AMŽINYBĖ IR KASDIENYBĖ

AM­ŽI­NY­BĖ IR KAS­DIE­NY­BĖ

Vy­tau­tas Bi­kul­čius,

pro­fe­so­rius

Lei­dyk­la „Al­ma littera” ne­se­niai iš­lei­do dvi kny­gas, ku­rio­se narp­lio­ja­mi am­ži­ny­bės ir kas­die­ny­bės niuan­sai, įro­dan­tys, jog ret­sy­kiais kas­die­ny­bė­je sly­pi am­ži­ny­bės at­švai­tai, o am­ži­ny­bės pla­ty­bė­se įsi­ter­pia ir kas­die­ny­bės pluoš­te­lis. Vie­ną iš šių kny­gų „Am­ži­ny­bė ma­nes nejaudina” pa­ra­šė lie­tu­vių ra­šy­to­jas Si­gi­tas Pa­ruls­kis, o ki­ta kny­ga – Ele­nos Fer­ran­tės „Apie tuos, ku­rie pa­bė­ga, ir tuos, ku­rie lieka” mus nu­ke­lia į Ita­li­ją...

Sens­tan­čio vy­ro fan­ta­zi­jos

Si­gi­to Pa­ruls­kio kny­ga neį­gu­du­sį skai­ty­to­ją ga­li šiek tiek šo­ki­ruo­ti. Mat ra­šy­to­jas at­ve­ria tik­ro­vę ne­ti­kė­tu kam­pu, ku­ris daž­niau­siai ir iš­mu­ša iš vė­žių nuo­lan­kų skai­ty­to­ją, nes šis ne­be­ži­no, ar jam ti­kė­ti ra­šy­to­ju ar kliau­tis sa­vo pa­tir­ti­mi.

Be abe­jo, di­džiau­sią įspū­dį da­ro I da­lis „Stings­tan­čio lai­ko kasyklos”, nes tai yra vien­ti­sas teks­tas ir nie­kur anks­čiau ne­skelb­tas, kai tuo tar­pu II da­lies „Tarp kū­no ir sienos” teks­tai ma­ty­ti “Lie­tu­vos ryto” pus­la­piuo­se ar po­rta­le, o tre­čią da­lį „Sus­kal­dy­ta Eu­ro­pos kaukolė” su­da­ro Va­ka­rų Eu­ro­pos lei­di­niuo­se ar Š. Sau­kos al­bu­me skelb­ti teks­tai.

Si­gi­to Pa­ruls­kio kū­ry­bo­je vis la­biau įsi­tvir­ti­na sens­tan­čio vy­ro įvaiz­dis. Dar 2009 m. jis iš­lei­do poe­zi­jos kny­gą “Pa­gy­ve­nu­sio vy­ro pagundos”, kur pa­gun­da vis aiš­kiau iš­duo­da­vo vy­ro am­žiaus po­ky­čius. O da­bar­ti­nės kny­gos pir­mo­je da­ly­je tie po­ky­čiai tam­pa dar ryš­kes­ni. Neat­si­tik­ti­nai ra­šy­to­jas vis daž­niau su­grįž­ta prie lem­tin­gų sa­vo vai­kys­tės aki­mir­kų, ku­rios pri­me­na apie stings­tan­tį lai­ką jo pra­de­dan­čio­se kal­kė­ti gys­lo­se, nes tik taip praei­tis ima tap­ti sa­vo­tiš­ku iš­ga­ny­mu. O kai ku­rie po­ky­čiai jau ima da­ry­tis ir lem­tin­gi.

Ne be rei­ka­lo au­to­rius už­si­me­na, kad ten­ka kel­tis penk­tą ry­tą šla­pin­tis (sens­tan­čiam vy­rui ima šlu­buo­ti ant­ro­ji šir­dis – pro­sta­ta). Nie­ko ne­pa­da­ry­si, kaip pri­pa­žįs­ta ra­šy­to­jas, „...kūnas silp­nas, o mir­tis stipri”. Ir, vis dėl­to, jis iš­lie­ka stoiš­kas – „am­ži­ny­bė ma­nęs nejaudina”.

Fik­suo­da­mas sa­vo praei­nan­čio gy­ve­ni­mo epi­zo­dus, jis de­monst­ruo­ja sa­vo ra­my­bę, nes tie iš­gy­ve­ni­mai ir įvy­kiai, kad ir ko­kie neį­ti­kė­ti­ni (pri­si­pa­žin­ki­te, kam te­ko ap­vem­ti ba­tus po­li­ci­nin­kui), pri­klau­so jam vie­nam. O pa­sa­ko­da­mas tik apie jam nu­ti­ku­sias aki­mir­kas ir si­tua­ci­jas, jis ga­li bū­ti ra­mus – am­ži­ny­bė jam ga­ran­tuo­ta.

Da­bar tam­pa aiš­ku, ko­dėl jis dras­tiš­kai ga­li pa­reikš­ti, kad am­ži­ny­bė jo ne­jau­di­na. Bet tuo pa­čiu au­to­rius pa­ro­do, kad am­ži­ny­bė su­si­de­da iš gy­ve­ni­mo ske­veld­rų, ku­rias sa­vi­tai su­ge­ba įpras­min­ti žmo­gus. Bū­tent sa­vi­tu­mas ir yra am­ži­ny­bės pra­smė.

Be sa­vi­tu­mo – tu esi nie­kas...Ir tuo­met tau nie­kas ne­ga­lės ga­ran­tuo­ti „mar­mu­ri­nio lai­ko ka­syk­lų“. Iš­ties ma­lo­nu, kaps­ty­tis to­se stings­tan­čio lai­ko ka­syk­lo­se, skverb­tis pro au­to­riaus fan­ta­zi­jas, ku­rios ret­sy­kiais tam­pa tik­ro­viš­kes­nės už tik­ro­viš­ką įvy­kį...

Ant­ros ir tre­čios da­lių teks­tuo­se au­to­rius krei­pia dė­me­sį į mū­sų są­mo­nė­je įsi­tvir­ti­nu­sius ste­reo­ti­pus, į kas­die­ny­bės gri­ma­sas, apie skir­tin­gų kar­tų nuo­tai­kas ir iliu­zi­jas, apie da­bar­ties iš­šū­kius, apie lie­tu­vio baimes... Svar­biau­sia, kad kny­ga ska­ti­na skai­ty­to­ją leis­tis į dis­ku­si­ją. O pa­si­gin­čy­ti su Si­gi­tu Pa­ruls­kiu ver­ta...

Ki­taip ta­riant, sens­tan­čio vy­ro fan­ta­zi­jos ir­gi tu­ri ver­tę. Ne be rei­ka­lo liau­dies iš­min­tis by­lo­ja, „se­nas jau­tis va­gos ne­ga­di­na“. O dėl va­gos gy­lio jau spręs pa­ts skai­ty­to­jas...

Sa­ga tę­sia­si...

Mū­sų skai­ty­to­jai jau pa­mė­go ita­lų ra­šy­to­jos Ele­nos Fer­ran­tės „Nea­po­lie­tiš­ką sagą”, ku­rios du pir­muo­sius to­mus – „Nuos­ta­bio­ji draugė” ir „Nau­jo­ji pavardė” ga­lė­jo per­skai­ty­ti už­praei­tais ir praė­ju­siais me­tais.

Da­bar į jų ran­kas pa­ten­ka tre­čia­sis to­mas „Apie tuos, ku­rie pa­bė­ga, ir tuos, ku­rie lieka”. Šia­me to­me vėl su­tin­ka­me dvi drau­ges Ele­ną ir Li­lą, ku­rios ei­na per gy­ve­ni­mą, įsi­trau­kusios į tam tik­rą kon­ku­ren­ci­ją, ku­ri ly­di jas nuo pir­mų­jų žings­nių.

Nors Li­la ir ap­len­kė sa­vo bi­čiu­lę, iš­te­kė­ju­si vos še­šio­li­kos me­tų, ta­čiau gy­ve­ni­mas pa­ro­dė, kad ne vis­kas taip pa­pras­ta. Jau su­si­lau­ku­si kū­di­kio, ji bu­vo pri­vers­ta pa­lik­ti sa­vo vy­rą, ir pa­ti vie­na pel­ny­tis duo­ną.

Ele­na, kaip ži­no­me, rin­ko­si ki­tą gy­ve­ni­mo kryp­tį – moks­lus. Bai­gu­si juos Pi­zos uni­ver­si­te­te, ji iš­lei­džia ro­ma­ną, ku­ris ne­ti­kė­tai su­lau­kia di­džiu­lio pa­si­se­ki­mo. Tai jai at­ve­ria nau­jas per­spek­ty­vas.

Ga­liau­siai ir ji iš­te­ka, su­si­lau­kia duk­ros Ade­lės, ir iš­syk pa­ma­to, koks yra mo­ti­nos gy­ve­ni­mas. Ji ne­bes­pė­ja su­si­vok­ti tarp kū­di­kio, vy­ro ir any­tos. Il­gai­niui jos gy­ve­ni­me at­si­ran­da net ir mei­lu­žių. Ir kaip no­ras už­mirš­ti vis­ką – gims­ta ant­ro­ji duk­tė El­sa...

Kon­ku­ren­ci­ja su Li­la tę­sia­si. Kur ji nu­ves? Ne­pap­ras­tai tik­ro­viš­kas pa­sa­ko­ji­mas, iki smulk­me­nų at­sklei­džian­tis žmo­nių san­ty­kius, jų su­dė­tin­gus gy­ve­ni­mus Nea­po­lio mies­to fo­ne...