Nuo vienos lysvės...

Nuo vie­nos lys­vės...

Bi­ru­tė ČI­ŽIE­NĖ

Kiek­vie­ną pa­va­sa­rį daž­nas tau­tie­tis ar­ti­mų­jų ka­pa­vie­tes puo­šia pir­mo­sio­mis gė­lė­mis – įvai­rias­pal­vė­mis naš­lai­tė­mis. Ypač di­de­lę pa­klau­są jos tu­ri prieš Mo­ti­nos die­ną, nes be šių gė­lių, dau­ge­lio įsi­ti­ki­ni­mu, bran­giau­sių žmo­nių am­ži­no­jo poil­sio vie­ta neį­si­vaiz­duo­ja­ma.

Jau apie 20 me­tų šias gė­les ke­lių arų plo­te lais­va­lai­kiu au­gi­na ir Jo­niš­kio pir­mi­nės svei­ka­tos prie­žiū­ros cent­ro odon­to­lo­gi­jos ka­bi­ne­to bend­ro­sios pra­kti­kos slau­gy­to­ja Re­da Juo­die­nė.

Da­bar – pa­ts jų žy­dė­ji­mas ir rea­li­za­vi­mo me­tas, to­dėl darbš­ti mo­te­ris spe­cia­liai dėl to išė­jo ir trum­pa­lai­kių ato­sto­gų. Ji sa­vo užau­gin­to­mis olan­diš­kų veis­lių naš­lai­tė­mis pre­kiau­ja Jo­niš­ky­je, taip pat – Ža­ga­rės, Skaist­gi­rio tur­guo­se.

Ke­le­rius me­tus su sa­vo užau­gin­to­mis gė­lė­mis yra da­ly­va­vu­si ir Že­mės ūkio mo­kyk­lo­je vyks­tan­čio­se Jur­gi­nių mu­gė­se. Tik ap­gai­les­tau­ja, jog šį­met tai da­tai jos au­ga­lė­liai ne­spė­jo pra­žys­ti.

Im­tis to­kios veik­los, pa­sak Re­dos, žmo­nes ver­čia gy­ve­ni­mas, nes iš mi­ni­ma­lios al­gos šiais lai­kais, kai vis­kas nuo­lat brangs­ta, daž­nam yra sun­ku pra­gy­ven­ti.

Re­da gy­ve­na nuo­sa­va­me na­me, tad pi­ni­gų, jos tei­gi­mu, rei­kia ir mal­koms nu­si­pirk­ti, ir sū­naus stu­di­joms. Pa­ga­liau ir ki­to­kių iš­lai­dų ne­trūks­ta.

„Prieš 20 me­tų nu­spren­džiau pa­ban­dy­ti au­gin­ti naš­lai­tes ir chri­zan­te­mas. Vis pa­gal­vo­da­vau: jei jau pa­vyks­ta ki­tiems to­kias gė­les užau­gin­ti, ko­dėl ga­li ne­pa­vyk­ti man? – at­vi­rai apie sa­vo po­mė­gį, pra­si­dė­ju­sį nuo vie­nos lys­vės, pa­sa­ko­ja juo­do dar­bo ne­bi­jan­ti me­di­kė. – Tik to­kiam rei­ka­lui mies­te te­ko pa­sieš­ko­ti lais­vo že­mės plo­te­lio, nes esan­tis prie na­mų nuo­lat pa­va­sa­rį bū­na ap­sem­tas van­de­niu. Vie­nais me­tais po­tvy­nis pra­žu­dė vi­sas ma­no pa­so­din­tas naš­lai­tes.“

Re­da pa­sa­ko­ja, jog dau­giau­sia rū­pes­čių bū­na va­sa­ros vi­du­ry­je, kai rei­kia naš­lai­tes lau­ke pa­si­sė­ti į dė­žu­tes, ir rugp­jū­tį – kai iki šio mė­ne­sio vi­du­rio jų dai­ge­lius bū­ti­na iš­pi­kuo­ti dar­že. Ži­no­ma, daug lai­ko ati­ma ir pa­so­din­tų dai­ge­lių prie­žiū­ra, nes rei­kia juos lais­ty­ti, pu­ren­ti že­mę. Žvar­bų ir vė­ly­vą pa­va­sa­rį liau­nas gė­ly­tes bū­ti­na už­deng­ti ag­rop­lė­ve­le, sau­go­ti nuo šal­nų.

„Di­de­lio pel­no iš to­kio už­siė­mi­mo tik­rai nė­ra, nes to pel­no ten­ka lauk­ti dau­giau kaip pus­me­tį. Be to, kar­tais ne vi­sos pa­sė­tos sėk­los ir su­dygs­ta. Bet toks už­siė­mi­mas man pa­tin­ka. Tik, kol bu­vo li­tai, gė­lių kai­nos bu­vo ki­tos, nes pa­ts li­tas tu­rė­jo ver­tę. Įve­dus eu­rą, vie­ną naš­lai­tė kai­nuo­ja apie 60-50 eu­ro ­cen­tų. To­kios kai­nos lai­ko­si iki Mo­ti­nos die­nos, po to ji pra­de­da kris­ti. Kon­ku­ren­ci­ja tarp pre­kiau­to­jų taip pat yra ne­ma­ža, – įpras­tais tuo už­sii­man­čių žmo­nių rū­pes­čiais da­li­ja­si jo­niš­kie­tė. – Žmo­gui ga­li­ma daug ką su­gal­vo­ti, tik tas sva­jo­nes yra sun­ku įgy­ven­din­ti. Be to, no­rint rim­tai už­siim­ti vien gė­li­nin­kys­te, tu­ri ne­dirb­ti val­diš­ko dar­bo, nes ki­taip vis­ko lai­ku ne­spė­si pa­da­ry­ti.“

Jei naš­lai­čių ne­pa­vyks­ta par­duo­ti, mo­te­ris jas su­so­di­na į va­zas ir pa­si­puo­šia sa­vo kie­mą. Jau ke­lin­ti šių gė­lių ji dovanoja ir drau­gams, „Sau­lu­tės“ vai­kų dar­že­liui.

Nuot­rau­ko­se: Pa­sak jo­niš­kie­tės Re­dos Juo­die­nės, įvai­rių spal­vų naš­lai­tės iki šiol ne­pra­ran­da sa­vo po­pu­lia­ru­mo ir tin­ka ne tik ka­pa­vie­tėms puoš­ti.

Pa­ti Re­da sa­vo išau­gin­to­mis naš­lai­tė­mis kiek­vie­ną pa­va­sa­rį puo­šia ir sa­vo na­mų ap­lin­ką.

Nuot­rau­ka au­to­rės ir iš as­me­ni­nio Re­dos Juo­die­nės ar­chy­vo