
Naujausios
Mama tebelaukia medalio
Gegužės pradžioje ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu apdovanota Aldona Grigaliūnienė iš Sosdvario vis nesulaukia apdovanojimo. Ligota septynių vaikų mama neturėjo galimybių nuvykti į iškilmes Prezidentūroje. A. Grigaliūnienė skaudžiai juokauja: kažin, ar iki mirties besulauks medalio, tokiais tempais „gabenamo“ iš Vilniaus?
Janina ŠAPARNIENĖ
janina@skrastas.lt
„Nebūtina ta šventė“
Sunkiai po kambarį vaikštanti Aldona stebisi: kuomet į Prezidentūrą prieš apdovanojimų ceremoniją kvietė – vieno iš sūnų telefonas nuolat skambėjo. Iškilmės praėjo – iš Vilniaus nebesigirdi nė garso. Jokios žinios, kada jai skirtąjį medalį atveš, kas atveš.
„Nebūtina man didelė įteikimo šventė. Užtektų, kad paprastai apdovanojimą atgabentų – ar seniūnė, ar kaimo seniūnaitė. Kad tikrai žinočiau, jog esu apdovanota ir galėčiau medalį visiems smalsaujantiems parodyti. Po tiek laiko jau abejoju, buvo ar ne man medalis? Vaikai, anūkai ramina, kad buvo – juk ir pinigų prie jo buvo skirta 290 eurų. Ta priemoka kaip tik tiko sumokėti už anūko Edmundo teises. Bet norisi savo rankose palaikyti medalį – įvertinimą už visą gyvenimą“, – sako A. Grigaliūnienė.
Tiesiog paprastai atvežtų apdovanojimų sosdvarietė jau turi, skirtų prieš dešimtmečius: I laipsnio Motinystės medalį (1977 metais), III laipsnio Motinos šlovės ordiną (1979 metais), darbo veterano medalį (1988 metais).
Aldona liūdnai šypteli: kažin, ar iki mirties pavyks sulaukti taip „greitai“ jai vežamo medalio?
Septyniasdešimt aštuntus metus baigiančią sosdvarietę kamuoja diabetas, jos kieme dažni svečiai – greitosios pagalbos medikai.
Aldonos ir kartu su ja gyvenančio neįgalaus sūnaus kasdiene buitimi rūpinasi anūkas Edmundas, taip pat įsikūręs pas močiutę. Kaimo sodyboje be patogumų šių rūpesčių netrūksta. Bet Aldona nenori keltis pas dukras. Juk joms išėjus į darbus, ištisomis dienomis liktų namie viena.
„Ima baimė, kad Edmiuko nepaimtų į kariuomenę. Neliktų, nė kas į trobą vandens iš šulinio atneša. Vaikai netoli gyvena, bet visi savo rūpesčius turi. Nors lanko dažnai, atvažiavę vis ką nudirba – kasdien juk neprivažinės!“
Darbuose – nuo vaikystės
Aldona Noreikaitė gimė Lygumų seniūnijos Armonaičių kaime ir visą gyvenimą praleido Pakruojo rajone. Mena žolėmis apžėlusią dūminę bežemių tėvų trobelę, kurioje augo su seserimi ir dviem broliais.
Aštuonerių pradėjusi lankyti mokyklą, tebaigė keturias klases. Dvylikametė mergaitė jau išėjo dirbti į Dvariškių tarybinį ūkį lauko darbininke. Nes anuometinė santvarka, kaimo žmones laikiusi nuosavais baudžiauninkais, visus varė į prievarta kuriamus socialistinius ūkius. Aldona pakeitė savo mamą, tuo metu auginusią kūdikį.
Po trejų metų su tėvais persikėlė į netolimus Norvaišius. Aldona mena ne tik sunkų darbą, varganą valstiečių buitį: atmintyje išliko ir jaunystės džiaugsmai.
„Kaip laukdavom savaitgaliais atvežamo kilnojamo kino! Ne tik paties kino, bet ir po jo rengiamų jaunimo šokių!“
Šokiuose aštuoniolikmetė Aldona susipažino su būsimu vyru Alfonsu – to paties tarybinio ūkio traktorininku. Jaunuoliai draugavo penkerius metus. Trejus iš jų Alfonsas mylimos merginos nuotrauką nešiojosi karinėje uniformoje, parsivežė aptrintą, sulankstytą.
„Susituokėme, Alfonsui grįžus iš tarnybos kariuomenėje. Pasiturinti ūkininkė anyta nesidžiaugė bežeme marčia, nors pati Alfonso neaugino: „mergautinis“ jos vyriausias vaikas užaugo pas savo močiutę. Tuo laiku žemė iš ūkininkų jau buvo visa atimta kolūkiams. Bet paskui su anyta pradėjome sutarti, gražiai bendravome“, – prisimena Aldona.
Jaunieji Grigaliūnai gyvenimą pradėjo, teturėdami stalą ir lovą. Aldona dirbo fermose, Alfonsas – mechanizatoriumi. Netrukus šeima pradėjo gausėti.
1967-aisiais Grigaliūnai į Lizdeikių kaimą Pašvitinio seniūnijoje persikėlė jau su dviem sūnumis ir dukrele.
Aldona šį laiką šypsodamasi vadina pačiais gražiausiais savo metais. Nors gyveno dideliame vienkiemyje su dar keturiomis šeimomis, besivaržančiomis dėl vandens iš vienintelio greitai išsenkančio šulinio.
„Visi stengdavosi ryte kuo anksčiau atsikelti, kad spėtų vandens dienai prisisemti“, – juokiasi A. Grigaliūnienė.
Lietuviškos žemės žmonės
Lizdeikiuose Grigaliūnai susilaukė dar trijų sūnų ir dukros. Prie stalo sėdant devyniems žmonėms, Aldonai nebuvo kada nė pagalvoti apie laisvalaikį. Mena, buvo laikas, kai per parą miegodavo gal po kokią valandą. Grįžus iš fermų laukdavo pareigos namuose – vien valgio kiek reikėdavo gaminti, o dar savi gyvuliai, daržai!
Sosdvarietė dabar pati stebisi – kaip ir ištvėrė tą laiką?!
Paūgėję, į talką darbuose mamai atėjo ir vaikai.
„Gyvenome labai paprastai – pulko vaikų juk iš darbininkų algų į didelius mokslus neišleisi. Mūsų vaikai pasirinko žemiškus darbus, savo rankom, kaip ir mes su Alfonsu, gyvenimus susikūrė“, – sako Aldona.
Gausios šeimos neaplenkė nelaimė: netoli nuo namų avarijoje žuvo keturiolikmetis sūnus Alvydas.
1982-aisiais Grigaliūnai iš kolūkio nusipirko mūrinę sodybą Sosdvaryje. Šeimai tapo lengviau verstis ūkiškai, atsirado daugiau erdvės. Bet 1991-aisiais susirgo ir neįgalus tapo Alfonsas. Paskutinius dvejus gyvenimo metus vyras nė nebevaikščiojo, buvo slaugomas Aldonos ir vaikų. Sosdvarietė našlauja jau penkioliktus metus.
A. Grigaliūnienė džiaugiasi, kad visi penki vaikai (prieš trejus metus mama Anapilin palydėjo ir vyresnėlį sūnų Alfonsą) gyvena Lietuvoje, netoliese, sutaria tarpusavyje.
Keturi iš penkiolikos sosdvarietės anūkų suaugę patraukė kurti gyvenimo Anglijoje, o dar trys gyvena Rusijoje. Juos, prieš ketvirtį amžiaus iširus šeimai, į savo tėviškę išsivežė iš Rusijos kilusi Aldonos vyresnėlio žmona.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Serganti, sunkiai bevaikštanti Aldona juokauja – kažin ar besulauks savojo apdovanojimo už Lietuvai išaugintą būrį žemdirbių.
Aldona Grigaliūnienė, daugiau kaip mėnesį nesulaukianti Prezidentės skirtojo medalio, ėmė abejoti – ar tikrai buvo apdovanota?
Grigaliūnų namuose kaip relikvija saugoma Aldonos jaunystės nuotrauka. Ją kariuomenėje tarnaudamas Alfonsas nuolat nešiojosi, todėl fotografija susilankstė, apsitrynė.