Genealogija – tai įdomu

Genealogija – tai įdomu

Ge­nea­lo­gi­ja – tai įdo­mu

Al­gi­man­tas KA­ČIUŠ­KA

Po­kal­bis su Lie­tu­vos ge­nea­lo­gi­jos ir he­ral­di­kos drau­gi­jos pir­mi­nin­ku Re­mi­gi­ju­mi BIM­BA.

– Ka­da ir kaip su­si­do­mė­jo­te ge­nea­lo­gi­ja? Pa­pa­sa­ko­ki­te apie sa­ve ir sa­vo gi­mi­nę? – pa­klau­sė­me Re­mi­gi­jaus BIM­BOS.

– Kai mo­kiau­si Anykš­čių ra­jo­no Jo­no Bi­liū­no vi­du­ri­nėje mo­kyk­lo­je (11 kla­sė­je), tu­rė­jau ga­li­my­bę pa­si­rink­ti kai ku­riuos dės­to­mus da­ly­kus. La­bai pa­ti­ko is­to­ri­jos pa­mo­kos, tai rin­kau­si kul­tū­ros is­to­ri­ją. Šios pa­mo­kos mo­ky­to­jas Rai­mun­das Guo­bis ra­gi­no mus do­mė­tis sa­vo kraš­tu, jo is­to­ri­ja. Ga­vo­me na­mų už­duo­tį. Rei­kė­jo pa­reng­ti sa­vo šei­mos ge­nea­lo­gi­nį me­dį. Tuo me­tu man pa­si­ro­dė la­bai keis­ta už­duo­tis. Pa­me­nu, grį­žęs na­mo ėmiau klau­si­nė­ti ma­mos, vė­liau se­ne­lių apie sa­vo šak­nis, pro­tė­vius. Kai ką pa­vy­ko su­ži­no­ti ir už­ra­šy­ti, su­da­riau ir gi­mi­nės me­dį. Na­mų už­duo­tis bu­vo at­lik­ta. Gai­la, bet tos sche­mos ne­pa­vy­ko iš­sau­go­ti iki šių die­nų.

Po ku­rio lai­ko man pa­rū­po su­ži­no­ti dau­giau. Tad vėl ėmiau­si tar­dy­ti sa­vo se­ne­lius apie pro­tė­vius. Se­ne­lis Ste­po­nas Straz­das (1919–2007) apie sa­vo tė­vą Jo­ną ži­no­jo ne­daug. Mat jo tė­vas būdamas 53 m. bu­vo ve­dęs ant­rą kar­tą Ur­šu­lę Gliau­de­ly­tę. Šio­je šei­mo­je jis ir gi­mė – jau­nė­liu. Pir­mo­je ma­no se­ne­lio tė­vo J. Straz­do san­tuo­ko­je bu­vo 12, o ant­ro­je – 6 vai­kai. Apie pir­mą­ją tė­vo san­tuo­ką se­ne­lis ma­žai ką pa­sa­ko­jo, re­ko­men­da­vo nu­vyk­ti pas jo pu­sse­se­res iš ma­mos pu­sės.

Pra­dė­jau rink­ti ge­nea­lo­gi­nę me­džia­gą apie Straz­dus ir Gliau­de­lius. Stu­den­tiš­kų ato­sto­gų me­tu 1995 m. va­sa­rą Skie­mo­nių Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Ap­lan­ky­mo baž­ny­čios kle­bo­nas Eu­ge­ni­jus Sta­le­ron­ka su­tei­kė ga­li­my­bę pa­var­ty­ti se­ną­sias met­ri­kų kny­gas. Su di­džiu­liu su­si­do­mė­ji­mu lei­dau­si į Gliau­de­lių gi­mi­nės šak­nų paieš­kas. Vė­liau pra­dė­jau ty­ri­nė­ti ir Ur­šu­lės Gliau­de­ly­tės ma­mos Bar­bo­ros Ju­cy­tės gi­mi­nę. Lan­kiau­si Le­liū­nų Šv. Juo­za­po baž­ny­čios pa­ra­pi­jo­je ir ty­ri­nė­jau šios pa­ra­pi­jos se­ną­sias kny­gas.

Ma­no mo­čiu­tė Sta­nis­la­va Re­peč­kai­tė (1927–2016) apie sa­vo šak­nis ži­no­jo daug dau­giau. Pra­dė­jau su­da­ri­nė­ti jos – Re­peč­kų, Plat­ke­vi­čių, Ba­ku­rų, Lei­tų gi­mi­nių ge­nea­lo­gi­nes sche­mas. Bū­da­mas moks­lei­vis ir stu­den­tas dvi­ra­čiu esu ap­va­žia­vęs vi­sas kai­my­ni­nes pa­ra­pi­jas, ku­rio­se gy­ve­no mū­sų gi­mi­nai­čiai. Kau­ne 6 me­tus stu­di­juo­da­mas Lie­tu­vos kū­no kul­tū­ros aka­de­mi­jo­je lais­vu lai­ku po pa­skai­tų ir in­ten­sy­vių kul­tū­riz­mo tre­ni­ruo­čių ap­ke­lia­vau vi­są Kau­ną ir jo apy­lin­kes rink­da­mas me­džia­gą apie sa­vo gi­mi­nes.

Nuo 2000 m. per­si­kė­liau gy­ven­ti iš Kau­no į Vil­nių. Tę­siau tre­ne­rio dar­bą. Lais­vu lai­ku ir to­liau do­mė­jau­si sa­vo šak­ni­mis, ap­lan­kiau šia­me mies­te gy­ve­nan­čius to­li­mus gi­mi­nai­čius. Po ku­rio lai­ko at­si­dū­riau ty­ri­nė­ji­mų ak­la­vie­tė­je. 2005 m. krei­piau­si į Lie­tu­vos vals­ty­bi­nį is­to­ri­jos ar­chy­vą (LVIA). Po trejų me­tų šio ar­chy­vo ty­ri­mų ga­vau nau­jos in­for­ma­ci­jos apie sa­vo gi­mi­nę. Do­mė­ji­ma­sis šei­mos ge­nea­lo­gi­ja ne­ma­žė­jo, o tik au­go... Tad 2011 m. dar kar­tą krei­piau­si LVIA. Paaiš­kė­jo, kad ma­no mo­čiu­tės Sta­nis­la­vos se­ne­lė Ur­šu­lė Plat­ke­vi­čiū­tė – Re­peč­kie­nė yra ki­lu­si iš LDK kil­min­gų­jų gi­mi­nių Plat­ke­vi­čių, Usa­vi­čių, Pes­lia­kų.

Prieš pen­ke­rius me­tus ėmiau­si ty­ri­nė­ti ir sa­vo tė­vo Al­gi­man­to Bim­bos (1952–2015) – Bim­bų, Na­vi­kų ir jo ma­mos Pran­ciš­kos Daš­ke­vi­čiū­tės (1921–2007) ge­nea­lo­gi­nes li­ni­jas (Daš­ke­vi­čių, Gri­gų, Ra­kaus­kų). Per­nai at­vė­riau dar vie­ną sa­vo gi­mi­nės li­ni­ją iš ma­mos pu­sės – Stro­lių, ku­rio­je jau da­bar su­rink­ta be­veik 600 as­me­nų. Di­džiau­sia ge­nea­lo­gi­nė sche­ma yra Straz­dų gi­mi­nės – per 1500 as­me­nų. Per 1000 as­me­nų, ku­rie tu­ri bend­rą pro­tė­vį, esu su­rin­kęs Bim­bų ir Plat­ke­vi­čių gi­mi­nės pa­li­kuo­nis. Ki­tos sche­mos ma­žes­nės, bet dar­bas ne­sto­vi vie­to­je. Kiek­vie­ną die­ną vis ką nors su­ži­nau ar at­ran­du apie sa­vo pro­tė­vius ar gi­mi­nes. Sten­giuo­si vis­ką ar­chy­vuo­ti. Šiuo me­tu iš vi­so esu su­rin­kęs dau­giau nei 6000 as­me­nų, ku­rie pri­klau­so aukš­čiau iš­var­din­toms gi­mi­nėms.

Pas­ta­ruo­ju me­tu do­miuo­si DNR ge­nea­lo­gi­ja. At­li­kus DNR ty­ri­mą paaiš­kė­jo, kad esu Y chro­mo­so­mos hap­log­ru­pės I at­sto­vas. Tuo tar­pu Lie­tu­vo­je bū­din­ga Y chro­mo­so­mos hap­log­ru­pės N ir R.

–2017 me­tų gruo­džio 2 die­ną aš­tun­ta­ja­me Lie­tu­vos ge­nea­lo­gi­jos ir he­ral­di­kos drau­gi­jos (LGHD) su­va­žia­vi­me bu­vo­te iš­rink­tas nau­juo­ju LGHD pir­mi­nin­ku. Jū­sų dar­bai, be sa­vo gi­mi­nės ap­ra­šy­mo, ge­nea­lo­gi­jos ir he­ral­di­kos sri­ty­je? Ko­dėl nu­ta­rė­te kan­di­da­tuo­ti į vi­suo­me­ni­nį LGHD pir­mi­nin­ko po­stą?

– Esu kraš­to­ty­ri­nin­kas ge­nea­lo­gi­jos ty­ri­nė­to­jas. Nuo 2009 m. ta­pau Lie­tu­vos ge­nea­lo­gų drau­gi­jos, pa­kei­tus jos pa­va­di­ni­mą – Lie­tu­vos ge­nea­lo­gi­jos ir he­ral­di­kos drau­gi­jos na­riu. 2015–2017 m. bu­vau iš­rink­tas šios drau­gi­jos ta­ry­bos na­riu, 2016–2017 m. – ta­ry­bos sek­re­to­riu­mi. Su šios drau­gi­jos na­riais, veik­la ne tik bu­vau su­si­pa­ži­nęs, bet ir pa­ts ak­ty­viai jo­je da­ly­va­vau. La­bai ge­rai ži­no­jau šios or­ga­ni­za­ci­jos vi­di­nę vir­tu­vę – pri­va­lu­mus ir trū­ku­mus. Drau­gi­jos ta­ry­bos na­riai pa­siū­lė man kan­di­da­tuo­ti į pir­mi­nin­ko po­stą. Su­ti­kau. Esu dė­kin­gas gy­ve­ni­mui, kad jis man pa­siū­lo vis nau­jus iš­šū­kius. Ma­no už­siė­mi­mai, dar­bai, veik­la vi­sa­dos man su­tei­kia ga­li­my­bę to­bu­lė­ti. Gy­ve­ni­mas, tai nuo­la­ti­nis sa­vęs to­bu­li­ni­mas. Bū­tų ge­rai, jei pa­ra tu­rė­tų dar ke­lias va­lan­das. Dau­giau lik­tų lai­ko pa­bū­ti su šei­ma, poil­siui ir mie­gui. La­biau­siai man yra lau­kia­mas ry­tas, nes kiek­vie­na die­na at­ne­ša nau­jų iš­šū­kių, pa­sie­ki­mų... O tai ir yra gy­ve­ni­mo va­rik­lis.

– LGHD pirm­ta­kė Ge­nea­lo­gų drau­gi­ja bu­vo įkur­ta 2007 me­tais, 2009 me­tais ši or­ga­ni­za­ci­ja pra­plė­tė sa­vo veik­lą ir, kaip jau mi­nė­jo­te, pa­si­va­di­no Lie­tu­vos ge­nea­lo­gi­jos ir he­ral­di­kos drau­gi­ja. Ko­kios svar­biau­sios LGHD vei­klos kryp­tys, at­lik­ti dar­bai?

– Drau­gi­jos mi­si­ja – sa­vo gre­to­se ap­jun­gus pro­fe­sio­na­lus ir mė­gė­jus, plė­to­ti ge­nea­lo­gi­jos, he­ral­di­kos, gi­mi­nės ir šei­mos is­to­ri­jos ty­ri­mus, ska­tin­ti vi­suo­me­nės do­mė­ji­mą­si Lie­tu­vos is­to­ri­niu ir kul­tū­ri­niu pa­vel­du; kaup­ti, sis­te­min­ti ir skleis­ti duo­me­nis apie gi­mi­nių ge­nea­lo­gi­ją ir jos šal­ti­nius; pri­si­dė­ti prie vi­suo­me­nės ge­nea­lo­gi­nės są­mo­nės for­ma­vi­mo, tuo pa­čiu – prie is­to­ri­nės, tau­ti­nės ir kul­tū­ri­nės ta­pa­ty­bės iš­lai­ky­mo; pa­tvir­ti­nant su­da­ry­tas gi­mi­nių ge­nea­lo­gi­jas, ge­nea­lo­gi­nes sche­mas, ge­nea­lo­gi­nius me­džius ir šei­mos ženk­lus, pri­si­dė­ti prie iš­di­džios, sa­vo šak­nis at­me­nan­čios pi­lie­ti­nės vi­suo­me­nės for­ma­vi­mo; plė­to­jant tarp­tau­ti­nius ry­šius pri­si­dė­ti prie pa­sau­li­nio ge­nea­lo­gi­nio są­jū­džio.

Drau­gi­ja – tai vi­suo­me­ni­nė or­ga­ni­za­ci­ja, tel­kian­ti ak­ty­viai prie ge­nea­lo­gi­nio są­jū­džio pri­si­de­dan­čius Lie­tu­vos pi­lie­čius, kon­sul­tuo­jan­ti be­si­do­min­čius ge­nea­lo­gi­ja ir he­ral­di­ka, pa­ta­rian­ti ir ren­gian­ti re­ko­men­da­ci­jas vals­ty­bi­nėms, vi­suo­me­ni­nėms ir pri­va­čioms ins­ti­tu­ci­joms ge­nea­lo­gi­jos ir he­ral­di­kos klau­si­mais, da­ly­vau­jan­ti įvai­rio­se moks­li­nės, kul­tū­ri­nės ir edu­ka­ci­nės veik­los pro­gra­mo­se, bend­ra­dar­biau­jan­ti su gi­mi­nin­go­mis už­sie­nio or­ga­ni­za­ci­jo­mis.

Drau­gi­jo­je yra ke­lios ko­mi­si­jos. Vie­na iš jų – do­ku­men­tų pa­tik­ros, ge­nea­lo­gi­jos ir he­ral­di­kos ko­mi­si­ja, ku­ri nag­ri­nė­ja as­me­nų, šei­mų, gi­mi­nių pra­šy­mus, kon­sul­tuo­ja dėl su­da­ro­mų ge­nea­lo­gi­jų, ženk­lų (her­bų), her­bi­nių vė­lia­vų, ant­spau­dų pro­jek­tų, tei­kia iš­va­das ir juos tvir­ti­na. Kau­pia pa­tvir­tin­tas ge­nea­lo­gi­jas, ženk­lų (her­bų) ir her­bi­nių vė­lia­vų, ant­spau­dų pro­jek­tus, su­rink­tą ra­šy­ti­nę ir iko­nog­ra­fi­nę me­džia­gą, ty­ri­mus ir už­tik­ri­na jų ap­sau­gą. Ren­ka ir ti­ria Lie­tu­vo­je ir už­sie­nio vals­ty­bė­se esan­čią Lie­tu­vos ge­nea­lo­gi­jos ir he­ral­di­kos me­džia­gą. Kon­sul­tuo­ja ge­nea­lo­gi­jų su­da­ry­mo, is­to­ri­nių her­bų at­kū­ri­mo, nau­jų ženk­lų (her­bų), her­bi­nių vė­lia­vų, ant­spau­dų ga­my­bos ir nau­do­ji­mo­si klau­si­mais. Šios Drau­gi­jos ko­mi­si­jos vie­nas iš na­rių yra Lie­tu­vos dai­li­nin­kas, gra­fi­kas, kny­gų iliust­ra­to­rius, He­rol­das Ar­vy­das Sta­nis­la­vas Kaž­dai­lis.

Drau­gi­ja vie­nin­te­lė Lie­tu­vo­je tvir­ti­na as­me­ni­nius, šei­mos, gi­mi­nės her­bus. Pat­vir­tin­ti her­bai pa­skelb­ti Drau­gi­jos in­ter­ne­ti­nė­je sve­tai­nė­je www.ge­nea­lo­gi­ja.org.

Per­nai Drau­gi­ja šven­tė 10-ies me­tų su­kak­tį. Ta pro­ga Drau­gi­ja iš­lei­do žur­na­lą „Ge­nea­lo­gi­ja ir he­ral­di­ka“. 120 pus­la­pių apim­ties gau­siai iliust­ruo­tas ge­nea­lo­gi­nė­mis sche­mo­mis ir nuo­trau­ko­mis lei­di­nys. Žur­na­le pa­teik­tas Drau­gi­jos met­raš­tis nuo 2007 iki 2016 m. Šio lei­di­nio vy­riau­sia­sis re­dak­to­rius – šiau­lie­tis, ra­šy­to­jas ir žur­na­lis­tas Leo­nas Pe­lec­kis-Kak­ta­vi­čius. Žur­na­las pa­si­žy­mi ne tik dė­me­sio ver­tais straips­niais, stu­di­jo­mis, ty­ri­nė­ji­mais, iliust­ra­ci­jo­mis, bet ir pui­kia es­te­ti­ne iš­vaiz­da, aukš­ta po­lig­ra­fi­ne kul­tū­ra, įdo­miu ma­ke­tu.

– Dau­ge­lis įsi­vaiz­duo­ja, kad ge­nea­lo­gai ir ge­nea­lo­gi­ja be­si­do­min­tys žmo­nės do­mi­si tik kil­min­gų­jų gi­mi­nių is­to­ri­jo­mis. Bet juk yra ne taip. Ką ga­li­te pa­sa­ky­ti apie tai? Ko­dėl žmo­nės tu­rė­tų do­mė­tis sa­vo gi­mi­nės is­to­ri­ja, sa­vo šak­ni­mis?

– Su kiek­vie­nais me­tais do­mė­ji­ma­sis sa­vo šak­ni­mis tik au­ga. Ty­ri­nė­ti sa­vo šei­mos, gi­mi­nės ge­nea­lo­gi­ją ima­si vis nau­ji žmo­nės. Ži­no­ti, kas bu­vo pro­tė­viai, pra­var­tu, nes žmo­gus taip ge­riau pa­žįs­ta sa­vo kraš­tą, su­ži­no kas bu­vo jo pro­tė­viai, kuo ver­tė­si, kur gy­ve­no. Kil­mė vi­sa­da do­mi­na žmo­gų, bet tai tik­rai nė­ra pa­grin­di­nė prie­žas­tis, ko­dėl pra­de­da­ma do­mė­tis sa­vo šak­ni­mis. Ži­no­da­mas sa­vo šak­nis ži­nai kas esi. O tai la­bai svar­bu mū­sų šiuo­lai­ki­nia­me gy­ve­ni­me, ne­pra­ran­dant iden­ti­te­to.

– LGHD, siek­da­ma pa­gerb­ti Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­rus, vyk­do „Sig­na­ta­rų pro­jek­tą“. Tiks­las – su­kur­ti vi­sų 20 sig­na­ta­rų ge­rai do­ku­men­tuo­tus ge­nea­lo­gi­nius me­džius. Kaip se­ka­si vyk­dy­ti šį pro­jek­tą, su ko­kiais sun­ku­mais su­si­du­ria­te?

– Šio pro­jek­to ini­cia­to­rė ir ak­ty­vi da­ly­vė bu­vu­si Drau­gi­jos pir­mi­nin­kė, is­to­ri­kė Si­gi­ta Gas­pa­ra­vi­čie­nė. Pro­jek­tą pra­dė­jo­me vyk­dy­ti 2017 m. pa­va­sa­rį. Pra­džio­je rei­kė­jo su­ras­ti ge­nea­lo­gi­jos ty­ri­nė­to­jus, ku­rie ryž­tų­si šiam dar­bui. Nuo Lie­tu­vos at­gi­mi­mo lai­ko­tar­pio jau praė­jo dau­giau kaip trys de­šimt­me­čiai, o sig­na­ta­rų ge­nea­lo­gi­jos ne­ty­ri­nė­tos. Šio dar­bo ne­siė­mė nė vie­na ins­ti­tu­ci­ja, or­ga­ni­za­ci­ja ar pa­vie­niai ty­ri­nė­to­jai. Ži­no­ma, už­duo­tis ne iš leng­vų­jų. Kny­gų ap­stu apie sig­na­ta­rų veik­lą, biog­ra­fi­ją, jų pri­si­mi­ni­mus, o apie ge­nea­lo­gi­ją nė­ra. Pag­rin­di­nis dar­bas vyks­ta tik ar­chy­vuo­se.

Da­bar prie šio pro­jek­to dir­ba 18 ty­ri­nė­to­jų. Taip pat mus kon­sul­tuo­ja is­to­ri­kai ir ki­ti šios sri­ties spe­cia­lis­tai iš Lie­tu­vos ir už­sie­nio. Ni­na No­vi­ko­va iš Sankt Pe­ter­bur­go su­ti­ko mums pa­dė­ti, ieš­kant sig­na­ta­rų pro­tė­vių Ru­si­jos ar­chy­ve.

Šio pro­jek­to ty­ri­nė­to­jai dir­ba ne tik Lie­tu­vos ar­chy­vuo­se, bet ir už­sie­ny­je. Rū­ta Bu­kaus­kai­tė šiais me­tais sa­vo lė­šo­mis vy­ko į Sankt Pe­ter­bur­gą ir ten tę­sė sig­na­ta­ro Do­na­to Ma­li­naus­ko ge­nea­lo­gi­jos ty­ri­nė­ji­mą.

Drau­gi­jos ta­ry­ba yra su­bū­ru­si šio pro­jek­to dar­bo gru­pę, ku­rią sudaro kom­pe­ten­tin­gi na­riai: is­to­ri­kai ir stip­riau­si Lie­tu­vo­je ge­nea­lo­gi­jų ty­ri­nė­to­jai. Dar­bo gru­pė yra at­sa­kin­ga už ty­ri­nė­ji­mų ei­gą, ge­nea­lo­gi­nės me­džia­gos pa­tik­ri­ni­mą ir šio pro­jek­to baig­tį.

Pag­rin­di­niai šio pro­jek­to sun­ku­mai – ar­chy­vi­nės me­džia­gos sto­ka ir fi­nan­si­niai, nes pro­jek­to sėk­min­gą baig­tį lems ne tik do­ku­men­tų su­rin­ki­mas, bet ir ar tu­rė­si­me pa­kan­ka­mai pi­ni­gų pa­deng­ti vi­sas iš­lai­das su­si­ju­sias su ty­ri­mais ir pa­reng­ti mo­nog­ra­fi­ją apie sig­na­ta­rų ge­nea­lo­gi­jas.

Kaip ži­no­te, Šiau­lių gim­na­zi­ją bai­gė ke­tu­ri iš dvi­de­šim­ties 1918 m. Va­sa­rio 16-osios Ak­to sig­na­ta­rų: Jo­nas Vi­lei­šis, Ste­po­nas Kai­rys, My­ko­las Biržiš­ka ir Al­fon­sas Pet­ru­lis. Pir­mie­ji trys ren­gė ir Ak­to teks­tą.

– Su Šiau­rės Lie­tu­va glau­džiai su­si­ju­si mū­sų kraš­te pa­ly­gin­ti ma­žai ži­no­ma Gravrogk/Gravrock gi­mi­nė. Pa­pa­sa­ko­ki­te pla­čiau apie šią gi­mi­nę.

– Gravrogk/Gravrock – la­bai se­na Vo­kie­ti­jos aris­tok­ra­tų gi­mi­nė, tu­rin­ti gra­fų ti­tu­lą, jos iš­ta­kos ži­no­mos iki 12 am­žiaus. Šios gi­mi­nės at­sto­vas yra kau­nie­tis, gra­fas An­ton von Grav­rock (pa­se taip skam­ba jo var­das ir pa­var­dė). Bū­da­mas 15 me­tų ne­pak­lu­so tuo­me­tei val­džiai. Gra­fas A. von Grav­rock su drau­gu bu­vo su­lai­ky­tas Kau­ne per va­di­na­mas Ka­lan­ti­nes (1972 m. ge­gu­žės mėn.), ku­rios vy­ko po Ro­mo Ka­lan­tos su­si­de­gi­mo. Gra­fas A. von Grav­rock bu­vo vie­nas iš Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės kū­rė­jų. Pir­mai­siais Nep­rik­lau­so­my­bės at­ga­vi­mo me­tais bu­vo Sei­mo ap­sau­gos sky­riaus (Va­do­vy­bės ap­sau­gos de­par­ta­men­to) pa­rei­gū­nas, Sau­sio 13-osios nak­tį sau­go­jo Par­la­men­tą. Gra­fui An­ton von Grav­rock taip pat bu­vo pa­ti­kė­ta sau­go­ti Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos pir­mi­nin­ką Vy­tau­tą Lands­ber­gį, 1991 m. rugp­jū­čio pu­čo me­tu ly­dė­ti tuo­me­ti­nį Lie­tu­vos Res­pub­li­kos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nist­rą Al­gir­dą Sau­dar­gą, jo žmo­ną ir ma­ža­me­tį sū­nų Pau­lių į už­sie­nį ir bū­ti at­sa­kin­gam už po­li­ti­ko ir jo šei­mos sau­gu­mą.

Da­bar gra­fas An­ton von Grav­rock yra vie­nas iš ak­ty­viau­sių Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės is­to­ri­nės at­min­ties iš­sau­go­ji­mo or­ga­ni­za­ci­jų na­rių. Jo tė­vas gra­fas Chris­toph Vy­tau­tas von Grav­rock (Kris­tu­pas Grav­rog­kas, 1925-2016) bu­vo ži­no­mas gy­dy­to­jas. Jo se­ne­lis gra­fas An­to­ni Ju­li­jan Grav­rogk (An­ta­nas Ju­li­jo­nas Grav­rog­kas, 1880-1958) 1932-1933 me­tais bu­vo Kau­no bur­mist­ru, Kau­no Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to pro­fe­so­riu­mi, jis – ži­no­mas in­ži­nie­rius me­cha­ni­kas. Pas­ta­ro­jo žmo­na – ba­jo­rai­tė Ste­fa­ni­ja Gruz­dy­tė-Gruzdz (1884–1977). Jo se­ne­lio jau­nes­ny­sis bro­lis gra­fas Ju­li­jan Piotr Graw­rogk (Ju­li­jo­nas Grav­rog­kas, 1885-1968) ir­gi ži­no­mas in­ži­nie­rius me­cha­ni­kas, Kau­no Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rius ir rek­to­rius (1941-1944). Be­je, įdo­mu, kad abu šie bro­liai gra­fai ku­rį lai­ką pri­klau­sė so­cial­de­mok­ra­tų par­ti­jai (jau­nes­ny­sis – net iki 1927 me­tų). Jo pro­se­ne­lis – gra­fas Krzys­tof Jo­zef Ka­rol Graw­rogk (1839-1913), pro­se­ne­lio žmo­na – ba­ro­nai­tė Ju­lia von Goes (mi­ru­si 1885 me­tais). Ši gi­mi­nė val­dė, gy­ve­no, gi­mė ir mi­rė Su­var­tu­vos, Kiau­no­rių, Stul­gių (vi­si – da­bar­ti­nia­me Kel­mės ra­jo­ne), Švo­biš­kio (da­bar­ti­nis Pa­s­va­lio raj.), Med­vi­lio­nių (da­bar­ti­nis Jo­niš­kio raj.) ir ki­tuo­se Šiau­rės Lie­tu­vos dva­ruo­se.

Daug in­for­ma­ci­jos apie šią gi­mi­nę pa­teik­ta in­ter­ne­ti­nė­je sve­tai­nė­je www.grav­rogk.com.

– Pa­ra­giuo­se (da­bar­ti­nis Ak­me­nės ra­jo­nas) gy­ve­no ba­jo­rai Iva­naus­kai. Vie­no iš jų duk­ros ži­no­mos kaip ra­šy­to­ja Laz­dy­nų Pe­lė­da: So­fi­ja Pšibi­liaus­kie­nė ir Ma­ri­ja Las­taus­kie­nė. Ką ga­li­te pa­pa­sa­ko­ti apie šią gi­mi­nę?

– Ra­šy­to­jų So­fi­jos Pši­bi­liaus­kie­nės ir Ma­ri­jos Las­taus­kie­nės tė­vas bu­vo Pa­ra­gių dva­ro sa­vi­nin­kas Ni­ko­de­mas Iva­naus­kas. Šią gi­mi­nę dau­giau yra iš­gar­si­nu­sios jo duk­ros ra­šy­to­jos So­fi­ja ir Ma­ri­ja. N. Iva­naus­kas taip pat bu­vo ta­len­tin­gas: me­ni­nin­kas, jo pa­šau­ki­mas – pie­ši­mas. Dai­li­nin­kas Ni­ko­de­mas tu­rė­jo ir ki­tų ga­bu­mų. Skap­ta­vo skulp­tū­ras iš me­džio, tu­rė­jo ir li­te­ra­to gys­le­lę, ra­šė ei­lė­raš­čius ir pro­zą. N. Iva­naus­kas iš­nuo­mo­jo sa­vo Pa­ra­gių dva­rą ir su šei­ma ku­riam lai­kui iš­vy­ko gy­ven­ti į Miun­che­ną. Ten stu­di­ja­vo Ka­ra­liš­ko­jo­je dai­lės aka­de­mi­jo­je. Vė­liau Iva­naus­kų šei­my­na tu­rė­jo fi­nan­si­nių sun­ku­mų. Te­ko N. Iva­naus­kui, no­rint iš­lai­ky­ti šei­mą, už­dar­biau­ti: pieš­ti pa­gal už­sa­ky­mus. Yra iš­li­kę N. Iva­naus­ko ta­py­tų dar­bų: di­džio­jo al­to­riaus pa­veiks­las Šiau­di­nės baž­ny­čio­je, pieš­tos kry­žiaus ke­lio sto­te­lės Viekš­nių baž­ny­čio­je. Ni­ko­de­mas pra­gy­ve­no li­ku­sį gy­ve­ni­mą sa­vo dva­re Pa­ra­giuo­se. Se­nat­vė­je jį slau­gė duk­tė Ma­ri­ja, jis pa­lai­do­tas ša­lia tė­vo ir žmo­nos Tryš­kių ka­pi­nė­se.

– „Ato­lan­ko­se“ 2015 me­tų lapk­ri­čio 27 die­ną bu­vo iš­spaus­din­tas įdo­mus ir iš­sa­mus Ge­nės Juo­dy­tės straips­nis apie glau­džiai su Pak­ruo­jo ir Pas­va­lio kraš­tais su­si­ju­sią ba­jo­rų Cho­da­kaus­kų gi­mi­nę, iš ku­rios ki­lu­sios se­se­rys, Lie­tu­vos pre­zi­den­to An­ta­no Sme­to­nos žmo­na So­fi­ja Cho­da­kaus­kai­tė (1884-1968) ir il­ga­me­čio Lie­tu­vos Mi­nist­ro Pir­mi­nin­ko Juo­zo Tū­be­lio žmo­na Jad­vy­ga Cho­da­kaus­kai­tė (1891-1988). Ži­nau, kad šių me­tų va­sa­rio pa­bai­go­je bu­vo­te su­si­ti­kęs su Lie­tu­vo­je vie­šė­ju­siu šios gi­mi­nės at­sto­vu Kent Ale­xan­der Ro­bert­son-Cho­da­kows­ki. Ką ga­li­te pa­pa­sa­ko­ti apie šį su­si­ti­ki­mą?

– Va­sa­rio 25 d. Rau­dond­va­rio pi­ly­je (Kau­no raj.) vy­ko kon­fe­ren­ci­ja „Kil­min­gų­jų in­dė­lis į Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mo kū­ri­mą“, ku­rią or­ga­ni­za­vo VšĮ „Rau­dond­va­rio dva­ras“ ir LDK at­min­tį puo­se­lė­jan­čias or­ga­ni­za­ci­jas tel­kian­ti, ne­se­niai at­kur­ta LDK Po­nų ta­ry­ba. Šio­je kon­fe­ren­ci­jo­je bu­vo sie­kia­ma ap­tar­ti Lie­tu­vos kil­min­gų­jų šei­mų in­dė­lį į mū­sų vals­ty­bės kū­ri­mą nuo se­niau­sių am­žių iki da­bar­ti­nių lai­kų. LGHD ta­ry­bos na­rys pro­f. Adas Ja­ku­baus­kas pa­kvie­tė Cho­da­kaus­kų gi­mi­nės at­sto­vą Kent Ale­xan­der Ro­bert­son-Cho­da­kows­ki į šį ren­gi­nį. Kent Cho­da­kows­ki džiau­gė­si at­vy­kęs į Lie­tu­vą, bu­vo ma­lo­nu su šiuo gar­bin­gu sve­čiu su­si­pa­žin­ti. K. Cho­da­kows­ki pa­ti­ko or­ga­ni­zuo­ta kon­fe­ren­ci­ja, jį su­pan­ti drau­gi­ja, jis ir atei­ty­je pla­nuo­ja mus ap­lan­ky­ti daž­niau.

– Ko­kias dar įdo­mes­nes Šiau­rės Lie­tu­vos kraš­to kil­min­gų­jų gi­mi­nes no­ri­te pa­mi­nė­ti? Aiš­ku, jų yra ne­ma­žai, bet bent ke­le­tą iš jų.

– Vie­na iš jų – Dau­jo­tai. Rad­vi­liš­kio ra­jo­ne, ne­to­li Ty­ru­lių yra Die­vo už­mirš­tas Po­le­kė­lės kai­me­lis, ku­ria­me nuo se­nų lai­kų bu­vo Dau­jo­tų dva­ras. Ir kai­mas šiaip sau, ir dva­ras, ko­kių Lie­tu­vo­je be­ga­lės, ta­čiau šio dva­ro bu­vę šei­mi­nin­kai Dau­jo­tai (Do­wiatt) yra iš­skir­ti­niai. Len­ki­jos ka­ra­liaus Au­gus­to dek­re­tu And­rius Dau­jo­tas bu­vo pa­skir­tas Že­mai­ti­jos me­džiok­liu, vė­liau Že­mai­ti­jos tau­ri­nin­ku. Jo vai­kai, anū­kai ir proa­nū­kiai Vi­lius, Balt­ra­mie­jus, Jo­kū­bas ėjo reikš­min­gas pa­rei­gas Že­mai­ti­jo­je ir Lie­tu­vo­je. Šios gi­mi­nės at­sto­vai bu­vo Ra­sei­nių, Šiau­lių pa­vie­tų tei­sė­jais, Sei­mų de­le­ga­tais, ka­ri­nin­kais. Ypač pa­si­žy­mė­jo Dau­jo­tų dva­ro sa­vi­nin­kas Ka­liks­tas Dau­jo­tas, gy­ve­nęs 1776–1861 m., ku­ris bu­vo Šiau­lių pa­vie­to tei­sė­jas, Ba­jo­rų sei­mo pir­mi­nin­kas, Na­po­leo­no ar­mi­jos ka­pi­to­nas. Pra­si­dė­jus 1861 m. su­ki­li­mui, Ka­liks­to bro­lis Ka­je­to­nas, Zas­tar­čių dva­ro sa­vi­nin­kas, jo sū­nus Jur­gis, Pu­ši­na­vos dva­ro sa­vi­nin­kas Po­vi­las Bag­do­na­vi­čius, ba­jo­ras Jo­nas Er­te­lis, ba­ro­nas Alek­sand­ras Šul­cas or­ga­ni­za­vo su­ki­lė­lių bū­rius ir va­do­va­vo mū­šiams su Ru­si­jos oku­pa­ci­ne ka­riuo­me­ne. Nus­lo­pi­nus su­ki­li­mą, ba­jo­rai Ka­je­to­nas Dau­jo­tas, ba­jo­ras Po­vi­las Bag­do­na­vi­čius, ba­jo­ras Jo­nas Ers­te­lis ir ba­ro­nas Alek­sand­ras Šul­cas bu­vo areš­tuo­ti ir už­da­ry­ti į Šiau­lių tar­dy­mo ka­lė­ji­mą. Ka­je­ta­no Dau­jo­to sū­nui po­ru­či­kui Jur­giui Dau­jo­tui pa­vy­ko pa­si­slėp­ti, bet ca­ro sek­liai jį su­se­kė Ry­go­je ir suė­mė. Šiau­lių ka­lė­ji­mo me­di­kai, ap­žiū­rė­jo suim­tą­jį ir kons­ta­ta­vo dau­gy­bi­nį po­ru­či­ko Jur­gio Dau­jo­to su­žei­di­mą ir dėl žaiz­dų ne­ga­lin­tį duo­ti pa­ro­dy­mų.

Vė­liau ba­jo­rai Jur­gis Dau­jo­tas, Po­vi­las Bag­do­na­vi­čius, Jo­nas Ers­te­lis ir ba­ro­nas Alek­sand­ras Šu­lcas bu­vo tei­sia­mi ir nu­teis­ti mir­ties baus­me. Štai ko­kie did­vy­riai yra ki­lę iš nie­kuo ne­pa­si­žy­min­čių Po­le­kė­lės, Pu­ši­na­vos ir iš­ny­ku­sio Zas­tar­čių dva­ro. Jų ka­pai ne­ži­no­mi, o štai Po­le­kė­lė­je esan­čių Dau­jo­tų mau­zo­lie­jus kop­ly­čia iš­nie­kin­ta, kars­tai iš­mes­ti, o kop­ly­tė­lė­je bu­vo iš­mū­ry­tas ži­di­nys ir pa­reng­ta vie­ta šaš­ly­ki­nei. At­si­tik­ti­nai iš­li­ko ba­jo­ro, Na­po­leo­no ar­mi­jos ka­pi­to­no Ka­liks­to ir jo žmo­nos Bar­bo­ros Svi­ders­kos ka­pas ir pa­mink­li­nis kry­žius, bet jau nie­kas ne­be­ži­no, o kas čia per Ka­liks­tas Dau­jo­tas, pa­mirš­tas kil­nus žmo­gus ir tau­tos did­vy­ris.

„Pa­dė­da­mas gė­lių ant jo ka­po aš dė­ko­ju jam už tai, kad esu, kad ma­tau pa­sau­lį, gy­ve­nu, kad Lie­tu­va yra to­kia, ko­kia yra ir čia yra ne­ma­žas ma­no pro­se­ne­lių Dau­jo­tų in­dė­lis. Di­džiuo­juo­si bū­da­mas jų pa­li­kuo­niu. Prieš ke­lias die­nas ga­vau ži­nu­tę iš Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jaus, kur kar­tu bu­vo at­siųs­tos ir dvi nuo­trau­kos, vie­no­je nu­ta­py­tas pa­veiks­las žmo­gaus ka­ri­ne uni­for­ma, o ki­to­je – nu­fo­tog­ra­fuo­tas pa­veiks­lo nu­ga­rė­lė­je da­ry­tas įra­šas: „Ka­lixt Do­wiatt, mars­za­lek Sza­wels­ki, wr. 1827. Ka­pi­tan wojsk Na­po­leons­kich“. Klau­si­mas, ar man kas nors ži­no­ma apie tą žmo­gų? Taip, tai tas pa­ts Ka­liks­tas Dau­jo­tas, Dau­jo­tų dva­ro sa­vi­nin­kas, Šiau­lių pa­vie­to tei­sė­jas, mar­šal­ka, Na­po­leo­no ar­mi­jos ka­pi­to­nas. Šį Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jaus dar­buo­to­jų at­ra­di­mą lai­kau įvy­ku­siu ste­buk­lu. Gal da­bar ir šiems did­vy­riams at­si­ras tin­ka­ma vie­ta ir pa­gar­ba Lie­tu­vos is­to­ri­jo­je“ – pa­sa­ko­ja LGHD ta­ry­bos na­rys Juo­zas An­ta­nai­tis.

Tik­rai yra la­bai daug kil­min­gų gi­mi­nių, tu­rė­ju­sių sa­vo val­das šia­me Lie­tu­vos re­gio­ne. Dar pa­mi­nė­siu tik ke­le­tą iš jų: Bist­ra­mus (Bist­ram­po­lio dva­ras, Ku­čiai, Pa­ne­vė­žio raj.), Kar­pius (Jo­niš­kė­lio dva­ras, Pas­va­lio raj.), Vil­hel­mą fon Rop­pą (Pak­ruo­jo dva­ras), Po­vi­lą Pu­zi­ną (Kal­ne­liš­kių ar­ba Di­džių­jų Grū­žių d­va­ras, Pas­va­lio raj.).

Lie­tu­vos ge­nea­lo­gi­jos ir he­ral­di­kos drau­gi­jos pir­mi­nin­kas Re­mi­gi­jus Bim­ba (kai­rė­je) ir Lie­tu­vos pre­zi­den­to An­ta­no Sme­to­nos žmo­nos So­fi­jos Cho­da­kaus­kai­tės- Sme­to­nie­nės gi­mi­nai­tis Kent Ale­xan­der Ro­bert­son Cho­da­kows­ki, 2018-02-25, Rau­dond­va­ris (Kau­no raj.). Nuot­rau­ka iš R.Bim­bos as­me­ni­no ar­chy­vo.

Di­si­den­tas An­ta­nas Ter­lec­kas (kai­rė­je) ir ak­ty­vus an­ti­so­vie­ti­nio pa­si­prie­ši­ni­mo da­ly­vis, vė­liau Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos ap­sau­gos sky­riaus dar­buo­to­jas gra­fas An­ton von Grav­rock, 2012-10-19, LR sei­mas. Šal­ti­nis: http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_vaizdas.nuo­trau­ka?p_cat­_id=105018&nt­_id=175327&p_­kalb­_id=1

8-ojo Lie­tu­vos ge­nea­lo­gi­jos ir he­ral­di­kos drau­gi­jos su­va­žia­vi­mo da­ly­viai ir sve­čiai. 2017-12-02, Vil­niaus Uni­ver­si­te­to Ma­žo­ji Au­la. Nuot­rau­ka iš R.Bim­bos as­me­ni­nio ar­chy­vo.

Sep­ty­nių or­ga­ni­za­ci­jų va­do­vai pa­si­ra­šo koa­li­ci­nę bend­ra­dar­bia­vi­mo su­tar­tį. Iš kai­rės į de­ši­nę sto­vi: Kau­no ap­skri­ties ba­jo­rų drau­gi­jos va­das And­rius Kri­vic­kas, Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės (LDK) Kil­min­gų­jų su­si­vie­ni­ji­mo va­do­vas pro­f. dr. Ta­das Sud­nic­kas, Jot­vin­gių Kry­žiaus ri­te­rių or­di­no di­dy­sis ma­gist­ras Ar­tū­ras Ru­kas Dau­jo­tis, Lie­tu­vos ge­nea­lo­gi­jos ir he­ral­di­kos drau­gi­jos pir­mi­nin­kas Re­mi­gi­jus Bim­ba, LDK Kil­min­gų­jų pa­li­kuo­nių bend­ri­jos val­dy­bos pir­mi­nin­kas Juo­zas An­ta­nai­tis, LDK At­min­ties rū­mų di­rek­to­rius Da­nie­lius Ver­več­ka. Sė­di Šv. Adal­ber­to-LDK-ri­te­rių or­di­no va­do­vas Ri­čar­das Al­gi­man­tas Kliu­čins­kas. 2018-01-07, Kau­no Šv. Jur­gio Kan­ki­nio baž­ny­čia. Pau­liaus Va­niu­chi­no nuo­trau­ka.

Ju­li­jo­na Teo­do­ra Dau­jo­tai­tė-An­ta­nai­tie­nė prie Dau­jo­tų mau­zo­lie­jaus. Po­le­kė­lės kai­mas (Rad­vi­liš­kio raj.). Juo­zo An­ta­nai­čio nuo­trau­ka.