
Naujausios
Žmogus su polėkiu
Baisogalos garbės piliečiui, tautodailininkui Edvardui Bielokopitovui paklūsta ne tik medis. Jo rankose atgyja muzikos instrumentai, ištartas įtaigus žodis pasiekia klausytojų širdis, savo ilgametės patirties jis nešykšti jaunimui.
„Žmogus-orkestras“ kartais pasakoma apie šį baisogalietį. Pats Edvardas savo polėkius įvardija paprastai: „Mano gyvenimas – „šakar makar“.
Laima AGANAUSKIENĖ
alaima@skrastas.lt
Darbai – ir šalyje, ir svetur
Kai pernai vasarą prie Radviliškio kultūros centro savaitę kaukšėjo į plenerą susirinkusių medžio drožėjų kaltai ir plaktukai, kartu su visais darbavosi ir tautodailininkas iš Baisogalos Edvardas Bielokopitovas.
Stebėjusieji plenero dalyvių darbą, Edvardą galėjo pamatyti visokį: atidarymo ceremonijoje linksmai traukiantį liaudišką dainą ir pritariantį sau armonikėle, vėliau – susikaupusį, piktą ir varantį šalin fotografus, dar po kiek laiko – linksmai skaldantį anekdotus ir pasakojantį šmaikščias istorijas.
Toks jau yra tas padūkęs Edvardas – ir šioks, ir anoks, vieniems patinkantis, kitų nelabai mėgstamas, tačiau visada besistengiantis darbą atlikti iki galo ir taip, kad netektų dėl jo raudonuoti.
Po savaitės darbo plenere, Acokavų bendruomenės erdves papuošė E. Bielokopitovo koplytstulpis, kuriame pavaizduotas sėjėjas Izidorius.
Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys nuo 1978 metų per savo gyvenimą spėjo darbais papuošti įvairiausius šalies kampelius. Rajone jo darbų – ne vienas. Yra ir iškeliavusių už jūrų marių.
„Esu baisus tinginys, bet būna, kad ranka pati veda. O būna, kad darbą gimdai labai ilgai, prieš tai atsakingai išstudijuoji viską „nuo iki“ – ir literatūrą, ir internetinę informaciją. Iškankina tai, tačiau tas kankinimas irgi yra savotiškas stimulas“, – apie save sako kūrėjas, dažniausiai dirbantis keliais frontais, todėl net negalintis pasakyti, kiek laiko darė vieną ar kitą darbą. O ir kaip pasakysi, kai kartais net 10 darbų savo eilės laukia.
Tėvo pamokos
Pirmosios drožybos pamokos E. Bielokopitovą veda į vaikystę. Gausioje septynių vaikų šeimoje augusiam berniūkščiui labiau nei broliams rūpėdavo, ką žiemos vakarais meistrauja tėvukas.
Meistraudavo jis daug ką. Būdavo, daro medinius karnizus – vaikams duoda juos nušveisti. Veždavosi kurį nors kartu ir į skardinimo darbus: tai palaikyti, tai kokią gėlytę išlankstyti. Namuose stovėjo tėvuko daryti baldai: etažerė, stalas, kėdės, o Edvardo atmintyje iki šiol sklando medienos ir baldų „politūro“ kvapas.
Tėvas vaikus pratino ne tik prie darbo, bet ir prie tvarkos – malkas vaikai privalėjo sudėti ne bet kaip, o gražiai į stirtas. Tėvo galvosena, jei žaidi futbolą, vadinasi, neturi ką veikti ir tik batus plėšai – reikia tau duoti darbo.
„Iš tėvo išmokau sąžiningumo, kantrybės, užsispyrimo. Pas tėtį nebuvo tep lep, ką jis bedarytų. Bet kurį darbą, net buitinį, jis dirbo sąžiningai, su meile. Ir aš stengiuosi darbui atiduoti dūšią“, – sako Edvardas.
Dar būdamas vaikas, jis kiemo draugams pridroždavo šautuvų, medinių laivelių su burėmis, švilpynių.
„Anksti dirbti ir su metalu pradėjau – labai patiko. Medžio deginimu buvau užsikrėtęs. Akmenį čiupinėjau, juvelyriką bandžiau, netgi tapyti. Kas labiausiai užkabino net nepasakysiu, viskas domino“, – vardija vyras.
Rimtesni darbai, leisdavę ir užsidirbti, prasidėjo dar nesukakus pilnametystei. Šešiolikmetis iš šaknų kurdavo įvairius gyvūnus, už vieną darbą 10-15 rublių gaudavo ("man tai buvo dideli pinigai").
„Dar vėliau savo darbais turėjau išlaikyti save ir šeimą“, – sako savamokslis menininkas.
Labiausiai E. Bielokopitovą traukia istorinės temos, domina heraldika. Baisogaloje stovi jo paminklas Knygnešiui, labai brangus ir jo sukurtas Tūkstantmečio ženklas.
Sovietiniais laikais E. Bielokopitovas Pabaltijo šalių parodoje „Suvenyrai ir papuošalai“ gavo apdovanojimą už juvelyrinius rago-bronzos dirbinius: peilius ir šakutes iš briedžio rago, plieno ir bronzos.
Įvertinimų ir padėkų būta ir vėliau. Ir ne tik už meno dirbinius.
Nelaimė, privertusi prisitaikyti
„Mano namuose – paprasta iki ašarų, manęs kaupimas ir prabanga nedomina, man daiktai reikalingi tik funkcijai atlikti. Bet įrankius mėgstu gerus. Čia jau esu ligonis, fanatikas. Jei galėčiau rinktis – batai ar įrankiai, batai nuplauktų į penktą vietą. Man įrankis turi būti patogus, našus, galingas, kompaktiškas, kad būtų galima juo pasiekti kokybę“, – į išrikiuotą įrankių komplektą (jų tautodailininkas turi išties nemažai ir tam pinigų negaili) ranka rodo baisogalietis.
Prieš keliolika metų, kada tiksliai Edvardas jau nebepamena ("yra du geri dalykai, ko neprisimenu: kas bloga ir datų"), saugumu nepasižymėjusios staklės „nunešė“ tris jo vienos rankos pirštus.
„Staklės buvo tikrai nesaugios, bet tuomet džiaugeis, kad nors tokias turi. Pamenu: kaip elektros smūgis tik blykst – žiūriu, sausgyslės išlindusios. Pirma mintis buvo: o ką dabar reikės daryt? Pirštų nėr, vaikai nedideli, kas šeimą išlaikys?“ – nelaimę mena Edvardas.
Mikrochirurgai pasiūlė: galima mėginti prisiūti kojų pirštus, bet Edvardas nesutiko: ir koja liks invalidė, ir ranka neaišku kokia bus. Todėl nuteikė save, kad turi įveikti savo negalią.
„Nelengva buvo. Kiti po tokių dalykų nebepakyla: baigia gyvenimą savižudybėm, kitais dalykais save slopina. Aš atsigavau, kai pajutau, jog ir be trijų pirštų galiu nulaikyti kaltą. Įvykius pagreitino mamos mirtis. Pamenu, brolis sako: „Tai jau nebepadarysi mamai paminklo?“. O mane toks pasiutimas paėmė: ogi imsiu ir padarysiu. Tada bintai tik neseniai buvo nuimti. Taip ir pradėjau...“ – skaudžiais prisiminimais dalijasi Edvardas.
„Prie visko gali prisitaikyt. Mirk iš juoko: aš juk net mušamaisiais iš naujo išmokau grot – lazdelėm sau makaluoju ir ne visi net pastebi, kad kairė ranka teturi nykštį ir mažylį“, – juokiasi Edvardas.
Kūrybinga siela
To „makalavimo“ per gyvenimą buvo ir kitokio. Po mušamųjų, kuriais grojo dar mokykloje, atsirado lūpinė armonikėlė, fleita, lumzdeliai. Ir viskas – tik iš klausos ir tik iš didelio noro ("aš juk net natų gerai nepažįstu").
Mokydamasis groti lūpine armonikėle grodavo tol, kol lūpos patindavo ir pradėdavo skaudėti, bet išmoko.
„Mano gyvenimas buvo „šakar makar“, – taip save apibūdina menininkas ir čia pat už kantrybę dėkoja žmonai, kuri kentė jo gastroles su įvairiais ansambliais, repeticijas ir koncertus, nes laisvų dienų Edvardas mažai ir teturėdavo.
Kai buvo laikinai pabėgęs iš Baisogalos, 15 metų koncertavo po šalį su žinomu Skriaudžių (Prienų rajonas) „Kanklių“ ansambliu.
Keli dešimtmečiai Edvardą sieja su Baisogalos liaudies kapela „Žvangulis“. Su juo muzikuota Tunise, Austrijoje, Italijoje, Čekijoje, Prancūzijoje ir kituose kraštuose.
Edvardas – ir pasakotojas, dramos būrelio aktorius, folkloro kolektyvo „Dainoriai“, vyrų ansamblio „Daina-va“ narys, choristas, šaulių kuopos narys.
Muzikantas kartu su „Dainoriais“ ir „Daina-va“ laimėjo "Aukso paukštės" apdovanojimus, pelnė Muzikantų muzikanto, Misterio armonikieriaus ir kitų titulų.
Kartu su klasės draugu Sigitu Nainiu Edvardas sumanė avantiūrą – pagaminti Baisogalai patranką, kuri galėtų šaudyti salves iškilmingų renginių metu.
Kaip tik Visagino knygyne buvo aptikęs rusišką knygą apie Napoleono laikų artileriją. Rado ten penkis patrankų modelius ir abu ėmėsi darbo. Sukūrė. Ir dabar baisogaliečiams svarbias datas palydi jų sukurtos patrankos šūviai.
Edvardas yra ir Pakiršinio jaunųjų meno drožėjų būrelio vadovas. „Kaifuoju, kai dirbu su vaikais, kurie valgyte valgo tavo ištartus žodžius, kūrybingai įgyvendina pasiūlytą temą“, – sako Edvardas, įsitikinęs, kad tikrasis nuoširdumas slypi kaimuose ir patys nuoširdžiausi yra kaimo vaikai.
„Gera, kai kur nors nuvažiavęs pamatai savo darbą. Ne euforija apima, bet malonu. Nors aš jų nesureikšminu ir savo vardo ant darbų nekalu. Po manęs ateis kiti. Gal kiti kurs šimtą kartų gražiau. Amžinų dalykų nėra. Gali į patį mažiausią dalykėlį įdėt daugiau dūšios nei į didelį darbą. Ir tuomet tas nedidukas darbelis blykstels lyg akinantis blyksnis“, – sako Edvardas, kuriam baisogaliečiai už jo visapusiškumą, darbštumą, gimtojo krašto puošimą ir garsinimą, ilgametę kūrybą atsidėkojo suteikdami Baisogalos garbės piliečio vardą.
Autorės nuotr.
Į tautodailininko Edvardo Bielokopitovo gyvenimą medis atėjo dar vaikystėje.
Pernai Radviliškyje vykusiame plenere, skirtame Balio Buračo 120-osioms gimimo metinėms, dalyvavo ir buvo apdovanotas ir Edvardas Bielokopitovas.
Plenere Edvardo Bielokopitovo sukurtas koplytstulpis „Sėjėjas Izidorius“.
Radviliškio miškų urėdiją puošia Edvardo Bielokopitovo sukurta skulptūra „Medeinė“.
„Man įrankiai ir jų kokybė yra pirmoje vietoje. Daug ko atsisakysiu, kad nusipirkčiau gerą įrankį“, – sako menininkas.