Kaip bibliotekininkė išgelbėjo mūsų moralę

Kaip bib­lio­te­ki­nin­kė iš­gel­bė­jo mū­sų mo­ra­lę

Li­gi­ta JUK­NE­VI­ČIŪ­TĖ

Ma­no pri­si­mi­ni­mai apie so­cia­lis­ti­nį rea­liz­mą yra gan ma­lo­nūs ir švie­sūs, gal šiek tiek ko­miš­ki. Taip at­si­ti­kio dėl to, kad au­gau pa­čia­me bran­džio­jo brež­ne­viz­mo pi­ke šei­mo­je, ku­ri tais lai­kais bu­vo ga­na pri­vi­le­gi­juo­ta.

Tė­tis Jo­nas Juk­ne­vi­čius, ki­lęs iš var­gin­gos be­že­mių vals­tie­čių dau­gia­vai­kės šei­mos Šven­čio­nių ra­jo­ne, gan leng­vai pa­da­rė no­menk­la­tū­ri­nę kar­je­rą ir man au­gant dir­bo kles­tin­čio ko­lū­kio ,,Pir­myn“ pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­ju ideo­lo­gi­jos klau­si­mais.

Kiek pa­me­nu, jo dar­bas bu­vo prii­mi­nė­ti į ko­lū­kį at­vyks­tan­čius bra­zaus­kus, gor­ba­čio­vus, vi­so­kius la­kū­nus ir moks­li­nin­kus iš vi­sos So­vie­tų Są­jun­gos ir de­monst­ruo­ti jiems, kaip sėk­min­gai ir šau­niai tvar­ko­si tas ko­lū­kis, o pa­tys ko­lū­kie­čiai gy­ve­na nuo­sa­vuo­se mū­ri­niuo­se na­muo­se ir va­ži­nė­ja de­fi­ci­ti­niais leng­vai­siais au­to­mo­bi­liais.

Ma­ma Da­nu­tė Juk­ne­vi­čie­nė dir­bo vyr.bu­hal­te­re Šiau­lių ke­lio­nių ir Eks­kur­si­jų biu­re. Tad tė­vai daug ke­lia­vo po bu­vu­sią So­vie­tų Są­jun­gą, o ir man te­ko vai­kys­tė­je va­sa­ras leis­ti ne tik kai­me pas se­ne­lius, bet ir pa­ma­ty­ti Kry­mą, pa­si­turkš­ti šil­tuo­se Juo­do­sios jū­ros van­de­ny­se.

Na­mie ne­bu­vo kal­ba­ma apie tai, kad ši san­tvar­ka yra blo­ga, ne­tu­rė­jom gi­mi­nė­je nei trem­ti­nių, nei bai­sių so­vie­tų oku­pa­ci­jos au­kų. Ma­mos te­ta su vy­ru, užau­gi­nę ma­mą, kai ji li­ko naš­lai­tė, bu­vo la­bai ti­kin­tys, ge­ri žmo­nės, jie vie­no­dai žmo­giš­kai ir su at­jau­ta, taip pat ir hu­mo­ru, pa­sa­ko­da­vo ir apie par­ti­za­nus, ir apie tuos, ku­rie juos me­džio­jo, o ypa­č šil­tai – apie vo­kie­čių ka­rei­vius, ku­rie jų at­min­ty­je iš­li­ko, kaip man­da­gūs, šva­rūs, ku­rie do­va­no­jo šo­ko­la­du­kus. Tie­sa, jau at­ga­vus ne­prik­lau­so­my­bę, ba­by­tė pa­pa­sa­ko­jo, kad kar­tą ji pa­dė­jo slap­čia pa­lai­do­ti par­ti­za­ną, už ką jau ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos val­džios bu­vo ap­do­va­no­ta ir gau­da­vo prie­dą prie pen­si­jos.

Tai­gi, aš au­gau pa­lai­min­go­je iliu­zi­jo­je, kad gy­ve­nu pui­kio­je ša­ly­je, kur ,,vi­sa­da švie­čia sau­lė ir dan­gus bū­na žyd­ras“, o, svar­biau­sia, kad ne­bū­tų ka­ro.

Pa­me­nu, kai mi­rė Leo­ni­das Brež­ne­vas, man bu­vo 11 me­tų, ne­vy­ko pa­mo­kos, li­kom na­mie ir su drau­ge nuo­šir­džiai ver­kėm, per te­le­vi­zo­rių žiū­rė­da­mos tie­sio­gi­nę Brež­ne­vo lai­do­tu­vių trans­lia­ci­ją, nes la­bai bi­jo­jom, kad da­bar ga­li pra­si­dė­ti ka­ras. To­dėl da­bar man ne­la­bai juo­kin­ga bū­na žiū­rint į sriū­bau­jan­čius Šiau­rės Ko­rė­jos žmo­nes, ku­rie liūd­nai mi­ni sa­vo va­do mir­ties me­ti­nes: su­pran­tu, kad kai ku­rie iš jų ver­kia nuo­šir­džiai.

Apie tai, kad šio­je san­tvar­ko­je kaž­kas ne taip, pir­mą kar­tą rim­tai su­si­mąs­čiau ko­kio­je 8 kla­sė­je. Mo­kyk­lo­je įve­dė nau­jo­vę – ap­si­lan­ky­mų ir už­kla­si­nių pa­mo­kų cik­lą Vie­šo­jo­je mies­to bib­lio­te­ko­je, Mu­zi­kos sky­riu­je.

Kar­tą ar du per mė­ne­sį mes ei­da­vom į tą bib­lio­te­ką su kla­se, o ten bū­da­vom su­pa­žin­di­na­mi su bib­lio­te­kos mu­zi­kos sky­riaus lo­by­nu – plokš­te­lė­mis su mu­zi­ka iš ki­no, ani­ma­ci­nių fil­mų, gal kla­si­ki­ne mu­zi­ka, da­bar tiks­liai ne­pa­me­nu. Pas­kai­tų te­mos ir tai, ko­kios mu­zi­kos klau­sy­si­me, bu­vo pa­ren­ka­mos pa­gal am­žių at­sa­kin­gų bib­lio­te­kos dar­buo­to­jų.

Tai­gi, kar­tą mes ap­si­lan­kė­me to­je bib­lio­te­ko­je, iš­klau­sė­me pa­mo­ką apie kaž­ko­kią ani­ma­ci­nių fil­mų mu­zi­ką, gal mus su­pa­žin­di­no su ru­sų kom­po­zi­to­riais, ku­rian­čiais mu­zi­ką vai­kams, ne­pa­me­nu tiks­liai, nes ne­bu­vo la­bai įdo­mu, gan vai­kiš­ka bu­vo ta mu­zi­ka, bet tiek to, iš­klau­sė­me man­da­giai ir smal­siai.

Ir ta­da, jau po pa­mo­kos, mes, ke­lios kla­sės mer­gai­tės ak­ty­vis­tės (ma­no drau­gė Gi­ta­na bai­gė mo­kyk­lą auk­so me­da­liu, be­je) pa­klau­sė­me tos bib­lio­te­kos dar­buo­to­jos, gal jie tu­ri plokš­te­lę su mu­zi­ka iš gar­saus so­vie­ti­nio fil­mo apie dvie­jų jau­nuo­lių mei­lę ,,Jūs ir ne­sap­na­vo­te“.

Tą fil­mą jau bu­vo­me ma­tę per te­le­vi­zo­rių, ten skam­bė­jo nuo­sta­bi A. Ryb­ni­ko­vo dai­na pa­gal Ra­bind­ra­na­to Ta­go­rės žo­džius. Pri­me­nu, kad mag­ne­to­fo­nų ne­tu­rė­jo­me, ten­kin­da­vo­mės tuo, ką pa­ro­dy­da­vo per te­le­vi­zo­rių, o to­ji dai­na mus bu­vo tie­siog už­bū­ru­si.

La­bai ap­si­džiau­gė­me, kai to­ji mo­te­riš­kė pa­sa­kė, kad bib­lio­te­ka tu­ri plokš­te­lę su mu­zi­ka iš ki­no fil­mo ir pa­pra­šė­me ją už­dė­ti pa­klau­sy­ti.

,,Ne, ne­ga­li­ma. Ši dai­na ir fil­mo ap­ta­ri­mas yra skir­ti vy­res­nių kla­sių moks­lei­viams, o jūs dar tik aš­tun­to­kės“, – pa­reiš­kė uo­lio­ji ideo­lo­gi­jos ir mū­sų mo­ra­lės ser­gė­to­ja.

Mes dar ban­dė­me mal­dau­ti, pra­šy­da­mos pa­klau­sy­ti tos dai­nos, ne­sup­ras­da­mos, kaip pa­pras­čiau­sia dai­na ga­li bū­ti skir­ta ,,to“ ar ,,ne to“ am­žiaus žmo­nėms, bet tas si­jo­nuo­tas ma­ku­la­tū­ri­nis Švon­de­ris bu­vo ne­pa­len­kia­mas.

Aš šį epi­zo­dą ir vai­kiš­ką nuo­sta­bą, su­mi­šu­sią su nuo­skau­da, pri­si­me­nu iki šiol ir ban­dau su­pras­ti, kas dė­jo­si tos mo­te­riš­kės gal­vo­je, nuo ko ji mus sau­go­jo? Juk mes ne­pra­šė­me nei ,,The Beat­les“, nei ,,Led Zep­pe­lin“, nei AB­BA, kur ga­lė­jo skam­bė­ti kaž­ko­kie už­ko­duo­ti im­pe­ria­lis­ti­nio lais­vės už­kra­to gar­sai, ga­lin­tys pa­veik­ti mus do­ras pio­nie­res, mū­sų są­mo­nę, są­ži­nę, mo­ra­lę ar iš­ti­ki­my­bę par­ti­jai.

Mes pa­pra­šė­me dai­nos iš so­vie­ti­nio fil­mo, skir­to jau­ni­mui, praė­ju­sio vi­sas cen­zū­ras ir pa­tik­ras, ly­riš­kos ir ne­kal­tos, ku­rio­je skam­bė­jo 19 am­žiaus gar­siau­sio in­dų poe­to ei­lės.

Ir iš­gir­do­me griež­tą ,,ne“. Šis epi­zo­das man iki šiol li­ko, kaip vie­nas bu­kiau­sių so­cia­lis­ti­nio idio­tiz­mo ap­raiš­kos epi­zo­dų, ku­rio gy­lio iš­ma­tuo­ti tie­siog neį­ma­no­ma.

Aleksandro OSTAŠENKOVO nuotr.

1985 metai.