
Naujausios
Akordeonas – Eglės likimas
„Šiauliai – mano namai“, – sako akordeonistė Eglė Bartkevičiūtė, trumpam į Šiaulius sugrįžusi iš Prancūzijos. Eglė – viena iš nedaugelio akordeonisčių, skinančių laurus pasauliniuose konkursuose. Kelioms savaitėms grįžusi į Lietuvą, ji spėjo laimėti antrąją vietą pasauliniame konkurse „Coupe Mondiale“ ("Pasaulio taurė"), kuris šiais metais vyko Kaune. Prieš tai, rugsėjo 9–16 dienomis, Eglė Bartkevičiūtė tapo pirmąja lietuve, laimėjusia Castelfidardo mieste, Italijoje, vykusį vieną iš keturių prestižiškiausių muzikos konkursų akordeonistų pasaulyje „Pif Castelfidardo“ senior variete kategorijoje.
Jūratė Rauduvienė
jurate@skrastas.lt
Fortepijoną iškeitė į akordeoną
Šiauliečiai turėjo progos ne kartą klausytis šios talentingos merginos. Kol mokėsi S. Sondeckio menų gimnazijoje, jos buvo visur – miesto šventėse, mokyklos koncertuose, jos atliekama akordeono muzika skambėjo „Centro Šokoladinėje“. Šiandien ji groja Prancūzijos, Italijos, Šveicarijos scenose, greitai koncertuos Kanadoje. Prigludusi prie akordeono ir užmerkusi akis kartu su akordeono garsais ji atveria savo sielą klausytojams. „Tuo metu jaučiuosi tarsi apsinuogindama. Bet esu laiminga, galėdama savo jausmais dalytis su žiūrovais“, – sako Eglė.
Pokalbio su tituluota muzikante susėdome jai grįžus į Šiaulius po „Pasaulio taurės“ konkurso. Eglė pasakoja, kad akordeonas į jos vaikystę įžengė ne iš karto. Pradėjusi lankyti muzikos mokyklą, metus grojo fortepijonu. Išgirdusi mokykloje akordeono koncertą, 8 metų mergaitė ryžtingai nusprendė – nori groti akordeonu.
Eglei sekėsi, per metus baigė dvi klases. Gabią mergaitę pastebėjo žymi akordeono mokytoja, Šiaulių miesto garbės pilietė Marytė Markevičienė ir pasakė, kad jaunoji muzikantė ateis pas ją mokytis.
„Man pasisekė, turėjau labai gerą pirmąją akordeono mokytoją Janiną Mažonaitę, paskui ji mane perleido Marytei Markevičienei. Tada prasidėjo konkursai, koncertai“, – prisimena Eglė. Ji tiki, kad akordeonas yra jos likimas: „Pamačiau, užsinorėjau, ir viskas įvyko...“
Dėkinga mokytojai M. Markevičienei
Eglė, kaip muzikantė, sako subrendusi S. Sondeckio gimnazijoje. Kam nors paprašius parinkti Lietuvoje gerą akordeono dėstytoją, vienareikšmiškai rekomenduotų M. Markevičienę. Jos aktyvumas, atsidavimas mokiniams neleidžia sustoti.
„Ji neskaičiuodavo darbo valandų, atiduodavo viską. Labai mane užkūrė. Vežiojo, rodė. Taip mezgėsi ryšiai, pradėjo mane kviesti į koncertus. Viena, būdama dar vaikas, aš tikrai nebūčiau tiek pasiekusi. Tie koncertai niekada neleido nusėsti. Buvo tikslas po tikslo, siekiau augti“, – džiaugiasi mergina.
Nors M. Markevičienė visada turėdavo būrelį itin gabių mokinių, Eglė sako konkurencijos nejautusi, nes mokytoja nesukurdavo pojūčio, kad turi konkuruoti. Tiesiog mokėsi vieni iš kitų. Tie ryškūs moksleiviai buvo paskata stebėti juos, augti. Nors po kelių valandų muzikavimo jausdavosi pavargusi, bet išgirdusi už sienos, kad dar groja akordeonas, toliau grodavo ir ji.
Su kitu žymiu M. Markevičienės mokiniu Martynu Levickiu merginos keliai gimnazijoje prasilenkė, tačiau abu muzikantai palaikė gana gerus ryšius. Eglei jis buvo svarbus žmogus, kuris paskatindavo, padrąsindavo, pagirdavo.
Instrumentas – privilegija išreikšti jausmus
Eglė neslepia, kad lipdama į sceną jaudinasi ir šiandien. Tas jausmas lydi nuo vaikystės ir, tiki, lydės visada. Juk eini ir daliniesi savimi su žiūrovais. Tačiau baimės nebuvo niekada. Jai patiko būti scenoje, patiko, kad žmonės reaguoja.
„Mano tikslas – priversti žmogų kažką jausti, kažką jame pažadinti, kad muzika keltų asociacijas. Tikslas – dalytis“, – aiškina muzikantė.
Paauglystėje teko susidurti su didele atsakomybe, kuri keldavo baimę. Juk mokytoja tiek valandų su ja sėdėjo, todėl dabar reikia padaryti maksimumą.
Ar sunku rasti kelią į klausytojo sielą? Priklauso ne tik nuo atlikėjo, bet ir nuo to, kas tavęs klauso ir ką nori girdėti. Akordeonas Eglei yra priemonė išreikšti jausmus. „Kai noriu pasakyti, ko kartais negaliu išreikšti žodžiais, turiu didelę privilegiją – instrumentą“, – sako mergina.
Kai rengia savo koncertą, Eglė vertina tai, kad žmonės jau ateina klausyti būtent jos. Jie neina į kokį nors kino teatrą ar kitus renginius, o ateina pas ją. Kai groja konkurse, supranta, jog yra norinčių, kad jai nepasisektų.
Kuria akordeono istoriją
Eglė sako niekada nesigailėjusi, kad pasirinko akordeoną. Dar vaikystėje laiką leisdavo ne vaikiškose pramogose, o ilgas valandas grodavo. Tai buvo jos laisvalaikis, hobis. Net mama sakydavo, kad pailsėtų, nerepetuotų tiek ilgai. „Labai norėjau groti. Manęs nedomino vaikščioti po prekybos centrus, spardyti kamuolį ar žaisti su lėlėmis. Nuo vaikystės ir dainuodavau, ir koncertus mamai rengdavau“, – prisimena jaunoji talentė.
Jau 13-os metų žinojo, kad jos ateitis – groti akordeonu. Juk ne veltui kasdien instrumentą „kankindavo“ po 7–8 valandas.
Eglė sutinka, kad akordeonas nėra populiarus instrumentas. Pavyzdžiui, smuikininkų, pianistų yra gal net milijonai, todėl tarp jų – didelė konkurencija. Akordeonas palyginti nesenas instrumentas, todėl muzikantai turi gerą dirvą daryti naujus dalykus. Mergina pasakoja, kad po koncertų kartais ateina kiti muzikantai ir sako: mes pirmą kartą girdime taip grojant akordeoną. „Mes, akordeonistai, vieni kitus žinome. Žinome, kurie labai gerai groja. Tai didelis pliusas. Kuriame tą pasaulio akordeono istoriją, turime tokias galimybes“, – didžiuojasi muzikantė.
Ji tikisi, kad žmonės išgirs akordeono istoriją. „Paskaitys, kad ir šį straipsnį, ir sakys: va, dar vienas akordeonas, yra ne tik Martynas Levickis“.
Eglė pastebi, kad šis procesas ne toks jau paprastas. Akordeonui repertuaro yra mažokai. Šių dienų kompozitoriai rašo labai modernias kompozicijas akordeonui, su kuriomis gal ir sunkoka prieiti prie klausytojo. Akordeonas „kaltinamas“ jaunyste, todėl nėra jam sukurtos senos klasikinės muzikos. Tačiau šis instrumentas turi savo mažąją klasiką, nors jai gal tik 50–60 metų. Anot Eglės, tai tikras lobynas ir jį žmonėms reikia atverti dažniau.
Kelias į Prancūziją
Eglės kelias į Prancūzijos akordeono mokyklą ne visai įprastas. Baigusi S. Sondeckio menų gimnaziją mergina įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Vos pradėjusi studijas, išvyko į pasaulio akordeono čempionatą Šveicarijoje. Ten sutiko vieną žymiausių akordeono pedagogų prancūzą Frederiką Dešampą, kuris turi visiškai skirtingą požiūrį į akordeono valdymą, garso išgavimą. Eglė konkurse neliko nepastebėta. Talentinga mergina laimėjo trečią vietą. Po konkurso prie jos priėjo F. Dešampas ir ir pasakė: „Tu šiandien padarei viską, ko aš bandau išmokyti savo studentus. Tu turi atvažiuoti pas mane“.
Jaunoji muzikantė apie šį pedagogą žinojo, bet niekada net nesvajojo, kad galėtų pas jį mokytis. Akordeono korifėjus dėsto privačiai. Grįžusiai į akademiją, merginai prancūzas parašė, kad turi atvažiuoti pas jį bent porai savaičių. Tai buvo kažkas neįtikėtino. Prieš Kalėdas Eglė jau buvo pas jį ir per dvi ten praleistas savaites suprato, kad čia yra tai, ko jai reikia. Mergina iš dėstytojo išgirdo žodžius, kurie pakeitė jos ateities planus: „Dabar tavo laikas groti, užauginti savo lygį dar labiau. Tu baigei mokyklą, dabar turi nuoširdžiai dirbti“.
Eglė nutraukė studijas akademijoje ir išvyko į privačią mokyklą šalia Paryžiaus, kurioje studijavo beveik trejus metus.
„Negaliu žodžiais apsakyti, ką aš gavau. Dabar aš valdau tai, ką darau. Sudėjus dvi mokyklas – lietuviškąją mokytojos Marytės Markevičienės, fortepijono mokytojos (lygiagrečiai mokiausi fortepijono) Raimondos Sližienės ir prancūziškąją, kuri yra visiškai skirtinga nuo Lietuvos, Rusijos akordeono mokyklos – tai geriausias komplektas, ką galėjau gauti“, – vertina savo patyrimą muzikantė.
Jau beveik metai, kai ji įsikūrė Uverne regione, nutolusiame nuo Prancūzijos sostinės per 5–6 valandas. Ten ji moko akordeono meno vaikus, studentus, koncertuoja. Dėsto privačioje mokykloje, kuri priklauso pirmajam jos buvusio dėstytojo mokytojui Žakui Marne. Kartais nueina pas jį pasikonsultuoti. Jis nesikiša į Eglės kūrybinį procesą, bet konsultuoja dėl atlikimo technikos.
Prestižinių konkursų laureatė
Akordeonistė pastebi, kad vieniems atlikėjams reikia arenų ir blizgučių. Ji nori būti profesionalioje scenoje, būti įvertinta akordeono pasaulyje. Koncertuoja Prancūzijoje, Italijoje, Šveicarijoje. Laimėjus konkursą Italijoje, kaip specialus prizas pasiūlyti du koncertai Kanadoje. Dabar derinamas jų laikas.
Eglė pasakoja, kad akordeono virtuozai turi keturis stipriausius konkursus, ir šiaulietė yra visų jų prizininkė. Tai „Pasaulio trofėjus“, kuriame 2015 metais laimėjo trečią vietą. „Pasaulio taurėje“ laimėjo trečią vietą, o šįmet Kaune – antrą. Viename seniausių konkursų Klingenthal Vokietijoje pavasarį laimėjo trečią vietą, o jau minėtame Italijos „Pif Castelfidardo“ – pirmą vietą.
Ją ypač džiugina pirmoji vieta, nes dešimtmečius vykstančiame konkurse ji – vienintelė nugalėtoja iš Lietuvos. Tokie laimėjimai suteikia sparnus. Kad galėtų pasiekti tokių rezultatų, akordeonistė dvejus metus dirbo užsidariusi, lavino techniką. Jai ypač svarbu, kad laimėjimas pasiektas grojant nauja prancūziška technika, kuri norma taps gal tik po kelių dešimtmečių. Eglė didžiuojasi, kad šia grojimo maniera pavyko įtikinti žmones ir būti įvertintai.
Eglė pasakoja, kad tarp laimėtojų paprastai merginų yra labai mažai, nes jų mažiau groja. Dažniausiai konkurso kategorijoje iš 20 atlikėjų iš merginų būna ji viena arba dar viena akordeonistė.
Savo žinias nori parvežti į Lietuvą
Atlikėja pastaruoju metu Šiauliuose koncertuoja retai. Lapkritį žada grįžti į Šiauliuose vyksiantį festivalį „Linksmasis akordeonas“ ir surengti solinį koncertą.
Kai pradedame kalbėti apie jos instrumentą, mergina prisipažįsta, kad tai jai skaudi tema. Savo akordeono talentinga muzikantė neturi. Geros valios žmonės nupirko instrumentą S. Sondeckio menų gimnazijai, kad Eglė galėtų juo naudotis. Nors mokyklą jau baigė, M. Markevičienei padedant dar vis leidžiama merginai juo naudotis, tačiau šį instrumentą atlikėja jau „išaugo“. Ji atskleidžia, kad kai esi 15–16 metų, rėmėjų rasti lengviau.
„Svarsčiau, gal į kokį fabriką važiuoti uždarbiauti. Akordeonas kainuoja 16–17 tūkstančių eurų. Kiek metų aš turėčiau dirbti? Tada man jau akordeono nebereikės, nes būsiu praradusi visus įgūdžius“, – svarsto pasaulinio lygio atlikėja. Išeities dar nesugalvojo. Su savo buvusia mokytoja bandė kreiptis ir į miesto valdžią. Visi pritaria, kad reikia kažką daryti, galvoti, bet greit pamiršta. Eglė sako, kad galėtų Šiauliuose ir dažniau pagroti, jei tik pakviestų, tikina, niekada neatsisakanti. Ji dėkinga miestui už skirtą stipendiją, kitą Savivaldybės, Kultūros skyriaus pagalbą.
„Šiauliai – mano namai. Man taip smagu grįžti, susitikti mokytojus. Ką aš besakyčiau, mano pradžia, mano formavimasis buvo čia, Šiauliuose“, – tikina Eglė.
Ji prisimena, kaip daug metų grojo „Centro Šokoladinėje“. Tai nebuvo mokykla, tai buvo atvira erdvė, kur galėjo susirinkusiems žmonėms groti ir išreikšti save, savo muziką. Jai be galo gaila, kad „Centro Šokoladinės“ neliko. Jai liūdna, kad vakare miestas tuščias. Muzikantei norėtųsi, kad Šiauliuose, kaip didmiestyje, vyktų daugiau kultūrinių renginių. Tačiau net pavažinėjusi po pasaulį mergina nemano, kad Šiauliai – provincija. „Man – tai „pačiausias“ miestas. Nei per didelis, nei per mažas. Visur gali patekti pėsčiomis...“
Kol kas Eglė ne tik siekia profesinių aukštumų, garsina Lietuvos ir Šiaulių vardą pasaulyje, bet ir mokosi prancūzų kalbos. Kalbėti prancūziškai dar reikia pastangų, nors supranta viską. Mokykloje šios kalbos nesimokė. Dėstytojas F. Dešampas kalbėjo angliškai, kaip ir jo komanda, suvažiavusi iš įvairių šalių. Tačiau Uverne regione, kur dabar gyvena, visi kalba tik prancūziškai, tad pradžia buvo sudėtinga.
Nepaisant pasaulinių scenų vilionės, talentinga akordeonistė Eglė Bartkevičiūtė savo ateitį įsivaizduoja tik Lietuvoje. Gal ne po metų ir ne po kitų, gal po dešimtmečio... „Aš išvykau susirinkti dalykus, kuriuos galėčiau parvežti čia. Savo sukauptomis žiniomis norėčiau dalytis Lietuvoje“, – ryžtingai sako muzikantė.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Eglė Bartkevičiūtė niekada nesigailėjo pasirinkusi akordeoną. Nors iki šiol nuosavo akordeono talentinga muzikantė neturi.
Talentinga akordeonistė Eglė Bartkevičiūtė trečius metus siekia profesinių aukštumų Prancūzijoje.
Šiaulietė E. Bartkevičiūtė sako, kad grodama siekia sukelti žmogui jausmus, kažką jame pažadinti, per muziką sukelti asociacijas.