Diana Tiškovaitė: „Nenorėjau būti įrankis“

Dia­na Tiš­ko­vai­tė: „Ne­no­rė­jau bū­ti įran­kis“

Lie­tu­vo­je kaip te­le­vi­zi­jos pro­jek­to „Trium­fo ar­ka“ da­ly­vė, Tais vaid­mens kū­rė­ja Lie­tu­vos ope­ros ir ba­le­to teat­re pa­sta­ty­to­je Geor­go Frid­ri­cho Hen­de­lio ope­ro­je „Alek­sand­ro puo­ta“ ži­no­ma, Ba­ro­ko ir Bal­ti­jos ka­me­ri­nia­me teat­re dai­na­vu­si kel­miš­kė so­lis­tė Dia­na Tiš­ko­vai­tė tik ma­žą sa­vo gy­ve­ni­mo at­kar­pą nau­do­jo­si dau­gy­be stai­ga at­si­vė­ru­sių du­rų.

Vie­ną die­ną su­pra­to, jog ne­no­ri bū­ti įran­kiu re­ži­sie­rių ran­ko­se. Su įžy­my­bė­mis ar to­kiais sa­ve lai­kan­čiais kil­ti į sce­ną truk­dė vi­di­nis kuk­lu­mas ir vi­di­nės lais­vės troš­ki­mas.

Auk­si­nio bal­so sa­vi­nin­kė pa­su­ko sa­vo ke­liu – į žmo­gaus dva­sios pla­tu­mas, kur me­nas ku­ria­mas be gaš­lu­mo ir ne­švan­ky­bių, kur pa­klūs­ti tik sa­vo sie­los pa­jau­toms.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Po­sū­kis į sie­los li­tur­gi­ją

Su­te­mo­je sken­din­tis Prie­nų vien­kie­mio so­das. Ant su­ri­kiuo­tų suo­lų ei­lių dau­giau kaip šim­tas žmo­nių lau­kia prem­je­ros. Švie­sų efek­tai so­do me­džius nu­ta­po si­dab­ro spal­va. Vaiz­das – lyg pa­sa­ko­je.

Pa­si­girs­ta pui­kiai de­ran­tys so­lis­čių bal­sai. Gies­mė­je iš­ver­kia­mas Ma­ri­jos skaus­mas, ma­tant ken­čian­tį prie kry­žiaus pri­kal­tą sa­vo sū­nų.

Tarp gies­mių įsi­ter­pia so­cia­li­nę at­skir­tį pa­ti­rian­tys žmo­nės, vi­siš­kai ne­su­si­ję su me­nu ir sce­na. Jie pa­si­da­li­ja sa­vo skaus­mu ir įve­ria sa­vo ka­ro­liu­ką į bend­rą švie­čian­tį ro­ži­nį.

Tai įspū­džiai iš Žo­li­nės iš­va­ka­rė­se įvy­ku­sio Dia­nos Tiš­ko­vai­tės sak­ra­li­nio teat­ro prem­je­ros „Sto­vi mo­ti­na“.

Ne­se­niai Dia­nos Tiš­ko­vai­tės va­do­vau­ja­ma aso­cia­ci­ja „Mu­zi­kos ga­lia“ įkū­rė sak­ra­li­nį teat­rą. Pir­ma­sis šio teat­ro spek­tak­lis li­tur­gi­nio him­no mal­da „Sto­vi mo­ti­na“ pa­ro­dy­tas Prie­nų vien­kie­my­je ir Ty­tu­vė­nų vie­nuo­ly­no kie­me.

Dvi so­lis­tės – sop­ra­nas Dia­na Tiš­ko­vai­tė ir me­co­sop­ra­nas Faus­ta Sa­vic­kai­tė – at­li­ko de­šimt mu­zi­ki­nių nu­me­rių. Įgy­ven­di­nant pro­jek­tą dir­bo 25 žmo­nės. Tarp jų ir sce­nog­ra­fė, kos­tiu­mų au­to­rė M. Ru­ba­vi­čiū­tė, elekt­ro­ni­nės mu­zi­kos pro­gra­muo­to­jas M. Ba­ra­naus­kas ir Prie­nų vien­kie­mio bend­ruo­me­nės ,,Iš­li­ki­mas“ šei­mi­nin­kė J. Ske­ber­die­nė.

Pro­jek­tas skir­tas so­cia­li­nę at­skir­tį pa­ti­rian­tiems žmo­nėms: neį­ga­lie­siems, sen­jo­rams, vai­kų na­mų auk­lė­ti­niams, bu­vu­siems al­ko­ho­li­kams ir nar­ko­ma­nams. Tai sa­vo­tiš­ka mal­dos ir re­gi­nio sin­te­zė, pa­mąs­ty­mas, ko Die­vo sa­vo mal­do­je pra­šo vie­ni­šas vai­kas, ku­rio tė­vai jį pa­li­ko glo­bos na­muo­se, ko­kios pa­gal­bos ieš­ko al­ko­ho­li­ko žmo­na, neį­ga­lio­jo ve­ži­mė­ly­je su­kaus­ty­tas žmo­gus, bu­vęs ka­li­nys ar tuš­tė­jan­čių kai­mų se­nu­kai.

„Sak­ra­lus teat­ras Lie­tu­vo­je nė­ra po­pu­lia­rus. To­kiems pro­jek­tams sun­ku ras­ti rė­mė­jų. Ir vals­ty­bė ne­la­bai no­ri rem­ti. Bet teat­ras žmo­gui pa­de­da su­pras­ti li­tur­gi­nį teks­tą, to­dėl ir nu­spren­džiau puo­se­lė­ti sak­ra­li­nio teat­ro tra­di­ci­jas,– teat­ro įkū­ri­mo prie­žas­tis aiš­ki­na Dia­na. – Tai sa­vo­tiš­kas ma­no dva­si­nės ke­lio­nės, pra­si­dė­ju­sios dar Ro­kiš­ky­je, kai mo­kiau­si var­go­ni­nin­kės spe­cia­ly­bės, tę­si­nys. Stu­di­juo­da­ma vo­ka­lą Klai­pė­dos uni­ver­si­te­te, vė­liau dirb­da­ma, dai­nuo­da­ma ope­rą pro­fe­sio­na­lio­se sce­no­se, sak­ra­li­nę mu­zi­ką bu­vau šiek tiek pri­mir­šu­si.“

Pra­dė­ju­si dirb­ti sa­va­ran­kiš­kai at­li­kė­ja sa­ko tu­rė­ju­si il­gai gry­nin­tis, su­vok­ti, kas ji, kam ji, kas jai ge­riau­sia. Kai su­vo­kė, su­kū­rė sak­ra­li­nį teat­rą. Sak­ra­li­nio teat­ro mal­dą „Sto­vi mo­ti­na“ bran­di­no apie tre­jus me­tus. Po sėk­min­gos prem­je­ros so­lis­tė, ma­tyt, bus pa­nei­gu­si mi­tą, jog sak­ra­lus teat­ras – ne­po­pu­lia­rus.

Mal­da, pa­teik­ta kaip so­cia­lus ir bend­raž­mo­giš­kas reiš­ki­nys, tiek Prie­nų vien­kie­my­je, tiek Ty­tu­vė­nuo­se su­lau­kė dau­gy­bės žiū­ro­vų.

„Trium­fo ar­ka“ at­vė­rė daug du­rų

Bai­gu­si vo­ka­lo stu­di­jas Klai­pė­dos uni­ver­si­te­te, D. Tiš­ko­vai­tė grį­žo į gim­tą­ją Kel­mę. Čia dės­tė ti­ky­bą, vė­liau įsi­dar­bi­no vo­ka­lo mo­ky­to­ja me­no mo­kyk­lo­je, vai­di­no ir dai­na­vo Kel­mės ma­ža­ja­me teat­re. Čia dirb­da­ma pa­te­ko į Lie­tu­vos te­le­vi­zi­jos pro­jek­tą „Trium­fo ar­ka“. Ko­mi­si­ją su­ža­vė­jo jos bal­sas ir ypa­tin­gų ba­ro­ko ope­ros ari­jų pa­si­rin­ki­mas.

At­li­kė­ja iš ne­di­de­lio Že­mai­ti­jos mies­te­lio kaip ly­gia­ver­tė sto­vė­jo ša­lia sce­nos gran­dų, su­kū­ru­sių ne vie­ną pa­grin­di­nį vaid­me­nį di­džiuo­siuo­se Lie­tu­vos teat­ruo­se. Pa­te­ko į fi­na­lą. Bet pri­zi­nes vie­tas už­lei­do ki­tiems.

Po sėk­mės te­le­vi­zi­jos pro­jek­te dai­ni­nin­kei at­si­vė­rė daug du­rų. Te­ko rink­tis, ar lik­ti Kel­mės ma­ža­ja­me teat­re, kur iki tol dir­bo, ar ban­dy­ti plauk­ti į pla­tes­nius van­de­nis.

Dia­na at­si­sa­kė dar­bo Kel­mės ma­ža­ja­me teat­re, nors iki šiol jį su nos­tal­gi­ja pri­si­me­na: „Jau­nas, svei­kas ko­lek­ty­vas. Man la­bai daug pa­dė­jo, kai da­ly­va­vau „Trium­fo ar­ko­je“. Džiau­giuo­si, kad ta­po pro­fe­sio­na­liu teat­ru.“

Da­ly­vau­da­ma „Trium­fo ar­ko­je“ su­si­pa­ži­no su dau­ge­liu įta­kin­gų žmo­nių. Pa­žin­čių ra­tą iš­plė­tė ir šian­die­ni­nio Ope­ros ir ba­le­to teat­ro di­rek­to­riaus Jo­no Sa­ka­laus­ko Kra­žiuo­se ren­gia­mi ope­ri­nio dai­na­vi­mo kur­sai.

Dia­na pa­kvies­ta į Lie­tu­vos ope­ros ir ba­le­to teat­rą at­lik­ti Tais vaid­me­nį G. F.Hen­de­lio ope­ro­je „Alek­sand­ro puo­ta“. Ten su­si­pa­ži­no su di­zai­ne­riu Juo­zu Stat­ke­vi­čiumi, ku­ris la­bai įmant­riai pa­puo­šė: gal­vą spau­dė 3 ki­log­ra­mų svo­rio pe­ru­kas.

Vals­ty­bi­nio ba­ro­ko teat­ro va­do­vas Vik­to­ras Ge­ra­si­mo­vas pa­kvie­tė at­lik­ti Va­gaus vaid­me­nį An­to­nio Vi­val­džio ope­ro­je. Ten su­si­pa­ži­no su re­ži­sie­riu­mi Gin­ta­ru Var­nu. Spek­tak­lis bu­vo po­li­ti­zuo­tas ir su­si­lau­kė ne vie­no skan­da­lo. „Ta­da ir su­pra­tau, kad at­li­kė­jas yra tik įran­kis re­ži­sie­riaus ran­ko­se“, – sa­ko D. Tiš­ko­vai­tė.

Su Jo­no Sa­ka­laus­ko ka­me­ri­niu teat­ru Dia­na su­vai­di­no Kleo­pat­rą G. F. Hen­de­lio ope­ro­je „Ju­li­jus Ce­za­ris“. Jos sce­nos par­tne­ris bu­vo Ce­za­rio vaid­me­nį at­li­kęs Al­gir­das Bag­do­na­vi­čius.

„Šis vaid­muo man bu­vo di­džiu­lė do­va­na kaip ba­ro­ki­nės mu­zi­kos at­li­kė­jai ir in­terp­re­ta­to­rei“, – me­na Dia­na. Su ja dir­bo pui­ki re­ži­sie­rė R. But­kus, ku­ri la­bai pa­si­ti­kė­jo ir įžvel­gė jos ak­to­ri­nį po­ten­cia­lą. Už­si­mez­gė gra­žus kū­ry­bi­nis bend­ra­dar­bia­vi­mas.

Lais­vės gurkš­nis

Ta­čiau po tre­jų me­tų ak­ty­vios veik­los at­li­kė­ja ap­si­spren­dė tap­ti vi­siš­kai lais­va kū­rė­ja.

– Ar vien to­dėl, kad tu­rė­jo­te sa­vo nuo­mo­nę, at­si­sa­kė­te to­liau dai­nuo­ti pro­fe­sio­na­lio­se sce­no­se?

– Su­si­dė­jo dau­gy­bė prie­žas­čių. Lie­tu­vo­je Lie­tu­vos at­li­kė­jas ne­ger­bia­mas. Kar­tais že­mi­na­mas at­vi­ru teks­tu, ypač jei­gu yra iš ma­žo mies­te­lio. Jam iš kar­to pri­lip­do­ma kai­mie­čio eti­ke­tė. Tu­ri bū­ti de­šimt kar­tų pra­na­šes­nis už mies­tie­tį, kad ta­ve ver­tin­tų.

Be to, teat­ruo­se prio­ri­te­tai ati­duo­da­mi už­sie­nio at­li­kė­jams. Su­ku­ri vaid­me­nį – gau­ni vos po­rą išė­ji­mų į sce­ną. Ki­tus kar­tus dai­nuo­ja, pa­vyz­džiui, aust­ras ar­ba gru­zi­nė, ku­riai ski­ria­mas au­to­mo­bi­lis, vieš­bu­tis ir di­de­lis ho­no­ra­ras. O aš glau­džiau­si vie­nuo­ly­ne ir tai mo­kė­jau po 40 li­tų už nak­tį. Ke­lis mė­ne­sius va­ži­nė­jau į Vil­nių, o ho­no­ra­ras už vaid­me­nį – 1200 li­tų.

Kar­tais pa­žiū­rė­ję ma­no pro­gra­mą žiū­ro­vai ir­gi ste­bi­si, ko­dėl aš ne Vil­niu­je. Ne­tu­riu tiks­lo už­ka­riau­ti aka­de­mi­nių sce­nų. Ne­su tiek įžū­li. Stab­do vi­di­nis kuk­lu­mas.

Dirb­da­ma sa­va­ran­kiš­kai aš ga­liu tu­rė­ti sa­vo nuo­mo­nę ir lais­vai ją reikš­ti, ne­bi­jo­da­ma, kad kas nors ma­ne iš­mes iš dar­bo.

Be to, ga­liu duo­ti va­lią sa­vo kū­ry­bi­nėms ga­lioms, kur­ti gra­žius da­ly­kus, be gaš­ly­bių, sek­so ir ki­tų nei­gia­mas emo­ci­jas ke­lian­čių da­ly­kų, at­ras­ti daug dva­sios lo­bių, už­siim­ti edu­ka­ci­ne veik­la.

– Bet juk rei­kia iš kaž­ko gy­ven­ti...

– Gy­ve­nu iš sa­vo in­di­vi­dua­lios veik­los: dai­nuo­ju šven­tė­se, pri­va­čiuo­se va­ka­rė­liuo­se, bend­ro­vių ren­gi­niuo­se. Su­si­da­rau gra­fi­ką ke­liems mė­ne­siams į prie­kį. Ne­rei­kia nei rek­la­mos, nei va­dy­bi­nin­ko. Rek­la­ma pa­sklin­da iš lū­pų į lū­pas.

Pro­jek­ti­nei veik­lai gau­na­mos lė­šos ne­pa­pil­do as­me­ni­nės pi­ni­gi­nės. Jos ski­ria­mos tik pro­jek­to įgy­ven­di­ni­mui. Bet mo­bi­laus bend­ra­min­čių teat­ro ir edu­ka­ci­nės veik­los man rei­kia tam, kad pa­ti aug­čiau.

Aso­cia­ci­ja „Mu­zi­kos ga­lia“ yra pa­ren­gu­si daug kon­cer­ti­nių pro­gra­mų. „Mu­zi­ki­nis de­ser­tas – ža­ga­rė­liai“, „Ret­ro mu­zi­kos Bu­či­nys“, "Po­kal­biai su sa­vo idea­lais“ ir ki­tų. Mū­sų dai­nas vis daž­niau trans­liuo­ja Lie­tu­vos ra­di­jas. Da­ly­va­vo­me Ža­ga­rės vyš­nių fes­ti­va­ly­je, ku­rio pro­gra­mą ro­do Lie­tu­vos te­le­vi­zi­ja.

Aso­cia­ci­jai pri­klau­so tik­ri ope­ros me­no fa­nai, no­rin­tys kur­ti ori­gi­na­lius pa­si­ro­dy­mus. Vie­na jų – Lie­tu­vos ra­di­jo lai­dos „Mu­zi­ki­nė dė­žu­tė“ ve­dė­ja ir at­li­kė­ja Faus­ta Sa­vic­kai­tė su­pa­žin­di­no su Ja­ros­la­vu Ce­cha­no­vi­čiu­mi, pa­ti­kė­ju­siu mū­sų aso­cia­ci­jos trio at­lik­ti jo kū­ri­nį „Ha­ba­ne­ra ma­mai“. Kar­tais šį kū­ri­nį kon­cer­tuo­se dai­nuo­ju vie­na. Ne­ma­žai mu­zi­kos įgro­tos for­te­pi­jo­nu do­va­no­jo Faus­tos vy­ras Alek­sand­ras Viz­ba­ras, jų duk­ra smui­ki­nin­kė Au­gus­ti­na Viz­ba­rai­tė taip pat pa­grie­žia mums įra­šuo­se. Tu­ri­me pui­kų inst­ru­men­ti­nį trio: Gra­ži­na Za­la­to­rie­nė (for­te­pi­jo­nas), Po­vi­las Gri­gas (smui­kas), To­mas Gri­gas (vio­lon­če­lė). Vi­si jie pro­fe­sio­na­lių sce­nų at­li­kė­jai, pe­da­go­gai, dir­ban­tys Teat­ro ir mu­zi­kos aka­de­mi­jo­je, Kau­no mu­zi­ki­nia­me teat­re, Gin­ta­ro Rin­ke­vi­čiaus or­kest­re.

Pa­ti dar ku­riu ir vi­deok­li­pus, juos ga­li­ma pa­ma­ty­ti ,,You tu­be“ plat­for­mo­je.

„Už­bur­to­ji flei­ta“ pra­dė­jo so­cia­li­nius pro­jek­tus

– Į sak­ra­li­nio teat­ro prem­je­rą „Sto­vi mo­ti­na“ įtrau­kė­te Gru­pi­nio gy­ve­ni­mo na­mų, Neį­ga­lių­jų drau­gi­jos, Vai­kų glo­bos na­mų, Vai­ko ir šei­mos ge­ro­vės cent­ro lan­ky­to­jus. Kaip ki­lo min­tis kur­ti drau­ge su so­cia­li­nę at­skir­tį pa­ti­rian­čio­mis žmo­nių gru­pė­mis?

– Po­rei­kį bend­rau­ti su šio­mis gru­pė­mis pa­ju­tau, kai prieš ke­le­tą me­tų Kel­mė­je pa­sta­čiau spek­tak­lį pa­gal Volf­gan­go Ama­dėjaus Mo­car­to „Už­bur­tą­ją flei­tą“, ku­ria­me vai­di­no prie pa­ra­pi­jos na­mų į už­siė­mi­mus be­si­ren­kan­tys vai­kai. Tuo spek­tak­liu pra­si­dė­jo edu­ka­ci­nė veik­la.

Vė­liau „Už­bur­tą­ją flei­tą“ pa­sta­čiau Vi­jur­kų vai­kų glo­bos na­muo­se, Pak­ruo­jo ra­jo­ne Pa­mū­šy­je, Za­ra­sų ra­jo­ne An­ta­za­vės glo­bos na­muo­se, Ne­pil­na­me­čių ko­lo­ni­jo­je Kau­ne.

Pa­mū­šy­je ir Šiau­lių "Ya­ma­hos" mo­kyk­lo­je su­ren­gė­me „Už­bur­to­sios flei­tos“ didžiuosius spek­tak­lius.

Sup­ra­tau, kad šioms žmo­nių gru­pėms ga­li pa­dė­ti me­nas. Tai sa­vo­tiš­ka te­ra­pi­ja nuo jų sie­los skau­du­lių ir pa­kly­di­mų. O man kaip at­li­kė­jai tai nau­jas de­guo­nies gurkš­nis.

– Aš­tuo­nio­li­ka nak­tų ren­gė­te ado­ra­ci­jas Ty­tu­vė­nų baž­ny­čios Po­pie­žiaus Jo­no Pau­liaus kop­ly­tė­lė­je. Kam Jums ši­to rei­kė­jo?

– Taip, kiek­vie­no mė­ne­sio 21 die­ną nuo 22 va­lan­dos va­ka­ro iki sep­ty­nių ry­to vyk­da­vo ado­ra­ci­jos, ku­rias trans­liuo­da­vo Ma­ri­jos ra­di­jas. Gie­do­da­vo­me, skai­ty­da­vo­me teks­tus. Tai tę­sė­si pu­sant­rų me­tų. Ne­leng­va bū­da­vo iš­tver­ti vi­są nak­tį. Bet ten at­ra­dau tik­rų sie­los lo­bių. Su­si­ti­kau su dau­gy­be ori­gi­na­lių, pro­tin­gų žmo­nių, ku­riems rei­ka­lin­ga mal­da ir ki­to­kia kū­ry­ba nei ta, ku­ri da­bar po­pu­lia­ri. Pa­vyz­džiui, ak­las žmo­gus at­kal­ba vi­są ro­ži­nį. Iš­mo­kęs at­min­ti­nai. Ši pa­tir­tis pa­dė­jo su­pras­ti, ko­kį me­ną aš no­rė­čiau ir ga­lė­čiau kur­ti.

As­me­ni­nis gy­ve­ni­mas – pa­skui

– O kaip Jū­sų as­me­ni­nis gy­ve­ni­mas? Bu­vo­te iš­te­kė­ju­si. Išau­gi­no­te sū­nų. Bet vis vie­na... Ar tai pa­de­da, ar truk­do kar­je­rai?

– Kaip ir vi­si žmo­nės no­rė­jau kur­ti sa­vo gy­ve­ni­mą, tu­rė­ti sa­vo na­mus. Ne­ma­nau, jog tai truk­dy­tų kar­je­rai, jei­gu ša­lia bū­tų su­pra­tin­gas žmo­gus. De­ja, iki šiol vie­na... Me­ni­nin­kai nuo­lat bū­na tarp žmo­nių, ta­čiau ne­re­tai yra vie­ni­ši. Pen­kio­li­ka me­tų po sky­ry­bų ne­tu­rė­jau net drau­go. Drau­gus man at­sto­jo tė­vai ir sū­nus, ku­ris nuo­lat kar­to­ja no­rįs, kad aš bū­čiau lai­min­ga.

Vi­sai ne­ti­kė­tai su­ti­kau žmo­gų, su ku­riuo drau­ga­vau prieš 23 me­tus. Tai sa­vo­tiš­ka at­ra­ma, nes, sū­nui iš­vy­kus stu­di­juo­ti, jau­čiu tuš­čio liz­do sind­ro­mą.

Sug­rį­žau į tė­vų na­mus. Čia tu­riu įsi­ren­gu­si ir kuk­lią stu­di­ją su mi­ni­ma­lia įran­ga. Jo­je kar­tais ku­ria­me ir vaiz­do kli­pus. Tu­riu sa­vo že­mės lo­pi­nė­lį. Ro­žy­ną. Le­van­dų plo­te­lį. Tai ma­no dar­bas ir ma­no poil­sis. Lais­vė­je ir­gi pri­va­lai tu­rė­ti sis­te­mą.

As­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Vi­so­je ša­ly­je ži­no­ma kel­miš­kė at­li­kė­ja Dia­na Tiš­ko­vai­tė nu­spren­dė kur­ti sak­ra­lius da­ly­kus.

Ba­ro­ki­nis pa­sti­šas.

De­ra sop­ra­no Dia­nos Tiš­ko­vai­tės (de­ši­nė­je) ir me­co­sop­ra­no Faus­tos Sa­vic­kai­tės bal­sai.

Tais vaid­muo G. F. Hen­de­lio ope­ro­je „Alek­sand­ro puo­ta.

Kleo­pat­ra (vi­du­ry­je) G.F. Hen­de­lio ope­ro­je „Ju­li­jus Ce­za­ris“.

Aso­cia­ci­jos „Mu­zi­kos ga­lia“ pro­fe­sio­na­lių at­li­kė­jų ko­lek­ty­vas.

Sak­ra­lio­jo teat­ro prem­je­ra „Sto­vi mo­ti­na“.