Fantazija pono Piekielnio tema

Fan­ta­zi­ja po­no Pie­kiel­nio te­ma

Vy­tau­tas Bi­kul­čius

Ar pa­me­na­te Ro­mai­no Ga­ry ro­ma­no „Auš­ros pa­ža­das“ (1960) VII sky­rių, kur pa­sa­ko­to­jas kal­ba apie po­ną Pie­kiel­nį, ma­žą į liūd­ną pe­lę pa­na­šų žmo­ge­liu­ką su pa­ru­da­vu­sia nuo ta­ba­ko barz­di­ke? Bū­tent jis pa­pra­šė pa­sa­ko­to­jo, kad šis su­tik­tiems di­de­liems žmo­nėms pa­sa­ky­tų, jog Vil­niu­je, Di­džio­sios Po­hu­lian­kos gat­vės 16-aja­me na­me, gy­ve­no toks po­nas Pie­kiel­nis.

Tad ar rei­kia ste­bė­tis, kad jau­nas pran­cū­zų ra­šy­to­jas Fran­ois-Hen­ri Désérable’is (g. 1987), at­si­tik­ti­nai pa­te­kęs į Vil­nių ir iš­vy­dęs pa­mink­lą ra­šy­to­jui R. Ga­ry, ku­ris ja­me įkū­ny­tas kaip de­vyn­me­tis ber­niu­kas, ran­ko­se spau­džian­tis ka­lio­šą, pri­si­me­na šį ro­ma­ną iš mo­kyk­li­nės pro­gra­mos ir nu­ta­ria iš­siaiš­kin­ti, ar po­nas Pie­kiel­nis iš tik­rų­jų gy­ve­no mi­nė­ta­me na­me, ar jį tik su­kū­rė ra­šy­to­jo fan­ta­zi­ja.

Ne­ju­čio­mis šis ro­ma­nas „Toks po­nas Pie­kiel­nis“ (iš pran­cū­zų kal­bos ver­tė Dai­nius Gin­ta­las, Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la) tam­pa sa­vo­tiš­ku ty­ri­mu, kur su­si­pi­na tik­ro­vė ir iš­mo­nė. Ra­šy­to­jas ima­si at­kur­ti po­no Pie­kiel­nio pa­veiks­lą. Jis šį per­so­na­žą įsi­vaiz­duo­ja kaip ti­piš­ką to me­to žy­dą su juo­du re­din­go­tu, su lie­me­ne, ku­rios ki­še­nė­lė­je pūp­so ki­še­ni­nis laik­ro­dis, kiek di­do­kais bal­tais marš­ki­niais ir per trum­pu kak­la­raiš­čiu, juo­do­mis kel­nė­mis su pet­ne­šo­mis ir ge­rai nu­bliz­gin­tais ba­tais. Au­to­rius spė­ja, kad jam bu­vo tarp ke­tu­rias­de­šim­ties ir pen­kias­de­šim­ties me­tų, o pro­fe­si­ja grei­čiau­siai – kir­pė­jas. Bet jis taip pat įsi­ti­ki­nęs, kad Pie­kiel­nis – vien­gun­gis, be­vai­kis ir tik­riau­siai grie­žęs smui­ku.

Nors F.-H. Désérable‘is dau­giau­sia dė­me­sio ski­ria po­nui Pie­kiel­niui ro­ma­ne iš­ryš­kė­ja trys klo­dai – įsi­vaiz­duo­ja­mo Pie­kiel­nio is­to­ri­ja, ra­šy­to­jo R. Ga­ry li­te­ra­tū­ri­nė li­ni­ja, su­si­ju­si su jo ro­ma­nu „Auš­ros pa­ža­das“, ir pa­ties F.-H. Désérableio gy­ve­ni­mo in­tar­pai.

Lie­tu­vos cent­ri­nio vals­ty­bi­nio ar­chy­vo at­sa­ky­mas au­to­riaus ne­nu­džiu­gi­na, nes jis skel­bia, kad nuo 1921 iki 1925 me­tų Di­džio­sios Po­hu­lian­kos gat­vės 16 na­me, kur gy­ve­no R. Ga­ry (R. Ka­ce­was) ir Mi­na Ka­cew, neap­tik­ta jo­kių po­no Pie­kiel­nio pėd­sa­kų, bet su­ži­no­jęs, kad tik­ra­sis kie­mas, kur su mo­ti­na gy­ve­no Ro­mai­nas, šian­dien pri­klau­so 14 na­mui, ne­sku­ba at­si­sa­ky­ti min­ties, jog po­nas Pie­kiel­nis neeg­zis­tuo­ja. Au­to­rius at­krei­pia dė­me­sį, kad be fik­ci­jos neap­siė­jo ir pa­ties R. Ga­ry gy­ve­ni­mas. Jis ci­tuo­ja tą „Auš­ros pa­ža­do“ vie­tą, kur mo­ti­na su sa­vo sū­nu­mi pri­vers­ta ap­leis­ti Vil­nių, nes bank­ru­ta­vo: jų bal­dai areš­tuo­ja­mi ir ma­ža­sis Ro­ma­nas pri­si­me­na „len­ką (...) ly­di­mą dvie­jų klap­čiu­kų, ku­rie at­ro­dė tar­si iš­žen­gę iš Go­go­lio raš­tų“. F.-H. Désérable‘is neat­si­tik­ti­nai ak­cen­tuo­ja, kad R. Ga­ry bu­vo skai­tęs gar­sų­jį ru­sų ra­šy­to­ją ir bū­tent Go­go­lis ga­lė­jo nu­lem­ti Pie­kiel­nio at­si­ra­di­mą „Auš­ros pa­ža­de": juk pje­sė­je „Re­vi­zo­rius“ Bob­čins­kis pra­šo Chles­ta­ko­vo, kad šis Pe­ter­bur­go di­di­kams ir net im­pe­ra­to­riui pa­sa­ky­tų, kad to­kia­me mies­te gy­ve­na Piot­ras Iva­no­vi­čius Bob­čins­kis. F.-H. Désérableio ty­ri­mas įgy­ja ne­ti­kė­tą po­sū­kį, nes au­to­rius aki­vaiz­džiai įsi­ti­ki­na, jog po­nas Pie­kiel­nis – R. Ga­ry fan­ta­zi­jos vai­sius.

Ki­ta ver­tus, F.-H. Désérableis pri­si­me­na, kad ir jis pa­ts pa­ti­kė­da­vo iš­gal­vo­tais per­so­na­žais, nes jie jam at­ro­dė lyg iš tik­ro eg­zis­ta­vę žmo­nės. Jis pri­me­na, kad ir H. de Bal­za­cas, gu­lė­da­mas mir­ties pa­ta­le, šau­kė­si gy­dy­to­jo Bjan­šo­no – jo su­kur­tos „Žmo­giš­ko­sios ko­me­di­jos“ per­so­na­žo.

Tad kur bai­gia­si tik­ro­vė ir pra­si­de­da iš­mo­nė? Gal iš­mo­nė tė­ra „su­bjek­ty­vi tik­ro­vės va­ria­ci­ja“? Tar­si no­rė­da­mas įtvir­tin­ti iš­mo­nės per­ga­lę prieš tik­ro­vę, F.-H. Désérable‘is su­ran­da ne­ti­kė­tą išei­tį. J. Ba­sa­na­vi­čiaus gat­vės 18 na­mo kie­me su­tik­ta se­nu­tė, pa­si­ro­do, pa­ži­no­jo po­ną Pie­kiel­nį. Jis mi­rė ka­ro me­tais, ta­čiau jo tik­ro­ji pa­var­dė bu­vo Džen­ge­lis. Ir nors pir­ma­sis pa­sa­ko­to­jo no­ras – lėk­ti į ar­chy­vą pa­tik­rin­ti, ar iš tik­rų­jų toks žmo­gus gy­ve­no mi­nė­ta­me na­me, jis su­si­lai­ko. Juk ge­ro­kai svar­biau, jog R. Ga­ry iš de­šim­ties rai­džių su­kū­rė li­te­ra­tū­ros jė­gą liu­di­jan­tį tra­giš­ką per­so­na­žą, – praė­jus maž­daug še­šias­de­šim­čiai me­tų po „Auš­ros pa­ža­do“ pa­si­ro­dy­mo, jau­nas pran­cū­zas ke­liau­ja į Vil­nių tam, kad iš­siaiš­kin­tų, ar eg­zis­tuo­ja toks po­nas Pie­kiel­nis, ku­rį kny­go­je įam­ži­no bu­vęs Di­džio­sios Po­hu­lian­kos 16 na­mo gy­ven­to­jas... Plė­to­da­mas R. Ga­ry li­ni­ją F.-H. Désérable‘is at­sklei­džia, kad tik­ro­vė ir fik­ci­ja py­nė­si ir „Auš­ros pa­ža­do“ au­to­riaus gy­ve­ni­me. Pri­si­me­na­ma ir ra­šy­to­jo su­si­kur­ta pa­var­dė Ga­ry, svars­to­ma, ka­da jis ga­lė­jo pri­min­ti ge­ne­ro­lui de Gaulle‘iui apie po­ną Pie­kiel­nį (ši­taip šio ro­ma­no au­to­rius ku­ria fik­ci­jos fik­ci­ją), už­si­me­na­ma apie bro­lių Goncourt‘ų pre­mi­ją už „Dan­gaus šak­nis“ ir mis­ti­fi­ka­ci­ją, kai R. Ga­ry, pri­si­den­gęs Aja­ro pa­var­de, ant­rą­syk pel­nė tą pa­čią – Goncourt‘ų – pre­mi­ją už ro­ma­ną „Gy­ve­ni­mas dar prieš akis“. Ši­taip F.-H. Désérableis dar sy­kį pa­tvir­ti­na, kad li­te­ra­tū­ra tu­ri sa­vo jė­gą, nes tik­ro­vę imi­tuo­jan­ti fik­ci­ja, ne­re­tai prii­ma­ma už gry­ną pi­ni­gą. Ne­pap­ras­tai iš­ra­din­gas, ne­ti­kė­tų vin­gių ku­pi­nas, li­te­ra­tū­ros ža­ve­sį at­sklei­džian­tis ro­ma­nas, ku­rio pus­la­piuo­se žai­ža­ruo­ja fan­ta­zi­ja po­no Pie­kiel­nio te­ma.