Turkija: prekyba be kainų

Tur­ki­ja: pre­ky­ba be kai­nų

An­ta­li­jos oro uos­tas. Au­to­bu­sai be per­sto­jo ve­ža iš­vyks­tan­čius poil­siau­to­jus. Į Ber­ly­ną prieš vi­dur­nak­tį iš­skren­da net du lėk­tu­vai. Kai ku­rie skry­džiai vė­luo­ja dėl oro li­ni­jų spūsčių.

Ati­da­vę ba­ga­žą poil­siau­to­jai lie­ka su di­džiu­lė­mis kup­ri­nė­mis ir ran­ki­nė­mis – ran­ki­niu ba­ga­žu. Jo­se pri­kimš­ta tur­kiš­kos ava­ly­nės, ran­ki­nu­kų, teks­ti­lės ga­mi­nių su žy­mių fir­mų pa­va­di­ni­mais. Ko­ky­biš­ka klas­to­tė ir pa­ly­gin­ti ma­ža kai­na vi­lio­ja tu­ris­tus pirk­ti.

Ta­čiau pirk­ti rei­kia at­sar­giai, nes kai­nų ant pre­kių daž­niau­sia nė­ra. O par­da­vė­jų lū­po­se ji – pa­gal pir­kė­jo iš­vaiz­dą, kil­mę ir akis.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Skir­tin­gi pir­ki­mo įpro­čiai

Vieš­bu­čio že­mu­ti­nia­me aukš­te įsi­kū­ru­si ne­di­de­lė par­duo­tu­vė­lė. Čia pre­kiau­ja­ma pa­plū­di­mio reik­me­ni­mis, tur­kiš­ka ka­va ir ar­ba­ta, ke­lio­ni­niais krep­šiais, ran­ki­nė­mis ir ran­ki­nu­kais, su­ve­ny­rais ir ki­to­mis smulk­me­no­mis. Kai­nų prie pre­kių nė­ra. Par­duo­tu­vė­lės šei­mi­nin­kė Vik­to­ri­ja jas pa­sa­ko. Kai­nos ne­di­de­lės – nuo gat­vės pre­kei­vių ski­ria­si tik eu­ru ar po­ra eu­rų. Pa­vyz­džiui, ran­ki­nu­kas kai­nuo­ja 22 eu­rus, spor­ti­nis krep­šys – 12 eu­rų, odi­nės ba­su­tės – 10 –12 eu­rų.

Čia pirk­ti pa­to­giau – par­duo­tu­vė dir­ba nuo pu­sės aš­tuo­nių ry­to ir už­da­ro­ma li­kus pus­va­lan­džiui iki vi­dur­nak­čio. Ir pa­ti­ki­miau. Nes, aiš­ki­na šei­mi­nin­kė, pre­kes jie ima iš nuo­la­ti­nių ir pa­ti­ki­mų tie­kė­jų, ku­rie ga­mi­na į ori­gi­na­lą la­bai pa­na­šias klas­to­tes.

Prieš pen­kio­li­ka me­tų į Tur­ki­ją pa­dir­bė­ti at­va­žia­vu­si uk­rai­nie­tė Vik­to­ri­ja čia su­kū­rė šei­mą, o pa­sta­ruo­sius ke­lio­li­ka me­tų kar­tu su vy­ru Mah­mu­tu tu­ri ir vers­lą. Vieš­bu­ty­je nuo­mo­ja­si pa­tal­pas par­duo­tu­vė­lei ir iš to gy­ve­na.

Sun­kiai il­gas dar­bo va­lan­das dir­ba de­vy­nis mė­ne­sius. Prieš vi­dur­nak­tį bai­gę dar­bą jie dar tu­ri grįž­ti na­mo į už 30 ki­lo­met­rų esan­tį mies­te­lį. Gruo­dį, sau­sį ir va­sa­rį vers­li­nin­kai ne­dir­ba. Poil­siau­ja sa­vo so­dy­bo­je kal­nuo­se.

Vik­to­ri­ja pa­sa­ko­ja, jog są­ly­gos vers­lui Tur­ki­jo­je – ne­blo­gos. Vieš­bu­tis vi­suo­met pil­nas tu­ris­tų, tad jau­din­tis, kad per die­ną nie­kas nie­ko ne­nu­pirks, ne­rei­kia. Ta­čiau pel­nas vis­ tiek pri­klau­so nuo tu­ris­tų po­rei­kių ir jų per­ka­mo­sios ga­lios. Pre­kių asor­ti­men­tas taip pat tu­ri bū­ti pri­tai­ky­tas konk­re­tiems poil­siau­to­jams. Be to, bran­giai kai­nuo­ja pa­tal­pų nuo­ma.

„Šie­met sau­sio mė­ne­sį vieš­bu­čio šei­mi­nin­kas pro­gno­za­vo, jog vieš­bu­ty­je il­sė­sis dau­giau­sia sve­čių iš Vo­kie­ti­jos. Pri­tai­kė­me pre­kes šios ša­lies var­to­to­jams. Vo­kie­čiai daž­niau­sia per­ka ran­ki­nu­kus, ava­ly­nę ir ki­tus odos ar odos pa­kai­ta­lų ga­mi­nius, – pa­sa­ko­ja po­nia Vik­to­ri­ja. – Da­bar aiš­ku, jog vieš­bu­ty­je il­sė­sis dau­giau ru­sų ne­gu vo­kie­čių. Ru­sų pir­ki­mo įpro­čiai – ki­to­kie. Jie mie­liau per­ka rankš­luos­čius, pa­ta­ly­nę, dra­bu­žius ir ki­tus teks­ti­lės ga­mi­nius. Ru­sė, tu­rė­da­ma vie­ną ran­ki­nu­ką, ant­ro ne­pirks, kol ne­su­dė­vės pir­mo­jo. Tuo tar­pu vo­kie­tė pirks ir penk­tą, nes to­kio dar ne­tu­ri.“

Suk­ne­lė už tris eu­rus

Jau ant­rą­ją vieš­na­gės An­ta­li­jos re­gio­ne esan­čio Si­de ku­ror­te die­ną su­si­ti­ko­me su ke­lio­nių or­ga­ni­za­to­re Lei­la. Jos ma­ma – vo­kie­tė, tė­vas tur­kas. Ma­tyt, pa­čius ge­riau­sius bruo­žus iš tė­vų pa­vel­dė­ju­si gra­žu­tė mer­gi­na la­bai ar­tis­tiš­kai pa­sa­ko­jo apie to­bu­las pir­ki­mo ga­li­my­bes Tur­ki­jo­je. Ro­dė sa­vo ran­ki­nę, už ku­rią ti­ki­no mo­kė­ju­si tik du eu­rus, pa­sa­ko­jo, jog ge­riau­sios kai­nos An­ta­li­jo­je. Ten su­kne­lę ga­li gau­ti už tris eu­rus, tri­ko­ta­ži­nę pa­lai­di­nu­kę – už vie­ną eu­rą.

Lei­la da­li­jo ir nuo­lai­dų ku­po­nus pirk­ti ar­ba su­si­re­mon­tuo­ti aki­nius. Pa­ta­rė, pa­si­nau­do­ti pi­gio­mis odon­to­lo­gų pa­slau­go­mis – dan­tų ba­li­ni­mas kai­nuo­ja tik 20 eu­rų.

De­ja, į iš Lei­los nu­pirk­tas eks­kur­si­jas ly­dė­ję gi­dai ne­nu­ve­žė ten, kur kai­nos to­kios pa­sa­kiš­kos. An­ta­li­jo­je pa­te­ko­me, ma­tyt, į gi­do pa­žįs­ta­mų par­duo­tu­vę. Iš kar­to pri­si­sta­tė par­da­vė­jas. Į ran­kas įbru­ko nuo­lai­dų kor­te­les. Nuo ko­kios kai­nos bus tos nuo­lai­dų kor­te­lės – neaiš­ku, nes kai­nų prie pre­kių nė­ra. O pa­klau­sus paaiš­kė­jo, jog kai­nos nė kiek ne ma­žes­nės kaip Vo­kie­ti­jo­je ar Lie­tu­vo­je.

Pa­si­nau­do­da­mos po­ra pir­ki­mui skir­tų va­lan­dų, iš­si­lais­vi­no­me iš gi­do nu­ro­dy­tos par­duo­tu­vės. Pat­rau­kė­me to­liau An­ta­li­jos gat­vė­mis. Čia si­tua­ci­ja pa­ge­rė­jo. Ra­do­me par­duo­tu­vė­lių, ku­rio­se kai­nos bu­vo nu­ro­dy­tos Tur­ki­jos liro­mis. Eu­ras ver­ti­na­mas pen­kio­mis, kar­tais ir dau­giau kaip pen­kio­mis Tur­ki­jos li­ro­mis.

Ava­ly­nės par­duo­tu­vė­je pa­gy­ve­nu­si par­da­vė­ja tie­siog per prie­var­tą mo­vė ant ko­jos ba­su­tes, par­puo­lu­si ant že­mės jas už­se­gi­nė­jo, de­gė žieb­tu­vė­liu įro­di­nė­da­ma, jog jos tik­rai odi­nės. Už ba­su­tes pra­šė tik 15 eu­rų. Ta­čiau par­duo­tu­vė­je at­si­tik­ti­nai su­tik­ti lie­tu­viai pa­ta­rė de­rė­tis ir ba­su­tes gau­ti dar pi­giau. De­ja, nė vie­nos ne­ti­ko.

Ki­to­je par­duo­tu­vė­lė­je už vie­ną eu­rą ga­lė­jai gau­ti apa­ti­nio ir vir­šu­ti­nio tri­ko­ta­žo ga­mi­nių, pa­lai­di­nu­kių, už ke­le­tą eu­rų – kel­nių. Už 13 –15 eu­rų (pri­klau­so­mai nuo dy­džio) bu­vo ga­li­ma nu­si­pirk­ti di­de­lį ke­lio­ni­nį la­ga­mi­ną su ra­tu­kais.

Per eks­kur­si­ją, pa­va­din­tą gun­dan­čiai „Ma­no Tur­ki­ja“, užuo­t pa­ro­dę ko­kį an­ti­ki­nį mies­tą, ku­rių Tur­ki­jo­je apie 370, ar ki­tas įžy­my­bes, ke­lio­nės or­ga­ni­za­to­riai nu­ve­žė prie tarp kal­nų esan­čio eže­ro, ku­rio gy­lis 26 met­rai. Čia į gu­mi­nes val­tis su­so­di­no po ke­lio­li­ka žmo­nių, ku­rie va­lan­dą tu­rė­jo irs­ty­tis ta­me eže­re. Pa­si­ju­to lyg pa­bė­gė­liai, gu­mi­nė­mis val­ti­mis plau­kian­tys į iš­sva­jo­tą ša­lį.

Dar pa­ro­dė po­rą kriok­lių ir nu­ve­žė į odos fab­ri­kė­lį. Jo sa­vi­nin­kas vo­kie­tis Ver­ne­ris vai­ši­no sul­ti­mis. Su­reng­tas net ma­dų šou. Čia pa­siū­tus dra­bu­žius iš odos de­monst­ra­vo pa­tys dar­buo­to­jai. Dra­bu­žė­liai iš tie­sų ko­ky­biš­ki ir ele­gan­tiš­ki, pa­siū­ti iš pui­kiai iš­dirb­tos odos, ori­gi­na­lūs, gra­žūs ir pra­ktiš­ki. Pal­tas sve­ria tik 1200 gra­mų.

Pas­kui įlei­do į par­duo­tu­vę, ma­tyt, ti­kė­da­mie­si, jog „šluo­si­me“ jų ga­mi­nius. Tik koks tu­ris­tas ga­li ve­žio­tis tiek pi­ni­gų? Ele­men­ta­ri trum­pa striu­ky­tė kai­nuo­ja 1200 eu­rų, iš­ver­čia­mas pal­tas, ku­rio vie­na pu­sė kai­lis, ki­ta – oda – 2600 eu­rų! To­kie pir­ki­niai pa­pras­tai pla­nuo­ja­mi.

Eks­kur­si­jo­je į Pa­mu­ka­lę taip pat bu­vo­me pa­leis­ti prie teks­ti­lės cent­ro ir pri­myg­ti­nai ra­gi­na­mi bent užei­ti į par­duo­tu­vę ir iš­klau­sy­ti in­for­ma­ci­jos. Kai­nos čia taip pat ste­bi­no. Suk­ne­lės po 200 eu­rų, cha­la­tai – po 100, rankš­luos­čiai – po 15 eu­rų.

Tie­sa, in­for­ma­ci­ją su­tei­ku­si par­da­vė­ja iš kar­to iš­da­li­jo 70 pro­cen­tų nuo­lai­dų ku­po­nus. Ta­čiau į au­to­bu­są su­grį­žu­si bend­ra­ke­lei­vė ro­dė dvi po­ras ko­ji­nai­čių, už ku­rias ir su nuo­lai­da su­mo­kė­jo 6 do­le­rius.

Tuo tar­pu kiek anks­čiau mies­to au­to­bu­su už vie­ną eu­rą be gi­dų pa­ly­dos nu­va­žia­vu­si į Si­de teks­ti­lės cent­rą, už 6 do­le­rius nu­pir­kau 20 po­rų ko­ji­nių – de­šimt kar­tų pi­giau. Si­de teks­ti­lės cent­re ga­lė­jai pri­si­pirk­ti džem­pe­rių, kai­nuo­jan­čių tik 8 eu­rus, ran­ki­nių po 10 eu­rų ir ki­to­kių vie­tos ga­my­bos da­ly­kų už tik­ras tur­kiš­kas kai­nas.

Suk­ne­lės už tris eu­rus taip ir ne­pa­vy­ko ras­ti. Ta­čiau ti­kiu, jog to­kių bū­na. Mat, tur­kai pa­tys au­gi­na med­vil­nę. Čia la­bai iš­vys­ty­ta teks­ti­lės pra­mo­nė. Ne­nuos­ta­bu, kad siu­va ne­bran­gius ga­mi­nius.

Au­to­rės nuo­tr.

Vik­to­ri­ja ir Mah­mut pra­gy­ve­na iš sa­vo par­duo­tu­vė­lės vieš­bu­ty­je.

Odos fab­ri­kė­ly­je iš Juod­kal­ni­jos į Tur­ki­ją gy­ven­ti at­si­kė­lęs va­dy­bi­nin­kas šil­tai bend­rau­ja su tu­ris­tais.

Ma­dų šou tu­ris­tams.

Teks­ti­lės cent­re tur­kiš­kos gro­žy­bės siū­lo­mos už eu­ro­pie­tiš­kas kai­nas.