Ir savo krašte yra ką atrasti

KAIP GY­VE­NI, ŽMO­GAU?

Ir sa­vo kraš­te yra ką at­ras­ti

Kriu­kų se­niū­ni­ja – vie­na ma­žiau­sių Jo­niš­kio ra­jo­ne, ir vie­na nuo­ša­les­nių, pri­glu­du­si prie Lat­vi­jos pa­ri­bio, ki­tu šo­nu be­si­rams­tan­ti su Pak­ruo­jo ra­jo­nu. Vi­dur­die­nį čia ty­ku, nes dir­ban­tys iš­vy­kę į Jo­niš­kį, Žei­me­lį, Šiau­lius, vai­kai dar mo­kyk­lo­je, o li­ku­sie­ji nie­kur ne­sku­ba. Ir tų li­ku­sių­jų ne­daug, pa­grin­di­nė­je Kris­ti­jo­no Do­ne­lai­čio gat­vė­je – tik kas ant­ras ar net kas tre­čias na­mas tu­ri gy­vų "dū­šių". Su­tik­tas 70-me­tis pa­de­juo­ja, kad ma­ža pen­si­ja, par­duo­tu­vė­je per­ka­miau­sia „šla­pen­kė“, ta­čiau pa­grin­di­nės mo­kyk­los pe­da­go­gė, lai­ki­nai ei­nan­ti di­rek­to­rės pa­rei­gas Li­gi­ta Eit­ke­vi­čie­nė sa­ko, kad ir Kriu­kuo­se ga­li­ma gy­ven­ti, čia žmo­nės – kaip šei­ma, vis­kas ar­ti ir ar­ti­ma, ir dar yra ką sa­va­me kraš­te at­ras­ti.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Reik­tų di­des­nės pen­si­jos ir dai­ni­nin­kų

70-me­tis Kriu­kų mies­te­lio gy­ven­to­jas Al­fon­sas Šle­pi­kas pė­di­na gat­ve link par­duo­tu­vės, ne­ši­nas mai­šu tuš­čių plas­ti­ki­nių bu­te­lių. Pri­duos į ta­ro­ma­tą. Ran­ko­je smilks­ta ci­ga­re­tė, vy­ro vei­de – šyp­se­na. Koks jam da­bar at­ro­do gy­ve­ni­mas?

„Į ge­rą pu­sę. Ne­bė­ra va­gių, kaip anks­čiau. Mies­te­lis tvar­ko­si. Vis­kas ge­rai, tik pen­si­ją val­džia ga­lė­tų pa­kel­ti, nes iš dvie­jų šim­tų eu­rų pa­ban­dyk iš­gy­ven­ti. Dar ga­lė­tų dau­giau dai­ni­nin­kų at­va­žiuo­ti žmo­nes pa­links­min­ti. Pa­me­nu, se­niau ir „Aliu­kai“ yra bu­vę, ir Ra­džis. Vi­sa­da ei­da­vo­me“, – po­ri­na Kriu­kų mies­te­lio sen­bu­vis.

Pak­laus­tas apie Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­tį su­rim­tė­ja: „Šven­čiam, ži­no­ma, vi­sa­da tris­pal­vę prie na­mų iš­ke­liu“.

Pir­ko 50 Lie­tu­vos tris­pal­vių

Be­veik 20 me­tų Kriu­kų se­niū­ne dir­ban­ti Aud­ro­nė Im­po­lie­nė pa­sa­ko­ja apie įvy­ku­sią ak­ci­ją. Ar­tė­jant Va­sa­rio 16-ajai no­rė­ta, kad vi­sas mies­te­lis, kiek­vie­nas na­mas pa­si­puoš­tų tris­pal­vė­mis. Ta­čiau bu­vo aki­vaiz­du, kad to pa­da­ry­ti neį­ma­no­ma: ne tik to­dėl, kad kai ku­rie žmo­nės iki šių die­nų per 28-erius ne­prik­lau­so­my­bės me­tus vė­lia­vos neį­si­gi­jo. Tie­siog gy­ven­to­jų skai­čius ge­ro­kai iš­tir­po, li­ko tuš­čių pa­sta­tų. 1998 me­tais Kriu­kų se­niū­ni­jo­je skai­čiuo­ta apie 1600 gy­ven­to­jų, da­bar jų te­li­kę 1315. Pa­čia­me mies­te­ly­je vos per sep­ty­ne­rius me­tus žmo­nių su­ma­žė­jo treč­da­liu: nuo 641, re­gist­ruo­to 2011 me­tais, iki 466 šių me­tų sau­sį. Is­to­ri­niai do­ku­men­tai tei­gia, kad 1860 me­tais Kriu­kuo­se bu­vo 216 gy­ven­to­jų. To­kiu tem­pu per de­šimt­me­tį ga­li­ma su­grįž­ti į pu­sant­ro šim­to me­tų praei­tį.

Se­niū­ni­jos dar­buo­to­jos pa­si­sten­gė ir ap­klau­sė mies­te­lė­nus, kas no­rė­tų įsi­gy­ti vals­ty­bi­nę vė­lia­vą. Rašt­ve­dė Vi­da Ra­mo­nie­nė skai­čiuo­ja: už­sa­ky­mas bu­vo 50-iai vė­lia­vų, iš ku­rių 48 – Kriu­kams ir po vie­ną dviem pa­gei­da­vu­sioms šei­moms kai­muo­se. Ieš­ko­da­mos tris­pal­vių mo­te­rys tu­rė­jo var­go, nes ar­tė­jant šimt­me­čiui jos bu­vo iš­pirk­tos ar­ba kai­na pa­ki­lu­si iki 19 eu­rų. Bet pa­vy­ko už­tik­ti maž­daug treč­da­liu pi­ges­nių.

Mies­te­lis po tru­pu­tį tvar­ko­si

„No­ri­me ne žmo­nes baus­ti, bet pa­ska­tin­ti kel­ti vė­lia­vas per vals­ty­bi­nes šven­tes“, – sa­ko se­niū­nė, ku­ri pir­miau­sia bet ku­rio­je si­tua­ci­jo­je sten­gia­si įžvelg­ti gra­žių da­ly­kų. – Kriu­kų cent­re se­niau sto­vė­jo se­nos ba­kū­žės, ku­rio­se nie­kas ne­be­gy­ve­no, ne­bu­vo li­kę sa­vi­nin­kų. Nug­rio­vė­me, at­si­vė­ru­sią vie­tą tvar­kė­me su bend­ruo­me­ne, dar­bi­nin­kais, pa­vie­niais pri­si­dė­ju­siais gy­ven­to­jais. Su­kur­ti al­pi­na­riu­mai. Dar įreng­si­me ak­ty­vią poil­sio zo­ną. Ūki­nin­kas To­mas Ru­dis iš­va­lė tven­ki­nį, at­si­ras suo­lai, pa­vė­si­nė, pa­gal pro­jek­tą bus tvar­ko­mas sta­dio­nas. Praė­ju­siais me­tais 15 se­niū­ni­jos ūki­nin­kų su­si­vie­ni­jo, pri­si­jun­gė Dar­gi­nių bend­ro­vė ir pa­dė­jo tvar­ky­ti ke­lius link Ka­zy­lų ka­pi­nių, į Mel­gū­žė­lės kai­mą, į Bi­tui­žių ir Bru­ve­rių ka­pi­nes ke­lio vi­sai ne­bu­vo, apie 700 met­rų žvyr­ke­lio dan­gos už­py­lė. 2013 me­tais Kriu­kuo­se bu­vo as­fal­tuo­tos ke­tu­rios gat­vės ir dar vie­na iš da­lies su­tvar­ky­ta. Aš pa­ti nie­ka­da ne­no­rė­čiau keis­ti kai­mo į mies­tą.“

„O ko­kia gra­ži bu­vo ka­lė­di­nės eg­lės įžie­bi­mo šven­tė. Kle­bo­nas Vai­das Mi­kal­čius įsi­lei­do į šven­to­riaus te­ri­to­ri­ją, ku­rią įvai­rios vi­suo­me­ni­nės or­ga­ni­za­ci­jos, mies­te­lio įstai­gos, mo­kyk­los kla­sės pa­puo­šė iš vi­so 33 eg­lu­tė­mis. Įžie­bi­mo die­ną pa­grin­di­nė mies­te­lio gat­vė bu­vo už­kimš­ta au­to­mo­bi­liais, daug kas no­rė­jo pa­ma­ty­ti gra­žų re­gi­nį“, – įsi­ter­pia rašt­ve­dė Vi­da Ra­mo­nie­nė.

Di­džio­ji pro­ble­ma – ne­dar­bas

Se­niū­nė pri­pa­žįs­ta, kad di­džio­ji pro­ble­ma – ne­dar­bas, ku­rio ly­gis se­niū­ni­jo­je sie­kia 11,8 pro­cen­to, be­dar­bių šių me­tų sau­sio pra­džio­je bu­vo re­gist­ruo­ti 92. Dau­giau­sia žmo­nių – 77– yra įdar­bi­nu­si Dar­gi­nių, 28 – Bu­čiū­nų že­mės ūkio bend­ro­vės, dar yra Dva­re­liš­kių bend­ro­vė, vei­kia am­bu­la­to­ri­ja, bib­lio­te­ka, mo­kyk­la, dvi par­duo­tu­vės, mais­to ruo­ši­mo įmo­nė. So­cia­li­nės pa­ra­mos ga­vė­jų 2017 me­tais bu­vo 236, Eu­ro­pos Są­jun­gos pa­ra­mą mais­to pro­duk­tais ga­vo 203 as­me­nys, skir­tos 149 vai­ko iš­mo­kos.

Per pa­sta­ruo­sius 15 me­tų iš­ki­lo tik vie­nas nau­jas na­mas, o pa­grin­di­nė­je Kris­ti­jo­no Do­ne­lai­čio gat­vė­je vos ne kas ant­ras gy­ve­na­ma­sis pa­sta­tas tuš­čias. Vis dėl­to, sa­vi­nin­kai ne­sku­ba jų par­duo­ti, ti­ki­si ge­res­nės kai­nos. Se­niū­nė pa­sa­ko­ja, kad prieš ke­le­rius me­tus dar­buo­to­jai tal­ki­no jau­nai šei­mai ieš­ko­da­mi tin­ka­mo būs­to. Ta­da už ney­pa­tin­gą na­mą šei­mi­nin­kai pa­pra­šė 70 tūks­tan­čių li­tų (da­bar – 20 tūks­tan­čių eu­rų).

„Pa­lie­ka­me ne­gy­ve­na­mi kraš­tai: tu­ri­me 7 vei­kian­čias ir 17 ne­vei­kian­čių ka­pi­nių, šie­nau­ja­mos te­ri­to­ri­jos plo­tai sie­kia dau­giau kaip 20 hek­ta­rų. Se­niau, bū­da­vo, va­žiuo­ju į dar­bą iš Lie­po­rų: ry­tais sto­vi žmo­nės au­to­bu­sų sto­te­lė­se, pai­mu pa­vė­žė­ti. Da­bar – tuš­čia, jei pa­ma­tai žmo­gų ei­nan­tį – jau įvy­kis“, – nu­skam­ba ir liūd­nes­nė, nos­tal­giš­ka gai­da iš se­niū­nės A. Im­po­lie­nės lū­pų.

40 ba­to­nų po 22 cen­tus – kas­dien

Par­duo­tu­vė­je „Žir­nis“ – ir­gi ty­lu. Prie ka­sos stab­te­li vie­nas vy­riš­kis: per­ka duo­nos, deš­ros. Par­da­vė­jos Lo­re­ta ir Dan­gi­ra ge­ria ka­vą, ne­tru­kus prie jų nuo pre­kys­ta­lio pri­si­jun­gia Rai­mon­da.

„Žmo­nės ieš­ko ak­ci­jinių ir pi­ges­nių pre­kių. Kas jau tu­ri sa­vo mė­gia­mą pro­duk­tą, to­kio ir no­ri. Per­ka pi­ges­nę grie­ti­nę, duo­nos, kruo­pų. Ba­to­nų po 22 eu­ro­cen­tus kas­dien par­duo­da­me po 40, ge­rai ei­na ir 800 gra­mų sve­rian­ti „šla­pen­kė“, ne­kai­nuo­jan­ti nė eu­ro, – var­di­ja par­da­vė­ja Lo­re­ta ir pri­du­ria. – O dėl al­ko­ho­lio par­da­vi­mo va­lan­dų ri­bo­ji­mo pro­ble­mų nė­ra, žmo­nės jau ži­no, grei­tai pri­si­tai­kė, ne­pyks­ta.“

Mo­te­rys neat­me­ta ga­li­my­bės, kad kai kas iš gy­ven­to­jų al­ko­ho­lio pi­giau ir jiems tin­ka­mu lai­ku par­si­ve­ža iš Lat­vi­jos, juk vi­sai ne­to­li pa­sie­nis, vos už ke­lio­li­kos ki­lo­met­rų.

Sausį–vasarį pre­ky­ba su­lė­tė­ja, kaip ir tuo me­tu, ka­da mo­ki­niams ato­sto­gos, nes jie per per­trau­kas at­le­kia ko­kių traš­ku­čių, sal­džių gė­ri­mų, sau­sai­nių, kai su­šy­la – le­dų.

Mo­te­rys sa­ko, kad pir­kė­jai pa­bur­ba ir pa­de­juo­ja, jog val­džia ne­žiū­ri kai­mo žmo­nių, ku­riems kar­tais ten­ka pa­sku­ti­nius cen­tus krapš­ty­ti, kad bū­ti­niau­sių mais­to pro­duk­tų nu­si­pirk­tų.

Po nuo­smu­kio ma­to ir pro­švais­čių

Gre­ti­ma­me Va­la­kų kai­me gy­ve­nan­tis Al­vy­das Už­ku­rai­tis – dvie­jų duk­rų tė­vas – sa­ko tie­sio­giai su Kriu­kais esąs su­si­jęs 35-erius me­tus. Is­to­ri­jos fak­tais be­si­do­min­tis vy­ras, per­žvelg­da­mas vi­są tą lai­ko­tar­pį tei­gia, kad aki­vaiz­dus socialinis–ekonominis mies­te­lio pa­ki­li­mas bu­vęs apie praė­ju­sio am­žiaus aš­tun­tą­jį, de­vin­tą­jį de­šimt­me­čius, ka­da iš­ki­lo mo­kyk­los prie­sta­tas, bend­ra­bu­tis, dar­že­lis, au­go mo­ky­to­jų ko­lek­ty­vas, pa­sta­ty­ta uni­ver­sa­li­nė par­duo­tu­vė su val­gyk­la ant­ra­ja­me aukš­te, nau­jas am­bu­la­to­ri­jos pa­sta­tas. Anks­čiau gy­dy­to­jas dir­bo me­di­nia­me na­me, da­bar­ti­niuo­se mal­dos na­muo­se. Bu­vo as­fal­tuo­ja­mos gat­vės.

„Stag­na­ci­ja pra­si­dė­jo nuo 1990-ųjų, kai ėmė ar­dy­tis ko­lū­kiai. Dar­že­lio pa­sta­tas at­si­dū­rė pri­va­čio­se ran­ko­se, vė­liau jis bu­vo nu­griau­tas, da­bar to­je vie­to­je – bend­ruo­me­nės įreng­ta poil­sio aikš­te­lė. Nug­riau­ti bu­vu­sio ko­lū­kio pa­sta­tai, treč­da­liu su­ma­žė­jo mo­kyk­la – ir mo­ki­niais, ir pa­tal­pos ne vi­sos nau­do­ja­mos. Iš da­lies dėl to kal­ti ir vie­tos gy­ven­to­jai, ku­rie, su­si­gun­dę są­ly­gi­nai ge­res­niu pa­ruo­ši­mu mies­to mo­kyk­lo­se, sa­vo vai­kus iš­lei­do mo­ky­tis į Jo­niš­kį. Ge­ro­kai su­ma­žė­jus mo­ki­nių skai­čiui, iš vi­du­ri­nės be­li­ko de­šimt­me­te“, – apie nuo­smu­kio lai­ko­tar­pį pa­sa­ko­ja se­niū­ni­jos gy­ven­to­jas.

Ta­čiau A. Už­ku­rai­tis ma­to pro­švais­čių. Jo tei­gi­mu, Kriu­kų mies­te­ly­je ne vie­ną gy­ve­na­mą­jį na­mą yra įsi­gi­ju­sios jau­nos šei­mos, ku­rios dir­ba už­sie­ny­je. Ne­kil­no­ja­ma­sis tur­tas juos sie­ja su sa­va že­me. Tad ti­kė­ti­na, kad už­si­dir­bę pi­ni­gų, kai ku­rie jau ir už­sie­nie­tiš­kas pen­si­jas, su­grįš ir gal­būt vie­to­je in­ves­tuos lė­šas.

„La­biau­siai Kriu­kams ir vi­siems to­kiems ma­žiems mies­te­liams Lie­tu­vo­je reik­tų ga­myk­lų, pa­vyz­džiui, bal­dų, ku­rio­se bū­tų daug ran­kų dar­bo. Aukš­to­sios tech­no­lo­gi­jos pro­vin­ci­jai ne­pa­dės, nes trūks spe­cia­lis­tų“, – svars­to Kriu­kų se­niū­ni­jos Va­la­kų kai­mo gy­ven­to­jas.

Svar­bu ras­ti iš­skir­ti­nu­mų

Į di­džiau­sią šur­mu­lį Kriu­kuo­se pa­ten­ki vie­tos pa­grin­di­nė­je mo­kyk­lo­je. Per per­trau­ką iš kla­sių pa­si­pi­la bū­riai vai­kų. Jų šiais moks­lo me­tais švie­ti­mo įstai­gos du­ris pra­vė­rė 164, prieš ge­rą de­šimt­me­tį bu­vo apie 200.

„Vi­zi­ją tu­rė­jau la­bai pla­čią, bet ji kei­čia­si, nes sva­jo­nės su rea­ly­be pra­si­len­kia. Ta­čiau man pa­tin­ka bu­vu­sio Švie­ti­mo ir moks­lo vi­ce­mi­nist­ro Vai­do Ba­cio idė­ja ieš­ko­ti, kuo tu esi ki­toks, kuo iš­si­ski­ri. Jei Ža­ga­rė ga­li, Gas­čiū­nai ga­li (abu bu­vo Kul­tū­ros sos­ti­nės – ma­žo­ji ir di­džio­ji – aut. pa­st.), ko­dėl mes ne­pa­jė­gūs kaž­ko su­si­kur­ti? Mes esa­me ma­ža, už­tat jau­ki bend­ruo­me­nė, pa­žįs­ta­me ne tik mo­ki­nius, bet ku­ria­me ry­šį su jų tė­ve­liais. Prieš dve­jus me­tus su­si­kū­rė ak­ty­vus tė­vų klu­bas, ku­ris or­ga­ni­za­vo pa­ro­das, vai­di­ni­mus. Prieš me­tus Ko­vo 11-ajai kū­rė­me pie­ši­nių ke­lią „Per Lie­tu­vą į Kriu­kus“, ku­ria­me vai­kai ant po­pie­riaus la­pų iš­gul­dė vis­ką, ką ma­to: sa­vo kie­mą ar Mo­lė­tų ob­ser­va­to­ri­ją, ar Ge­di­mi­no pi­lį. Pas­kui tą „ke­lią“ iš­tie­sė­me ant ran­kų. Šie­met kvie­tė­me ir tė­ve­lius, kad Lie­tu­vą ga­lė­tu­me lai­ky­ti kar­tu, – švie­siai kal­ba lai­ki­nai ei­nan­ti di­rek­to­riaus pa­rei­gas Li­gi­ta Eit­ke­vi­čie­nė. – Lie­tu­vos vals­ty­bės šimt­me­tį mo­kyk­lo­je pa­mi­nė­jo­me tra­di­ci­niu krep­ši­nio tur­ny­ru, ku­ria­me da­ly­va­vo bend­ruo­me­nių, bu­vu­sių ir esa­mų mo­ki­nių ko­man­dos, Sei­mo na­riai. Mo­ki­niai ra­šė dai­ly­raš­tį pa­trio­ti­ne te­ma­ti­ka, iš jų rin­ko­me teks­tus pa­ra­šiu­sius gra­žiau­siai. Jiems svar­bus šis sta­tu­sas ir įver­ti­ni­mas. Ge­riau­sius dar­bus sau­go­me.“

Ban­do at­ras­ti sa­vo kraš­tą

L. Eit­ke­vi­čie­nė pa­sa­ko­ja, kad mo­ky­to­jai su mo­ki­niais ban­do at­ras­ti sa­vo kraš­tą. Mo­ki­niai ži­no apie knyg­ne­šį Vik­to­rą Pe­čiu­lį, apie ku­rį dar dau­giau in­for­ma­ci­jos juos pa­sie­kia per ap­si­lan­ky­mus jo gim­ti­nė­je Va­la­kų kai­me. Vai­kai ži­no švie­suo­lius ba­jo­rus Sta­nis­lo­vą, Vik­to­ri­ją ir Te­re­sę Goe­sus. Nak­ti­nių žy­gių me­tu su nuo­ty­kiais, su­vai­din­tais per­se­kio­to­jais sa­vi­tai pa­ti­ria­ma anų lai­kų tik­ro­vė, lan­kan­tis Lie­po­rų, Med­vi­lio­nių dva­ruo­se.

„Mes tu­ri­me ąžuo­li­nį sta­lą dvi­gu­bu dug­nu iš Med­vi­lio­nių, kuriame bu­vo sle­pia­ma lie­tu­viš­ka li­te­ra­tū­ra. Prie jo mo­ki­niai tie­sio­giai pri­si­lie­čia, nes sė­di per lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros pa­mo­kas. Nug­lu­din­tą stal­vir­šį jie lie­čia su pa­gar­ba, ži­no, kad ne­ga­li­ma net įbrėž­ti, – tei­gia pe­da­go­gė. – Praė­ju­siais me­tais ati­da­rė­me de­šimt var­di­nių kla­sių, skir­tų mū­sų kraš­to švie­tė­jams, kul­tū­ros ir me­no me­ce­na­tams, moks­li­nin­kams: lie­tu­vy­bės puo­se­lė­to­jui Sta­nis­lo­vui Goe­sui, re­dak­to­riui Ig­nui Skrups­ke­liui, in­ži­nie­riui, pro­fe­so­riui Ju­li­jo­nui Grav­rog­kui, pir­ma­jam Lie­tu­vos fizikui–chemikui Teo­do­rui Gro­tu­sui, chemikui–fizikui Vin­cui Če­pins­kiui ir ki­tiems“.

Su gar­sių kraš­tie­čių gi­mi­nė­mis mez­ga­mi ry­šiai.

Kriu­kų pa­grin­di­nė­je mo­kyk­lo­je prieš še­še­rius me­tus dar bu­vu­sio di­rek­to­riaus Vy­tau­to Balt­ra­mai­čio ini­cia­ty­va bu­vo įkur­tas mu­zie­jus, ku­rį da­bar pri­žiū­ri bib­lio­te­ki­nin­kė Al­do­na Rad­vi­lie­nė. Ja­me kau­pia­mi se­ni va­do­vė­liai, do­ku­men­tai, mo­ky­mo prie­mo­nės ir ki­ta. Uni­ka­liais mu­zie­jaus eks­po­na­tais ta­po se­nas mo­kyk­li­nis suo­las su at­ver­čia­mu stal­vir­šiu, fak­si­mi­lė apie švie­ti­mo Kriu­kuo­se pra­džią, spau­dos drau­di­mo me­tus me­nan­ti mal­dak­ny­gė, XX am­žiaus pra­džio­je iš­leis­tas geog­ra­fi­jos at­la­sas.

Mu­zie­ju­je vyks­ta edu­ka­ci­jos, ku­rio­se lau­kia­mi ir ki­tų mo­kyk­lų mo­ki­niai.

„Mū­sų kraš­tas tu­ri net 15 dva­rų. Ne­su­ge­ba­me iš­saugo­ti ar­chi­tek­tū­ri­nio pa­vel­do, ta­čiau ga­li­me jį sau­go­ti kul­tū­ri­ne pra­sme. Tu­ris­tų srau­tai pra­va­žiuo­ja, ne­ma­žai ke­liau­ja dvi­ra­ti­nin­kų. Jiems rei­kia kaž­ką pa­siū­ly­ti. Svar­biau­sia nie­ka­da ne­pra­ras­ti vil­ties. Ir Kriu­kuo­se ga­li­ma gy­ven­ti“, – op­ti­mis­tiš­kai po­kal­bį bai­gia lai­ki­nai ei­nan­ti di­rek­to­rės pa­rei­gas Li­gi­ta Eit­ke­vi­čie­nė.

Re­dak­ci­jos ar­chy­vo nuo­tr.

„Se­niau, bū­da­vo, va­žiuo­ju į dar­bą iš Lie­po­rų: ry­tais sto­vi žmo­nės au­to­bu­sų sto­te­lė­se, pai­mu pa­vė­žė­ti. Da­bar – tuš­čia, jei pa­ma­tai žmo­gų ei­nan­tį – jau įvy­kis“, – nu­skam­ba liūd­nes­nė gai­da ir iš se­niū­nės Aud­ro­nės Im­po­lie­nės lū­pų.

Au­to­rės nuo­tr.

Al­fon­sas Šle­pi­kas sa­ko, kad ga­lė­tų val­džia pen­si­ją pa­di­din­ti ir dau­giau dai­ni­nin­kų, to­kių, kaip „Aliu­kai“ ar Ra­džis at­va­žiuo­ti.

Kriu­kų se­niū­ni­jos Va­la­kų kai­mo gy­ven­to­jas Al­vy­das Už­ku­rai­tis sa­ko, kad la­biau­siai Kriu­kams ir vi­siems to­kiems ma­žiems mies­te­liams Lie­tu­vo­je reik­tų ga­myk­lų, pa­vyz­džiui, bal­dų, ku­rio­se bū­tų daug ran­kų dar­bo.

Kriu­kai – nuo­ša­lus ra­jo­no mies­te­lis Pa­lat­vi­jy­je, gy­ven­to­jų čia per sep­ty­ne­rius pa­sta­ruo­sius me­tus su­ma­žė­jo be­veik treč­da­liu.

Lai­ki­nai ei­nan­ti Kriu­kų pa­grin­di­nės mo­kyk­los di­rek­to­rės pa­rei­gas Li­gi­ta Eit­ke­vi­čie­nė pri­sė­da prie ba­jo­rų Goe­sų sta­lo, ku­ris sto­vi lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros ka­bi­ne­te ir prie jo rea­liai mo­ko­si da­bar­ti­niai mo­ki­niai.

„Svar­biau­sia nie­ka­da ne­pra­ras­ti vil­ties. Ir Kriu­kuo­se ga­li­ma gy­ven­ti“, – sa­ko pe­da­go­gė, l.e.p. Kriu­kų pa­grin­di­nės mo­kyk­los di­rek­to­rė Li­gi­ta Eit­ke­vi­čie­nė.

Kriu­kų pa­grin­di­nė mo­kyk­la – vie­ta, kur įė­jus pa­si­tiks di­džiau­sias mies­te­ly­je šur­mu­lys, šią ug­dy­mo įstai­gą lan­ko 164 mo­ki­niai.