Žagarės žmonių šventoji

Žagarės žmonių šventoji

Ža­ga­rės žmo­nių šven­to­ji

Da­lia BY­ČIE­NĖ

Prieš aš­tuo­ne­rius me­tus po tris sa­vai­tes tru­ku­sios ko­mos į gy­ve­ni­mą su­grį­žu­si 51-erių ža­ga­rie­tė Dai­va Gus­tie­nė ti­ki, kad ją iš­gel­bė­jo tik prieš 400 me­tų gy­ve­nu­sios liau­dies šven­tą­ja va­di­na­mos Bar­bo­ros Ža­ga­rie­tės už­ta­ri­mas. Iš ne­bū­ties glė­bio ste­buk­lin­gai iš­trū­ku­si mo­te­ris te­si įža­dus, kol tik ga­lės gy­vais žie­dais puoš­ti krip­tą bei de­gin­ti žva­kes.

Yra kal­bų, kad Ža­ga­rės žmo­nių šven­to­ji ga­li bū­ti pa­lai­do­ta Se­no­sios Ža­ga­rės šven­to­riu­je. Da­lios By­čie­nės nuo­tr.

Me­di­kai vil­ties ne­be­tei­kė

Ža­ga­rė­je gi­mu­si, au­gu­si D.Gus­tie­nė sa­kė apie Bar­bo­ros ste­buk­lus gir­dė­ju­si anks­čiau, bet nie­ka­da į šir­dį jų ne­si­dė­jo, kol pa­ti ste­buk­lu įsi­ti­ki­no. Ti­ki, kad ry­šys su šven­tą­ja už­si­mez­gė dar ke­le­tą me­tų iki li­gos.

„Ėjau vie­ną ry­tą iš na­mų į sa­vo gė­lių sa­lo­ną mies­te­lio cent­re ir ne­pa­ju­tau, kaip at­si­dū­riau prie už­ra­kin­tų Bar­bo­ros Ža­ga­rie­tės krip­tos du­rų. „Tar­si kaž­ko­kia ne­ma­to­ma ran­ka ma­ne bū­tų paė­mu­si ir at­ve­du­si. Tuo­met pa­ža­dė­jau, kad nuo­lat puo­šiu žmo­nių šven­to­sios kars­te­lį gy­vo­mis gė­lė­mis. Atei­nu į krip­tą kas ke­lios die­nos, pa­de­gi­nu žva­kes, pa­si­mel­džiu. Aš tai da­rau iš šir­dies“.

Stai­ga už­griu­vu­sią li­gą prieš aš­tuo­ne­rius me­tus Dai­va pri­si­me­na kaip sap­ną. Ne­ga­lė­ju­si pa­ti­kė­ti, kad bus taip ar­ti ne­bū­ties slenks­čio. Iš pra­džių aukš­ta tem­pe­ra­tū­ra į lo­vą pa­gul­dė sū­nų, po to vy­rą. Pa­ma­žu jie ėmė tai­sy­tis.

Dai­va gė­rė vais­tus ir ti­kė­jo, kad jai pa­vyks li­gą įveik­ti vaikš­tant. Ne­pa­vy­ko. Vos kvė­puo­jan­čią ją su grei­tą­ja iš­ve­žė į Jo­niš­kio li­go­ni­nės rea­ni­ma­ci­ją.

Kas to­liau vy­ko, ga­lin­ti pa­pa­sa­ko­ti tik šei­mos na­rių žo­džiais. Iš Jo­niš­kio mo­te­rį per­kė­lė į Šiau­lius. Ar­ti­muo­sius pri­slė­gė šiau­lie­čių gy­dy­to­jų žo­džiai, esą plau­čiai „su­de­gę“, o pa­klau­sus, kiek yra vil­ties, slė­pė akis.

Tuo­met Dai­vos vy­ras pri­pra­šė su­teik­ti pa­sku­ti­nę ga­li­my­bę, per­kel­ti mer­din­čią mo­te­rį į San­ta­ros kli­ni­kas. Bet ir ten vil­ties me­di­kai ne­tei­kė. Tik vie­nas gy­dy­to­jas pa­sa­kė, kad iš­gel­bė­ti ga­li ste­buk­las.

„Mels­ki­tės, ti­kė­ki­te, gal pa­dės“, – pra­si­ta­rė. Mel­dė­si už Dai­vos iš­gi­ji­mą kur tik kas ga­lė­jo. Pra­šy­da­mas žmo­nos pa­svei­ki­mo, įža­dus Bar­bo­rai Ža­ga­rie­tei da­vė jos vy­ras, liau­dies šven­to­sios už­ta­ri­mo mel­dė kle­bo­nas Ma­rius Dig­lys. Mal­dai jis su­bū­rė dau­gy­bę ža­ga­rie­čių.

„Ma­no pa­svei­ki­mo mel­dė už­sie­ny­je gy­ve­nan­tys ar­ti­mie­ji, pa­žįs­ta­mi. Vi­sus juos su­bū­rė ti­kė­ji­mas ste­buk­lu ir ste­buk­las įvy­ko. Tą aki­mir­ką, kai su­grį­žau, sun­kiai pri­si­me­nu. Re­gė­jau prieš akis bal­tus pa­vi­da­lus. Pa­gal­vo­jau, an­ge­lai, bet tai bu­vo ma­no gel­bė­to­jai me­di­kai“, – šyp­so­si mo­te­ris.

Grį­ži­mas po sun­kios būk­lės bu­vęs il­gas. Bet vos tik iš­ga­lė­ju­si at­si­sto­ti ant ko­jų, mo­te­ris pri­si­mi­nė sa­vo pa­ža­dą Bar­bo­rai. Kars­te­lį gy­vo­mis gė­lė­mis puo­šia iki šiol.

Ža­ga­rie­tės liu­di­ji­mas ga­li bū­ti lem­tin­gas

Iš lū­pų į lū­pas per­duo­da­mi pa­sa­ko­ji­mai apie ug­nies ne­su­nai­ki­na­mus, ne­gen­dan­čius pa­lai­kus apau­go le­gen­do­mis, nuo neat­me­na­mų lai­kų žmo­nės Ža­ga­rės Bar­bo­rą va­di­no šven­tą­ja, prie jos kars­to mels­da­vo­si pra­šy­da­mi už­ta­ri­mo, pa­svei­ki­mo.

Tik­ra­sis Bar­bo­ros Ža­ga­rie­tės pa­skel­bi­mo šven­tą­ja ke­lias dar tik pra­si­dė­jo ir sun­ku pa­sa­ky­ti, kiek jis tę­sis. „To­kios by­los pa­pras­tai trun­ka il­gai“, – pa­tvir­ti­no Die­vo tar­nai­tės Bar­bo­ros Ža­ga­rie­tės bea­ti­fi­ka­ci­jos ir ka­no­ni­za­ci­jos by­los vi­ce­pos­tu­la­to­rius To­mas Ja­na­vi­čius.

1999 m. gruo­dį Ža­ga­rės pa­ra­pi­jos bend­ruo­me­nės na­riai krei­pė­si į Šiau­lių vys­ku­pą Eu­ge­ni­jų Bar­tu­lį tar­pi­nin­kau­ti pa­skel­biant Bar­bo­rą Ža­ga­rie­tę pa­lai­min­tą­ja, o il­gai­niui – šven­tą­ja. 2005 m. ge­gu­žę Šiau­lių vys­ku­pi­ja, ga­vu­si Va­ti­ka­no lei­di­mą, pra­dė­jo Bar­bo­ros Ža­ga­rie­tės bea­ti­fi­ka­ci­jos by­lą.

1860 m. vysk. Mo­tie­jus Va­lan­čius tuo­me­ti­niam Se­no­sios Ža­ga­rės kle­bo­nui at­siun­tė kny­gą re­gist­ruo­ti Bar­bo­ros ma­lo­ne įvy­ku­siems ste­buk­lams. Iki 1940 m. gruo­džio mėn. kny­go­je įra­šy­ti 97 žmo­nių liu­di­ji­mai apie įvy­ku­sius ste­buk­lus. Liu­di­jo Tel­šių, Šiau­lių, Ra­sei­nių, Kre­tin­gos ap­skri­čių, Ry­gos gy­ven­to­jai. D.Gus­tie­nės iš­gi­ji­mas bus pir­ma­sis, ku­rį ims tir­ti baž­ny­ti­nis tri­bu­no­las.

Pas­tan­gų pra­dė­ti Bar­bo­ros Ža­ga­rie­tės ka­no­ni­za­ci­jos by­lą im­ta­si ir iki Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro, ta­čiau jų bu­vo per ma­ža.

Ap­gaub­ta pa­slap­ties

Bar­bo­ra Ža­ga­rie­tė gi­mė 1628 m. Ža­ga­rės di­di­kų Umias­taus­kų šei­mo­je. Žu­vo 1648 m. Iš kar­tos į kar­tą skli­do pa­sa­ko­ji­mas, kad mer­gai­tė, gel­bė­da­ma­si nuo smur­tau­jan­čio tė­vo, iš­šo­ko pro dva­ro lan­gą.

Dva­ras sto­vė­jęs ant klin­ti­mis nu­klo­to Švė­tės skar­džio. Žmo­nių nu­my­lė­ti­nė Bar­bo­ra bu­vu­si la­bai švel­ni, už­jaus­da­vu­si bau­džiau­nin­kus, kuo įma­ny­da­ma pa­slap­čia nuo val­din­go tė­vo ir pa­mo­tės juos šelp­da­vu­si.

Iš­li­ko mi­tai apie ne­pap­ras­tą jos pa­mal­du­mą ir do­ru­mą. Pa­lai­do­ta Umias­taus­kų gi­mi­nės krip­to­je ant Vei­dės kal­no. Apie 1700-1711 m. krip­tą api­plė­šė šve­dų ka­rei­viai. Su­de­gi­no vi­sus gi­mi­nės di­di­kų pa­lai­kus. Lieps­nos ne­lie­tė tik Bar­bo­ros. 1712 m. Bar­bo­ros pa­lai­kai per­kel­ti į Se­no­sios Ža­ga­rės baž­ny­čią, į spe­cia­liai iš­mū­ry­tą rū­sį.

Į mi­tais api­pin­tus ne­gen­dan­čius Bar­bo­ros Ža­ga­rie­tės pa­lai­kus ne kar­tą bu­vo kė­sin­ta­si. Bet žmo­nės juos su­grą­žin­da­vo į krip­tą. 1963 m. pa­va­sa­rį Se­no­sios Ža­ga­rės baž­ny­čia bu­vo už­da­ry­ta, o Bar­bo­ros Ža­ga­rie­tės pa­lai­kai iš baž­ny­čios rū­sio bu­vo iš­vež­ti. Kur, nie­kas ne­ži­no. Vie­nų pa­sa­ko­ji­mais pa­lai­kai ga­li bū­ti už­kas­ti net baž­ny­čios šven­to­riu­je.

Pa­reng­ta pa­gal „Res­pub­li­ka“