Paskutiniojo skambučio siautulys. Patinka ir ne

KLAU­SIA­ME

Pas­ku­ti­nio­jo skam­bu­čio siau­tu­lys. Pa­tin­ka ir ne

Kas­met mies­tuo­se ir mies­te­liuo­se triukš­min­gai praū­žia pa­sku­ti­nis skam­bu­tis: su gar­siais au­to­mo­bi­lių sig­na­lais pa­ry­čiais, pa­puoš­tais au­to­mo­bi­liais, ka­rie­to­mis ir net trak­to­riais.

Vie­niems toks jau­nuo­lių siau­tė­ji­mas pa­tin­ka, ki­tiems – ne. Tad kam trūks­ta su­pra­tin­gu­mo – triukš­mau­jan­tiems abi­tu­rien­tams ar nak­tį no­rin­tiems pail­sė­ti gy­ven­to­jams?

Sau­lius MA­LA­TO­KAS, lai­ki­nai pa­va­duo­jan­tis Rad­vi­liš­kio ra­jo­no po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to vir­ši­nin­ką:

– Ko­ne kas­met su­lau­kia­me gy­ven­to­jų skun­dų dėl šven­čian­čių abi­tu­rien­tų ke­lia­mo triukš­mo. Šven­tes rei­kia švęs­ti kul­tū­rin­gai. Triukš­mau­ti ga­li­ma iki 22 va­lan­dos. Vė­liau rei­kia leis­ti ap­lin­ki­niams il­sė­tis.

Ne­ga­li­ma to­le­ruo­ti pik­ty­bi­nio vai­ra­vi­mo at­ve­jų, kai moks­lei­viai va­ži­nė­ja iš­lin­dę per lan­gus, šū­kau­da­mi, trans­por­to prie­mo­nes ap­ka­bi­nė­ję pa­vo­jų ga­lin­čiais su­kel­ti at­ri­bu­tais. Ir pas mus yra va­ži­nė­ję ne­sau­giai su­sė­dę at­vi­ra­me sunk­ve­ži­mio kė­bu­le.

Vi­si pa­me­na­me per­nykš­tį at­ve­jį Pa­ne­vė­žio ra­jo­ne, kai nuo au­to­mo­bi­lio at­si­ka­bi­nu­si di­džiu­lė de­ko­ra­ci­ja ke­ly­je su­kė­lė mir­ti­ną ne­lai­mę. To ne­tu­rė­tų bū­ti. Ro­dos, ne­kal­ti pa­kvai­lio­ji­mai sukelia ir di­de­lių ne­lai­mių.

Bend­ruo­me­nės pa­rei­gū­nai prieš Pa­sku­ti­nio skam­bu­čio šven­tę apie kul­tū­rin­gą šven­ti­mą kal­bė­jo su mo­kyk­lų bend­ruo­me­nė­mis, ta­čiau pa­žei­di­mų kol kas ne­pa­vyks­ta iš­veng­ti – kul­tū­rin­gai švęs­ti dar ne­mo­ka­me.

Gra­ži­na PI­LY­PIE­NĖ, Liz­dei­kos gim­na­zi­jos mo­ky­to­ja eks­per­tė:

– Pas­ku­ti­nio skam­bu­čio nak­ties šė­lio­nės kas­met su­ke­lia ne­ma­žai dis­ku­si­jų ir prieš­ta­rin­gų nuo­mo­nių. Aš, kaip auk­lė­to­ja, tu­rė­jau to­kias 4 nak­tis ir vi­sos man pa­li­ko pa­čius gra­žiau­sius pri­si­mi­ni­mus. Tai sa­vo­tiš­ka abi­tu­rien­tų do­va­na auk­lė­to­jai: vai­kai su­gal­vo­ja įdo­mių siurp­ri­zų, pri­me­na įsi­mi­nu­sius epi­zo­dus iš kar­tu pra­leis­tų me­tų, žais­min­go­mis už­duo­ti­mis pa­tik­ri­na, kaip auk­lė­to­jai pa­vy­ko pa­žin­ti vai­kus.

Ži­no­ma, bū­na, kad mo­ki­niai grįž­da­mi nak­tį ir pa­triukš­mau­ja. Čia, ma­nau, svar­bu at­skir­ti pa­kvai­lio­ji­mą nuo chu­li­ga­niz­mo. Jei po gat­ves laks­to­ma vir­ši­jant grei­tį, dar dau­giau – ap­svai­gus, ne­tu­rė­tu­me bū­ti to­le­ran­tiš­ki.

Kaip mo­ky­to­jai ir kaip ma­mai man vi­sa­da la­biau rū­pė­jo vai­kų ir ap­lin­ki­nių sau­gu­mas, o pa­triukš­mau­ja – tik vie­ną kar­tą per me­tus. Juk su­trik­dy­ti mie­gą ga­li ir pik­tas kai­my­no šuo, ir va­ka­rė­lis gre­ti­ma­me bu­te.

Izo­li­na STA­NU­LIE­NĖ, Še­du­vos kul­tū­ros ir ama­tų cent­ro spe­cia­lis­tė:

– Oi, te­gul tik triukš­mau­ja. Jei vis dar yra to triukš­mo, va­di­na­si, mies­tas nė­ra nu­se­nęs, ja­me dar yra jau­ni­mo, jis ne­tuš­tė­ja. Ma­nęs tas triukš­mas vi­sai ne­trik­do. Svar­bu, kad tik vis­kas vyk­tų sau­giai.

Še­du­vo­je jau­ni­mas pra­dė­jo „py­pin­ti“ ir gro­ti penk­tą va­lan­dą ry­to. Iš pra­džių ne­su­si­gau­džiau, kas čia vyks­ta. Bet kai su­pra­tau, abu su vy­ru išė­jo­me į bal­ko­ną ir pra­dė­jo­me mo­juo­ti abi­tū­rai. Ir ačiū jiems – juk jų dė­ka pa­ma­tė­me to­kį gra­žų auš­tan­tį ry­tą.

Per­nai mies­to gat­vė­mis mo­ki­niai va­ži­nė­jo trak­to­riais – ir nie­ko.

Ar­nas, Liz­dei­kos gim­na­zi­jos tre­čio­kas:

–Triukšmingiau švęs­ti Pa­sku­ti­nio skam­bu­čio šven­tę yra įpras­ta – tie­siog yra to­kia tra­di­ci­ja. Ma­nau, jog bū­tų ge­rai ras­ti vi­du­rį, komp­ro­mi­są – kad abi­tu­rien­tai per daug ne­kel­tų triukš­mo, o gy­ven­to­jai bū­tų to­le­ran­tiš­ki, tik ne­ži­nau, ar tą leng­va pa­siek­ti. Aš pa­ts jo­kio triukš­mo nak­tį ne­gir­dė­jau – mie­go­jau.

Kal­bi­no ir fo­tog­ra­fa­vo Lai­ma AGA­NAUS­KIE­NĖ