Kai pyška staklės

Kai pyš­ka stak­lės

Au­di­mas tam­pa vis po­pu­lia­res­niu už­siė­mi­mu. Tai pa­ro­dė Kel­mė­je vy­kę Že­mai­čių et­no­mu­zi­ka­vi­mo ir tra­di­ci­nių ama­tų kur­sai. Au­di­mo stak­lė­mis, juos­tų au­di­mo, vi­ji­mo ir py­ni­mo sek­ci­jo­se da­ly­va­vo daug did­mies­čių gy­ven­to­jų. „Kai įsė­di į stak­les, ki­tas pa­sau­lis neeg­zis­tuo­ja“, – sa­kė vil­nie­tė tei­si­nin­kė, iš­mo­ku­si aus­ti li­no rankš­luos­čius.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Se­no­vi­nis au­di­nys šiuo­lai­ki­niam di­zai­nui

Kel­mės kul­tū­ros cent­ro ama­tų cent­re pyš­ka stak­lės. Net ke­tu­rio­mis au­džia kel­miš­kės au­dė­jos Onu­tės But­vi­lie­nės mo­ki­nės. Mo­ky­to­ja dė­lio­ja sa­vo aus­tas ska­ras, rankš­luos­čius, ša­li­kus ir ki­tas gro­žy­bes. Ro­do mo­ki­nėms, ką gali­ma su­kur­ti stak­lė­mis.

Prie vie­nų stak­lių sė­di bu­vu­si kel­miš­kė Li­na. Pro­fe­si­ja – tei­si­nin­kė. Gy­ve­na Vil­niu­je. Jau iš­mo­ko aus­ti li­no rankš­luos­tį. Da­bar au­džia ki­li­mė­lį pa­klo­ti ant grin­dų. Mo­ky­to­ja pa­ten­kin­ta – mo­ki­nė la­bai im­li.

„Kei­čiu pro­fe­si­ją, – šyp­so­si Li­na. – Iš tei­si­nin­kės į rū­bų di­zai­ne­rės. Kai sė­du į stak­les, pa­sau­lis ne­beeg­zis­tuo­ja. La­bai sma­gu pri­si­lies­ti prie se­nų­jų ama­tų.“

Ki­to­se stak­lė­se sė­di kau­nie­tė Aus­tė. Apie kur­sus Kel­mė­je su­ži­no­jo iš vie­nos kau­nie­tės au­dė­jos. „Aus­ti – su­dė­tin­ga, su­dė­tin­giau ne­gu gal­vo­jau“, – sa­ko mer­gi­na. Bet vi­lia­si, kad iš­moks. Jos au­džia­mas li­no rankš­luos­tis il­gė­ja. Aus­tė sva­jo­ja ga­min­ti ran­ki­nu­kus iš stak­lė­mis aus­to au­di­nio.

Šiau­lių ra­jo­ne, Nai­siuo­se, gyve­nan­ti Eg­lė Le­be­die­nė dir­ba pro­fe­si­jos mo­ky­to­ja Šiau­liuo­se, Jau­ni­mo mo­kyk­lo­je. Ką iš­moks pa­ti, per­teiks mo­ki­nėms. Po­niai Eg­lei pui­kiai se­ka­si – au­džia ta­ke­lį sta­lui  pa­puoš­ti. Jau išau­dė apie met­rą.

Apie Kel­mė­je vyks­tan­čius kur­sus su­ži­no­jo Nai­sių fes­ti­va­ly­je, kur kel­miš­kiai tau­to­dai­li­nin­kai de­monst­ra­vo sa­vo ama­tą. „Ma­no mo­čiu­tė bu­vo au­dė­ja, – pa­sa­ko­ja po­nia Eg­lė. – Bet ne­spė­jo ma­nęs iš­mo­ky­ti aus­ti. Stak­les po ka­ro par­da­vė, nes rei­kė­jo mai­tin­ti vai­kus. Da­bar ieš­ko­siu meist­ro, ku­ris pa­da­ry­tų stak­les. O gal gau­siu nu­si­pirk­ti jau pa­da­ry­tas, se­no­vi­nes.“

Šiau­lie­tė Gin­ta­rė Ba­no­vi­čiū­tė stu­di­juo­ja me­di­ci­ną Vil­niaus uni­ver­si­te­te. Kur­suo­se jau mo­kė­si aus­ti juos­tas. Da­bar sė­do į stak­les. „Stak­lės – pui­kus lais­va­lai­kis ir at­si­pa­lai­da­vi­mas nuo dar­bo“, – sa­vo po­mė­gį ver­ti­na mer­gi­na.

Mo­ky­to­ja Onu­tė But­vi­lie­nė džiau­gia­si, kad šie­met tiek daug mo­ki­nių ga­lė­jo sės­ti į stak­les. Ama­tų cent­re at­si­ra­do dau­giau stak­lių. Po­rą pa­da­rė meist­rai, dar ke­lias do­va­no­jo šve­dai.

Ma­mas pri­kal­bė­jo duk­ros

Ten, kur stak­lių nė­ra, dar­buo­ja­si juos­tų kū­rė­jai. Iš mo­ky­to­jos Ire­nos Ar­laus­kie­nės vy­ti­nių juos­tų me­no stro­piai mo­ko­si Ja­ni­na ir Ni­jo­lė. Ja­ni­na at­va­žiuo­ja jau tre­ji me­tai iš ei­lės. Džiau­gia­si, kad vy­ti juos­tas ga­li pa­si­mo­ky­ti pas pro­fe­sio­na­lią meist­rę. Ni­jo­lę at­va­žiuo­ti mo­ky­tis vy­ti­nių juos­tų me­no pa­ska­ti­no duk­ra, ku­ri kas­met vyks­ta į Kel­mė­je ren­gia­mus kur­sus.

Mo­ky­to­ja sa­ko, jog mo­ki­nės kei­tė­si kas­dien. Kai ku­rie kur­sų da­ly­viai no­ri iš­ban­dy­ti dau­giau ama­tų. Ta­čiau še­šios jos mo­ki­nės bu­vo nuo­la­ti­nės. Šiau­lie­tė Ra­mu­tė Du­le­vi­čie­nė kur­suo­se do­mė­jo­si ir kar­pi­niais, ir rie­ši­nė­mis, ir juos­to­mis. „Šiau­liai – daug di­des­nis mies­tas, o to­kių kur­sų nė­ra“, – ap­gai­les­tau­ja mo­te­ris.

Kel­miš­kė mo­ky­to­ja Lo­re­ta Rač­kaus­kie­nė mo­ko aus­ti juos­tas. Rad­vi­liš­kie­tė Eve­li­na Bui­vy­dai­tė dir­ba Ama­tų cent­re ir mo­kyk­lo­je tech­no­lo­gi­jų mo­ky­to­ja. Jau­na mo­te­ris sa­ko at­va­žia­vu­si pri­si­min­ti juos­tų au­di­mo. Juos­tų au­džia­si sau ir kaip me­to­di­nę prie­mo­nę da­lins mo­ki­niams.

Iš Že­mai­čių Nau­mies­čio at­vy­ku­si Vik­to­ri­ja Jurk­šai­tie­nė – Že­mai­čių kraš­to et­no­kul­tū­ros cent­ro dar­buo­to­ja. Prieš po­rą me­tų kur­suo­se iš­mo­ko da­ry­ti ran­ges ir vy­ti­nes juos­tas. Pa­puo­šė folk­lo­ro ko­lek­ty­vą „Pi­lu­tė“. Mer­gai­čių kos­tiu­mus ran­gė­mis, ber­niu­kų – vy­ti­nė­mis juos­to­mis.

Šie­met mo­ko­si juos­tų au­di­mo. Džiau­gia­si, kad mo­ky­to­ja aiš­kiai ir su­pran­ta­mai iš­dės­to, kaip aus­ti juos­tas. Grį­žu­si ieš­kos meist­ro, kad pa­da­ry­tų juos­tų au­di­mo rė­me­lius.

Mo­ky­to­ja Lo­re­ta Rač­kaus­kie­nė ama­tą pe­rė­mė iš ma­mos. Ji aus­da­vo rink­ti­nes lo­va­tie­ses. Lo­re­ta tu­rė­da­vo pa­dė­ti. „Ma­ma iš au­di­mo pa­si­sta­tė na­mą. Meist­rui at­si­ly­gin­da­vo lo­va­tie­sė­mis. Daug lo­va­tie­sių par­duo­da­vo. Už tuos pi­ni­gus pirk­da­vo sta­ty­bi­nes me­džia­gas. Ir man sa­kė, jog iš­mo­ku­si ama­to nie­ka­da ne­bū­siu nuo­ga ir dar­bo vi­suo­met tu­rė­siu. Tre­jus me­tus dir­bau na­mu­di­nin­ke. Ne­leng­va bu­vo. Au­dė­ja dir­ba ir ko­jo­mis, ir aki­mis, ir ran­ko­mis. Bet, kai pri­va­žia­vo pre­kių iš Ki­ni­jos, pa­li­kau ir nuo­ga, ir be dar­bo“, – me­na mo­ky­to­ja.

Au­to­rės nuo­tr.

Jau­ni­mas stak­lė­mis aus­tus da­ly­kus pri­tai­kys šiuo­lai­ki­niam di­zai­nui.

Nai­siš­kė Eg­lė Le­be­die­nė mė­gau­ja­si au­di­mu.

Vie­nin­te­lė iš se­nų­jų au­dė­jų li­ku­si kel­miš­kė Onu­tė But­vi­lie­nė da­li­ja­si sa­vo ama­to pa­slap­ti­mis.

Onu­tės But­vi­lie­nės stak­lė­mis išaus­tos gro­žy­bės.

Lo­re­ta Rač­kaus­kie­nė (vi­du­ry­je) mo­ko aus­ti juos­tas.

Mo­ky­to­ja Ire­na Ar­laus­kie­nė (kai­rė­je) mo­ko vy­ti­nių juos­tų ama­to.