū­nuo­se su­si­ra­do tri­jų kam­ba­rių bu­tą. Vaiz­das ja­me gąs­di­no: kam­ba­riai – ap­leis­ti lyg lan­dy­nė, be ra­dia­to­rių, be kros­nies, kiau­ri lan­gai, sie­nų ta­pe­tai nu­dras­ky­ti, elekt­ros lai­dai at­vi­ri.

Už „sky­lę“ pa­pra­šė 5000 eu­rų. L. Sa­bas pa­klo­jo žmo­nių paau­ko­tus  1 200 eu­rų. Li­ko sko­lin­gas dar 3 800. To­kia su­ma aš­tuo­nių vai­kų tė­vui – di­de­lis gal­vos skaus­mas, kai mė­ne­si­nės pa­ja­mos vos sie­kia 1 000 eu­rų.

Di­džiau­sias ačiū so­cia­li­nei dar­buo­to­jai A. Juk­nai­tei-Nor­vi­lie­nei. Jos iš­pla­tin­ta ži­nia apie ne­lai­mės iš­tik­tą dau­gia­vai­kę šei­mą pa­lie­tė žmo­nių šir­dis ne tik iš Lie­tu­vos. So­cia­li­nė­je erd­vė­je spe­cia­lis­tė ra­šė: „Vy­riš­kis, gal­vo­da­mas apie sa­vo vai­kų ge­ro­vę ir tin­ka­mai neį­ver­ti­nęs sa­vo fi­nan­si­nių ga­li­my­bių, iš­si­mo­kė­ti­nai už 5 000 eu­rų nu­si­pir­ko 3 kam­ba­rių bu­tą. Bu­te nė­ra kros­nies, ra­dia­to­rių, se­ni ir kiau­ri me­di­niai lan­gai. Ka­tast­ro­fiš­kai grei­tai ar­tė­ja šal­ti ru­de­niš­ki orai. De­da­mos pa­stan­gos dėl šil­dy­mo įren­gi­mo bu­te“.

Ir dar kar­tą pa­dė­jo žmo­nės. Jų dė­ka šei­ma jau tu­ri šil­dy­mą.

Ne­ri­mo Li­nui da­bar ke­lia tik tai, kad 2019 me­tų sau­sio mė­ne­sį yra įsi­pa­rei­go­jęs bu­to sa­vi­nin­kui su­grą­žin­ti li­ku­sią sko­los da­lį.

Šei­mos eko­no­mi­ka

Ant­ra­die­nį, kai L. Sa­bo bu­te ap­si­lan­kė suau­ko­tus pi­ni­gus at­ve­žę po­li­ci­jos pa­rei­gū­nais, kve­pė­jo ke­pa­ma mė­sa – pie­tūs iš mo­kyk­los grį­šian­tiems vai­kams.

Pir­mą va­lan­dą po­piet tė­vas sku­bės prie mo­kyk­li­nio au­to­bu­siu­ko, na­mo par­ve­šian­čio ma­žes­niuo­sius. Mais­tą tei­gia ga­mi­nan­tis kas die­ną, nes taip kur kas pi­giau nei pirk­ti par­duo­tu­vė­je.

Ap­link tė­čio ko­jas vir­tu­vė­je vis zu­ja šei­mos ma­žė­lis. Švel­niai ta­riant, kuk­lūs na­mai – tvar­kin­gi. Ūžia au­to­ma­ti­nė skal­bi­mo ma­ši­na.

Gau­da­mas sa­vo neį­ga­lu­mo pa­šal­pą ir dau­gia­vai­kei šei­mai ski­ria­mus pi­ni­gus, taip pat kiek­vie­nam vai­kui pri­klau­san­čius vai­ko pi­ni­gus, iš vi­so 1 000 eu­rų, tė­vas gry­nų­jų sty­giu­mi ne­si­skun­džia. Vis dėlto dir­žų neat­lei­džia – kiek­vie­ną sa­vai­tę kar­tu su vai­kais su­sė­da ir at­sa­kin­gai su­da­ro bū­ti­niau­sių pir­ki­nių są­ra­šą. Ap­si­per­ka Pak­ruo­jy­je, daž­niau­siai pa­de­da­mi so­cia­li­nės dar­buo­to­jos.

Tė­vas su­gal­vo­jo sa­vo fi­nan­sų tvar­ky­mo pla­ną: ban­ko kor­te­lę vi­sa­da pa­lie­ka sau­go­ti so­cia­li­nei dar­buo­to­jai – tai tam, kad ne­kil­tų pa­gun­da įsi­gy­ti, ką nors ne­la­bai rei­ka­lin­ga, kad ir vai­kų taip trokš­ta­mų sal­du­my­nų.

Ko la­biau­siai Li­nas bi­jo? Ne­gar­siai pra­si­ta­ria bi­jan­tis pra­ras­ti sa­vo vai­kus – gir­dė­jęs, tai da­bar daž­nai bū­na.

„Da­ry­siu vis­ką, kad ma­no vai­kai bū­tų ap­rū­pin­ti“, – sa­ko tė­vas.

La­biau­siai no­rė­tų­si, kad bai­gę mo­kyk­lą vai­kai tęs­tų moks­lus, įgy­tų spe­cia­ly­bę.

Pats 20 me­tų dir­bo „Pak­ruo­jo par­ke­te“ prie stak­lių. Pa­sek­mė – stu­bu­ro slanks­te­lių pa­si­slin­ki­mas. Gy­dy­to­jai lie­pė rink­tis: ar­ba dar­bas, o pa­skui neį­ga­lio­jo ve­ži­mė­lis, ar­ba lik­ti na­muo­se. Pa­si­rin­ko na­mus, rei­kė­jo rū­pin­tis vai­kais.

Įmo­nės darb­da­vys ne­se­niai pa­kvie­tė Li­ną su­grįž­ti į dar­bą. Paū­gė­jus sū­nui, to­kio pa­si­rin­ki­mo neat­me­ta – pa­pil­do­mi pi­ni­gai šei­mai la­bai pra­vers­tų.

O kaip su „vy­riš­ko­mis“ silp­ny­bė­mis, sa­ky­ki­me, al­ko­ho­liu?

„Nie­ka­da ne­tu­rė­jau to­kios pro­ble­mos. O da­bar net ir apie alų pa­gal­vo­ti nė­ra nei lai­ko, nei no­ro“, – sa­ko tė­vas.

Kas va­ka­rą jis la­biau­siai lau­kia, kol nu­tils šur­mu­lys, ir ga­lės il­sė­tis.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Aš­tuo­nis vai­kus au­gi­nan­tis Li­nas Sa­bas pri­pa­žįs­ta, kad bū­ti tė­čiu ir ma­ma vie­nu me­tu – la­bai sun­ku.

Šei­mos bu­te vis dar daug ko trūks­ta, sie­nos, lu­bos, elekt­ros ins­ta­lia­ci­ja pra­šo­si at­nau­ji­ni­mo.

„Žmo­nės yra la­bai ge­ri. Net ne­ži­nau kaip jiems at­si­dė­ko­ti“, – sa­ko Li­nas ran­ka ro­dy­da­mas į žmo­nių pa­do­va­no­tus daik­tus.

Ai­do AND­RE­ŠIŪ­NO nuo­tr.

Iš gau­sios šei­mos na­mų ir tur­to te­li­ko nuo­dė­gu­liai.