
Naujausios
„100 metų – man ar Lietuvai?“ – šmaikštavo šimtametė
Naujosios Akmenės miesto gyventoja Adelė Jonaitienė, per gimtadienį apdovanota tautine juosta su užrašu „100 metų“, nustebino sveikintojus sąmoju: „Bet neužrašyta, kam tas šimtas metų – man ar Lietuvai?“ Ir aiškino, kad turbūt Lietuvai, nes juosta tautiškai raštuota.
Ilgaamžė prisimena matytus Prezidentą Antaną Smetoną, rašytoją, visuomenės veikėją Gabrielę Petkevičaitę-Bitę. Daug žinojo apie poetės Salomėjos Nėries ir jos vyro skulptoriaus Bernardo Bučo šeimą, nes bendravo su jų sūnumi Sauliuku, kai tėvas atsiveždavo į gimtuosius Smilgius Panevėžio rajone.
Vytautas RUŠKYS
vytautas@skrastas.lt
Penkiaaukščio namo bute aplankyta A. Jonaitienė nebuvo kalbi. Prastai begirdi.
Apie šimtametės gyvenimą papasakojo globojanti dukra Romualda Kravčenko.
Prakalbus apie sąsajas su visos valstybės šimto metų sukaktimi, dukra pakartojo mamos ne kartą sakytus žodžius: „Kai aš gimiau, atsinešiau Lietuvą“.
Šimtametė kartojo savo mamos prisiminimą, kaip atėjo į pasaulį per saulės tekėjimą
Gimtinė – Panevėžio rajono Smilgių apylinkės. Mergaitė teįgijo pradinį išsimokslinimą.
Nors vis norėjo daugiau. Užtat net po kelių dešimtmečių, paauginusi vaikus, nepabūgo su jais lankyti tą pačią mokyklą, kad turėtų aštuonmetį išsilavinimą.
„Gal tik mums, vaikams, atrodė keistai, kai ir mamai mūsų mokytojos rašydavo pažymius“, – mena R. Kravčenko.
Jos mama ir dainuodavo. Dar šiandien užtraukia: „Sėdėjau aš daržely, sėdėjau tarp gėlių“. Vaidindavo mėgėjų spektakliuose. Mėgo keliauti. Autobuse praleisdavo ne vieną savaitę. Ir lėktuvu skridusi. Labai įsiminė Gruzijos kalnus. Iš ten parsivežė ir augino Smilgiuose nematytą arbatkrūmį. Leningrado Ermitaže džiaugėsi meno vertybėmis. Tik neišsipildė svajonė – laivu nukakti pas tėvo brolį į Ameriką.
Kolūkyje dirbo lauko darbus. Keturiolika metų praleido netoli namų veikusioje plytinėje. Nešiojo paštą. Prieš pat pensiją šėrė kolūkio veršius.
Laisvesniu laiku ausdavo. Iki šiol neišardytos audimo staklės.
Žiauriausias laikmetis buvęs – karas ir pokaris. Į trobą miškuose ginkluoti vieni ateidavo, kiti išeidavo. Svarbiausia buvo visus pavalgydinti, leisti išsidžiovinti, apšilti. Ir kuo mažiau kalbėti apie kitus.
„Netgi aš atsimenu susišaudymus, kartą per susišaudymą dužo langų stiklai, o mama paskubėjo mane lovelėje apmėtyti vatinėmis antklodėmis – kad kulkos jose įstrigtų“, – pasakoja R. Kravčenko.
Gimtuosiuose Smilgiuose nugyveno iki 90 metų. Kol tuomet vaikai įkalbėjo palikti visus ūkio darbus. Iki tol ilgaamžė vis pajėgė daržus apsodinti, derlių sudoroti. Pati dalgiu šienaudavo, nes išlaikė ir arklį. Jis buvo tarsi brangenybė. Šeima turėjo atiduoti kelis arklius pokaryje besikūrusiam kolchozui, o kai po kelių dešimtmečių jis griuvo, moteris už pajų išprašė duoti bent vieną arklį.
Juo suveždavo pašarą ir karvei. Kai ją parduoti vaikai prikalbino mamą ir lengviau atsiduso – nebesitampys, o po kelių dienų iš kaimynų išgirdo: senoji slapčia nusipirko ožką.
Darbuose ilgaamžę sustabdė vyro mirtis. Tada ir sutiko palikti vienkiemį laukuose netoli Smilgių, persikelti į dukros butą su patogumais Naujojoje Akmenėje.
Bemaž irgi šimtametės trobos neskubama parduoti. Su rūsiais, mūriniais ūkio statiniais. Ir viskas tvarkinga, nors jau dešimtmetis kaip tuščia.
„Nukabink spyną nuo durų ir vėl gyvenk, nors žinome, kad niekas iš mūsiškių nebeįsikursime, – sakė R. Kravčenko. – Parduosime tik tada, kai mama su namais atsisveikins – tik ten vešime pašarvoti. Iš kur iškeliavo jos tėvai, kiti artimieji“.
Prakalbusi apie neišvengiamą dalyką, R. Kravčenko atskleidžia neįprastą šeimos paslaptį.
„Visa mūsų giminė bijome gimtadienių, drebame, kai jie artėja – nes tuomet kas nors miršta“, – sakė R. Kravčenko.
A. Jonaitienė turėjo 6 vaikus. Tą dieną, kai vienas iš jų gimė, kitas numirė. Vienas iš broliukų atėjo į pasaulį, kai mirė senelis. Kai A. Jonaitienė minėjo 60-metį, į amžinybę iškeliavo jos mama. R. Kravčenko sukako 50 metų ir atsisveikino su seserimi.
„Užtat nelaukiau savo 70-ojo gimtadienio, bijojau tądien netekti mamos, – sakė R. Kravčenko. – Iš tikro tuo metu buvo susilpnėjusi, daktarai sakė būti pasiruošus...“
Vis dėlto viskas baigėsi gerai. Gal baigėsi sutapimai. Vis dėlto R. Kravčenko dėl jų ruošiasi kreiptis į ekstrasensę, sužinoti, kodėl būtent jų šeimoje.
A. Jonaitienės gimtinė Smilgiai plačiai žinoma rašytojos, visuomenės veikėjos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gyvenimu.
Į jos dvarą, mena A. Jonaitienė, mamos buvo siunčiama parnešti vaistų negaluojantiems gyvuliams ar net kuriam iš namiškių. G. Petkevičaitė-Bitė turėjo gydomųjų receptų, kaip suruošti iš žolių, medžių žievių ir kitokių augalų. Turėjo pagalbininkų jiems rinkti, viralams virti.
Ilgaamžės dukra R. Kravčenko, kuriai dabar 70 metų, mena savo babutę pasakojus, kaip už uždirbtus pinigus, taip pat kitų turtingesnių aplinkinių žmonių aukas, buvo išmokslintas talentingas, bet neturtingas vaikas Bernardėlis. Tapo garsiu skulptoriumi.
Tas pats Bernardas Bučas vėliau mėgo lankytis Smilgių apylinkėse. Pas čia gyvenusius tėvus, o kai jie išėjo amžinybėn – pas brolį, bet mielai bendravo su visais vietiniais.
Saviškiu Smilgiuose buvo laikomas ir kraštiečio sūnus Sauliukas. Toks savas, kad ir suaugęs vietinių vadintas mažybiniu vardu.
Jo mamos poetės Salomėjos Nėries neteko pamatyti. Smilgiškiai dėl šeimos iširimo kaltino laikmetį. Nesmerkė, kam rašytoja atsisakė amžinųjų įžadų ir gyveno su kitu vyru Rusijoje.
„Supraskim, kaip karo laikais buvo sunku išsilaikyti vienai moteriai kažkur apie Maskvą – reikėjo prieglobsčio“, – sakė R. Kravčenko.
A. Jonaitienė Smilgiuose matė Antaną Smetoną. Jis lankydavosi G. Petkevičaitės-Bitės dvare. Prezidentas skanumynais džiugindavo kaimo vaikus. Jiems iš arkliais traukiamo vežimo buvo pasviedžiama saldainių, barankyčių.
Kartą A. Smetona pakalbino mažąją. Davė 500 litų, pasakė: „Parnešk mamai“.
Pinigus paėmusi mama pažadėjo: „Kai užaugsi, kai ką nupirksime“.
Tačiau iš atminties dingo, koks buvęs tas pirkinys už Prezidento pinigus.
Autoriaus nuotr.
Į klausimą: „Tai kiek Tamstai metų?“, Adelė Jonaitienė atsakė su humoru: „Ale jau keli šimtai“.
Romualda Kravčenko papasakojo, kaip mamai per šimtąjį gimtadienį gauta juosta priminė Lietuvos šimtmetį.