Akimirkų medžiotojas

Aki­mir­kų me­džio­to­jas

Dau­ge­lio Rad­vi­liš­kio ra­jo­no ren­gi­nių ir šven­čių aki­mir­kas fik­suo­jan­tis, per­so­na­li­nes pa­ro­das ren­gian­tis fo­tog­ra­fas Si­gi­tas Mi­ku­tis fo­tog­ra­fa­vi­mą va­di­na di­džiuo­ju sa­vo po­mė­giu, iš jo gy­ve­ni­mo vi­siš­kai iš­stū­mu­siu anks­čiau mėg­tas me­džiok­les.

Fo­tog­ra­fui įdo­miau­sia pa­gau­ti ne­ti­kė­tų kad­rų, įam­žin­ti žmo­gų to­kį, koks jis yra tą aki­mir­ką: tik­ras, ne­re­tu­šuo­tas.

Lai­ma AGA­NAUS­KIE­NĖ

alaima@skrastas.lt

Fo­toa­pa­ra­tas – vi­sur ir vi­sa­da

Gal­būt, me­džio­to­jai įsi­žeis ir sa­kys, kad taip ne­bū­na, bet Pa­var­ty­čių kai­me (Rad­vi­liš­kio ra­jo­nas) gy­ve­nan­tis Si­gi­tas Mi­ku­tis, anks­čiau bu­vęs aist­rin­gu me­džio­to­ju, šau­tu­vą ne­ti­kė­tai „pa­ka­bi­no ant vi­nies“ ir vi­siš­kai at­ša­lo nuo me­džiok­lių.

Jau ku­ris lai­kas jis daug mie­liau žval­go­si pro ki­to­kį ob­jek­ty­vą, gau­do ki­to­kias aki­mir­kas – fo­toa­ki­mir­kas ir pa­ts ste­bi­si: kaip jis ga­lė­jęs šau­ti, pa­vyz­džiui, į stir­ną – juk jos akys to­kios ne­kal­tos ir iš­raiš­kin­gos.

Bet kol atė­jo iki to­kio su­pra­ti­mo, tu­rė­jo pra­bėg­ti ne­ma­žai lai­ko, nors 59-erių fo­tog­ra­fas fo­toa­pa­ra­tą pir­mą kar­tą į ran­kas paė­mė bū­da­mas pra­di­nė­se kla­sė­se.

„Kaip ir dau­gu­ma ma­no am­žiaus fo­to­mė­gė­jų, pra­dė­jau nuo tuo­me­ti­nės „Sme­nos“. Vė­liau, va­sa­rą sa­liet­ruo­da­mas bu­ro­kus, iš pir­mos al­gos nu­si­pir­kau „Fed'ą“. Aiš­ku, ma­no už­dirb­tų pi­ni­gų šiam apa­ra­tui neuž­te­ko – pri­si­dė­jo ir tė­vai, ta­čiau di­džia­vau­si sa­vi­mi, kad pi­ni­gus iš­lei­dau ne sal­dai­niams ir le­dams, o to-o-o-kiam daik­tui. O kai tė­vas iš Viet­na­mo par­ve­žė pir­mą va­di­na­mą­ją „mui­li­nę“, iš­vis pa­si­jau­čiau „asu“, nes to­kių apa­ra­tų tuo­met dar ma­žai kas tu­rė­jo. Nors to­kia fo­tog­ra­fi­ja, tie­są sa­kant, bu­vo dau­giau me­cha­ni­nė“, – šyp­so­si Si­gi­tas, pri­si­mi­nęs sa­vų­jų fo­toa­pa­ra­tų epo­pė­ją.

Pir­mą­sias fo­tog­ra­fa­vi­mo ir nuo­trau­kų da­ry­mo pa­mo­kas Si­gi­tas ga­vo iš fo­tog­ra­fuo­jan­čių sa­vo kai­my­nų An­ta­no Mor­kio ir Vi­to­lio Ja­nu­še­vi­čiaus, ku­rių jau ne­bė­ra tarp gy­vų­jų. Jis lįs­te lįs­da­vo jiems į akis, jei kas ne­pa­vyk­da­vo ar­ba tie­siog ste­bė­da­vo jų dar­bus. Fo­tog­ra­fi­ja jam bu­vo tik­ras ste­buk­las – juk su­ga­vęs aki­mir­ką, re­zul­ta­to ne­su­ži­no­da­vai, kol neiš­ryš­kin­da­vai fo­to­juos­te­lės ir pa­čių nuo­trau­kų.

Šian­dien S. Mi­ku­tis tu­ri ne vie­ną fo­toa­pa­ra­tą ir ne vie­ną ob­jek­ty­vą ir sa­ko pa­sta­rie­siems ne­gai­lin­tis pi­ni­gų – svar­bu, kad žmo­na pri­tar­tų kar­tais ne vie­ną tūks­tan­tį eu­rų kai­nuo­jan­čiam pir­ki­niui.

Si­gi­tas čia pat pa­svars­to: gal­būt toks žmo­nos su­pra­tin­gu­mas yra dėl to, kad dar drau­gau­da­mi abu mė­go fo­tog­ra­fi­ją, kar­tu ryš­kin­da­vo nuo­trau­kas, ieš­ko­da­vo ge­res­nių kad­rų.

Štai ne­se­niai Si­gi­tas įsi­gi­jo fo­tog­ra­fuo­jan­tį dro­ną. Da­bar džiau­gia­si dar įvai­res­nių aki­mir­kų ga­lin­tis juo už­fik­suo­ti, įam­žin­ti pui­kius vaiz­dus iš vir­šaus.

„Ne­re­tai ten­ka leis­tis ir į de­ry­bas. Sa­kau žmo­nai: gal tu į ke­lio­nę va­žiuok be ma­nęs – aš tuos pi­ni­gus ge­riau iš­lei­siu nau­jam ob­jek­ty­vui: to­kį pui­kų ne­se­niai pa­ma­čiau. Ir ap­skri­tai aš daug už ką esu dė­kin­gas sa­vo žmo­nai: už su­pra­tin­gu­mą, už tai, kad, dar­bus pa­li­kęs ant jos pe­čių, pa­ts iš­le­kiu iki pa­nak­čių į ko­kį ren­gi­nį, už tai, kad ne­prie­kaiš­tau­ja dėl na­mų biu­dže­tą tirp­dan­čio ma­no po­mė­gio“, – žmo­ną Ri­mą gi­ria Si­gi­tas.

O kai jau vyks­ta į ke­lio­nę, Si­gi­tas vi­sa­da ant kup­ros tam­po­si ir ne vie­ną ki­log­ra­mą sve­rian­tį fo­toa­pa­ra­tą su ran­kas tem­pian­čiu fo­toob­jek­ty­vu. Fo­tog­ra­fas šyp­so­si – ne­gi ve­šies „mui­li­nę“, kai tu­ri są­ly­gas fo­tog­ra­fuo­ti nor­ma­liai.

Nuot­rau­kas skai­čiuo­ja te­ra­bai­tais

„Aš ga­liu iki iš­nak­tų slam­pi­nė­ti po ren­gi­nius, ty­ko­ti įdo­mių aki­mir­kų, o grį­žęs dar va­lan­dą ki­tą sė­dė­ti prie kom­piu­te­rio ir ap­žiū­ri­nė­ti pa­vy­ku­sius ir ne­pa­vy­ku­sius kad­rus“, – sa­ko Si­gi­tas, net ne­be­sus­kai­čiuo­jan­tis, kiek te­ra­bai­tų kom­piu­te­ry­je uži­ma jo nuo­trau­kos.

„Tai gal fo­tog­ra­fi­ja, o ne po­rą de­šimt­me­čių puo­se­lė­ja­mas pre­ky­bos vers­las mai­ti­na jū­sų šei­mą?“, – mė­gi­nu pro­vo­kuo­ti.

„Oi, ne. Kol kas fo­tog­ra­fi­ja man – tik iš­lai­dos“, – juo­kia­si Si­gi­tas ir pri­si­pa­žįs­ta ne­mo­kan­tis at­sa­ky­ti nei­gia­mai, to­dėl da­ly­vau­ja ir fo­tog­ra­fuo­ja be­maž vi­sur, kur yra kvie­čia­mas ir net ne­kvie­čia­mas, nes tai jam įdo­mu ir pa­tin­ka.

Dau­giau­sia ge­rų kad­rų Si­gi­tas pri­gau­do bū­tent ren­gi­niuo­se, nes vie­šo­se vie­to­se ga­li fo­tog­ra­fuo­ti ir gra­žiau­sias aki­mir­kas stab­dy­ti ne­klaus­da­mas lei­di­mo.

Jam la­biau­siai pa­tin­ka ne­ti­kė­ti kad­rai, to­dėl iš anks­to su­re­ži­suo­tuo­se da­ly­vau­ja tik „iš rei­ka­lo“.

Si­gi­tas juok­da­ma­sis pri­si­me­na, kaip bu­vo iš­ves­din­tas ap­sau­gos iš vie­no už­sie­nio žvaigž­džių kon­cer­to, mat fo­tog­ra­fa­vo jų pa­si­ro­dy­mą.

Fo­tog­ra­fa­vo šį ren­gi­nį, nes sa­lė­je ir ant bi­lie­to ne­bu­vo nė vie­no ženk­lo ar už­ra­šo, kad tai da­ry­ti drau­džia­ma. Įam­ži­no ir aki­mir­ką, kaip įpy­ku­si to­ji žvaigž­dė klius­te­lė­jo ant jo van­dens.

„Tą­kart ap­sau­gos dar­buo­to­jai rei­ka­la­vo iš­trin­ti vi­sus nu­fo­tog­ra­fuo­tus kad­rus. O aš jiems: tuo­met pa­rei­ka­lau­ki­te tą pa­da­ry­ti vi­sų kon­cer­tą fil­ma­vu­sių bei fo­tog­ra­fa­vu­sių te­le­fo­nais“, – gin­čą pri­si­mi­nė fo­tog­ra­fas.

Jo at­min­ty­je – ir vos blo­gai ne­si­bai­gęs at­ve­jis, kai jis ne­ti­kė­tai slys­te­lė­jo ir par­kri­to į van­de­nį. Tuo­met apie sa­ve ne­gal­vo­jo – tik apie fo­toa­pa­ra­tą, kad tik šis ne­suš­lap­tų. Iš­sau­go­jo, spė­jęs ran­ką iš­kel­ti virš gal­vos.

Su­si­ti­ki­mai

Nors S. Mi­ku­tis sa­ve va­di­na fo­tog­ra­fu mė­gė­ju, ta­čiau fo­tog­ra­fų gil­di­jai jis nė­ra sve­ti­mas.

Fo­tog­ra­fas džiau­gia­si ga­lin­tis to­bu­lin­ti ži­nias, pa­bend­rau­ti su bend­ra­min­čiais, o kai rei­kia – ir pa­si­klaus­ti jų Šiau­liuo­se vei­kian­čiuo­se „Fo­tog­ra­fi­jos na­muo­se“. Čia jis bai­gė ir iš es­mės jo po­žiū­rį į fo­tog­ra­fi­ją pa­kei­tu­sius kur­sus, iš­mo­kiu­sius jį mąs­ty­ti fo­tog­ra­fiš­kai. Ir da­bar į kiek­vie­ną pir­ma­die­nį ren­gia­mus „Fo­tog­ra­fi­jos na­mų“ na­rių su­si­ti­ki­mus Si­gi­tas vi­sa­da le­kia lyg iš sve­tur į na­mus.

Čia su­si­tin­ka ne tik su ap­skri­ties fo­tog­ra­fi­jos asais, bet ir ap­si­lan­kan­čiais sve­čiais – tik­rais fo­tog­ra­fi­jos gran­dais: Ra­mū­nu Da­ni­se­vi­čiu­mi, Ma­riu­mi Če­pu­liu, Jo­nu Sta­se­liu, Pre­zi­den­to Val­do Adam­kaus fo­tog­ra­fe Džo­ja Gun­da Ba­ry­sai­te, ki­tais.

„Iš pra­džių bū­da­vo ne­jau­ku su jais bend­rau­ti, juk at­vyks­ta tik­ri šio me­no pro­fe­sio­na­lai. Bet kai pa­ma­tai, kad jie to­kie pa­pras­ti ir nė kiek „ne­pa­si­kė­lę“, pa­si­jau­ti sa­vu bend­ra­me bū­ry­je“, – pa­sa­ko­ja Si­gi­tas.

Ne­be pir­mus me­tus S. Mi­ku­tis vyks­ta ir į „Fo­tog­ra­fi­jos na­mų“ vis ki­to­je vie­to­je ren­gia­mas va­sa­ros fo­tos­to­vyk­las.

Šie­met to­kia sto­vyk­la lie­pos vi­du­ry­je vy­ko Kel­mės ra­jo­ne, Vė­že­že­rio poil­sia­vie­tė­je.

„Man šios fo­tos­to­vyk­los – tik­ra kū­ry­bi­nė at­gai­va, poil­sis ir šir­džiai mie­las dar­bas“, – dar neišb­lė­su­siais įspū­džiais da­li­na­si fo­tog­ra­fas.

Nuot­rau­ko­se – gy­ve­ni­mo aki­mir­kos

Tarp šir­džiai mie­lų S. Mi­ku­čio dar­bų – ir su­reng­tos jo fo­to­pa­ro­dos. Vie­na iš to­kių – šiuo me­tu po ra­jo­ną ke­liau­jan­ti pa­ro­da „Gi­mę lais­vės die­ną“, skir­ta Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­čiui.

Bend­ra­me su Rad­vi­liš­kio vie­šą­ja bib­lio­te­ka pro­jek­te jam te­ko fo­tog­ra­fuo­ti Rad­vi­liš­kio kraš­to žmo­nes, gi­mu­sius va­sa­rio 16-ąją.

Rad­vi­liš­kio ra­jo­ne gy­ve­na be­veik šim­tas va­sa­rio 16 die­ną gi­mu­sių žmo­nių. Iš vi­so bu­vo at­rink­tas ir nu­fo­tog­ra­fuo­tas 21 skir­tin­gų kar­tų at­sto­vas. Jau­niau­siam fo­to­mo­de­liui – vos dve­ji, vy­riau­siai – 100, kaip ir mū­sų ša­liai.

Įdo­mus ir „Fo­tog­ra­fi­jos na­mų“ Še­du­vos glo­bos na­muo­se įgy­ven­din­tas pro­jek­tas.

„Bū­tu­mėt ma­tę, kaip glo­bos na­mų se­ne­liai ruo­šė­si šiai fo­to­se­si­jai: bu­vo su­kvies­ti kir­pė­jai, da­ro­mos šu­kuo­se­nos, da­žo­ma­si ir puo­šia­ma­si“, – pa­sa­ko­jo pro­jek­te da­ly­va­vęs S. Mi­ku­tis.

Ne vie­na jo fo­tog­ra­fi­jų pa­ro­da yra reng­ta Še­du­vos kul­tū­ros ir ama­tų cent­re, su jo įam­žin­to­mis fo­toa­ki­mir­ko­mis su­si­pa­ži­no ir ki­tų ra­jo­nų fo­tog­ra­fi­jos me­no mė­gė­jai. Si­gi­tas su­lau­kia ir daug pa­dė­kų iš už­sie­ny­je – Vo­kie­ti­jo­je, Ame­ri­ko­je, Aust­ra­li­jo­je – gy­ve­nan­čių lie­tu­vių, dė­ko­jan­čių fo­tog­ra­fui už ga­li­my­bę ne­pa­mirš­ti Tė­vy­nės ir ma­ty­ti ją bei jos žmo­nes su­stab­dy­to­se aki­mir­ko­se.

As­me­ni­nės nuo­tr.

Fo­tog­ra­fui Si­gi­tui Mi­ku­čiui mie­liau­sios – su­stab­dy­tos ne­ti­kė­tos aki­mir­kos.

Vė­že­že­ry­je vy­ku­sio­je šių­me­tė­je va­sa­ros fo­tos­to­vyk­lo­je fo­to­mo­de­liais ta­po ir re­tų veis­lių ke­tur­ko­jai.

S. Mi­ku­čio „Pa­si­ma­ty­mas“.

Pa­ro­dos „Gi­mę lais­vės die­ną“ he­ro­jė – šim­ta­me­tė rad­vi­liš­kie­tė Sta­sė Ado­mai­tie­nė.

Ne­ti­kė­tai pa­gau­ta aki­mir­ka – Še­du­vos baž­ny­čią ap­go­bu­si vai­vo­rykš­tė.

Fo­tog­ra­fui įdo­miau­si – gy­ve­ni­mo vė­ty­tų ir mė­ty­tų žmo­nių vei­dai.

Au­to­rės nuo­tr.

Kū­ry­ba su vi­sais be­si­da­li­jan­tis fo­tog­ra­fas Si­gi­tas Mi­ku­tis už sa­vo dar­bus su­lau­kia ir gra­žių žo­džių, ir pa­dė­kų.