Londono knygų mugėje – (ne)atrasti lietuvių autoriai

Lon­do­no kny­gų mu­gė­je – (ne)at­ras­ti lie­tu­vių au­to­riai

Dr. Ne­ri­jus Bra­zaus­kas

Šiais me­tais Lie­tu­va taps EB­PO na­re, ta­čiau ypa­tin­gai svar­bus įvy­kis bu­vo ba­lan­džio 10–12 die­no­mis vy­ku­si Lon­do­no kny­gų mu­gė 2018, ku­rią ga­li­ma pa­va­din­ti glo­ba­lios lei­dy­bos in­dust­ri­jos Me­ka. Neat­si­tik­ti­nai pa­brė­žia­ma, kad tai pa­sau­li­nis įvy­kis kū­ry­bi­nio ka­pi­ta­lo pa­sau­ly­je, o su juo, kaip ži­nia, kon­ku­ruo­ja tik Frank­fur­to kny­gų mu­gė ir Bo­lo­ni­jos vai­kų kny­gų mu­gė, ku­rios taip pat skir­tos pro­fe­sio­na­lams. Lon­do­no kny­gų mu­gės kul­tū­ri­nės pro­gra­mos epi­cent­re šie­met bu­vo Va­ka­rams (ne)ži­no­mos Bal­ti­jos ša­lys.

BRI­TŲ RE­VE­RAN­SAS BAL­TI­JOS ŠA­LIMS

Ypa­tin­gai ma­lo­nu, kad kny­gų mu­gės or­ga­ni­za­to­riai pa­ger­bė 100-me­čius šven­čian­čias Bal­ti­jos ša­lis, su­da­ry­da­mi Bal­ti­jos ša­lių „Mar­ket Fo­cus“ kul­tū­ri­nę pro­gra­mą, ku­rio­je da­ly­vau­ja 12 ra­šy­to­jų, bal­tiš­kais spar­nais plaz­dan­čių.

Kiek­vie­na iš tri­jų ša­lių pri­sta­tė po ke­tu­ris ra­šy­to­jus, o Lie­tu­vai at­sto­vau­ja Kris­ti­na Sa­ba­liaus­kai­tė (Die­nos au­to­rius), To­mas Venc­lo­va, Un­di­nė Ra­dze­vi­čiū­tė ir Al­vy­das Šle­pi­kas. Lat­vi­jai – No­ra Iks­te­na (Die­nos au­to­rius), Kārlis Vērdiņš, Luī­ze Pas­to­re, In­ga Ābe­le. Es­ti­jai – Mih­kel Mutt (Die­nos au­to­rius), Maar­ja Kang­ro, And­rei Iva­nov, Rein Raud. Kaip tei­gia ren­gė­jai, „kar­tu jie rep­re­zen­tuo­ja di­de­lę li­te­ra­tū­ros žan­rų įvai­ro­vę, įskai­tant poe­zi­ją, vai­kų li­te­ra­tū­rą, dra­mą, pub­li­cis­ti­ką ir pro­zą.“

Lie­tu­vių au­to­rių pa(si)rin­ki­mas ma­nęs ne­nus­te­bi­no, ta­čiau dis­ku­tuo­ti­na dėl To­mo Venc­lo­vos, ku­rį ga­lė­jo pa­keis­ti ma­žiau pa­sau­ly­je ži­no­mas ir ang­la­kal­bės au­di­to­ri­jos ne­pa­sie­kęs šiuo­lai­ki­nis lie­tu­vių ra­šy­to­jas, nes pir­ma­sis jau tu­ri su­kau­pęs tiek aka­de­mi­nio, sim­bo­li­nio, kul­tū­ri­nio etc. ka­pi­ta­lo, kad ga­li da­ly­vau­ti mu­gė­je, dis­ku­si­jo­se ir be ofi­cia­lios ap­ro­ba­ci­jos.

Vis dėl­to Bri­tų Ta­ry­ba tu­ri sa­vus kri­te­ri­jus, su­si­ju­sius ir su mu­gės kul­tū­ri­ne pro­gra­ma, ir su tuo, kad da­lis au­to­rių tu­ri bū­ti neiš­lei­dę kny­gų ang­lų kal­ba. Tai­gi Venc­lo­vos įtrau­ki­mas į di­dį­jį ket­ver­tą su­si­jęs ir su jo as­me­ny­be bei eru­di­ci­ja, ir su mu­gė­je pri­sta­ty­si­ma pui­kia jo kny­ga, ku­ri atei­ty­je at­vers ke­lius dar ne vie­nam Bal­ti­jos ša­lių ra­šy­to­jui.

IS­TO­RI­NIS ANG­LA­KAL­BIŲ SKAI­TY­TO­JŲ IG­NO­RA­VI­MAS

Lie­tu­vos kul­tū­ros ins­ti­tu­tas, koor­di­na­vęs Lie­tu­vos pa­si­ren­gi­mą, da­ly­va­vi­mą, kny­gų ver­ti­mą ir bend­ra­dar­bia­vi­mą su lei­dyk­lo­mis, ver­tė­jų paieš­ką ir jų ren­gi­mą, at­li­ko he­rak­liš­ką dar­bą, pa­rei­ka­la­vu­sį vi­sų pir­ma ti­kė­ji­mo, kad ga­li­ma pra­muš­ti men­ta­li­nę sie­ną.

Mes ir pa­tys sau sa­kė­me, kad esa­me ma­ži, neį­do­mūs, trau­muo­ti ir ne­lai­min­gi žmo­nės, bet tai tik da­lis tie­sos. Mes esa­me ypa­tin­gai kū­ry­bin­gi, tu­ri­me uni­ka­lios pa­tir­ties ir pa­si­žy­mi­me mąs­ty­mu, ku­rio sto­ko­ja ge­ro­vės vals­ty­bių žmo­nės. Mums tik trūks­ta ga­li­my­bių pra­neš­ti apie sa­ve pla­čia­jam pa­sau­liui kul­tū­ros, me­no ir li­te­ra­tū­ros kal­bo­mis.

Tai pa­da­ry­ti mums pa­de­da pro­fe­sio­na­lūs ver­tė­jai, ku­riems tu­ri­me iš­reikš­ti nuo­šir­džiau­sią pa­dė­ką ir su­teik­ti vi­so­ke­rio­pą pa­gal­bą. Juk jie au­ko­ja­si dėl Lie­tu­vos ir sa­vo ži­nio­mis da­li­ja­si su jau­ną­ja kar­ta, lai­ky­da­mie­si Da­lios Sta­pon­ku­tės iš­ta­ros, kad „[v]ertėjas – tai kū­rė­jas, tu­rin­tis dip­lo­ma­ti­nių sa­vy­bių.“

Ir čia rei­kia bū­ti sa­vik­ri­tiš­kiems – kur ang­lų fi­lo­lo­gi­jos spe­cia­lis­tai, ku­rių tūks­tan­čius pa­ruo­šė Lie­tu­vos uni­ver­si­te­tai XXI a.? Ko­kia bu­vo vals­ty­bės kul­tū­ros po­li­ti­ka, už­mir­šu­si sa­vo ra­šy­to­jus, ver­tė­jus, kri­ti­kus, lei­dė­jus ir ki­tus kul­tū­ros lau­ko da­ly­vius?

Ang­la­kal­bis pa­sau­lis iki šiol tu­rė­jo men­ką ga­li­my­bę pa­žin­ti mū­sų ra­šy­to­jus, kul­tū­rą, is­to­ri­ją ir mąs­ty­mą. Anks­čiau ma­ne ste­bi­no fak­tas, kad, pa­vyz­džiui, ant­raei­liai ra­šy­to­jai JAV su­ge­bė­da­vo iš­leis­ti sa­vo kū­ri­nius ang­lų kal­ba (J. Gliau­da), o aukš­čiau­sio ka­lib­ro ro­ma­nis­tai (A. Škė­ma, A. Lands­ber­gis) – ne.

Vė­liau aš su­pra­tau, kad tai bu­vo ame­ri­kie­čių li­te­ra­tū­ros lau­ko iš­da­va, o kar­tu ir išei­vio ra­šy­to­jo vi­di­nė nuo­sta­ta, kad jo su­kur­ta kny­ga nė­ra pre­kė. Ši po­zi­ci­ja dar te­be­ga­lio­ja ir Lie­tu­vo­je, nors si­tua­ci­ja spar­čiai kei­čia­si, nes vyks­ta kar­tų, nuo­sta­tų ir prin­ci­pų kai­ta.

Dar la­biau ma­ne glu­mi­no fak­tas, kad at­kū­rus ne­prik­lau­so­my­bę Lie­tu­va ne­sup­ra­to, jog kny­gų ver­ti­mai į ang­lų kal­bą yra bū­ti­na, rei­ka­lin­ga ir nau­din­ga. Į tai rei­kė­jo in­ves­tuo­ti, bet il­gą lai­ką tai ne­bu­vo da­ro­ma. Ko­dėl?

Vie­nas iš at­sa­ky­mų yra tas, kad Lie­tu­va is­to­riš­kai ir kul­tū­riš­kai su­si­ju­si su Vo­kie­ti­ja, su vo­kiš­ką­ja kul­tū­ros tra­di­ci­ja ir su vo­kie­čių kal­ba. Į pa­sta­rą­ją pir­miau­sia ir ver­čia­ma mū­sų kla­si­ki­nė ir šiuo­lai­ki­nė li­te­ra­tū­ra. Ini­cia­ty­vą ro­dė ir Skan­di­na­vi­jos ša­lys, priim­da­mos mū­sų ra­šy­to­jus kū­ry­bi­nėms sta­žuo­tėms, ska­tin­da­mos ir rem­da­mos jų ver­ti­mus į šve­dų, suo­mių etc. kal­bas. Šias kryp­tis bū­ti­na tęs­ti, bet ne­be­ga­li­me ig­no­ruo­ti fak­to, kad ang­la­kal­bis pa­sau­lis yra vie­na šiuo­lai­ki­nio pa­sau­lio do­mi­nan­čių ir di­džiau­sių rin­kų.

Rei­kia at­ver­ti ke­lius mū­sų ra­šy­to­jams ir į pran­cū­zų, is­pa­nų, ki­nų, hin­di, ru­sų kal­ba skai­tan­čių­jų pa­sau­lius. O tai jau ga­lė­si­me pa­da­ry­ti, nes ne­tru­kus juk tap­si­me tur­tin­gų­jų klu­bo na­riu. Tik no­rė­tų­si, kad daž­niau ei­da­mi į Ak­ro­po­lius jau ži­no­tu­me, ko­kio au­to­riaus ir koks kū­ri­nys yra pir­mo­ji lie­tu­viš­kos pro­zos kny­ga, iš­vers­ta į grai­kų kal­bą 2017 me­tais.

Kū­ri­nių ver­ti­mai į ang­lų kal­bą su­teiks nau­jų ga­li­my­bių ir moks­li­nin­kams hu­ma­ni­ta­rams, ku­rių iki šiol jie ne­tu­rė­jo. Pri­si­me­nu sa­ve, kai skai­čiau pa­skai­tas stu­den­tams Stok­hol­mo uni­ver­si­te­te ir kai ga­lė­jau pa­de­monst­ruo­ti tik ske­nuo­tų lie­tu­viš­kų kny­gų vir­še­lius... Ži­no­da­mas šią si­tua­ci­ją ve­žiau iš­vers­tų teks­tų iš­trau­kas, ku­rias stu­den­tai no­riai skai­tė. Jie pra­šė kny­gų, o jų ne­bu­vo, nes tuo me­tu vals­ty­bės kul­tū­ros po­li­ti­ka tu­rė­jo ki­tus prio­ri­te­tus.

Ta­da man bu­vo ne­sma­gu, kad Lie­tu­va tiek ma­žai te­nu­vei­kė, bet aš pa­si­da­li­jau in­for­ma­ci­ja, kas ap­skri­tai bu­vo iš­vers­ta į ang­lų kal­bą iki 2013 me­tų im­ti­nai. Ir, ži­no­ma, stu­den­tams ga­lė­jau nu­ro­dy­ti Ri­čar­do Ga­ve­lio ro­ma­ną „Vil­nius Po­ker“, ku­rį iš­ver­tė Eli­za­beth No­vic­kas ir ku­rį 2009 m. iš­lei­do lei­dyk­la „Open Let­ter“.

Vė­liau kon­fe­ren­ci­jos man tik pa­tvir­ti­no, kad ko­le­gos itin do­mi­si jų ša­lių li­te­ra­tū­rų ver­ti­mais ir ne­tgi ypa­tin­gai nu­stem­ba, su­ži­no­ję, kad to­kių ap­skri­tai yra (Ita­lo Sve­vo ro­ma­no ver­ti­mo at­ve­jis).

Ver­ti­mai, pro­fe­sio­na­lių ra­šy­to­jų kū­ri­niai, au­to­rių da­ly­va­vi­mas kny­gų mu­gė­se ir li­te­ra­tū­ros fes­ti­va­liuo­se ro­do ša­lies kul­tū­ros ly­gį, jos kū­ry­bi­nį po­ten­cia­lą. Ir ten­ka ap­gai­les­tau­ti, kad tik Lon­do­no kny­gų mu­gė ins­pi­ra­vo nau­jus ver­ti­mus į ang­lų kal­bą. O gal tai tik dau­giau ar ma­žiau ža­dan­ti pra­džia?

NAU­JI LIE­TU­VIŲ AU­TO­RIŲ KŪ­RI­NIŲ VER­TI­MAI Į ANG­LŲ KAL­BĄ

Lon­do­no kny­gų mu­gė iš da­lies už­pil­dys mi­nė­tą spra­gą, nes ang­la­kal­biai skai­ty­to­jai da­bar ir ar­ti­miau­sio­je atei­ty­je jau ga­lės su­si­pa­žin­ti su 19-a nau­jų Lie­tu­vos au­to­rių kny­gų. Į kai ku­rias iš jų ver­ta žvilg­te­lė­ti ati­džiau. Atk­reip­siu dė­me­sį į lei­dė­jo pe­ri­teks­tą, į vie­šus epi­teks­tus, lei­džian­čius pa­ste­bė­ti tam tik­ras lei­dė­jų stra­te­gi­jas ir šiuo­lai­ki­nio glo­ba­laus li­te­ra­tū­ros lau­ko ypa­ty­bes. Kad jas ap­mąs­ty­tu­me, nu­ro­dy­siu ir kny­gų iš­lei­di­mo Lie­tu­vo­je me­tus, nes jie ne­ma­žai pa­sa­ko ir apie lei­dė­jų mo­ty­vus, ir apie mū­sų li­te­ra­tū­ros lau­ko si­tua­ci­ją, ir apie do­mi­nuo­jan­čius žan­rus bei te­mas. Ap­rio­riš­kai ten­ka kons­ta­tuo­ti, kad trūks­ta lie­tu­vių eseis­ti­kos, ku­ri ga­li bū­ti įdo­mi ang­la­kal­biui Va­ka­rų skai­ty­to­jui, ku­rį do­mi­na (po)so­vie­ti­nis mū­sų bū­vis ir jo au­ten­tiš­ka ref­lek­si­ja.

Pra­dė­siu nuo man mie­liau­sio ro­ma­no žan­ro, ku­rio at­sto­vams lie­tu­viams kon­ku­ruo­ti glo­ba­lia­me li­te­ra­tū­ros lau­ke yra be­veik neį­ma­no­ma. Į skai­ty­to­jų ran­kas pa­te­ko Ri­čar­do Ga­ve­lio ro­ma­nas Me­moirs of a Li­fe Cut Short (2018), ver­tė Jay­de Will, iš­lei­do lei­dyk­la „Va­ga­bond Voi­ces“ [Jauno žmo­gaus me­mua­rai, 1991]; An­ta­no Škė­mos ro­ma­nas Whi­te Shroud (2018), ver­tė Kar­la Gruo­dis, iš­lei­do lei­dyk­la „Va­ga­bond Voi­ces“ [Balta dro­bu­lė, 1958]. Si­gi­to Pa­ruls­kio ro­ma­ną Dark­ness and Com­pa­ny [Tamsa ir par­tne­riai, 2012], ku­rį ver­tė Kar­la Gruo­dis, 2018 m. ge­gu­žę iš­leis „Pe­ter Owen Pub­lis­hers“ lei­dyk­la, pra­de­dan­ti pub­li­kuo­ti se­ri­ją „World Se­ries Bal­tics“, rep­re­zen­tuo­jan­čią pa­čią ge­riau­sią šiuo­lai­ki­nę Bal­ti­jos ša­lių li­te­ra­tū­rą.

Šie lei­dyk­lų pa­si­rin­ki­mai, lei­dy­bą pa­re­miant Lie­tu­vos kul­tū­ros ins­ti­tu­tui, liu­di­ja, kad ang­la­kal­bius skai­ty­to­jus do­mi­na mū­sų is­to­ri­ja, (po)so­vie­ti­nė pa­tir­tis, dias­po­ros ir ta­pa­ty­bės klau­si­mai. Ką skai­ty­to­jai ras mi­nė­tuo­se ro­ma­nuo­se, ga­li­ma nu­sa­ky­ti pa­ci­tuo­jant Škė­mos ro­ma­no lei­dė­jus: „Kaip vi­sa stip­ri li­te­ra­tū­ra, šis ro­ma­nas įtrau­kia skai­ty­to­ją į in­ty­mų, kul­tū­riš­kai ir is­to­riš­kai spe­ci­fi­nį pa­sau­lį, ty­ri­nė­jant uni­ver­sa­lias žmo­gaus egoiz­mo, su­sve­ti­mė­ji­mo, kū­ry­bin­gu­mo ir kul­tū­ri­nių skir­tu­mų te­mas.“

Rei­kia pa­brėž­ti, kad lei­dė­jai ma­to Bal­ti­jos ša­lių li­te­ra­tū­rą kaip vie­nį ir lei­džia ati­tin­ka­mas kny­gų se­ri­jas. An­tai lei­dyk­la „Part­hian“ iš­lei­do kny­gų se­ri­ją „Part­hian Bal­tic“, de­monst­ruo­jan­čią ge­riau­sius kū­ri­nius iš Es­ti­jos, Lie­tu­vos ir Lat­vi­jos. Lei­dyk­la pa­brė­žia ne tik bend­ras šiuo­lai­ki­nių Bal­ti­jos ra­šy­to­jų te­mas, is­to­ri­nį kon­teks­tą, bet ir skir­tin­gas tri­jų ša­lių ta­pa­ty­bes.

Lie­tu­vai at­sto­vau­ja Auš­ros Ka­zi­liū­nai­tės (pa­gar­ba lei­dyk­lai as­men­var­dy­je iš­sau­go­ju­siai lie­tu­viš­kus diak­ri­ti­nius ženk­lus) poe­zi­jos kny­ga The Moon is a Pill (2018), ku­ri pri­sta­to­ma kaip ge­riau­sios Auš­ros poe­zi­jos rin­ki­nys. Iš­leis­ta ir Ma­riaus Bu­ro­ko poe­zi­jos kny­ga Now I Un­ders­tand (2018), ku­rią ano­tuo­da­ma lei­dyk­la ci­tuo­ja pa­tį au­to­rių: „Aš esu poe­tas ir ver­tė­jas. Kar­tais aš ra­šau, dau­giau­sia apie Vil­nių – keis­čiau­sią ir pa­tį mis­tiš­kiau­sią mies­tą. Poe­zi­ja yra mąs­ty­mo bū­das. Tai yra Eu­ro­pos, Azi­jos, Lie­tu­vos ir pa­sau­lio vi­di­nis že­mė­la­pis.“ Lie­tu­viš­ką­ją li­ni­ją už­bai­gia Jay­de Will su­da­ry­ta an­to­lo­gi­ja New Bal­tic Poet­ry (2018), ku­rio­je gre­ta lat­vių ir es­tų au­to­rių pub­li­kuo­ja­mi Be­ne­dik­to Ja­nu­še­vi­čiaus, An­ta­no A. Jo­ny­no, Gied­rės Kaz­laus­kai­tės kū­ri­niai.

Lei­dyk­la „Bloo­da­xe Books“ iš­lei­do Gin­ta­ro Gra­jaus­ko poe­zi­jos rink­ti­nę Then What (2018), ver­tė Ri­mas Uz­gi­ris (Už­gi­ris), ku­rią pri­sta­tant skai­ty­to­jams įdo­miai ra­šo­ma apie li­te­ra­tū­ros sro­ves Lie­tu­vo­je su­griu­vus So­vie­tų Są­jun­gai ir sa­ko­ma: „Skai­tant jo ei­lė­raš­čius, žmo­gus ga­li juok­tis ir griež­ti dan­ti­mis vie­nu me­tu. Mes ga­li­me ma­ty­ti len­kų poe­zi­jos įta­kas iro­ni­jo­je ir reikš­mės paieš­kas nau­ja­me kul­tū­ri­nia­me kraš­to­vaiz­dy­je. Mes ga­li­me re­gė­ti ly­ri­nės kal­bos at­me­ti­mą dėl pro­ziš­ku­mo, dėl stip­ru­mo.“ Be­je, ši kny­ga pa­trau­kia ne tik me­niš­ku vir­še­lio di­zai­nu, bet ir ga­li­my­be nu­si­pirk­ti el. kny­gos ver­si­ją.

Nep­rik­lau­so­mas poe­zi­jos lei­dė­jas „A Mid­sum­mer Night’s Press“ lei­džia poe­zi­jos ver­ti­mų se­ri­ją „Pe­ris­co­pe“, ku­rio­je ran­da­me Il­zės But­ku­tės poe­zi­jos kny­gą Ca­ra­van Lul­la­bies (2016), ver­tė Ri­mas Uz­gi­ris. Ją pri­sta­ty­da­ma lei­dyk­la ci­tuo­ja ei­lė­raš­tį, o tik vė­liau api­bū­di­na au­to­rę. Tai da­ry­da­mi lei­dė­jai ra­šo: „Šie ei­lė­raš­čiai, paim­ti iš dvie­jų pir­mų jos rin­ki­nių, aki­na ne žong­li­ra­vi­mu, ne ling­vis­ti­ne ak­ro­ba­ti­ka, bet But­ku­tės drą­sia vaiz­duo­te ir gi­lio­mis įžval­go­mis, jos san­tū­ria kal­ba, įves­ta į ang­lų kal­bą Ri­mo Uz­gi­rio.“ Pa­bai­go­je nu­ro­do­ma, kad ji yra dvie­jų poe­zi­jos kny­gų – Kar­na­va­lų lop­ši­nės, Kar­na­va­lų mė­nuo – au­to­rė, kaip ir pra­kti­nio va­do­vo spi­ria­miems iš dar­bo dar­buo­to­jams At­leisk sa­vo še­fą (teks­te, de­ja, pa­bė­ga no­si­nė bal­sė ą). Pa­bai­go­je pa­tei­kia­mas fak­tas, kad ji už de­biu­tą 2011 m. lai­mė­jo Zig­mo Gė­lės-Gai­da­ma­vi­čiaus pri­zą. Taip Lie­tu­vos li­te­ra­tū­ros lau­kas upe­liu įte­ka į pa­sau­lio li­te­ra­tū­ros lau­ko okea­ną.

„Tha­mes & Hud­son“ lei­dyk­la pub­li­ka­vo Eve­li­nos Da­ciū­tės ir Auš­ros Kiu­du­lai­tės kny­gą vai­kams keis­tai adap­tuo­tu pa­va­di­ni­mu The Fox on the Swing (2018) [Laimė yra la­pė, 2016]. Pir­kė­jai ga­li su­si­pa­žin­ti su kny­gos iš­trau­ko­mis, pa­si­gė­rė­ti žais­min­go­mis ir spal­vin­go­mis iliust­ra­ci­jo­mis. Lei­dė­jai ra­šo, kad ši kny­ga – „[...] ža­vin­ga is­to­ri­ja apie ge­riau­sius drau­gus, di­džiau­sias sva­jo­nes ir tai, ką lai­mė reiš­kia iš tik­rų­jų.“ Čia pat nu­ro­do­ma, kad 2016 m. ji bu­vo iš­rink­ta gra­žiau­sia me­tų kny­ga Lie­tu­vo­je. Šykš­čiai pri­sta­tant au­to­res pa­mi­ni­ma, kad Auš­ros Kiu­du­lai­tės dar­bas bu­vo eks­po­nuo­ja­mas iliust­ra­ci­jų pa­ro­do­je Bo­lo­ni­jos vai­kų kny­gų mu­gė­je 2017 me­tais.

Ro­čes­te­rio uni­ver­si­te­to lei­dyk­la kar­tu su „Boy­dell & Bre­wer“ lei­dyk­la 2017 m. iš­lei­do To­mo Venc­lo­vos, El­len Hin­sey kny­gą Mag­ne­tic North: Con­ver­sa­tions with To­mas Venc­lo­va. Be­je, tais pa­čiais me­tais Lai­man­to Jo­nu­šio ver­ti­mas pa­sie­kė ir mus: Ne­ly­gi­nant šiau­rė mag­ne­tą: pa­šne­ke­siai su El­len Hin­sey. Nors tai au­to­biog­ra­fi­nė kny­ga, bet ji jau ta­po aka­de­mi­nio dis­kur­so da­li­mi. Re­cen­zi­jos (vie­na jų The Ti­mes Li­te­ra­ry Supp­le­ment li­te­ra­tū­ri­nia­me sa­vait­raš­ty­je), ga­li­my­bė su kny­ga su­si­pa­žin­ti „Goog­le Books“ plat­for­mo­je, fak­tas, kad šiais me­tais kny­ga iš­leis­ta ir minkš­tu vir­še­liu, liu­di­ja, jog tai uni­ka­lus ir ak­tua­lus lei­di­nys ne tik apie in­te­lek­tua­lą To­mą Venc­lo­vą, bet ir apie Ry­tų Eu­ro­pą, vis dar ne­pa­žin­tą is­to­ri­nę ir so­cio­kul­tū­ri­nę že­mę.

2018 m. bir­že­lio mė­ne­sį ang­la­kal­bis pa­sau­lis ga­lės įsi­gy­ti (re­zer­vuo­ti ga­li­ma jau da­bar) Da­lios Grin­ke­vi­čiū­tės kny­gą Sha­dows on the Tund­ra, ver­tė De­li­ja Va­liu­kė­nas. Ją iš­leis lei­dyk­la „Pei­re­ne Press“, ku­ri mums ži­no­mą ir skaus­min­gą kny­gą Lie­tu­viai prie Lap­te­vų jū­ros (1997) va­di­na ekst­raor­di­na­ria ir ly­gi­na su Pri­mo Le­vi ir An­nos Frank kū­ri­niais. Lei­dyk­la aiš­ki­na, ko­dėl pa­si­rin­ko šią kny­gą, pa­ste­bi, jog tai yra „iš­si­ski­rian­tis li­te­ra­tū­ros kū­ri­nys, ku­rį tu­rė­tų per­skai­ty­ti kiek­vie­nas, no­rin­tis su­pras­ti so­vie­tų rep­re­si­jas.“ Be to, ši kny­ga liu­di­ja ten­den­ci­ją – lei­dė­jai pir­ma bu­vo skai­tę ver­ti­mą į vo­kie­čių kal­bą, o da­bar nu­spren­dė iš­leis­ti ver­ti­mą ang­lų kal­ba. Tai ro­do, kad mums svar­bus ver­ti­mas į bet ko­kią kal­bą, nes jis tie­sia ke­lius į ki­tus atei­ties ver­ti­mus.

Lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros var­tai į ang­la­kal­bių skai­ty­to­jų pa­sau­lį yra lei­dyk­la „Noir Press“, lei­džian­ti, jos tei­gi­mu, ge­riau­sius šiuo­lai­ki­nės lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros kū­ri­nius. „Pa­žink kai ku­riuos ge­riau­sius Lie­tu­vos ra­šy­to­jus šian­dien“ – toks šū­kis pa­si­tin­ka mus lei­dyk­los in­ter­ne­to sve­tai­nė­je. Kas jie, ro­do ver­ti­mai: Lau­ros Sin­ti­jos Čer­niaus­kai­tės ro­ma­nas Breat­hing in­to Marb­le (2016), ver­tė Ma­ri­ja Mar­cin­ku­tė [Kvėpavimas į mar­mu­rą, 2006]; Re­na­tos Še­re­ly­tės ro­ma­nas The Mu­sic Tea­cher (2018), ver­tė Ma­ri­ja Mar­cin­ku­tė [Vardas tam­so­je, 2004]; Ra­sos Aš­ki­ny­tės ro­ma­nas The Ea­siest (2017), ver­tė Jū­ra Avi­žie­nis [Lengviausias, 2011], Gri­go­ri­jaus Ka­no­vi­čiaus Shtetl Lo­ve Song (2017), ver­tė Yis­rae­lis El­lio­tas Co­he­nas [Miestelio ro­man­sas, 2013].

Šio­je sve­tai­nė­je pa­si­ge­dau tiks­les­nių bib­liog­ra­fi­nių duo­me­nų. O tai, kad lei­dyk­la šių me­tų bir­že­lio mė­ne­sį iš­leis Ja­ros­la­vo Mel­ni­ko kny­gą The Last Day [Pasaulio pa­bai­ga, 2006], su­ži­no­jau tik iš e. pre­ky­bos plat­for­mos „Ama­zon“. Be­je, ši jau rek­la­muo­ja ir Al­vy­do Šle­pi­ko ro­ma­ną In the Sha­dow of Wol­ves (2019), ver­tė Ro­mas Kin­ka [Mano var­das – Ma­ry­tė, 2012]. Kaip ži­no­me, šį ro­ma­ną į vo­kie­čių kal­bą 2015 m. iš­ver­tė šiau­lie­čiams ge­rai pa­žįs­ta­mas ver­tė­jas Mar­kus Ro­du­ner. Ir nea­be­jo­ju, kad ro­ma­no sėk­mė Vo­kie­ti­jo­je, nu­lem­ta vaiz­duo­ja­mos ar­ti­mos is­to­ri­nės pa­tir­ties, at­krei­pė lei­dyk­los „One­world“ dė­me­sį.

KUO MES GA­LI­ME SU­DO­MIN­TI PA­SAU­LĮ

Lon­do­no kny­gų mu­gės pro­gra­ma liu­di­ja, kuo mes esa­me įdo­mūs pa­sau­liui. Lie­tu­vos at­sto­vai da­ly­va­vo ren­gi­niuo­se, dis­ku­si­jo­se: „At­ras­ti pra­ras­tas is­to­ri­jas – pri­si­me­nant pa­mirš­tas Lie­tu­vos ir Ry­tų Eu­ro­pos tra­ge­di­jas“, „Dia­lo­gas tarp poe­tų: Bal­ti­jos ir Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės poe­tai ap­mąs­to at­min­tį ir is­to­ri­ją“, „Ra­šant is­to­ri­ją kaip gro­ži­nę li­te­ra­tū­rą: Bal­ti­jos ša­lys ir to­liau“, „Atsk­leis­ta ar pra­ras­ta ver­čiant: Bal­ti­jos ša­lių li­te­ra­tū­ra“, „At­ran­dant nau­jus bal­sus: vai­kų li­te­ra­tū­ra iš Bal­ti­jos ša­lių“, „Skęs­tan­ti Eu­ro­pa? Eu­ro­pos na­ra­ty­vai po­ky­čių lai­kais“, „Trans­for­ma­ci­jos: mo­te­rų li­te­ra­tū­ra iš pa­ri­bių“ etc. A. Šle­pi­kas, T. Venc­lo­va, A. Kiu­du­lai­tė, U. Ra­dze­vi­čiū­tė ir ki­ti da­ly­viai bus ne tik kny­gų au­to­riai, bet ir liu­di­nin­kai, Lie­tu­vos vals­ty­bės, jos kul­tū­ros ir is­to­ri­jos rep­re­zen­tan­tai.

Šios te­mos by­lo­ja šiuo­lai­ki­nį pa­sau­lį do­mi­nan­čias te­mas, ku­rias vie­ni­ja is­to­ri­ja, at­min­tis, ta­pa­ty­bė, t.y. dis­kur­sai, ku­rie se­niai įvai­riai ref­lek­tuo­ja­mi aka­de­mi­nė­je ter­pė­je. Pui­ku, kad šie da­ly­kai tam­pa ir li­te­ra­tū­ros kū­ri­nių ob­jek­tais, bet man at­ro­do, kad kai ku­rie Va­ka­rų skai­ty­to­jai pir­miau­sia no­ri iš­girs­ti apie mū­sų vaid­me­nį di­džiau­sio­se XX a. tra­ge­di­jo­se. Tam jie tu­ri tei­sę, bet ir mes pa­tys tu­ri­me pa­rei­gą kal­bė­ti pa­sau­liui ne tik apie Ho­lo­kaus­tą, bet ir apie so­vie­ti­nių oku­pa­ci­jų is­to­ri­ją, jų įta­ką Lie­tu­vos vals­ty­bės rai­dai ir mū­sų pa­čių sa­vi­mo­nei. Mes tu­ri­me pa­siū­ly­ti sa­vą­jį pa­sa­ko­ji­mą, o ne to­kį, ko­kio iš mū­sų ti­ki­ma­si.

Mes ne­ga­li­me pa­siek­ti ypa­tin­go pro­ver­žio, nes kon­ku­ren­ci­ja glo­ba­lia­me li­te­ra­tū­ros lau­ke yra dau­giau nei mil­ži­niš­ka. Ta­čiau mes ga­li­me pa­sau­liui pa­ro­dy­ti sa­vo kū­ry­bi­nį po­ten­cia­lą, o tai pa­da­ry­ti mums pa­dės Lon­do­no kny­gų mu­gė. Ti­kiuo­si, kad po jos ne­be­rei­kės reng­ti dis­ku­si­jos „Įsi­vaiz­duo­jant Lie­tu­vą: 100 vi­zi­jų“, nes jau bus ga­li­ma – „Pa­ži­nus Lie­tu­vą: 100 ref­lek­si­jų“.

Kultūros ministerijos nuotr.

Londono knygų mugė.