Suskambo lenkų dovanotas varpas

Sus­kam­bo len­kų do­va­no­tas var­pas

Rad­vi­liš­kio ra­jo­ne esan­čios Va­dak­tų pa­ra­pi­jos ti­kin­tie­ji su­lau­kė ne­ti­kė­tos do­va­nos – 420 ki­log­ra­mų sve­rian­čio var­po, ku­ris iš­lie­tas už Sei­nų kraš­to (Len­ki­ja) gy­ven­to­jų paau­ko­tas lė­šas.

Auk­su tvis­kan­ti do­va­na pa­keis prieš ke­le­rius me­tus iš var­pi­nės pa­vog­tą, il­ga­pirš­čių su­skal­dy­tą į ga­ba­lė­lius ir me­ta­lo su­pirk­tu­vei par­duo­tą var­pą.

Lai­ma AGA­NAUS­KIE­NĖ

alaima@skrastas.lt

Po­kal­bis per va­ka­rie­nę ta­po lem­tin­gas

Pas­ta­ro­sio­mis die­no­mis Va­dak­tų pa­ra­pi­jo­je – su­ju­di­mas, pra­si­dė­jęs nuo tos die­nos, kai rad­vi­liš­kie­čių de­le­ga­ci­ja vy­ko į Sei­nus par­si­vež­ti Va­dak­tų šv. Ago­tos pa­ra­pi­jai pa­do­va­no­to var­po „Hen­ri­kas“. Var­pą lie­tu­viams do­va­no­jo Sei­nų pa­mink­lų ap­sau­gos drau­gi­ja bei Sei­nų pa­ra­pi­ja.

Var­po do­va­no­ji­mo ak­te ra­šo­ma, jog lė­šos, skir­tos var­po ga­my­bai, bu­vo paau­ko­tos len­kų vi­suo­me­nės. Jo ga­my­bą pa­rė­mė ir Len­ki­jos tau­ti­nis fon­das.

Min­tis Len­ki­jo­je rink­ti lė­šas Va­dak­tų baž­ny­čios var­pui ga­minti ki­lo prieš dve­jus me­tus, kai Si­dab­ra­ve ir Va­dak­tuo­se vy­ko ren­gi­niai, skir­ti len­kų ra­šy­to­jo, No­be­lio pre­mi­jos lau­rea­to Hen­ri­ko Sen­ke­vi­čiaus (Hen­ryk Sien­kie­wicz) 100-osioms mir­ties me­ti­nėms pa­mi­nė­ti.

Tą­kart iš Var­šu­vos ir Sei­nų kraš­to į Va­dak­tus at­vy­ko bū­rys len­kų kul­tū­ros ir me­no vei­kė­jų, lan­kiu­sių H. Sen­ke­vi­čiaus kū­ri­niuo­se ap­ra­šy­tas vie­to­ves. Tarp jų – ro­ma­ne „Tva­nas“ mi­ni­mas Va­dak­tų kraš­to že­mes.

Ant Va­dak­tų baž­ny­čios sie­nos bu­vo ati­deng­ta me­mo­ria­li­nė len­ta šiam iš­ki­liam žmo­gui, vy­ko moks­li­nės kon­fe­ren­ci­jos, bu­vo pa­so­din­tas 100 ąžuo­liu­kų drau­gys­tės par­kas.

„Ta­da, bend­ros va­ka­rie­nės me­tu, pa­pa­sa­ko­jau sve­čiams ir ne­la­bai links­mą Va­dak­tų baž­ny­čios var­pų is­to­ri­ją: anks­čiau va­dak­tiš­kius į pa­mal­das kvies­da­vo du var­pai, ta­čiau, vie­ną iš jų pa­vo­gus, var­pi­nė­je li­ko su­ski­lęs, to­dėl ne­be taip, kaip tu­rė­tų, skam­ban­tis var­pas“, – lem­tin­gu ta­pu­sį po­kal­bį pri­si­mi­nė Si­dab­ra­vo, Va­dak­tų ir Dap­šio­nių baž­ny­čias ap­tar­nau­jan­tis kle­bo­nas Re­mi­gi­jus Ju­re­vi­čius.

Po­kal­bis ta­po lem­tin­gas dėl to, kad iš­si­pil­dė va­ka­rie­nės me­tu len­kams spon­ta­niš­kai ki­lu­si idė­ja: o gal rei­kė­tų pa­mė­gin­ti su­rink­ti lė­šų nau­jam var­pui ga­minti.

Šian­dien, var­pi­nė­je jau skam­bant nau­ja­jam var­pui, va­dak­tiš­kiai tai va­di­na ko­ne ste­buk­lu – juk šv. Ago­ta yra ne tik sau­go­to­ja nuo gais­rų ir ki­tų ne­lai­mių, bet ir var­pų lie­ji­kų glo­bė­ja.

Pri­ta­ru­sių idė­jai bu­vo dau­giau

Var­po, ku­ris kol kas va­di­na­mas „Hen­ri­ko“, o vė­liau bus pa­šven­tin­tas „Jo­no Pau­liaus II“ var­du, kė­li­mo į var­pi­nę dar­bus ste­bė­jo ir vie­nas iš pa­grin­di­nių lė­šų rin­ki­mo ak­ci­jos or­ga­ni­za­to­rių – bu­vęs po­li­ci­jos pa­rei­gū­nas, šiuo me­tu pen­si­jo­je esan­tis Ja­ko­my­ras Do­mo­še­vi­čius.

Jo gi­mi­nės šak­nys – Va­dak­tuo­se. Kai ku­rie gi­mi­nai­čiai pa­lai­do­ti Rad­vi­liš­kio ra­jo­no Po­ciū­nė­lių ka­pi­nai­tė­se.

Ket­vir­tą kar­tą Lie­tu­vo­je ap­si­lan­kęs sen­jo­ras bu­vo at­vi­ras: ne­bu­vo leng­va rink­ti lė­šas var­pui, nes ne vi­si vie­no­dai su­pra­to ak­ci­jos or­ga­ni­za­to­rių tiks­lus.

„Ta­čiau pri­ta­rian­čių idė­jai bu­vo dau­giau ir šian­dien šis gra­žuo­lis jau čia“, – del­nu glos­ty­da­mas Pše­mysl (Prze­myśl) mies­to var­pų lie­jyk­lo­je iš­lie­tą var­pą kal­bė­jo sve­čias.

Pa­sak jo, len­kai no­rė­jo, kad var­pas at­spin­dė­tų ne tik lie­tu­vių ir len­kų drau­gys­tę, bet ir per­si­py­nu­sią dvie­jų ša­lių is­to­ri­ją, to­dėl ant var­po yra iš­lie­ti Lie­tu­vos ir Len­ki­jos her­bai, H. Sen­ke­vi­čiaus at­vaiz­das, yra už­ra­šai lie­tu­vių ir len­kų kal­bo­mis.

Iš­lie­ta ir Kre­ke­na­vo­je esan­čio, ste­buk­lin­go­mis ga­lio­mis gar­sė­jan­čio Die­vo mo­ti­nos pa­veiks­lo ko­pi­ja. XV am­žiaus pra­džio­je šis pa­veiks­las į Kre­ke­na­vą bu­vo at­vež­tas iš Kro­ku­vos.

Pa­sak J. Do­mo­še­vi­čiaus, 50 tūks­tan­čių eu­rų kai­na­vęs var­pas tu­rė­jo sver­ti 550 ki­log­ra­mų, ta­čiau bu­vo pa­ga­min­tas leng­ves­nis ir sve­ria 420. Len­kų paau­ko­tų lė­šų už­te­ko ir var­pui at­ve­žtii spe­cia­lia tech­ni­ka, jo įtvir­ti­ni­mo dar­bams.

Pa­vog­tas ir su­dau­žy­tas į ga­ba­lė­lius

Šį tre­čia­die­nį var­pas bu­vo įkel­tas į var­pi­nę ir pa­kei­tė prieš pen­ke­rius me­tus nie­ka­dė­jų pa­vog­tą se­ną­jį var­pą. Var­po tvir­ti­ni­mo dar­bus at­li­ko iš Len­ki­jos at­vy­kę spe­cia­lis­tai.

Jiems tal­ki­no kai­mo sen­bu­viai Leo­nas Bu­da­vi­čius, An­ta­nas Nar­vy­das, o ir pa­ts kle­bo­nas, stvė­ręs į ran­kas ben­zininį p­jūk­lą, juo dzy­ri­no ąžuo­li­nius se­no­jo var­po su­tvir­ti­ni­mus. Va­dak­tiš­kis L. Bu­da­vi­čius juo­kė­si: „Gy­ve­nu prie penk­to kle­bo­no, ta­čiau tik šis ne ro­do pirš­tu, o da­ro pa­ts“.

Va­dak­tiš­kiai me­na: pa­vog­ta­jam bron­zi­niam var­pui bu­vo per 100 me­tų. Jis – daug kar­tų leng­ves­nis už nau­ją­jį, tad nie­ka­dė­jai ir su­si­vi­lio­jo jį nu­gvelb­ti.

Dar­ba­vo­si tri­se. Du suau­gu­sie­ji į sa­vo juo­dus dar­be­lius įtrau­kė ir ne­pil­na­me­tį. Var­pą il­ga­pirš­čiams pa­vy­ko nu­kel­ti tik iš ant­ro kar­to, mat pir­mą­kart ne­bu­vo pa­siė­mę rei­kia­mų įran­kių, tad kės­lus te­ko ati­dė­ti.

Kad var­po skam­be­sys jų neiš­duo­tų, va­gi­šiai nu­ka­bi­no ir kaž­kur nu­me­tė var­po šer­dį. O kad ga­lė­tų var­pą par­duo­ti me­ta­lo su­pir­kė­jams, jį il­gai kai­ti­no lau­že. Me­ta­lui įkai­tus, tie­siog su­skal­dė jį į smul­kius ga­ba­lė­lius.

Šiau­lių vys­ku­pi­jos Va­dak­tų šv. Ago­tos pa­ra­pi­ja dėl to pa­ty­rė 30,5 tūks­tan­čio li­tų (per 8,8 tūks­tan­čio eu­rų) tur­ti­nės ža­los, o va­gi­šiai ga­vo vos ke­lis šim­tus.

Po va­gys­tės va­dak­tiš­kius į pa­mal­das ar lai­do­tu­ves kvies­da­vo 1883 me­tais pa­ga­min­tas var­pas. Jis bu­vo di­des­nis už pa­vog­tą­jį, ta­čiau men­kes­nio skam­bes­io, nes bu­vo su­ski­lęs ir po to su­vi­rin­tas.

Va­dak­tų sen­bu­vis, uo­lus baž­ny­čios tal­ki­nin­kas ir pa­dė­jė­jas Leo­nas Bu­da­vi­čius pa­sa­ko­ja iš tė­vo gir­dė­jęs, jog šis var­pas bu­vo ve­ža­mas pa­slėp­ti nuo vo­kie­čių, rin­ku­sių įvai­rų me­ta­lą šo­vi­niams ga­min­ti. Esą ta­da jis ir su­ski­lęs.

„Ne­ži­nau, ar tai tik­ra is­to­ri­ja, ar žmo­nių iš­gal­vo­ta, bet su­vi­ri­ni­mai skam­bė­ji­mo ko­ky­bę tik­rai ap­ga­di­no“.

Vy­rui pri­ta­rė ir var­pi­nin­kės pa­rei­gas einan­ti jo žmo­na Zo­fi­ja. Pa­sak mo­ters, se­nuo­ju var­pu ji kas­kart po 60-70 dū­žių su­skam­bi­nan­ti ir lau­kian­ti ne­su­lau­kian­ti, koks bus nau­jo­jo var­po skam­be­sys.

„Ne, man vi­sai ne­sun­ku skam­bin­ti. Tie­siog ju­di­ni prie šer­dies pri­tvir­tin­tą vir­vę ir vis­kas“, – sa­kė, re­gis la­biau vy­rams tin­kan­tį dar­bą dir­ban­ti mo­te­ris.

Pust­re­čių me­tų dau­giau nei 130 me­tų se­nu­mo var­pu skam­bi­nan­čiai mo­te­riai su šiuo bron­zi­niu se­no­liu te­ko at­si­svei­kin­ti – tą pa­čią die­ną, kai bu­vo pa­ka­bin­tas nau­ja­sis var­pas, se­na­sis bu­vo iš­vež­tas į Var­niuo­se vei­kian­tį Že­mai­čių vys­ku­pys­tės mu­zie­jų.

Sus­ki­lęs var­pas pa­do­va­no­tas mu­zie­jui

Iš­si­vež­ti var­pą at­va­žia­vęs An­ta­nas Ivins­kis, Že­mai­čių vys­ku­pys­tės mu­zie­jaus ve­dė­jas, džiau­gė­si Va­dak­tų pa­ra­pi­jos do­va­na mu­zie­jui.

„Mu­zie­jui ši do­va­na la­bai pra­smin­ga. Var­niuo­se nuo XVIII am­žiaus ant­rosios pu­sės iki 1831 me­tų su­ki­li­mo vei­kė var­pų lie­jyk­la. Po su­ki­li­mo ji bu­vo su­dau­žy­ta ca­ro ka­riuo­me­nės, nes vys­ku­pas jo­je lei­do su­ki­lė­liams lie­ti pa­tran­kas. Ža­lia­va ir var­pai bu­vo rek­vi­zuo­ti ir iš­vež­ti.

Var­nių var­pų lie­jyk­lo­je bu­vo iš­lie­ta apie 60 var­pų. Jau šiais lai­kais moks­li­nin­kas Gin­tau­tas Ža­lė­nas juos su­re­gist­ra­vo ir nu­sta­tė, kad dar yra ne­per­ly­dy­tų var­pų. Jų yra ir Šiau­lių vys­ku­pi­jo­je – Žal­piuo­se, Jo­niš­ky­je, di­de­lis ir se­nas var­pas ka­bo Pa­ši­lė­je.

To­dėl mū­sų mu­zie­jui Va­dak­tų pa­ra­pi­jos var­pas bus la­bai reikš­min­gas eks­po­na­tas. Reikš­min­ges­nis ga­lė­tų bū­ti tik tas, ku­ris bu­vo iš­lie­tas Var­niuo­se“, – sa­kė A. Ivins­kis.

Tarp kle­bo­no pla­nų – įreng­ti poil­sia­vie­tę

O Va­dak­tų pa­ra­pi­jos kle­bo­nas džiau­gia­si nau­juo­ju var­pu. Jis sa­kė nė­ra gir­dė­jęs, kad ki­tos ša­lies žmo­nės baž­ny­čiai už paau­ko­tas lė­šas bū­tų iš­lie­ję ir do­va­no­ję var­pą.

„Šau­kė­nų baž­ny­čiai švei­ca­rai pa­do­va­no­jo var­go­nus. Ir­gi bu­vo ren­ka­mos au­kos, ren­gia­mi lab­da­ros kon­cer­tai. Bet kad do­va­no­tų var­pą, ne­te­ko gir­dė­ti“, – sa­kė kle­bo­nas.

Ar da­bar Va­dak­tų pa­ra­pi­ja jau tu­ri vis­ką, ko rei­kia?

„Oi, to­li gra­žu, ne. Tik at­va­žia­vęs į pa­ra­pi­ją, grie­biau­si kiau­ru­tė­lio sto­go rei­ka­lų. Daug pri­si­dė­jo pa­ra­pi­jie­čiai, vers­li­nin­kai. Sut­var­kė­me. Pas­kui ėmė­mės tvar­ky­ti bokš­tą, ap­lin­ką. Bet ver­kiant rei­kia keis­ti lin­guo­jan­čias grin­dis, da­žy­ti sie­nas. Die­vas ir baž­ny­čios re­mon­tas – du am­ži­ni da­ly­kai“, – nu­si­šyp­so ket­vir­tus me­tus Va­dak­tuo­se kle­bo­nau­jan­tis ku­ni­gas.

Ne­nus­tygs­ta jis ir Si­dab­ra­ve, kur ir­gi bu­vo pa­keis­tas baž­ny­čios sto­gas, šiuo me­tu re­mon­tuo­ja­ma var­pi­nė. Už Si­dab­ra­vo baž­ny­čios vie­toj ten bu­vu­sių ša­barkš­ty­nų kle­bo­nas už­si­mo­jo įreng­ti poil­sio zo­ną su mau­dyk­la, suo­liu­kais poil­siui.

Į ten bu­vu­sius krū­mus ir ša­barkš­ty­nus kle­bo­nas pa­ts as­me­niš­kai įsi­su­ko su ben­zininiu p­jūk­lu, ta­čiau pri­si­pa­ži­no: praei­ti biu­rok­ra­ti­nes kliū­tis ir pa­reng­ti rei­kia­mus do­ku­men­tus jam yra kur kas sun­kiau.

Au­to­rės nuo­tr.

Nau­ją­jį var­pą var­pi­nė­je pa­ka­bi­no iš Len­ki­jos at­vy­kę spe­cia­lis­tai.

Se­na­sis, su­ski­lęs, Va­dak­tų baž­ny­čios var­pi­nės var­pas iš­vež­tas į Var­nius ir pa­puoš Že­mai­čių vys­ku­pys­tės mu­zie­jų.

Nau­ja­sis var­pas iš­lie­tas už len­kų paau­ko­tas lė­šas ir pa­do­va­no­tas va­dak­tiš­kiams.

Prie lė­šų rin­ki­mo daug pri­si­dė­ju­sio len­ko Ja­ko­my­ro Do­mo­še­vi­čiaus (kai­rė­je) gi­mi­nės šak­nys – Va­dak­tuo­se. Ša­lia jo – darbš­tu­mu ir idė­jo­mis gar­sė­jan­tis Va­dak­tų pa­ra­pi­jos kle­bo­nas Re­mi­gi­jus Ju­re­vi­čius.

Se­no­jo var­po per­da­vi­mo Že­mai­čių vys­ku­pys­tės mu­zie­jui do­ku­men­tus pa­si­ra­šė (iš de­ši­nės) mu­zie­jaus ve­dė­jas An­ta­nas Ivins­kis ir Va­dak­tų pa­ra­pi­jos kle­bo­nas Re­mi­gi­jus Ju­re­vi­čius. Kai­rė­je – vie­nas iš lė­šų rin­ki­mo or­ga­ni­za­to­rių Ja­ko­my­ras Do­mo­še­vi­čius.

Va­dak­tų var­pi­nin­kė Zo­fi­ja Bu­da­vi­čie­nė Že­mai­čių vys­ku­pys­tės mu­zie­jaus va­do­vui An­ta­nui Ivins­kiui pa­lin­kė­jo tin­ka­mai sau­go­ti daug me­tų va­dak­tiš­kiams tar­na­vu­sį var­pą.