
Naujausios
Laiptelis po laiptelio – į pripažinimą
Iš Radviliškio kilęs dizaineris Liutauras Salasevičius, kurio kurtais drabužiais puošiasi ne viena žinoma šalies ponia, jau antrą kartą išskirtines savo kolekcijas demonstravo gimtajame mieste.
Kūrėjas malonumu vadina tokius sugrįžimus į savo gimtinę ir šiemet čia pristatė jubiliejinę kolekciją „Madam pareis vėliau“. Lietuvoje sėkmingai kuriantis menininkas sako neįsivaizduojantis, kas turėtų nutikti, kad jis paliktų gimtąją šalį.
Laima AGANAUSKIENĖ
alaima@skrastas.lt
Liutauro „madam“ atkeliavo į Radviliškį
Kai Liutauras išvyko iš Radviliškio į sostinę, jam buvo 23-eji. Šiandien dizaineriui 38-eri. Jam išvykstant, ne viena radviliškietė šluostėsi išdavikišką ašarą, mat čia jis jau buvo spėjęs tapti daugelio merginų ir moterų dievuku.
Pradėjęs sau siūti dešimties metų, Liutauras žaibiškai prasiskynė kelią ir į pasipuošti mėgstančių moterų širdis. Juolab, kad radviliškietis ne tik stilingai puošė, bet ir išskirtinai kirpo bei šukavo, parinkdavo įdomesnių aksesuarų.
Žaibiškai užsikariavęs pripažinimą Radviliškio kirpykloje, kur buvo vienintelis kirpėjas vyras mieste, vėliau tokio pat sulaukė Šiauliuose, o iš ten iškurnėjo į Vilnių.
Ir čia jam nereikėjo rašyti gyvenimo aprašymų ir juo labiau varstyti darbo biržos durų – sostinėje savamoksliui kirpėjui pasiūlė darbą Grožio terapijos ir chirurgijos klinikos vadovė Sabina Repčenkienė, kvietė dirbti grožio salonas „Bolero“.
Radviliškiečiui sekėsi puikiai – pas jį šukavosi ir kirposi pramogų pasaulio įžymybės, politikų žmonos, verslininkės.
Kiek apšilęs kojas, vizažistas, kirpėjas ir dizaineris į pasaulį išleido savo pirmąsias dvi vakarinių suknelių kolekcijas. Po jų sekė vestuvinių suknelių kolekcijos pristatymas, o šiemet Vilniuje, apleistose profsąjungų rūmų patalpose ant Tauro kalno, kuris anksčiau buvo vadinamas Šmėklų kalnu, L. Salasevičius pristatė savo jubiliejinę, dešimtąją, kolekciją, kurią pavadino savo mados namų „Madam pareis vėliau“ pavadinimu.
Ši prabanga ir rafinuotumu alsuojanti aukštosios mados Liutauro kolekcija liepos 26-ąją buvo pristatyta ir Radviliškyje.
Tokio reginio Radviliškis ir gausiai susirinkę žiūrovai dar nebuvo matę – aukštos it nendrės, batais „žudikais“ avinčios merginos suko ratus stilizuotu podiumu, įrengtu papuoštoje rekonstruojamoje miesto aikštėje.
Savo gimtąjį miestą Liutauras nustebina jau antrus metus iš eilės – pernai per Burbiškio dvare vykusią Tulpių šventę taip pat buvo pademonstruota naujausia jo mados namų kolekcija. Tai buvo dizainerio dovana 450-ąjį jubiliejų švenčiančiam Radviliškio miestui.
Po šiųmetės kolekcijos pristatymo ne ką mažesnio siurprizo sulaukė ir L. Salasevičius – jam įteiktas mero Padėkos ženklas.
„Vilnius – ta pati provincija“
Prieš pat šiųmetės kolekcijos pristatymą Radviliškyje, per patį modelių rengimo ir puošimo įkarštį, L. Salasevičius prisėdo pokalbio su „Šiaulių kraštu“ ir atsakė į redakcijos klausimus.
– Antrą kartą savo kolekcijas pristatai Radviliškyje. Kas tai – duoklė gimtajam miestui?
– Priežastis labai aiški. Esu kilęs iš Radviliškio ir man tai nėra kokia nors duoklė, tai – malonumas, man labai smagu grįžti į vaikystės miestą.
Nepajutau didelio skirtumo demonstruodamas kolekciją Vilniuje ir Radviliškyje. Juk Vilnius – ta pati provincija, suvažiavusi į šį miestą. Ir aš atvažiavau iš provincijos.
Mano kolekcijos ne kartą demonstruotos Kaune, porą kartų Klaipėdoje, kartą – Palangoje.
– O, pavyzdžiui, Pakruojyje, Kelmėje?
– Ne. Nes kolekcijos demonstravimas yra didžiulis darbas. Tai tik iš šalies galbūt atrodo – va, atvažiavo mergų būrys šmutkes parodyt, o iš tiesų prie vieno pasirodymo dirba daugybė žmonių.
– Ar palaikai ryšius su radviliškiečiais?
– Taip, žinoma. Aišku, yra ir nutrūkusių ryšių. Yra mano klasiokų Vilniuje, su kuriais aš išvis nebendrauju. Į Radviliškį aš atvažiuoju retai, bet užtat jiems yra proga atvažiuoti į Vilnių. Mano sesers dukra gyvena Radviliškyje. Su ja palaikau ryšį. Mama gyvena jau kitame rajone.
– Iš Radviliškio išvažiavai prieš 15 metų. Per tą laiką tapai žinomu dizaineriu. Kaip pavyko taip prasimušti vaikinukui iš provincijos?
– Atvažiavęs į Vilnių, iš karto atsiradau labai geroje terpėje. Man nereikėjo prasimušinėti, aš visada atsirasdavau tinkamoje vietoje, tinkamu laiku ir be jokių pastangų.
– Dizaino ar kitokių mokslų nesi baigęs. O gal jų nė nereikia – gal sėkmę lemia tik talentas ir užsispyrimas?
– Mano istorija labai paprasta. Mano močiutė buvo siuvėja, mano mama – siuvėja, aš pats nuo mažų dienų visa tai mačiau ir jau darželyje žinojau, kuo būsiu. Gyvendamas tokioje terpėje, aš labai tuo domėjausi, labai gilinausi, labai daug ką žiūrėjau. Mokslai man būtų padėję dabartinį lygį pasiekti daug greičiau, o dabar kapstytis turėjau pats.
Baigiau siuvimą, o juk siuvimas ir modeliavimas, galima sakyti, yra vienas ir tas pats. Man labai keista, kai aš turiu pažįstamų dizainerių, kurie apie siuvimą ničnieko neišmano. Man siuvimas yra pagrindas, o modeliavimas – tik prieskonis.
– Koks yra šiandieninis Liutauras: prabangus namas, kelios mašinos, egzotinės kelionės...
– Laba diena... Visas mano uždarbis yra sukišamas į mano kolekcijas. Aš žiauriai daug dirbu, neskaičiuodamas valandų ir viskas, ką uždirbu, sugula į sukneles, nes aš jų nepardavinėju. Aš jas realiai visas turiu salone, jei nebūna sugadintos nepataisomai.
Nesu keliautojas. Jei būtų laiko, manau, labai greitai tas poreikis atsirastų. O dabar geriausiu atveju vieną kartą per metus kur nors išvažiuoju ir tai tos išvykos beveik visos susijusios su darbu. Neatsimenu, kada esu išvažiavęs tiesiog šiaip.
– Kiek tenka skaityti, pagrindiniai tavo užsakovai yra žinomi veidai, žinomos šalies damos. O paprastų užsakovių ar turi?
– Čia tik žiniasklaidos pučiamas toks burbulas, nes kai pasiuvu Zosytei, niekas neparašo, o kai pasiuvu, pavyzdžiui, Paksaitei, aišku, kad parašys.
Iš tikrųjų daug turiu niekuo neišskirtinų klienčių, tarp jų – ir radviliškiečių. Jei skaičiuoti procentais, tai 5 procentus sudaro Vilnius, o visa kita – rajonai.
– Ir kainos joms įkandamos?
– Manyčiau taip, jei atvažiuoja. Aišku, aš turiu savo kainą, tačiau proginiam, nekasdieniam rūbui pinigų randama. Dažnai klientei patogu tai, kad aš ne tik pasiuvu rūbą, bet ir padarau šukuoseną, makiažą, parenku batelius, aksesuarus, jei tik to pageidaujama.
– Kurios klientės yra geresnės – žinančios, ko nori, ar visiškai pasitikinčios dizainerio skoniu?
– Mano kūrybiškumui pasireikšti geresnės antros klientės, bet aš prisitaikau ir prie tų, kurios nori subtilumo, kuklumo. Bet savo trigrašį visada įkišu ir pasakau savo nuomonę, kad aš nedaryčiau to arba to. Juk iš karto matosi, kad tam žmogui žalios skiauterės niekada nepadarysi, todėl siūlau kitką.
„Vadovaujuosi ne mada, o savo pajautimu“
– Koks yra Liutauras pats sau: apranga, charakteris, įvaizdis? Ar sau rūbus siuvi pats?
– Oi, aš labai skirtingas ir net nežinau atsižvelgiant į ką: nuotaikos, sezoniškumo, vidinės būsenos. Galiu būti visoks – vaikščioti su treningais ir bet kokia maikute ar džemperiu, galiu būti prisipuošęs, bet aš nemėgstu persirenginėti ir prastų drabužių tik namams neturiu. Jei ir būsiu su treningais, jie vis tiek bus su kažkokiu cinkeliu.
Nepasakyčiau, kad turiu kažkokį stiprų stilių. Su mada aš nelabai linkęs draugauti ir į ją nesigilinu, aš turiu savo pajautimą ir juo vadovaujuosi. Vienu momentu galiu būti baltais plaukais, kitu – su kepure ir būnu visoks. Esu buvęs ir mėlynais, ir juodais plaukais. Aš nebijau eksperimentuoti, noriu viską išbandyti. Nėra taip, kad aš eičiau iš proto dėl drabužių, važiuočiau į užsienius jų ieškoti. Drabužius aš miksuoju tarpusavy ir nesuku dėl to galvos.
– Dizainerio spinta – lūžtanti nuo drabužių?
– Nemėgstu apsikrauti šmutkėm. Aš drabužius išdalinu, jei tik porą metų neužsivelku. Mėgstu juos keisti, mėgstu apsipirkinėti. Važiuodamas į užsienį, visada prisiperku to, ko pas mus nėra. Bet perkuosi ir Lietuvoje. Ir siuvuosi, jei noriu kažko įdomesnio.
– Ar tavo išskirtinumas – tatuiruotės, keičiamos šukuosenos, auskarai – padeda tavo profesijai?
– Manau, kad tikrai padeda. Gal todėl ir esu ant savęs prisikrovęs visokių dalykų. Aš pats, kai važiuoju į seminarus, mėgstu, kai dėstytojai atrodo įspūdingai. Tada aš jais tikiu.
– Ar yra tekę Liutaurui užsukti, pavyzdžiui, į „Humaną“?
– Labdarynai manęs neglumina ir nematau juose jokios gėdos. Koks skirtumas tarp rūbų nuomos ir labdaryno: ir ten, ir ten rūbas jau yra dėvėtas ir nežinai, kas jį dėvėjo. Jau geriau rengtis „Humanos“ rūbais, atrasti kažkokį savo stilių, negu iš paskutiniųjų vaikytis madų.
Ir dabar Vilniuje šaunam į vintažiniais rūbais prekiaujančią „Humaną“, jei su draugais rengiam kokį teminį vakarėlį.
O jaunystėje ėjau dažnai, nes nenorėjau atrodyti kaip visi, o pinigų nelabai buvo, tai man tada buvo pažįstamos visos „labdarkės“. Pirkdavau, perdarydavau, nes dažniausiai man visi rūbai būdavo per dideli, o kito dydžio tiesiog nebūdavo.
– Ar gerėja, bėgant metams, lietuvaičių stilius?
– Manau, kad visumoje gerėja. Palyginkim keturiasdešimtmečius mūsų tėvus ir mus. Dabar keturiasdešimtmetė per visą nugarą darosi tatuiruotę ir nieko. Manęs irgi dažnai klausia dėl mano tatuiruočių: kaip tu atrodysi senatvėje? Tuomet atsakau: aš būsiu tarp tokių pat žmonių ir niekam tai neatrodys keista. Žmonės stilingėja, nori gražių detalių, ir sąlygos tam yra.
– Kas mieliau pačiam – siūti ar šukuoti klientes?
– Neišskirčiau nei vieno, nei kito. Aš darau tik tai, kas man miela ir malonu. Ir tai – visose gyvenimo srityse, kurias aš susidėlioju taip, kaip man patinka.
– Dešimtoji drabužių kolekcija – išskirtinė, jubiliejinė. Ar modeliai joje irgi išskirtiniai? O komanda?
– Nemanau. Man buvo svarbu tik ūgis ir kūno sudėjimas. Visa kita padarau pats. Mano komanda labai didelė. Prie modelių dirba per 100 žmonių. Vienam paruošti modelius pristatymui neįmanoma. Esu labai griežtas. Pas mane nebūna – ai, bus gerai. Aš prieš pasirodymą skraidau kaip žiežula.
Dekoracijas, klijavimus visada darau pats. Labai mėgstu klijuoti akmenis – perlus, svarovskius. Man lengviau padaryti pačiam, negu išaiškinti, kaip turi būti.
– Ar lengva kurti kolekcijas Lietuvoje?
– Man čia viskas tinka ir patinka. Ar visiems patinku aš? Tiesiog žinau, kaip Džordana Butkutė sako, kad aš ne doleris, kad visiems patikčiau.
Gyvenau Italijoje, bet parsiradau iš ten po pusmečio, nors pati Italija man labai patinka. Ten aš supratau, kad Vilnius yra geriausias miestas gyventi. Jis kompaktiškas, čia visi tave pažįsta – aš, palikęs piniginę, galiu susitarti, kad pinigus atnešiu kitą dieną.
Paskambini užsisakyt picą ir tave jau iš balso pažįsta, žino ką dėti, ko nedėt. Londone galiu pabūti kokias tris dienas ir man to per akis. Man kaimietiškumas tebėra prie širdies. Gyvenu Užupyje, kuris yra totalus kaimas, kuriame dar neseniai giedojo gaidys. Tai net ne Radviliškis. Tai – Šeduva, ir man ten gerai.
– Kiek tavyje patriotizmo?
– Manau, kad esu savo šalies patriotas ir man labai pikta ant klienčių, kurios, visą gyvenimą pragyvenusios Lietuvoje, kalba rusiškai. Aš su jomis kalbu lietuviškai. Nesupranta manęs – jų problema.
Aš nežinau, kas turėtų nutikti, kad išminčiau iš Lietuvos. Sesuo gyvena Anglijoje, bet tai – ne mano šalis.
– Koks esi pats sau?
– Esu labai punktualus. Žiauriai nemėgstu buitinių darbų – nesu jiems sutvertas. Kartais esu isterikas, kai mane išveda iš kantrybės. Esu labai užpykstantis ir labai ilgam. Aš galiu metų metais nekalbėti. Bet... toks jau esu. Kita vertus, esu linksmas, turiu daug draugų – tad gal nesu jau labai blogas?
– Nesi pasikėlęs?
– Mane užknisa tokie pasakymai. Kas yra pasikėlęs? Kai nepažįsti žmogaus – jis su tavimi nekalba. Tai ir atrodo pasikėlęs. Bet kai su juo susipažįsti, jis pasirodo visai fainas. Juk aš toks pat žmogus – taip pat miegu, kartais pramiegu, kuičiuosi savo darže.
– Ačiū, kad pasikalbėjom ir sėkmės.
Autorės nuotr.
Dizaineris Liutauras Salasevičius: „Man visada miela sugrįžti į Radviliškį“.
Dvi kolekcijas Radviliškyje pristatęs dizaineris Liutauras Salasevičius apdovanotas rajono mero Padėkos ženklu.
Kūną padabinęs tatuiruotėmis, keičiantis plaukų spalvą, išsiskiriantis savo apranga – toks yra vienas iš populiariausių šalies dizainerių Liutauras Salasevičius.
Tarp kolekciją Radviliškyje pristačiusių modelių buvo ir radviliškiečių.
Prabanga dvelkianti dešimtoji, jubiliejinė, Liutauro Salasevičiaus kolekcija „Madam pareis vėliau“ skirta stipriai, elegantiškai, gyvenimo iššūkių nebijančiai moteriai.