Nuo Šiaušės pakrantės (2)

Nuo Šiau­šės pa­kran­tės (2)

Po­kal­bis su pro­fe­so­riu­mi Vy­te­niu Rim­ku­mi

Pir­mo­jo­je po­kal­bio da­ly­je, spaus­din­to­je rug­sė­jo „Ato­lan­ko­se“ , Vyrenis Rim­kus in­ter­viu bai­gė žo­džiais: „Gy­ve­ni­mas bu­vo įdo­mus, dra­mos ir tra­ge­di­jos kei­tė­si su džiaugs­mais, mei­lės su kerš­tais. Bet juk taip yra su mu­mis vi­sais, pa­ty­ru­siais gy­ve­ni­mo įvai­ro­vę...“ Kal­bė­ta­si apie pro­fe­so­riaus šei­mą, jo vai­kys­tę, Šiau­šės pa­kran­tes.Tie, ku­rie ži­no V.Rim­kaus gy­ve­ni­mo įvai­ro­vę ir is­to­ri­nių įvy­kių se­ką, su­pran­ta, kad tik­rie­ji gy­ve­ni­mo iš­ban­dy­mai, švel­niau ar skau­džiai pa­lie­sian­tis be išim­ties vi­sus am­ži­nin­kus ir jų pa­li­kuo­nis, jau čia pat.

Ant­ro­ji po­kal­bio da­lis api­ma 1940- uo­sius gim­to­sio­se apy­lin­kė­se ir ka­ro lai­kų Šiau­lių ber­niu­kų gim­na­zi­ją. „Mū­sų kla­sė – tai da­le­lė vi­sos kar­tos, ku­riai te­ko itin sun­kus is­to­ri­jos pe­rio­das, ta­ry­bi­nė ir vo­kie­čių oku­pa­ci­jos, kai dau­ge­lis iš mū­sų, ypač vy­res­nių­jų, po­rą – tre­je­tą me­tų su­si­ti­ko prie­šin­go­se ap­ka­sų li­ni­jo­se ne sa­vo tau­tos ir vals­ty­bės in­te­re­sų ko­vo­se, kai rei­kė­jo spręs­ti iš­gy­ve­ni­mo, ne­pri­tek­lių ir net skur­do klau­si­mus“, – at­si­mi­ni­mų kny­go­je ra­šė V.Rim­kus.

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.

Vytenis Rimkus.

Su Vy­te­niu Rim­ku­mi kal­ba­si Vla­das Ver­te­lis

Sta­li­no pro­fi­lis

Vla­das Ver­te­lis. 1940-ųjų va­sa­rą Jūs jau ūg­te­lė­jęs. Ką pri­si­me­na­te iš to lai­ko­tar­pio? Ar tą tri­jų mies­te­lių tri­kam­pį pa­siek­da­vo di­džių­jų per­mai­nų vė­jai, ar tė­vai, gi­mi­nės, kai­my­nai nu­jau­tė, kad pa­sau­lis ga­li ap­si­vers­ti? Kaip žmo­nės priė­mė pir­mo­sios so­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos ži­nią? Kaip grei­tai kū­rė­si mies­te­liuo­se rau­do­no­ji val­džia, kaip ki­to mo­kyk­lų pro­gra­mos? Ar va­di­na­mo­ji kai­mo, mies­te­lių var­guo­me­nė ak­ty­viai įsi­trau­kė į nau­jo­jo gy­ve­ni­mo kū­ri­mą?

Vy­te­nis Rim­kus. Iki pat Vo­kie­ti­jos ir Len­ki­jos ka­ro pra­džios vis bū­da­vo kal­ba­ma apie Len­ki­jos ga­li­mą ag­re­si­ją, ypač tarp ūki­nin­kų, o vie­nas ki­tas len­kuo­jan­tis iš dva­ri­nin­kų tar­po ne itin gar­siai net lau­kė to­kio at­ve­jo. Pa­vo­jaus nuo­tai­kos pra­dė­jo kryp­ti į Va­ka­rų pu­sę pra­si­dė­jus na­cis­ti­niam vo­kie­čių ju­dė­ji­mui, vyks­tant gar­sia­jam teis­mo pro­ce­sui, kai ke­le­tas Klai­pė­dos na­cių bu­vo nu­teis­ti di­de­lė­mis baus­mėms. Be­je, tai bu­vo pir­ma­sis pa­si­prie­ši­ni­mo na­cis­tų ideo­lo­gi­jai ir ag­re­si­jai at­ve­jis Eu­ro­po­je.

Kai po ul­ti­ma­tu­mo bu­vo ne­tek­ta Klai­pė­dos, Lie­tu­vo­je nuo­lat bu­vo kal­ba­ma apie kry­žiuo­čius, Žal­gi­rio mū­šį. Bent mū­sų na­muo­se vis bū­da­vo var­to­mas, žiū­ri­nė­ja­mas tė­vo al­bu­mas „Vo­kie­čių oku­pa­ci­ja Lie­tu­vo­je 1915-1918 me­tais...“, aš per­pie­ši­nė­jau kai ku­riuos al­bu­mo per­so­na­žus. Ka­ras jau­di­no vi­sus, ža­vė­ta­si suo­miais, sa­vo­tiš­kai žiū­ri­ma į len­kų ka­riuo­me­nės pa­bė­gė­lius. Mū­sų apy­lin­kė­se at­si­ra­do ci­vi­lių pa­bė­gė­lių su vai­kais, su po­ra iš jų aš su­si­drau­ga­vau.

Po Vil­niaus grą­ži­ni­mo dings­ti­mi net dis­lo­kuo­ti Rau­do­no­sios ar­mi­jos da­li­niai, gal ir abe­jo­jant, bet dau­ge­lio bu­vo prii­ma­mi, kaip ap­sau­ga nuo aki­vaiz­džios vo­kie­čių ag­re­si­jos. O nau­ja­sis Krem­liaus ul­ti­ma­tu­mas, bent mū­sų šei­mo­je, bu­vo su­vok­tas, kaip Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės pa­bai­ga.

Šis įvy­kis man įsi­mi­nė vi­sam gy­ve­ni­mui: grįž­tant iš at­lai­dų Pa­ka­pė­je, va­žiuo­jant per Bag­do­niš­kę iš pie­tų pu­sės pa­si­ro­dė es­kad­ri­lė di­de­lių lėk­tu­vų, tre­ju­kės se­kė vie­na po ki­tos, že­mė­jo Šiau­lių-Zok­nių pu­sėn. Mū­sų apy­lin­kė­se įsi­vy­ra­vo spė­lio­ji­mai, ne­ži­nia, da­lį gun­dė že­mės re­for­ma. Val­džios kai­ta tuo­se tri­juo­se mies­te­liuo­se pra­džio­je ne­bu­vo ly­di­ma tra­giš­kų įvy­kių, ne­vie­na­reikš­miai bu­vo kal­ba­ma apie A.Sme­to­nos pa­bė­gi­mą.

V.V. Ar pir­mo­sios so­vie­ti­nės rep­re­si­jos pa­lie­tė Jū­sų gi­mi­nę, ar­ti­mes­nę ap­lin­ką, apy­lin­kių žmo­nes? Ar ži­no­jo­te apie 1941 me­tų bir­že­lio 14-osios de­por­ta­ci­ją?

V.R. Mes, vai­kai, pra­džio­je tų da­ly­kų ne­ži­no­jo­me. Se­suo Ire­na, bai­gu­si Ba­zi­lio­nuo­se še­šias pra­di­nės mo­kyk­los kla­ses, pra­dė­jo mo­ky­tis Šiau­liuo­se, Mer­gai­čių gim­na­zi­jo­je, sam­dė bu­tą Lau­ko gat­vė­je (da­bar – Že­mai­tės gat­ve). Vie­na­me to bu­to kam­ba­ry­je ap­gy­ven­di­no ru­so ka­ri­nin­ko šei­mą, to­dėl vi­siems te­ko su­si­spaus­ti. Ko­kių tai konf­lik­tų lyg ir ne­bu­vo, ta­čiau dėl atei­ties iš­ki­lo abe­jo­nių.

Aš, bai­gęs Bag­do­niš­kio pra­di­nę mo­kyk­lą, pra­dė­jau ei­ti į 5-ąją kla­sę Ba­zi­lio­nuo­se. Ke­lias bu­vo to­lo­kas, apie 5-6 km. Ta­kais per Du­by­sos liep­tus ir šlai­tus. Ge­rai pri­si­me­nu, kai kle­bo­ni­jos ber­žy­ne prieš pat Ba­zi­lio­nus ma­čiau gau­sų Rau­do­no­sios ar­mi­jos bū­rį su ark­liais, rūks­tan­čio­mis vir­tu­vė­mis. Po ku­rio lai­ko ta ar­mi­ja žy­gia­vo per mies­te­lį link Pa­ge­lu­vio. Mes per kla­sės lan­gus, o ir kie­man iš­bė­gę ste­bė­jo­me tą žy­giuo­tę, svars­tė­me, ko­dėl ka­rei­vių ba­tai be au­lų, blauz­dos ap­vy­nio­tos sku­du­rais.

Už­ga­vė­nės bu­vo pa­skelb­tos dar­bo die­na, ta­čiau mo­ki­niai ne­su­si­rin­ko. Bu­vo­me agi­tuo­ja­mi sto­ti į pio­nie­rius, ta­čiau, kiek pa­me­nu, taip nie­kas ir neįs­to­jo. Ki­to­je gat­vės pu­sė­je ne­to­lie­se bu­vo įsteig­tas rau­do­na­sis kam­pe­lis, į ku­rį po pa­mo­kų daž­nai už­suk­da­vau pa­var­ty­ti laik­raš­čių. Iki šiol pri­si­me­nu pio­nie­riš­ka­me laik­raš­tu­ke spaus­din­tą ei­lė­raš­tu­ką: Jau sme­to­ni­nio re­ži­mo pri­si­ken­tėm mes per daug: kin­kė jis mus į ve­ži­mą, lie­pė sto­rus po­nus traukt...

Ve­žė mus į Bu­bius, rei­kė­jo nu­vež­ti pie­ši­nu­kų pa­ro­dė­lei. Aš sku­bė­da­mas nu­ko­pi­ja­vau Sta­li­no pro­fi­lį nuo „Vals­tie­čių ka­len­do­riaus“, už pie­ši­nį ga­vau pir­mą­ją vie­tą. O kai pa­va­sa­rį, Du­by­sai pa­tvi­nus, rei­kė­jo ei­ti to­li­mes­niais ta­kais pro Deng­til­tį, Bra­zins­kių miš­ką, tai su ke­liais drau­gais ant są­siu­vi­nio lakš­to už­ra­šė­me kaž­ko­kį an­tis­ta­li­niš­ką įra­šą ir, pa­smei­gę ant pa­ga­lio, pa­li­ko­me ma­to­mą ne­to­li ta­ko miš­ke. Praei­da­mi ki­tą die­ną pa­žiū­ri­me, kad jis be­sąs kaip bu­vęs, nie­kas juo ne­su­si­do­mė­jo, pra­bi­lo ir pa­vo­jaus jaus­mas, to­dėl jį ir su­plė­šė­me.

Štai ir links­mos ato­sto­gos, suau­gu­sie­ji gal ir jau­tė įtam­pą, ta­čiau nie­kas ne­ti­kė­jo, kad ga­li bū­ti šei­mų trė­mi­mai. Ir štai su­ži­no­me, kad nak­tį bir­že­lio 14-ą­ją iš Ka­na­pi­nės iš­vež­ta tė­vo pusb­ro­lio Vac­lo­vo Vait­ke­vi­čiaus šei­ma. Pats šei­mi­nin­kas, kaž­kie­no įspė­tas, pa­si­slė­pė sa­vo miš­ke, o žmo­na su dviem ma­no me­tų mer­gai­tėms, nie­ko ne­lei­dus pa­siim­ti, iš­vež­tos ne­ži­nia kur, tik­riau­siai į Si­bi­rą. Po die­nos ar ki­tos su­ži­no­me, kad iš Ka­šu­čių Dar­bė­nų vals­čiu­je iš­vež­ta ma­mos ma­ma – ma­no se­ne­lė Bud­ri­kie­nė su sū­nų Vac­lo­vo ir Vik­to­ro žmo­no­mis ir ma­ža­me­čiais vai­kais. O dar iš Ba­cai­čių, ne­to­li Kur­šė­nų, iš­trem­ti Rim­gai­lai, jau se­ni žmo­nės, bu­vę ma­no tė­vo šel­pė­jai moks­lo me­tais Pe­ter­bur­ge.

Šei­mo­je įtam­pa ta­po di­džiu­lė, džio­vi­na­ma duo­na, vi­si su­si­rin­kę vis svars­tė, de­ja­vo, ne­ži­nia, kas bus, ką da­ry­ti. At­vyk­da­vo ne­to­li gy­ve­nan­ti ma­mos se­suo su vy­ru, pa­bė­gė­lė iš Len­ki­jos Kai­riū­nai­tie­nė su dviem sū­nu­mis. Ir va, to­kio­je si­tua­ci­jo­je iš­gir­do­me lėk­tu­vų gaus­mą, su­si­šau­dy­mą ir iš­bė­gę lau­kan pa­ma­tė­me krin­tan­tį lėk­tu­vą už Bag­do­niš­kės miš­ko. Pa­si­gir­do spro­gi­mas, pa­ki­lo dū­mai, reiš­kia – pra­si­dė­jo ka­ras.

O bū­ta ir keis­tų da­ly­kų. Tuo me­tu tarp vai­kų ir paaug­lių bu­vo pa­pli­tę šau­do­mie­ji kamš­čiai. Ne­tu­rint spe­cia­lių vai­kiš­kų pis­to­le­tų jie bu­vo sprog­di­na­mi ant že­mės su­tren­kiant juos ko­ja. Gar­sas bū­da­vo stip­rus. Ir štai to­kiu įtam­pos me­tu, jau prie­te­mo­je, aš įslin­kau į kam­ba­rį ir ant grin­dų pa­si­dė­jęs tą kamš­tį spus­te­lė­jau jį ko­ja. Jis spro­go, švys­te­lė­jo švie­sa, vi­si bu­vo iš­tik­ti šo­ko, vos ne­nual­po, o ir aš pa­ts iš­si­gan­dęs pri­si­pa­ži­nau tą pa­da­ręs. Ma­ma čiu­po ma­ne baus­mei, bet te­ta iš­gel­bė­jo.

Su vie­nu pa­bė­gė­liu len­kiu­ku mes bu­vo­me su­si­drau­ga­vę, rin­ko­me ir da­li­no­mės pa­što ženk­lais, taip pat kal­bė­jo­me apie ga­li­mą trem­tį. Svars­tė­me, kad trem­ties me­tu mes ga­lė­si­me pa­pil­dy­ti sa­vo ko­lek­ci­jas už­sie­nie­tiš­kais ženk­lais... Pa­si­ro­do, suau­gu­sių­jų ir vai­kų mąs­ty­mai apie trem­tį, pa­vo­jus, iš­ki­lus grės­mei, ge­ro­kai ski­ria­si.

Trem­ties re­zul­ta­tai tra­giš­ki. Rim­gai­lų šei­ma – vi­si trys – vy­ras, žmo­na ir žmo­nos se­suo Al­ta­ju­je mi­rė pir­mai­siais me­tais. Se­ne­lė mi­rė Ko­mi­jo­je, ten mi­rė ir du ma­ža­me­čiai pusb­ro­liai, o abu dė­dės su­šau­dy­ti Re­šio­tuo­se. Ma­no aš­tuo­nių as­me­nų šei­ma iš­trem­ta 1949 m. o te­tos Ire­nos še­šių as­me­nų šei­ma – 1951 m. O jau Si­bi­re aš bu­vau nu­teis­tas 25 m., se­suo Ely­tė ir tė­vas – po 10 me­tų ka­lė­ji­mo la­ge­riuo­se. Trem­tį pa­ty­rė ir to­li­mes­ni gi­mi­nės – Rud­nic­kų šei­ma nuo Ma­žei­kių ir kt. Trem­ties pro­ble­ma­ti­ka mū­sų šei­mo­je eg­zis­ta­vo vi­są gy­ve­ni­mą.

Ka­ras be šū­vių

V.V. Kur su­ti­ko­te ka­ro pra­džią? Ar pir­mo­sio­mis ka­ro die­no­mis te­ko su­si­dur­ti su be­si­trau­kian­čia Rau­do­ną­ja ar­mi­ja, ar – su puo­lan­čiais vo­kie­čiais? Ar apy­lin­kė­se vei­kė lie­tu­vių su­ki­lė­liai?

V.R. Ki­tą die­ną po ste­bė­to lėk­tu­vo nu­mu­ši­mo pa­ma­tė­me per mū­sų lau­kus ki­to­je Šiau­šės pu­sė­je bė­gan­tį di­de­lį rau­do­nar­mie­čių bū­rį. Jie bė­go nuo Bag­do­niš­kės miš­ko ir kai­mo Re­ky­vos miš­kų ir pel­kių link. Pa­si­ro­džius lėk­tu­vui vi­si puo­lė ant že­mės kaip pa­puo­lė. Grei­tai ir jie pa­tys din­go, kaž­kas iš mū­sų nuė­jo į lau­ką ir par­si­ne­šė jų pa­mes­tą bi­nok­lį (žiū­ro­nus). Vėl ki­tą die­ną pa­ma­tė­me ka­rius, ju­dan­čius nuo Pa­šiau­šės Bag­do­niš­kės kai­mo link. Už­li­pę ant na­mo aukš­to per ga­li­nius lan­gus pa­si­nau­do­da­mi tuo žiū­ro­nu įsi­ti­ki­no­me, kad tai jau ne rau­do­nar­mie­čiai, o tik­riau­siai – vo­kie­čiai... Tuo pat me­tu ki­to­je pu­sė­je vieš­ke­lio nuo Pa­šiau­šės link Bu­bių grio­viais bė­go bū­rys ru­sų. Iš­ki­lo su­si­rė­mi­mo pa­vo­jus, vi­si su­lin­do­me į na­mo skle­pą (rū­sį).

Kai ru­sai ( taip bu­vo va­di­na­mi rau­do­nar­mie­čiai) din­go iš aki­ra­čio, mū­sų so­dy­bo­je pa­si­ro­dė pir­mie­ji vo­kie­čiai, ke­li jų bu­vo su dvi­ra­čiais. Bu­vęs pu­si­nin­kas Ra­lys spar­čiai su jais pra­dė­jo kal­bė­ti, bet vo­kie­čiai jo ne­sup­ra­to. Ra­lys, pa­si­ro­do, Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tu kaip ca­ro ar­mi­jos ka­rys bu­vo pa­te­kęs į ne­lais­vę, kiek tai pra­mo­kęs vo­kiš­kai, bet jau pri­mir­šęs. Ma­no tė­vas su­si­kal­bė­jo su jais, jie no­rė­jo van­dens. Iš mū­sų gi­laus šu­li­nio pa­sė­mus, jie lie­pė mū­siš­kiems jo at­si­ger­ti ir tik ta­da gė­rė pa­tys, pri­si­py­lė ir at­sar­gų. Mais­to jie ne­pra­šė ir neieš­ko­jo, ta­čiau dvi­ra­čius, pa­si­ro­do, pės­ti­nin­kai pa­siim­da­vo, o pa­va­žia­vę nu­mes­da­vo.

Pas­te­bė­ta, kad puo­lan­čio­ji vo­kie­čių ar­mi­ja pra­va­žiuo­da­vo ir praei­da­vo vi­sais ke­liais ir ke­le­liais, už­suk­da­vo be­veik į vi­sas so­dy­bas ir tą pa­čią die­ną jau ding­da­vo. Ka­ro pra­džia mū­sų apy­lin­kė­se praė­jo be vie­no šū­vio ir žu­vu­sio. O štai tie bė­gu­sie­ji per lau­kus ru­sai kaž­kaip iš­si­slaps­tė, klai­džio­jo po apy­lin­kes, vie­ną ki­tą pri­glau­dė žmo­nės. Taip ir mū­sų so­dy­bo­je pa­si­ro­dė tos gru­pės ka­rys uz­be­kas, pra­bu­vo apie po­rą mė­ne­sių, kol vi­si bu­vo su­rink­ti kaip be­lais­viai.

Tas uz­be­kas mums pa­si­ro­dė keis­tas: be­veik ne­mo­kė­jo ru­sų kal­bos, per­si­gan­do, pa­ma­tęs kiau­lę, pa­si­ro­do, pir­mą kar­tą gy­ve­ni­me, o, pa­pra­šius pa­pjau­ti žo­lės, taip už­si­mo­jo dal­giu, kad, su­va­ręs į že­mę, jį su­lau­žė. Ki­lo kal­bos, kaip ir iš ko jie to­je Uz­be­ki­jo­je be­gy­ve­ną. Ta­čiau bu­vo ir to­kių, ku­rie iš­si­slaps­tė iki su­grįž­tant ta­ry­bi­nei ar­mi­jai.

Su­ki­lė­lių mū­sų apy­lin­kė­se ne­bu­vo, tik skli­do kal­bos, kad Ty­tu­vė­nuo­se įvy­kęs žiau­rus įvy­kis: vo­kie­čius pa­si­tin­kan­ti gink­luo­ta bu­vu­sių šau­lių su­ki­lė­lių gru­pė bu­vo neat­pa­žin­ta ir iš­šau­dy­ta. Tik­ro­sios šio įvy­kio is­to­ri­jos ne­te­ko gir­dė­ti.

V.V. Pir­mo­jo­je po­kal­bio da­ly­je, kal­bė­da­mas apie tau­ti­nę vi­suo­me­nės san­klo­dą, neuž­si­mi­nė­te apie žy­dus. Jų ap­lin­ki­niuo­se mies­te­liuo­se daug ne­bu­vo? Kaip klos­tė­si jų li­ki­mas pir­mo­mis ka­ro die­no­mis? Žy­dų eg­ze­ku­ci­jos bu­vo vyk­do­mos vi­so­je Lie­tu­vo­je. Ar šei­mo­je, kai­me bu­vo ap­ta­ria­mi žy­dų šau­dy­mai? Kaip žmo­nės rea­ga­vo? Pa­vyz­džiui, vie­no Žiem­ga­los kraš­to mies­te­lio gy­ven­to­jas, to lai­ko liu­di­nin­kas, sa­kė, kad mies­te­lis po žy­dų su­šau­dy­mo il­gą lai­ką bu­vo nu­ti­lęs, žmo­nės šo­ki­ruo­ti.

V.R. Pa­šiau­šė­je, Pa­ka­pė­je žy­dų ne­bu­vo, jų bu­vo Ba­zi­lio­nuo­se. Čia bu­vo jų si­na­go­ga, va­di­na­ma šu­le, ku­ri, jau ta­ry­bi­niais lai­kais pa­vers­ta san­dė­liu, ir da­bar te­bė­ra. Ba­zi­lio­nuo­se bu­vo 6 –7 „ko­lo­nia­li­nių pre­kių“ žy­dų krau­tu­vė­lės, į ku­rias įei­nant su­skam­bė­da­vo skam­bu­tis. Žy­dų vie­naaukš­čiai me­di­niai na­mai nie­kuo neiš­sis­ky­rė iš ki­tų, ne­gir­dė­ta ir ko­kių tai ne­san­tai­kos at­ve­jų. Jų vai­kai mo­kė­si bend­ro­je mo­kyk­lo­je, 1941 m. ma­no 5-ojoje kla­sė­je bu­vo vie­nas žy­du­kas.

Na­cių oku­pa­ci­jos pra­džio­je ba­zi­lio­niš­kių žy­dų iš­ve­ži­mas į Ža­ga­rę, į ten ku­ria­mą ge­tą, bu­vo ne­ti­kė­tas, bū­ta vi­so­kių mė­gi­ni­mų jiems pa­dė­ti, gel­bė­ti. Tik po­ka­rio me­tais paaiš­kė­jo, kad vie­ną žy­del­kai­tę iš­gel­bė­jo ir užau­gi­no mies­te­lio vais­ti­nin­kų šei­ma.

Dra­ma­tiš­kas įvy­kis at­si­ti­ko su Deng­til­čio ma­lū­ni­nin­ko Noi­kės Chai­mo šei­ma. Jis apy­lin­kė­se bu­vo žmo­nių pri­pa­žin­tas ge­ru, są­ži­nin­gu dar­buo­to­ju, bu­vo pa­ra­šy­tas pra­šy­mas Šiau­lių val­džiai pa­lik­ti jį su šei­ma ma­lū­ne, jis ja­me dirb­siąs dar­bi­nin­ku, nes esąs ge­ras spe­cia­lis­tas. Ir štai Šiau­lių laik­raš­ty­je „Tė­viš­kė“ pa­si­ro­do straips­nis „Ba­zi­lio­nų len­kai – žy­dų už­ta­rė­jai“ ir iš­var­dy­ta ke­le­tas pa­var­džių. Ži­no­ma, Chai­mo šei­ma pa­si­slė­pė ir iš­li­ko, o štai da­lis pa­si­ra­šiu­sių­jų jau ta­ry­bi­nės val­džios bu­vo iš­trem­ti, rep­re­suo­ti ( Mich­ne­vi­čių, Choms­kių, Pi­ke­lių, Ko­riz­nų šei­mos). Tai dar kar­tą įro­do koks tai bu­vo lai­kas, ko­kie abie­jų oku­pan­tų dar­bai, tau­tų su­prie­ši­ni­mo pa­stan­gos.

Pa­me­nu ir to­kį vaiz­dą, kai per Šiau­lių cent­rą ge­le­žin­ke­lio sto­ties link bu­vo va­ro­ma di­de­lė žy­dų ko­lo­na, lyg tai iš­ve­ži­mui, lyg tai su­šau­dy­mui. Ją ly­dė­jo ke­li gink­luo­ti ka­rei­viai. Mes, ke­li gim­na­zis­tai, svars­tė­me, ko­dėl jie ne­si­prie­ši­na, ne­bė­ga, nes dau­gu­ma jų – jau­ni, svei­ki, o sar­gy­bi­niai vos ke­li. O ar ne ­pa­na­šiai at­si­ti­ko jau su lie­tu­viais trem­ti­niais po tra­giš­kų par­ti­za­ni­nio ka­ro re­zul­ta­tų?

Lie­tu­vo­je žy­dų vi­suo­me­nė gy­ve­no nor­ma­lų gy­ve­ni­mą, iš­sky­rus su­var­žy­mus ca­ri­nės val­džios me­tais. Daž­nas lie­tu­vis tu­rė­jo „sa­vą“ žy­dą, pas ku­rį ga­li­ma pa­si­sko­lin­ti, nu­si­pirk­ti pa­pi­gin­tą pre­kę. Žy­dai va­ži­nė­da­vo po kai­mus siū­ly­da­mi pre­kių, su­pir­ki­nė­da­mi at­lie­kas. Ma­no se­ne­lis pri­si­mi­nė, kai į Ka­na­pi­nę at­vyk­da­vo Fren­ke­lis su­pirk­ti pa­skers­tų ar nu­gai­šu­sių gy­vu­lių odų, žmo­nės bu­vo pa­ten­kin­ti, nes ne­ži­no­jo, ką su jo­mis da­ry­ti. Taip Šiau­liuo­se ir iš­ki­lo gar­su­sis Fren­ke­lio fab­ri­kas.

Žy­dai siek­da­vo moks­lo: štai ma­no tė­vo abi­tu­rien­tų gru­pė­je bu­vo ke­tu­ri žy­dai. Man su žy­dais ar­ti­miau te­ko bend­rau­ti la­ge­riuo­se. Vie­na­me iš jų at­si­ra­do gy­dy­to­jas žy­das, pul­ki­nin­kas, teis­tas tuo me­tu, kai bu­vo ap­kal­tin­ti žy­dai – Krem­liaus dak­ta­rai. Jis pri­ta­po prie lie­tu­vių bū­re­lio, o po Sta­li­no mir­ties ir am­nes­ti­jos jau ki­tą die­ną vėl pa­si­ro­dė pas mus uni­for­muo­tas, su me­da­liais ir pil­na pin­ti­ne deg­ti­nės ir vai­šių. Jis ne­pai­sė la­ge­rio draus­mės, nes jo laips­nis bu­vo aukš­tes­nis už la­ge­ri­nės ad­mi­nist­ra­ci­jos.

Ki­ta­me la­ge­ry­je prie mū­sų pri­si­šlie­jo jau­nas žy­das, bu­vęs kre­tin­giš­kis, 16-osios lie­tu­vių di­vi­zi­jos ka­rei­vis, teis­tas de­šim­čiai me­tų už tai, kad nak­tį prie lau­žo pri­si­mi­nė ge­rą gy­ve­ni­mą Kre­tin­go­je. „Aš gi Lie­tu­vos žy­dė­lis, prie ko man be­pri­sig­laus­ti“, ir jis bu­vo priim­tas į mū­sų, lie­tu­vių, bū­re­lį. Bū­ta ir dau­giau bend­ra­vi­mo at­ve­jų, o į jų ir ypač vai­kų žu­dy­nes žmo­nės rea­ga­vo nei­gia­mai.

Ti­kė­ta, kad lais­vė su­grįš

V.V. Nuo 1942 me­tų gy­ve­no­te Šiau­liuo­se, pra­dė­jo­te mo­ky­tis Ber­niu­kų gim­na­zi­jo­je. Kar­tą sa­kė­te, kad ne­rei­kia idea­li­zuo­ti prieš­ka­rio mies­to – pur­vas ir me­di­niai ša­li­gat­viai. Ko­kį mies­tą ra­do­te ka­rui nu­slin­kus į Ru­si­ją?

V.R. Jau prie vo­kie­čių, bai­gęs šeš­tą pra­di­nės mo­kyk­los kla­sę, at­vy­kau lai­ky­ti kon­kur­si­nių eg­za­mi­nų į ant­rą­ją ber­niu­kų gim­na­zi­jos kla­sę. Priė­mi­mas bu­vo la­bai ri­bo­tas – tik dvi pa­ra­le­li­nės ber­niu­kų kla­sės vi­sa­me mies­te. Man, dar vai­kui, mies­tas bu­vo įspū­din­gas, gat­vės cent­re grįs­tos bru­ku – lau­ko ak­me­ni­mis, o at­ski­ros Til­žės ir Vil­niaus da­lys bu­vo kei­čia­mos ta­šy­tais ak­me­ni­mis. Kal­bė­ta, kad tie ak­me­nys pa­ruo­šia­mi Šiau­lių sun­kių­jų dar­bų ka­lė­ji­me. Bu­vo mies­te ir len­ti­nių ša­li­gat­vių – tai da­lis Že­mai­tės gat­vės ( ta­da – Lau­ko g.) Vy­tau­to gat­vės link, nau­ja gat­ve­lė ant­ro­je Su­ki­lė­lių gat­vės pu­sė­je, jos len­ti­nis ša­li­gat­vis bu­vo aukš­to­kai iš­kel­tas virš pa­ti­žu­sio mo­lio.

Vil­niaus gat­vė­je bu­vo iš­li­kę per Pir­mą­jį pa­sau­li­nį ka­rą ne­sug­riau­tų mū­ri­nių na­mų, ku­rie siau­ri­no ša­li­gat­vio at­kar­pas. Štai kad ir da­bar­ti­nio mies­to laik­ro­džio vie­to­je sto­vė­jo triaukš­tis na­mas, su­spau­dęs san­kry­žą, taip pat iš­si­ki­šęs į gat­vę bu­vo ir va­di­na­mos Nor­man­to gim­na­zi­jos pa­sta­tas, ku­ria­me lai­kiau sto­ja­muo­sius eg­za­mi­nus.

V.V.Koks mies­tas vo­kie­čių oku­pa­ci­jos me­tais? Ar gat­vė­se daug vo­kie­čių ka­rei­vių, pa­rei­gū­nų? Kas pa­lai­kė vie­šą­ją tvar­ką?

V.R. Pir­mo­ji ma­no gy­ve­na­mo­ji vie­ta bu­vo me­di­nis na­me­lis Ba­sa­na­vi­čiaus ir Auš­ros alė­jos kam­pe, san­kry­žo­je prieš įė­ji­mą į tur­gų. Na­me­lio vie­na­me vi­du­ri­nia­me vie­no kam­ba­rio bu­te gy­ve­no­me trys gim­na­zis­tai ir šei­mi­nin­kė Tek­lė Pet­raus­kai­tė. Vie­nin­te­lį bu­to lan­gą tems­tant rei­kė­jo bū­ti­nai san­da­riai už­da­ry­ti lan­gi­nė­mis. Kar­tą va­ka­re kaž­kas pra­dė­jo smar­kiai bels­ti į tas lan­gi­nes, iš­bė­go­me pa­si­žiū­rė­ti, o prie jų bee­są du gink­luo­ti vo­kie­čių žan­da­rai su skir­tin­go­mis uni­for­mo­mis, ro­dy­da­mi į per lan­gi­nių ply­šį len­dan­tį švie­sos ruo­že­lį.

Die­nos me­tu žan­da­rų ne­bu­vau pa­ste­bė­jęs, o nak­ti­mis jie vaikš­čio­jo nuo­lat, į pa­ste­bė­tas švie­sas ant­ra­me, tre­čia­me aukš­te jie gy­ven­to­jus įspė­da­vo šū­viais. Pa­si­gir­dus oro pa­vo­jui, mo­ki­niai bu­vo pa­lei­džia­mi iš mo­kyk­lų. Mes net lauk­da­vo­me to­kio sig­na­lo: fron­tas vis dar bu­vo to­li ry­tuo­se, o čia tau – lais­va nuo pa­mo­kų die­na. Ry­tais, ei­da­mas į gim­na­zi­ją Auš­ros alė­ja, daž­nai pra­si­lenk­da­vau su Šiau­lių „ge­byts­ko­mi­sa­ru“ Ge­ve­ke, ku­ris gy­ve­no na­me prieš pa­štą ir ei­da­vo į sa­vo val­džios būs­ti­nę da­bar­ti­nės po­li­ci­jos rū­muo­se. Šį ne­di­de­lį at­stu­mą jis ei­da­vo vie­nas be ap­sau­gos, drū­to­kas, ap­si­vil­kęs ese­si­nin­ko uni­for­ma su me­da­liais. Po ka­ro jis su­šau­dy­tas.

Su­ki­lė­lių kal­ne­ly­je bu­vo at­nau­jin­tos Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro vo­kie­čių ka­rių ka­pi­nės, lai­do­ja­mi žu­vu­sie­ji. Kai tarp Šiau­lių ir Meš­kui­čių su­si­dū­rė du trau­ki­niai, vie­na­me iš jų bu­vo ve­ža­mi su­žeis­tie­ji, per šim­tą iš jų žu­vo, ki­ti at­vež­ti į li­go­ni­nes. Ste­bė­jau tas lai­do­tu­ves iš sa­vo na­me­lio pro tur­gaus var­tus. Su­ki­lė­lių kal­ne­lis, vi­sa tur­gaus aikš­tė bu­vo pil­na ka­riuo­me­nės, at­vy­kę Kau­no ir Ry­gos ge­ne­ra­li­niai ko­mi­sa­rai, nuai­dė­jo at­si­svei­ki­ni­mo sa­liu­tai, pa­sta­ty­ta dau­gy­bė lai­ki­nų me­di­nių kry­že­lių. Ta­ry­bi­niais me­tais tos ka­pi­nės bu­vo su­nai­kin­tos, da­bar jas me­na ke­le­tas nau­jai pa­sta­ty­tų pa­mink­lė­lių.

1943 me­tais te­ko ste­bė­ti, kaip cent­ri­nė­je Vil­niaus ir Til­žės gat­vių san­kry­žo­je ese­si­nin­kai gau­dė jau­nus vy­rus dar­bams į Vo­kie­ti­ją. Tai vy­ko po to, kai sun­kė­jant fron­to rei­ka­lams, lie­tu­vių mo­bi­li­za­ci­ja žlu­go. Štai sto­vi deng­tas sunk­ve­ži­mis, pa­si­ro­džiu­sius vy­rus vo­kie­čiai gau­do ir grū­da į tą ma­ši­ną; ke­li sten­gia­si pa­bėg­ti, ke­li su­si­mu­ša su tais ese­si­nin­kais. Ant­ro ir tre­čio aukš­to na­mo bal­ko­nuo­se pa­si­ro­dę be­si­gy­dan­tys vo­kie­čių ka­ri­nin­kai sma­giai plo­jo muš­ty­nes lai­mė­ju­siems ir pa­bė­gu­siems vy­ru­kams. Be­je, ne­bu­vo šau­do­ma. Aki­vaiz­di vei­kian­čio­sios vo­kie­čių ar­mi­jos ir SS da­li­nių prieš­prie­ša.

Pa­si­tai­kė ir pa­ra­dok­sų. Bu­vo įsa­ky­ta sku­biai iš­tuš­tin­ti „Auš­ros“ mu­zie­jaus pa­tal­pas li­go­ni­nei, kad tilp­tų su­žeis­ti­vo­kie­čių ka­riai. Eks­po­na­tai bu­vo iš­ve­žio­ti, dau­gu­ma į už­mies­tį. Per bom­bar­da­vi­mą mu­zie­jaus pa­sta­tas su­de­gė, o kai­muo­se pa­slėp­ti eks­po­na­tai iš­li­ko. Net blo­gis kar­tais pa­si­tar­nau­ja gė­riui...

Šiau­lių mies­tas au­go: jo gy­ven­to­jų skai­čius pa­sie­kė 42 000, da­lis tai – pa­bė­gė­liai iš kai­mų; iš Kau­no ir Vil­niaus at­vyk­da­vo dėl mais­to kor­te­lių sis­te­mos ir leng­ves­nio pra­gy­ve­ni­mo. Mies­te at­si­ra­do dau­giau dai­li­nin­kų, li­te­ra­tū­ros dar­buo­to­jų. Bū­tent kul­tū­ros sri­ty­je Šiau­liai ta­po vos ne vi­sos Lie­tu­vos cent­ru. Kles­tė­jo teat­ras, per­pil­dy­tas žiū­ro­vų, pa­si­ro­dė ope­re­tė, dai­li­nin­kų pa­ro­dos, įsi­stei­gė dai­lės kur­sai. O svar­biau­sia – išė­jo stam­bus kul­tū­ros al­ma­na­chas „Var­pai“, vie­nin­te­lis to­kio tu­ri­nio ir mas­to Lie­tu­vo­je. Šį kul­tū­ros pa­ki­li­mą ska­ti­no lie­tu­vių nu­ša­li­ni­mas nuo val­džios, po­li­ti­kos, vals­ty­bin­gu­mo veik­los.

V.V. Moks­las gim­na­zi­jo­je. Ar jau­tė­te, kad vyks­ta ka­ras, to­dėl moks­lai ga­li ir pa­lauk­ti? Ko­kios dis­cip­li­nos spaus­da­vo, kaip mo­kė­tės kal­bų, ar vo­kie­čių kal­ba bu­vo pri­va­lo­ma? Ar jau­tė­te, kad mo­ko­tės lie­tu­viš­ko­je gim­na­zi­jo­je? Ar kla­sė­se ka­bo­jo tik Vy­tis ar ir Hit­le­rio po­rtre­tas?

V.R. Moks­las gim­na­zi­jo­je, man ro­dos, bu­vo nor­ma­lus, dės­ty­to­jai pa­ty­rę. Bet pa­tal­pos bu­vo men­kos, te­ko glaus­tis bu­vu­sio­se ama­tų mo­kyk­los dirb­tu­vė­lė­se, ten, kur da­bar sto­vi Šiau­lių uni­ver­si­te­to prie­sta­tas. Svar­biau­sios dis­cip­li­nos, bent mums ro­dė­si, bu­vo lie­tu­vių kal­ba ir ma­te­ma­ti­ka, ga­na gau­siai by­rė­da­vo nei­gia­mi pa­žy­miai. Bu­vo mo­ko­ma vo­kie­čių kal­bos, bet per tuos dve­jus me­tus vo­kiš­kai kal­bė­ti neiš­mo­ko­me. Dėl pa­tal­pų kai­tos jos ne­bu­vo puo­šia­mos, ne­pa­me­nu, ar bu­vo ko­kių šū­kių ir po­rtre­tų. Į vie­ną kam­ba­rį bu­vo at­kel­tos ke­lios Mer­gai­čių gim­na­zi­jos kla­sės, vi­si mo­kė­mės dviem pa­mai­no­mis. Mer­gai­čių gim­na­zi­jos rū­mus ( da­bar – Didžd­va­rio gim­na­zi­ja) užė­mė Hit­ler­jun­go da­li­nys. Tai 15 –16 me­tų vo­kie­čių jau­nuo­liai, uni­for­muo­ti, ruo­šia­mi ka­riuo­me­nei. Kar­tais žy­giuo­da­vo gat­vė­mis dai­nuo­da­mi, su kas­tu­vais vie­toj šau­tu­vų. Jų li­ki­mas liūd­nas.

Ta­ry­bi­nei ar­mi­jai puo­lant Šiau­lius, jie jau gink­luo­ti trau­kė­si į va­ka­rų pu­sę, de­gi­no dar ne­su­bom­bar­duo­tus na­mus. Taip su­de­gė Vy­tau­to, Že­mai­tės gat­vės, pa­sta­ro­jo­je jau de­gan­tį na­mą ban­dė ge­sin­ti sa­vi­nin­kas, ku­ris čia pat ir bu­vo nu­šau­tas. Da­li­niui per­žen­gus siau­ro­jo gelž­ke­liu­ko py­li­mą (plo­tas tarp siau­ro­jo ir pla­čio­jo ge­le­žin­ke­lių, da­bar – uni­ver­si­te­to Bo­ta­ni­kos so­das ir ap­lin­ka) puo­lan­čio­ji ar­mi­ja juos iš­šau­dė. Vie­no skly­po sa­vi­nin­kas Če­pu­le­vi­čius ra­do 17 kū­nų, ku­riuos ir už­ka­sė ta­me skly­pe.

V.V. Ar gim­na­zis­tai kal­bė­da­vo apie Lie­tu­vos atei­tį vo­kie­čiams lai­mė­jus ka­rą? Ka­da pa­jau­tė­te, kad vo­kie­čiams teks pa­lik­ti Lie­tu­vą? Koks ta­da Lie­tu­vos ke­lias?

V.R. To lai­ko­tar­pio kal­bos, min­tys, sva­jo­nės bu­vo la­bai įvai­rios, tie­siog sun­ku jas pri­si­min­ti ir ver­tin­ti. Ta­ry­bi­nės oku­pa­ci­jos me­tai at­ro­dė bai­sus Lie­tu­vos is­to­ri­jos frag­men­tas. Vo­kie­čių val­dy­mo su­vo­ki­mas pa­laips­niui kei­tė­si: tai ir at­si­ku­rian­čios Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės pa­nai­ki­ni­mas, griež­ta py­lia­vų sis­te­ma, aukš­tų­jų mo­kyk­lų už­da­ry­mai, žy­dų ge­tai ir žu­dy­nės – vi­sa tai su­stip­ri­no oku­pa­ci­jos sta­tu­są.

Vil­niaus dien­raš­tis, po to ir Šiau­lių „Tė­viš­kė“, iš­si­ver­tė iš vo­kie­čių kal­bos ir at­spaus­di­no straips­nį „Ry­tų ger­ma­ni­za­ci­jos klau­si­mu“, ku­ria­me bu­vo aiš­kiai pa­sa­ky­ta, kad po­ka­rio už­da­vi­nys – di­džią­ją lie­tu­vių da­lį iš­kel­ti į Pa­vol­gį. Nors po to vo­kie­čių val­džia su­si­zgri­bo ir laik­raš­čius kon­fis­ka­vo ir su­nai­ki­no, da­lis jų vis tik pa­pli­to, apie 10 eg­zemp­lio­rių tė­vas par­si­ve­žė iš „Tit­na­go“ spaus­tu­vės. Pra­dė­jo plis­ti po­grin­di­nė spau­da. Ple­cha­vi­čiaus ar­mi­jos kū­ri­mo­si pra­džia bu­vo su­kė­lu­si di­de­lį jau­ni­mo en­tu­ziaz­mą, kaip Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės ženk­lą, ir tik paaiš­kė­jus vo­kiš­kai ap­gau­lei, jau­ni­mas ta­po at­vi­rai prie­šiš­kas na­cis­ti­nei pro­pa­gan­dai ir sie­kiams. Su ne­ri­mu bu­vo lau­kia­ma ka­ro pa­bai­gos, bet kaž­kiek ti­kė­ta, kad lais­vė su­grįš.

Po­kal­bio pra­džia – „Šiau­lių kraš­tas"( Ato­lan­kos) rug­sė­jo 29 d.

V.Rim­kaus as­me­ni­nio ar­chy­vo nuotr.

Iš 1939 m. vasaros P. Bugailiškio archeloginės kelionės po Pašiaušės apylinkes. Tiltas ant Šiaušės prie Bagdoniškio dvaro.

Vo­kie­čių ka­riai Šiau­liuo­se 1942-1943 m.

Šiau­lių ber­niu­kų gim­na­zi­ja 1942-1944 m. To­je vie­to­je da­bar – Šiau­lių uni­ver­si­te­to rū­mai (Vy­tau­to g.)

Šiau­lių ber­niu­kų gim­na­zi­jos IIIb kla­sė, 1943 m. V. Rim­kus – pir­mo­je ei­lė­je ant­ras iš deš­nės.

P. KAMINSKO nuotr.

1941 m. birželis.

1943 m. Kapinės Sukilėlių kalnelyje.