Ugnės svorio metamorfozės – minus 100 kilogramų

Ug­nės svo­rio me­ta­mor­fo­zės – mi­nus 100 ki­log­ra­mų

Per vie­ne­rius me­tus at­si­kra­čiusi dau­giau ne­gu 100 ki­log­ra­mų – pu­sės sa­vo svo­rio, šian­dien Ug­nė Use­vi­čiū­tė pa­ti ne­ga­li pa­ti­kė­ti kas­dien ant pe­čių ne­šio­ju­si du cent­ne­ri­nius mai­šus bul­vių.

Už­tat da­bar, at­si­kra­čiu­si šios naš­tos, rad­vi­liš­kie­tė trykš­ta ener­gi­ja ir yra pa­si­ry­žu­si sa­vo pa­tir­ti­mi da­ly­tis su ki­tais ant­svo­rio ka­muo­ja­mais žmo­nė­mis.

Lai­ma AGA­NAUS­KIE­NĖ

alaima@skrastas.lt

Ap­sisp­ren­di­mas

Kai praė­ju­sių me­tų lapk­ri­čio 15-ąją sa­vo „Fa­ce­book“ pa­sky­ro­je Ug­nė vie­šai pra­ne­šė ne­lauk­sian­ti nei Nau­jų­jų, nei pir­ma­die­nio ir pra­dė­sian­ti mes­ti svo­rį čia ir da­bar, su­lau­kė la­bai daug pa­lai­kan­čių žmo­nių ži­nu­čių. Bet bu­vo ir sua­be­jo­ju­sių, ir ne­tgi pa­šai­pių pa­si­sa­ky­mų. Ypač jai pa­reiš­kus, jog per me­tus no­ri at­si­kra­ty­ti 100 ki­log­ra­mų.

Vi­sa­da šmaikš­ti Ug­nė tuo­met pa­juo­ka­vo, jog su­blo­gus la­biau­siai jai bus gai­la bran­gios odi­nės striu­kės, ku­rią siu­vo pa­gal už­sa­ky­mą ir te­bu­vo ap­si­vil­ku­si po­rą kar­tų.

Dar juo­ka­vo, kad jai at­si­bo­do po­zuo­ti ki­nų fo­to­se­si­joms, kai tik vers­lo rei­ka­lais nu­vyk­da­vo į Ki­ni­ją. Mat jiems vi­sa­da bū­da­vo be ga­lo įdo­mu nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti su 1,87 met­ro ūgio 213 ki­log­ra­mų sve­rian­čia mo­te­ri­mi.

Šian­dien Ug­nė į sa­vo se­ną­ją striu­kę ga­lė­tų įtal­pin­ti ne tik sa­ve, bet ir dar vie­ną žmo­gų. Ir jai vi­sai ne­be­gai­la nei šio rū­bo, nei vi­so kal­no ki­tų dra­bu­žių, ku­riuos ji su­kro­vė ir ati­da­vė lab­da­rai.

Jau pir­mą­jį svo­rio me­ti­mo mė­ne­sį Ug­nė at­si­svei­ki­no su dvy­li­ka ki­log­ra­mų. Svė­rė­si kas sa­vai­tę ir re­zul­ta­tus su­si­ves­da­vo į te­le­fo­ną.

Pa­ti su­si­kū­rė sau pa­lan­kią die­tą, nes nė už ką ne­si­lai­ky­tų to­kios, kur bū­tų pa­lie­pia­ma – pir­ma­die­nį tu­ri val­gy­ti to, o ant­ra­die­nį – tik ši­to.

Pa­sa­kė „su­die“ ir ni­ko­ti­nui (­jam – la­bai sun­kiai) bei al­ko­ho­li­niams gė­ri­mams. Net ir ka­vos, ku­rios anks­čiau per die­ną iš­ger­da­vo po 5–6 puo­de­lius, da­bar te­pas­ka­nau­ja ko­kį kar­tą per tris die­nas.

„Ap­ver­čiau sa­vo gy­ve­ni­mą 180 laips­nių ir per me­tus dar nė kar­to dėl to ne­pa­si­gai­lė­jau“, – sim­pa­tiš­kai nu­si­šyp­so Ug­nė, džiaug­da­ma­si, kad jai pa­vy­ko taip pa­veik­ti sme­ge­nis, jog vis­kas ei­na lyg per svies­tą.

Į dar­bą – su mais­to dė­žu­tė­mis

Pas­tan­gų me­tant svo­rį, tik­rai rei­kia, nes gu­lint ant so­fos ir su­švei­čiant po ki­log­ra­mą sal­dai­nių, dar – rin­kę deš­ros, svo­ris ne­kris.

Bū­tent nuo ne­nor­muo­to kie­kio sal­du­my­nų, Ug­nės ma­ny­mu, ir pra­si­dė­jo pa­laips­nis jos svo­rio au­gi­mas.

„Tė­vai tu­rė­jo sa­vo par­duo­tu­vę. Ir ta­da kaip tik at­si­ra­do vi­so­kių sni­ke­riu­kų, mar­sų, bul­vių traš­ku­čių ir į juos pa­na­šių nuo­dė­mių. Kaip­gi jų ne­val­gy­si, jei ga­li bet ka­da pa­siim­ti? Va, ta­da ir pra­dė­jau kaup­ti la­ši­nius“, – juo­kia­si Ug­nė.

Dar vie­nas Ug­nės mė­gia­mas val­gis bū­da­vo deš­ra. „Ir da­bar aš jos pa­ska­nau­ju. Bet ta­da val­gy­da­vau ki­log­ra­mais, o da­bar – po ke­lis plo­nus grie­ži­nė­lius“.

Perp­rog­ra­ma­vu­si sme­ge­nų veik­lą, Ug­nė vi­siš­kai at­si­sa­kė bul­vių, mil­ti­nių ga­mi­nių, rie­ba­lų, sal­du­my­nų ir drus­kos. Pra­dė­jo val­gy­ti ge­ro­kai dau­giau dar­žo­vių: ža­lių, vir­tų, troš­kin­tų, o mė­sos – ma­žiau. Dar Ug­nė su­pra­to, kad la­bai svar­bu val­gy­ti tuo pa­čiu lai­ku.

„Pas­te­bė­jau: jei tik dėl dar­bų gau­sos nors šiek tiek nu­kryps­tu nuo pa­si­rink­to mi­ty­bos gra­fi­ko, jau, žiū­rėk, svars­tyk­lių skai­čiu­kai ima aug­ti. To­dėl da­bar įpra­tau į dar­bą vaikš­čio­ti su sa­vo mais­to dė­žu­tė­mis. Va­žiuo­ju kur nors, gir­džiu – su­pyp­sė­jo laik­ro­džio sig­na­las. Iš­kart su­ku į ša­li­ke­lę, trau­kiu dė­žu­tes ir val­gau“, – pa­sa­ko­ja Ug­nė.

O anks­čiau vie­nin­te­lis Ug­nės val­gy­mas bū­da­vo va­ka­re. Kai pri­sės­da­vo, tai neat­sit­rauk­da­vo. Da­bar val­gy­mai yra trys. Pas­ku­ti­nis – pu­sę še­šių va­ka­re.

„Ma­ne ima juo­kas, kai ne vie­nas pa­ra­šo ar­ba pa­sa­ko į akis: tu tur­būt ba­dau­ji, kad svo­ris tirp­te tirps­ta. Pa­ti­kė­kit, tik­rai ne­ba­dau­ju. Vien dėl to ėmiau į „Fa­ce­book“ kel­ti nuo­trau­kas su sa­vo pie­tu­mis ir va­ka­rie­nė­mis, kad be­si­do­min­tys pa­ma­ty­tų, jog ma­no po­rci­jos yra tik­rai di­de­lės.

Bet jei aš val­gau sa­lo­tas, tai jos yra be drus­kos, be alie­jų, grie­ti­nių ar ma­jo­ne­zų. Dar­žo­ves pa­gar­di­na įvai­rios sėk­los. Daž­nai – mė­sa ar žu­vis“, – da­bar­ti­nės sa­vo mi­ty­bos ypa­tu­mais da­li­ja­si U. Use­vi­čiū­tė.

Dar ji var­to­ja bal­ty­mi­nių pa­pil­dų, iš ku­rių iš­si­ke­pa net sal­du­my­nų, pa­vyz­džiui, sau­sai­nu­kų, ap­ke­pų ir py­ra­gų. Ge­ria daug van­dens. O kai iš­vyks­ta at­si­kvėp­ti į šil­tuo­sius kraš­tus, spjau­na į vi­sus „vis­kas įskai­čiuo­ta“ ir val­go daug­maž tą pa­tį kaip na­muo­se. Na, gal tik šiek tiek dau­gė­liau ir įvai­riau.

„Įdar­bi­no“ ener­gi­jos per­tek­lių

Dar vie­nas la­bai svar­bus Ug­nės svo­rio me­ti­mo pa­ly­do­vas – fi­zi­nis ak­ty­vu­mas. U. Use­vi­čiū­tė įsi­ti­ki­nu­si – su­re­gu­lia­vus mi­ty­bą, rei­kia pa­gal ga­li­my­bes kuo dau­giau ju­dė­ti.

Jai tai ne­bu­vo sun­ku. Gal tik pir­mie­ji žings­niai rei­ka­la­vo dau­giau pa­stan­gų, o vė­liau ir kū­nas, ir dva­sia pra­šy­te pra­šė­si dau­giau veik­los, nes ener­gi­ja tie­siog lie­jo­si per kraš­tus ir jos per­tek­lių bu­vo bū­ti­na kur nors pa­dė­ti.

„Pra­dė­jau nuo pa­pras­čiau­sio ėji­mo. Pa­ban­džiau nuo Kar­če­mų nuei­ti iki Rad­vi­liš­kio. Nors tai te­bu­vo vos ke­li ki­lo­met­rai, grįž­da­vau vi­sa su­plu­ku­si ir iš­si­kvė­pu­si“, – pri­si­me­na Ug­nė.

Ta­da su­gal­vo­jo ge­riau dau­giau ju­dė­ti dar­be. Iki san­dė­lio ne­be­va­žiuo­da­vo ma­ši­na, o ei­da­vo. No­rė­da­ma pa­siim­ti rei­kia­mų do­ku­men­tų, anks­čiau prie len­ty­nų pri­va­žiuo­da­vo sė­dė­da­ma kė­dė­je, da­bar – at­si­ke­lia ir ei­na. Ir taip vi­sur. Tad pa­laips­niui vis­kas pra­dė­jo leng­vė­ti ir vaikš­čio­ji­mo jai ne­be­pa­ka­ko.

„Pra­dė­jau ei­ti į spor­to sa­lę. Tu­rė­jau rak­tus nuo jos, to­dėl penk­tą ry­to kel­da­vau­si, o šeš­tą jau lie­da­vau pra­kai­tą. Po vie­ną, vė­liau – dvi va­lan­das. Kiek­vie­ną die­ną. Ir man tai la­bai pa­ti­ko ir te­be­pa­tin­ka“, – pa­sa­ko­ja Ug­nė.

Prie spor­to sa­lės pri­si­dė­jo va­žia­vi­mas dvi­ra­čiu. Iš pra­džių po ke­lis ki­lo­met­rus, vė­liau – po 50, 100.

Šian­dien Ug­nė juok­da­ma­si pri­si­me­na sa­vo no­rą sės­ti ant dvi­ra­čio. Tuo­met svo­rio dar ne­bu­vo nu­me­tu­si.

„Užė­jau į dvi­ra­čių par­duo­tu­vę ir pa­klau­siau, ar ga­lė­čiau sau nu­si­pirk­ti dvi­ra­tį. Kai pa­ma­čiau iš­plės­tas par­da­vė­jo akis ir jo iš­tar­tus žo­džius: „To­kių dvi­ra­čių par­duo­tu­vė­je nė­ra – ne­bent pa­ga­min­tų pa­gal spe­cia­lų už­sa­ky­mą, pla­tes­nė­mis pa­dan­go­mis“, – su­pra­tau, kad to­liau ei­ti ne­bė­ra kur – svo­rio au­gi­mo ri­ba jau per­ženg­ta.

Kai jau nu­me­čiau kaž­kiek svo­rio, grį­žau į tą pa­čią par­duo­tu­vę su tuo pa­čiu no­ru. Ir koks bu­vo vi­di­nis pa­si­ten­ki­ni­mas, kai par­da­vė­jas, ma­ne nu­žvel­gęs, pa­sa­kė, jog ga­liu rink­tis bet ku­rį dvi­ra­tį“, – ma­lo­nią aki­mir­ką pri­si­me­na rad­vi­liš­kie­tė.

Ne­se­niai Ug­nės gy­ve­ni­me at­si­ra­do ir krep­ši­nis. Jai nė tru­pi­nė­lio ne­rei­kia sa­vęs vers­ti spor­tuo­ti: „At­virkš­čiai, aš da­bar tu­riu to­kį ener­gi­jos per­tek­lių, kad jį tie­siog pri­va­lau „įdar­bin­ti“. Ne­tie­sa, kai pa­sa­ko­ma, jog spor­ta­vi­mui rei­kia pi­ni­gų. Tai tik tin­gu­mo pa­tei­si­ni­mas. Pa­si­ties­ti ki­li­mė­lį na­muo­se ir pa­spor­tuo­ti ar­ba pa­bė­gio­ti sta­dio­ne ar par­ke pi­ni­gų ne­rei­kia.“

Da­bar­ti­nių Ug­nės die­nų be spor­to ne­bū­na – ji plau­kio­ja ba­sei­ne ("Ne dža­ku­zi vo­nio­je sė­džiu, o va­lan­dą iš­ti­sai plau­kio­ju, dar va­lan­dą – plau­kiu ir da­rau ko­kius nors pra­ti­mus"), pra­kai­tuo­ja spor­to sa­lė­je, ne­ma­žai vaikš­to, va­ži­nė­ja dvi­ra­čiu.

Net nu­skri­du­si į Ki­ni­ją, Egip­tą ar Tur­ki­ją, ji per karš­čius plu­ša spor­to sa­lė­se, plau­kio­ja.

Ug­nė juo­kia­si: jos pa­sau­lis ap­si­ver­tė aukš­tyn ko­jom. Anks­čiau nie­kam per dar­bus ne­ras­da­vo lai­ko, o da­bar jo pa­kan­ka vis­kam: ir spor­tui, ir lais­va­lai­kiui, ir drau­gams, ir ne­tgi ku­li­na­ri­niams ban­dy­mams. Te­rei­kia ge­rai su­pla­nuo­ti sa­vo dar­bo die­ną.

Mė­gau­ja­si nau­ją­ja bū­se­na

Svo­rio nu­me­tu­siai jau­nai mo­te­riai at­si­ra­do ir ki­tų nau­jų ga­li­my­bių.

„Pa­ra­šiu­tu, trau­kia­mu ka­te­rio, sva­jo­jau pa­si­skrai­dy­ti nuo pat sa­vo pir­mos ke­lio­nės į šil­tus kraš­tus. Kar­tą, su­kau­pu­si vi­sas jė­gas, už­klau­siau apie ga­li­my­bes. Ge­riau bū­čiau ne­klau­susi – pa­žiū­rė­jo taip, lyg dramb­lį skrai­dint no­rė­čiau. Bet kar­tais net ir dramb­liai virs­ta ere­liais: aš no­riu skrai­dy­ti ir tie­sio­gi­ne, ir per­kel­ti­ne pra­sme“, – pa­ra­šė Ug­nė sa­vo so­cia­li­nio tink­lo pa­sky­ro­je, kai, nu­si­kra­čiu­si ke­lių de­šim­čių ki­log­ra­mų, pir­mą kar­tą pa­ki­lo į orą.

Da­bar ga­na daž­nai Ug­nė su­gal­vo­ja pa­si­vaikš­čio­ti po Rad­vi­liš­kį ste­bė­da­ma pa­žįs­ta­mų žmo­nių reak­ci­ją.

Pri­si­pa­žįs­ta: bu­vo dau­gy­bė at­ve­jų, kai il­ges­nį lai­ką jos ne­ma­tę pa­žįs­ta­mi praei­na pro ša­lį net neuž­kal­bi­nę, o už­kal­bin­ti jos, ne­ten­ka ža­do. O jau komp­li­men­tų ir pa­ska­ti­ni­mų ne­sus­to­ti ir to­liau siek­ti už­si­brėž­to tiks­lo – ap­stu.

Ug­nė ne­tve­ria juo­ku, pa­sa­ko­da­ma apie la­biau­siai jos gal­vo­je įstri­gu­sį komp­li­men­tą, kai vie­no­je gė­lių par­duo­tu­vė­je šiek tiek pa­žįs­ta­mas gė­lių tie­kė­jas jos ne­pa­ži­no ir pa­lai­kė Ug­nės duk­ra.

Ir anks­čiau ne­tu­rė­ju­si komp­lek­sų dėl sa­vo svo­rio, mė­gu­si fo­tog­ra­fuo­tis ir su ki­tais da­ly­tis nuo­trau­ko­mis, da­bar Ug­nė tie­siog mė­gau­ja­si pa­si­kei­tu­sia iš­vaiz­da: „Įsi­vaiz­duo­jat, koks bu­vo „kai­fas“ po dau­ge­lio me­tų ap­siau­ti il­gaau­lius ba­tus iki ke­lių“. Ji da­ro špa­ga­tus, kei­čia gar­de­ro­bą, pra­dė­jo da­ry­tis ma­ni­kiū­rą ir pe­di­kiū­rą, tam anks­čiau ne­su­ras­da­vo lai­ko ir ne­tu­rė­jo po­rei­kio.

Ma­ža to, ji pa­si­ry­žo sa­vo pa­tir­ti­mi da­ly­tis su ki­tais ant­svo­rio ka­muo­ja­mais žmo­nė­mis, mie­lai žars­to pa­čios iš­mė­gin­tus svo­rio me­ti­mo re­cep­tus. Ji ti­ki, kad pa­vyks ne­suk­lup­ti ir aukš­tyn ko­jo­mis ap­si­ver­tu­sia­me pa­sau­ly­je gy­ven­ti ne vie­ne­rius ir ne dve­jus me­tus.

As­me­ni­nės nuo­tr.

Se­nie­ji džin­sai da­bar su­tal­pin­tų dvi da­bar­ti­nes Ug­nes.

Be­veik per me­tus rad­vi­liš­kie­tė Ug­nė Use­vi­čiū­tė at­si­svei­ki­no su 100 ki­log­ra­mų.

Ug­nės pa­stan­gų po­ky­čiai – aki­vaiz­dūs.

Ši odi­nė striu­kė – vie­nas iš ke­lių dra­bu­žių, ku­riuos Ug­nė pa­si­li­ko at­si­mi­ni­mui apie sa­vo anks­tes­nį­jį svo­rį.