Smagu išgirsti kitaip prakalbusį

Sma­gu iš­girs­ti ki­taip pra­kal­bu­sį

Kel­miš­kis ei­lė­raš­čių kny­gų „Lie­taus mo­te­ris“, „Dia­lo­gai“ ir „Vei­du į va­ka­rą“ au­to­rius, li­te­ra­tų klu­bo „Vie­ver­sys“ va­do­vas Vik­to­ras Gul­bi­nas, ne­trum­pą gy­ve­ni­mo at­kar­pą dir­bęs kū­no kul­tū­ros mo­ky­to­ju, dau­giau kaip du de­šimt­me­čius tu­rė­jęs vers­lą da­bar vi­są sa­vo lai­ką ga­li pa­skir­ti kū­ry­bai.

Vien in­ter­ne­to erd­vė­je sklan­do apie 400 jo ei­lė­raš­čių. Sa­vo jaus­mus ir min­tis kel­miš­kis poe­tas yra iš­gul­dęs maž­daug 700 sa­vo kū­ri­nių. Yra pa­ra­šęs ir po­rą ap­sa­ky­mų. Ta­čiau pa­da­rė iš­va­dą, kad pro­za – ne jam. Min­tį mėgs­ta iš­sa­ky­ti trum­piau ir la­ko­niš­kiau, tau­py­da­mas žo­dį.

Vik­to­ras yra pel­nęs Re­gi­nos Bir­ži­ny­tės pre­mi­ją, lai­mė­jęs ne vie­ną ano­ni­mi­nio ei­lė­raš­čio kon­kur­są. Jo kū­ry­ba pa­skelb­ta apie dvi­de­šim­ty­je al­ma­na­chų, pub­li­kuo­ta „Ne­mu­ne“, „Li­te­ra­tū­ro­je ir me­ne“, „Nau­jo­jo­je Ro­mu­vo­je“ ir ki­tuo­se lei­di­niuo­se.

Jis – nuo­la­ti­nis li­te­ra­tū­ri­nių fes­ti­va­lių, poe­ti­nio "Drus­ki­nin­kų ru­dens", poe­ti­nės "Pa­ne­vė­žio žie­mos", Tau­ra­gės, Rie­ta­vo, Klai­pė­dos li­te­ra­tų poe­ti­nių skai­ty­mų da­ly­vis, pui­kus pa­ta­rė­jas ir eks­per­tas kel­miš­kiams kū­rė­jams.

Tik kar­tais ap­gai­les­tau­ja, kad poe­tai la­bai su­vie­no­dė­ję. Sma­gu iš­girs­ti ki­taip pra­kal­bu­sį.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Laiš­kai obe­ly­je

Vik­to­ras Gul­bi­nas ku­ria nuo ma­žų die­nų. Nuo ta­da, kai, bū­da­mas pen­ke­rių, iš­mo­ko skai­ty­ti ir ra­šy­ti. Vy­res­nės se­se­rys par­si­neš­da­vo laik­raš­čių ir žur­na­lų. Ma­žas ber­niu­kas skai­ty­da­vo juo­se spaus­din­tus ei­lė­raš­čius. Ei­lė­raš­čiai trauk­da­vo mu­zi­ka­lu­mu, nes bū­da­vo la­bai gra­žiai su­ri­muo­ti, tu­rė­jo skam­bų rit­mą.

Vik­to­ras iš­gal­vo­jo sa­vą he­ro­jų ka­ti­ną. Ra­šy­da­vo jam ei­liuo­tus laiš­kus. Pa­ra­šęs įkel­da­vo į obe­lį. Ti­kė­da­vo, jog laiš­kas nu­skris ten, kur rei­kia. Nes ki­tą die­ną jo jau ne­be­ras­da­vo. Ma­tyt, iš­pūs­da­vo vė­jas.

Ma­žo­jo ro­man­ti­ko sie­la au­go kar­tu su juo. Mo­kyk­lo­je ra­šė ei­les, nes tuo­met tai da­ry­ti bu­vo ma­din­ga.

Su­si­lai­kė tik stu­di­juo­da­mas. Bet vis tiek kar­tais neiš­kęs­da­vo per pa­skai­tas ko nors ne­pa­ra­šęs kons­pek­tų pa­raš­tė­se. O po ke­lių mė­ne­sių, su­grį­žęs prie pa­raš­čių, jo­se at­pa­žin­da­vo ei­lė­raš­tį. Nie­kam jų ne­ro­dė, gal bai­mi­no­si, kad at­ro­dys ne­vy­riš­ka. Tik ėmė ra­šy­ti į at­ski­rą są­siu­vi­nį.

Ta­čiau bai­gęs ins­ti­tu­tą pra­dė­jo sa­vo kū­ry­bą pub­li­kuo­ti. Spaus­di­no to me­to pe­rio­di­niai ir li­te­ra­tū­ri­niai lei­di­niai. Bet kny­gos ne­si­ry­žo iš­leis­ti. „Ir taip daug tų kny­gų bu­vo ant svie­to. Kam jas dar gau­sin­ti?“ – iro­ni­zuo­ja. Be to, ne­tu­rė­jęs dek­la­ra­ty­vių, so­cia­liz­mo epo­chai tin­kan­čių ei­lė­raš­čių.

– Esa­te ro­man­ti­kas. Ta­čiau ket­vir­tį am­žiaus tu­rė­jo­te sa­vo vers­lą. Kaip se­kė­si? Ar ­lik­da­vo lai­ko kū­ry­bai?

– Pra­džio­je, kai dar tik kū­riau vers­lą, pen­ke­rius me­tus ne­tu­rė­jau lai­ko ra­šy­ti. Te­ko daug mo­ky­tis ir daug ko iš­mok­ti. Be to, gy­ve­ni­mas bu­vo la­bai jud­rus. Bil­di ir bil­di ke­liais. Vis ant ra­tų. Ne­pa­vyk­da­vo su­gau­ti tos va­lan­dė­lės, kai ra­miai at­si­sė­dęs ga­li iš­si­lie­ti po­pie­riu­je.

Be­je, pra­džio­je te­ko vis­ko pa­tir­ti – ir re­ke­to, ir ne­sėk­mių. Bet iš es­mės vers­las se­kė­si. Tu­rė­jau par­duo­tu­vių Kel­mė­je, Kra­žiuo­se, Ty­tu­vė­nuo­se. Kai vers­las įsi­su­ko, apie 50 pro­cen­tų sa­vo lai­ko ga­lė­jau skir­ti ra­šy­mui. Tik pa­sta­rai­siais me­tais dėl pa­di­dė­ju­sios kon­ku­ren­ci­jos ir no­ro pail­sė­ti vers­lo at­si­sa­kiau. Da­bar pa­grin­di­nis už­siė­mi­mas – kū­ry­ba.

Kaip gims­ta ei­lė­raš­tis?

– Ei­lė­raš­tis – tar­si kū­di­kis. Nuo ko pra­si­de­da jo gi­mi­mas?

– Nuo žo­džio. Ats­ki­ros fra­zės. Pa­ma­ty­to įdo­maus žmo­gaus. Iš pa­ma­ty­to fil­mo, per­skai­ty­tos kny­gos.

Kar­tais jis gims­ta per vie­ną pri­sė­di­mą. Kar­tais pra­de­di ir lau­ki ke­le­rius me­tus. Nea­tei­na ta ei­lu­tė, ku­rios trūks­ta. Lai­kau­si nuo­sta­tos ne­sku­bė­ti pub­li­kuo­ti nau­jo ei­lė­raš­čio. Bent sa­vai­tę jį rei­kia pa­lai­ky­ti stal­čiu­je.

Tik su­kū­ręs kar­tais pa­gal­vo­ji: „Ko­kį gra­žų vai­ką tu­riu!“. Pas­kui pa­si­ro­do, kad tas vai­kas – snarg­liuo­tas. Jį rei­kia nu­praus­ti. Ir tik tuo­met leis­ti į pa­sau­lį.

– Esa­te reik­lus sau?

– Esu įsi­ti­ki­nęs, kad ei­lė­raš­tis ne­ga­li bū­ti tik žo­džių kra­ti­nys ir dar su kal­bos klai­dom. Jis tu­ri ne­šti min­ties ir emo­ci­jos krū­vį. Ne tik ei­lu­tė­se, bet ir tarp ei­lu­čių.

Kai dai­li­nin­kas pa­lie­ja ant že­mės da­žus ir pri­sta­to tai kaip per 15 mi­nu­čių su­kur­tą sa­vo še­dev­rą, ne­lai­kau to me­nu.

Man pa­tin­ka Mar­ce­li­jus Mar­ti­nai­tis, Jus­ti­nas Mar­cin­ke­vi­čius, Sa­lo­mė­ja Nė­ris. Ne­si­gė­di­ju to pri­pa­žin­ti. Nors kai ku­rie šian­die­ni­niai poe­tai gė­di­ja­si. Jie ne­ži­no, kas yra Si­gi­tas Ge­da ar­ba An­ta­nas A. Jo­ny­nas. Man šie ta­len­tai – kū­rė­jų pa­vyz­džiai. O ir jau­na­jai kar­tai ver­tė­tų juos skai­ty­ti. Bent jau tam, kad ne­si­kar­to­tų, ne­ko­pi­juo­tų to, kas jau se­niau­siai pa­ra­šy­ta.

Juo­lab kad jau­no­ji poe­tų kar­ta – la­bai su­pa­na­šė­ju­si. Ypač blo­gi dai­nų teks­tai: „Ar ži­nai, ma­no mei­le, su ta­vim fai­na, fai­na“. No­rė­tų­si dau­giau pro­fe­sio­na­lu­mo. Kai iš­girs­tu ki­taip, ori­gi­na­liau pra­kal­bu­sį poe­tą – la­bai sma­gu.

Mei­lė ir mo­te­ris

– Jū­sų kū­ry­bo­je la­bai svar­bi mo­te­ris. Kaip mei­lės ir kaip ste­bė­ji­mo ob­jek­tas. Net pir­mo­sios Jū­sų kny­gos pa­va­di­ni­mas „Lie­taus mo­te­ris“. „Dia­lo­gai“ – taip pat po­kal­bis ei­lė­raš­čiais su mo­te­ri­mi – Olan­di­jo­je gy­ve­nan­čia lie­tu­ve. Mo­ters įvaiz­dis – daž­nas ir nau­jau­sio­je kny­go­je „Vei­du į va­ka­rą“.

– Mo­te­ris – gra­žiau­sias Die­vo kū­ri­nys. Ji įkve­pia ne tik poe­tus, bet ir skulp­to­rius, kom­po­zi­to­rius, dai­li­nin­kus. Ne­bū­ti­na ją įsi­my­lė­ti. Tie­siog rea­ly­bė­je pa­ma­tai įdo­mų žmo­gų, keis­tą ti­pa­žą ki­no fil­me. Ir gims­ta ei­lė­raš­tis ne­mi­nint tos mo­ters var­do, pa­kei­čiant plau­kų spal­vą. Ypač jei­gu ra­šai iro­niš­kai.

– Laiš­kų jau ne­be­ke­lia­te į obe­lį. Bet ne vie­nas Jū­sų ei­lė­raš­tis kaip ir pa­sau­lis su­tver­tas iš gam­tos de­ta­lių.

– Gi­miau ir au­gau kai­me, Lio­liuo­se. Gam­ta man da­rė ir da­ro di­de­lę įta­ką. Nors žie­mą gy­ve­nu Kel­mė­je, pa­va­sa­rį, nu­švi­tus sau­lei, iš kar­to per­si­ke­liu į sa­vo so­dy­bą Ty­tu­vė­nuo­se.

Ku­rian­tis žmo­gus ver­tas pa­gar­bos

– Va­do­vau­ja­te Kel­mės li­te­ra­tų klu­bui „Vie­ver­sys“. Ar stip­rios kel­miš­kių li­te­ra­tų pa­jė­gos?

– Man at­ro­do, jog kiek­vie­nas ku­rian­tis žmo­gus ver­tas pa­gar­bos. Vien to­dėl, kad jis ku­ria, o ne griau­na. „Vie­ver­sio“ klu­be daug ga­bių žmo­nių. Gai­la, ne vi­si jie tu­ri ga­li­my­bių ak­ty­viau da­ly­vau­ti klu­bo veik­lo­je, rek­la­muo­tis. Pa­vyz­džiui, Ka­zi­mie­ras Alek­na – koks ga­buo­lis, nea­be­jo­ti­nas ta­len­tas, bet gy­ve­na ato­kia­me Vid­so­džio kai­me, pra­stas su­si­sie­ki­mas.

Kai­mo žmo­nėms la­bai pa­tin­ka Sta­sio Ra­ma­naus­ko kū­ry­ba, bet jis sa­vo ak­ty­vu­mą ma­ži­na dėl svei­ka­tos.

Bro­nis­lo­vas Kli­ma­šaus­kas – ei­lia­vi­mo vir­tuo­zas. Pui­kiai įval­dęs ei­lia­vi­mo tech­ni­ką. Ga­lė­tų ra­šy­ti dau­giau. Bet, ma­tyt, stab­do per­ne­lyg di­de­lis reik­lu­mas sau.

Ak­ty­viau ėmė reikš­tis Da­lia Griš­ke­vi­čie­nė, šau­kė­niš­kis Sta­sys Jo­ku­baus­kas.

Sma­gu, kad ran­da­si nau­jų ori­gi­na­lių bal­sų. „Me­dei­nės“ kon­kur­se šie­met pri­zi­nes vie­tas lai­mė­jo klu­bo na­rės Ir­ma Di­mins­kie­nė ir Ra­sa Kil­ti­na­vi­čiū­tė. Lai­mė­jo, nes yra ori­gi­na­lios.

– Koks Jū­sų po­žiū­ris į šių­me­ti­nės R. Bir­ži­ny­tės pre­mi­jos sky­ri­mo pe­ri­pe­ti­jas?

– Gai­la, kad pre­mi­ja tar­si pri­va­ti­zuo­ta, skir­ta ne už li­te­ra­tū­rą, o už par­ti­nę ata­skai­tą.

Išė­jus kny­gai „Vei­du į va­ka­rą“ dau­ge­lis li­te­ra­tų svei­ki­no, pro­gno­za­vo, kad gau­siu R. Bir­ži­ny­tės pre­mi­ją. Bet, kai nuė­jau į kny­gos „Ma­no ka­den­ci­ja“ pri­sta­ty­mą, ten ir nu­vil­ni­jo gan­das, jog bū­tent ši kny­ga gaus R. Bir­ži­ny­tės pre­mi­ją.

Tai­gi, ko­mi­si­jos spren­di­mas man ne­bu­vo ne­ti­kė­tas. Juk aš vi­siš­kai ne­par­ti­nis ir nie­ka­da toks ne­bu­vau.

Au­to­rės nuo­tr.

„Gy­vas bend­ra­vi­mas su poe­tais ir ra­šy­to­jais la­bai pa­krau­na. Po­kal­biai – la­bai įdo­mūs“, – sa­ko kel­miš­kis poe­tas, tri­jų kny­gų au­to­rius, nuo­la­ti­nis poe­zi­jos fes­ti­va­lių, skai­ty­mų ir ki­tų li­te­ra­tū­ri­nių ren­gi­nių da­ly­vis Vik­to­ras Gul­bi­nas.

---

Vik­to­ras GUL­BI­NAS

Vy­tau­to ŠIM­KŪ­NO nuo­tr.

PRIE­KAIŠ­TAS

- – - pa­sro­viui-

ru­dens val­te­le

be in­ka­ro

be – - -

tiek čia ma­nęs

ir tė­ra -

pra­ša­lai­tis – bet

vi­sa pa­si­ve­ja:

raukš­lė­ti mo­ti­nos me­tai

vai­kys­tės iš­tvi­nu­sios bai­mės

bro­lio rū­di­jan­tis dvi­ra­tis

dar prieš Pir­mą­jį Bran­duo­li­nį

tė­vo vei­das įša­lęs į dan­gų

ir prie­kaiš­tau­jan­tis šnabž­de­sys

vi­du­je:

- – - be irk­lo prieš sro­vę – nie­kaip

AT­PIL­DAS

1.

Die­ve

Ta­vo ato­dū­sis

virš ma­no

pa­kly­di­mo -

lyg ne(iš)ver­čia­mas ei­lė­raš­tis

ku­rį pri­va­lu iš­girs­ti

IN ORI­GI­NA­LE

2.

- – - – - juk tai aš

Ta­vo sū­nus

Vieš­pa­tie

ne­jau­gi neat­pa­žįs­ti?

- O tu su­tver­ta­sis

su mei­le

ar vi­sa­da – - -?

NUOSP­REN­DIS

- – - be gai­les­čio

gruo­dis

skan­di­na kūd­ro­je

ru­de­nį

tar­tum

šu­ny­tį

jam po kak­lu

pa­ri­šęs

lapk­ri­čio

ak­me­nį – - -

NE­ŽI­NAU

Taip to­li – ne­ma­tau nė pra­džios

kaip atė­jo­me čia – ne­pri­si­me­nu.

Gal ug­nis, gal van­duo mus

pa­gim­dė, gal vė­jas?

Vien klai­da po klai­dos: bet par­kri­tęs –

ke­lie­si: per­spek­ty­vo­je švy­ti –

ne­ži­nau – ar tas pa­ts, ar jau ki­tas

gy­ve­ni­mas.

MET­RAŠ­TI­NIN­KAI

- – - ar ma­tei tą,

kurs už­ra­šė

ta­vo gi­mi­mo

da­tą?

- – - jis jau

ne­be­ra­šo – - -

ar pa­žįs­ti tą,

už­ra­šy­sian­tį

ta­vo mir­ties me­tus?

- – - dar

tik mo­ko­si

raš­to

NU­SI­VY­LĘS

pa­si­mi­riau

jau ge­rą pus­šim­tį me­tų

gu­liu

ir vis lau­kiu

ta­čiau jo­kio tu­ne­lio

jo­kios švie­sos

ir nie­kas ne­kvie­čia

į skais­tyk­lą į ro­jų

ar pra­ga­rą

tik­tai pa­ku­te­na

pa­dus

koks kir­mė­liu­kas

o gal va­ba­lė­lis

ir

tik tam­sa:

be alaus

be krep­ši­nio

be fut­bo­lo

be se­ria­lų

o juk sa­kei

kad mir­tis bus gra­žes­nė

už mū­sų su­mau­tą

gy­ve­ni­mą

SEK­MA­DIE­NIS

mo­te­rys

pil­nos

sva­jo­nių

bu­či­nių

ati­trau­kia

užuo­lai­das

ir nu­si­šyp­so

sek­ma­die­niui

nė neį­tar­da­mos

kad išei­gi­nė­se

jų su­kne­lė­se

snau­džia įžū­lus

kas­die­ny­bės

žal­tys

DŪŽ­TANT LIE­TUI

tu – iš ki­to pa­sau­lio

iš to kur nė­ra

sen­ti­men­tų

kur skam­bė­da­mas dūž­ta lie­tus

į tam­sė­jan­tį

plen­tą

kur tuš­ti avi­liai

ir so­dai – be­vai­siai

o gė­lės – ne­tik­ros

kur me­luo­jan­tys veid­ro­džiai

at­vaiz­dą ta­vo pa­ro­do

pro ro­ži­nį stik­lą – - -

ar su­pra­si da­bar

kad at­gal

tau su­grįž­ti ne­lem­ta

kai žiū­ri į vai­ke­lį

vai­vo­rykš­tėn

tie­sian­tį ran­ką

ar pa­ju­si tą – sa­vo

ir ma­žo žmo­ge­lio

di­de­lį no­rą gy­ven­ti?

- – - ne -

ži -

nai – - -

- – - tik sku­bė­da­mas

dūž­ta lie­tus

į pa­var­gu­sį plen­tą

KAI NIE­KO JAU

- – - gal ka­da nors –

kai nie­ko ne­my­lė­si –

pa­ju­tęs ne­bū­ties

dvel­ki­mą vė­sų

su­sto­si ne­by­lus

ru­dens pa­vė­sy –

ta­da, kai nie­ko jau

ne­be­my­lė­si;

ta­da kai nie­ko

ne­be­bus jau gai­la

at­ro­dys vis­kas

tik nai­vu ir kvai­la:

ru­duo – pa­vė­sis – lai­kas –

me­tai – mei­lė

gy­ve­ni­mas – nors bu­vo

nuo­sta­bus! –

ta­da kai nie­ko

gai­la ne­be­bus –

ru­dens

pa­vė­sy­je

il­gai

sa­vęs

gai­lė­si

(NE) PAS­KEN­DUO­LĖ

ant liep­to

iš jos ran­kų

iš­sprū­do

mui­lo šmo­te­lis

ir tie­siai

į kūd­rą

o ji ver­kia

o ver­kia

ta­ry­tum sa­ve

pa­sken­du­sią

ap­rau­do­tų

VEI­DU Į VA­KA­RĄ

Kas mus nu­to­li­na nuo ry­to,

kai virš min­čių pa­si­len­kia tam­sa,

kai į be­mie­gę nak­tį įsi­bri­dę

žė­rin­čiu jon­va­ba­liais ne­ri­mu al­suo­jam?

Kas nu­dres­kia dar ne­pra­žy­du­sius

žo­džius nuo lū­pų, už­pi­la ug­nia­ku­rą

šiekš­tė­ta ne­vil­tim ir, veng­da­mas

mūs klau­sian­čių akių

ap­len­kęs die­ną,

vėl nu­si­ve­da prie va­ka­ro?

AT­SIS­VEI­KI­NANT

– Ne da­bar! – pa­sa­kei, –

ta­vo sap­nas ma­nęs ne­pa­lie­ka;

pro gi­lė­jan­čią įpjo­vą lai­ko

ne­ga­liu

įžiū­rėt

atei­ties.

– Ne­beg­rįžk! – pa­sa­kei,

ir su dvi­gu­ba nei­gi­nio įtai­ga

ne­sup­ran­ta­mą kryp­tį pa­ro­dei

į aš­tuo­nias

pa­sau­lio

pu­ses.

– Ka­da nors, – pa­sa­kei, –

iš­si­de­ri­nus lapk­ri­čio pil­na­čiai,

ta­vo var­das įsliuogs į die­no­raš­tį

vie­ni­ša,

bet spran­gia

ei­lu­te – - -