Lietuva – pažadėtoji žemė

Lie­tu­va – pa­ža­dė­to­ji že­mė

Do­na­tas Mor­kū­nas

Ko­vo 11-osios Nep­rik­lau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­ras

Mes – uni­ka­li tau­ta! Mes – ga­lim! Mes pa­da­rom tai, ko no­rim. Ki­tas rei­ka­las – ko no­rim...

Aukš­ta­sis lais­vės pi­lo­ta­žas

Ka­žin, ar da­bar­ti­nia­me pa­sau­ly­je dar yra tau­tų – be mū­sų, lat­vių ir es­tų – ku­rioms te­ko at­lik­ti to­kį su­dė­tin­gą vi­saa­pi­man­tį virs­mą.

Ci­vi­li­zuo­tas pa­sau­lis ne vel­tui mū­sų ke­lią va­di­na sėk­mės is­to­ri­ja ir ro­do mus kaip pa­vyz­dį.

Mums rei­kė­jo at­lik­ti tri­gu­bą trans­for­ma­ci­ją. Ir vis­ką – tuo pa­čiu me­tu! Dau­gu­ma tau­tų kiek­vie­ną iš šių trans­for­ma­ci­jų at­lik­da­vo at­ski­rai ir jos už­truk­da­vo de­šimt­me­čius.

Mes pa­kei­tė­me eko­no­mi­nę san­klo­dą.

Pa­kei­tė­me val­džios sis­te­mą.

Ir vi­sa tai da­rė­me dar tik kur­da­mi ne­prik­lau­so­mą vals­ty­bę ir ko­vo­da­mi už jos ne­prik­lau­so­my­bę!

Kaip tai yra su­dė­tin­ga, ro­do ki­tų tau­tų ban­dy­mai pa­da­ry­ti tą pa­tį. Praė­ju­sio­ am­žiaus pa­bai­go­je be­veik 100 pa­sau­lio tau­tų pa­ban­dė ei­ti de­mok­ra­ti­jos ke­liu, bet pa­vy­ko – dau­giau ar ma­žiau – tik 20-čiai.

Pa­žiū­rė­ki­me į ki­tas ša­lis, ku­rios anuo­met kar­tu su mu­mis bu­vo So­vie­tų Są­jun­go­je. Uk­rai­na, Mol­do­va, Bal­ta­ru­si­ja, trys Už­kau­ka­zės valstybės... Mes jiems – sie­kis ir vil­tis, kad tai yra įma­no­ma.

Vie­na iš Vi­du­ri­nės Azi­jos ša­lių, pa­ban­džiu­si pa­suk­ti de­mok­ra­ti­jos ke­liu, vaiz­džiai pa­de­monst­ra­vo, kaip tai yra su­dė­tin­ga. Per pir­mą­ją de­mok­ra­ti­nę re­vo­liu­ci­ją, pa­va­din­tą „tul­pių re­vo­liu­ci­jos“ var­du, jie nu­ver­tė dar so­vie­ti­nių lai­kų ko­rum­puo­tą au­to­ri­ta­rą ir iš­si­rin­ko pre­zi­den­tu sa­vo re­vo­liu­ci­jos ly­de­rį. Per ke­le­tą me­tų jis pa­ts ta­po ...autoritaru. (“Dra­ko­nas mi­rė, te­gy­vuo­ja drakonas”). Tau­ta vėl su­ki­lo, nu­ver­tė jau nau­ją­jį au­to­ri­ta­rą. Sup­ra­tu­si, kad di­de­lė val­džia žmo­gų ska­ti­na virs­ti sli­bi­nu, tau­ta pa­kei­tė ša­lies kons­ti­tu­ci­ją – iš pre­zi­den­ti­nės į par­la­men­ti­nę res­pub­li­ką. Iš­si­rin­ko nau­ją val­džią – par­la­men­tą ir... dau­giau nei me­tus gy­ve­no be val­džios, nes par­la­men­tas nie­kaip ne­su­ge­bė­jo su­for­muo­ti val­dan­čio­sios dau­gu­mos. Ir šian­dien iki de­mok­ra­ti­jos to­je ša­ly­je dar la­bai to­li.

O mū­sų pa­čių pa­tir­tis pir­mai­siais lais­vės me­tais po Va­sa­rio 16-osios? Par­ti­jų gin­čai, nuo­la­ti­nė vy­riau­sy­bių kai­ta lė­mė, kad praė­jus vos pen­ke­riems me­tams po Stei­gia­mo­jo Sei­mo par­la­men­ti­nė de­mok­ra­ti­ja bai­gė­si ka­ri­niu per­vers­mu ir au­to­ri­ta­ri­niu re­ži­mu.

O šian­dien? Kiek prie­kaiš­tų ir pre­ten­zi­jų reiš­kia­me da­bar­ti­nėms par­ti­joms, par­la­men­tui ir ki­toms val­džios ša­koms?

Bet mes iš­lai­kė­me de­mok­ra­ti­jos eg­za­mi­ną! Ir ei­na­me į prie­kį, to­bu­lė­ji­mo ke­liu. Mū­sų, ki­to­kių, ne­bū­tų priė­mę į Eu­ro­pos Są­jun­gą, ne­bū­tu­me ta­pę NA­TO na­re. Ne­ga­lė­tu­me net pa­gal­vo­ti apie tur­tin­giau­sių ir efek­ty­viau­sių pa­sau­lio ša­lių klu­bą – Eko­no­mi­nio bend­ra­dar­bia­vi­mo ir plėt­ros or­ga­ni­za­ci­ją, į ku­rią ne­tru­kus įsto­si­me.

Žmo­nės, my­lin­tys Lie­tu­vą, sa­ko: “Lie­tu­vo­je kaip Ro­ju­je gražu”. Gai­la tik, kad že­mė ir Ro­jus ski­ria­si ne gro­žiu, o gė­riu.

Net mi­nė­tos tarp­tau­ti­nės or­ga­ni­za­ci­jos baks­no­ja mums pirš­tu į ... vie­ną iš di­džiau­sių Eu­ro­pos Są­jun­go­je skur­dą, so­cia­li­nį ne­tei­sin­gu­mą ir at­skir­tį.

Ži­no­ma, Ro­jų kū­rė to­bu­li vei­kė­jai, o Lie­tu­vos Res­pub­li­ką? Mes. Ko­kie mes? O svar­biau­sia, ar vis dar ku­ria­me ją – sa­vo res­pub­li­ką? Jūs ži­no­te, ką reiš­kia šis žo­dis: “vie­šą reikalą” – bend­rą­jį gė­rį – vi­sų la­bui ir vi­siems da­ly­vau­jant! Klau­siu: kiek gi mes, kiek­vie­nas, ski­ria­me lai­ko res­pub­li­kai, bend­rie­siems rei­ka­lams? Ma­nau, kad su­tik­si­te – ne­daug. Tai kaip ji, mū­sų Res­pub­li­ka, ga­li veik­ti efek­ty­viai? Kaip ji ga­li veik­ti mū­sų vi­sų nau­dai? O ne vien ga­lin­gų­jų in­te­re­sams ten­kin­ti.

Kai 18 a. pa­bai­go­je, priė­mus JAV Kons­ti­tu­ci­ją, Ben­dža­mi­no Frank­li­no pa­klau­sė: „Ką jūs čia su­tvė­rė­te?“, jis at­sa­kė – „Res­pub­li­ką, jei­gu jūs su­ge­bė­si­te ją iš­lai­ky­ti“.

Trys tau­tos lais­vės pa­vi­da­lai

Gra­ži ta Ko­vo 11-oji. Mes ta­po­me vi­sa­ver­čiai, ta­po­me lais­vi pa­tys lem­ti ir kur­ti sa­vo gy­ve­ni­mą, to­kį, ko­kio no­ri­me – pa­ža­dė­tą­ją že­mę – sau ir sa­vo tau­tai. Lais­vė yra tau­ri ir kit­kuo – ji at­sklei­džia, ko­kie mes iš tie­sų esa­me, o ne ko­kie sau at­ro­do­me. Ji, ki­lu­si iš Die­vo, aukš­tai iš­ke­lia prie­der­mių – ver­čių – kar­te­lę. Kol dar tik sva­jo­jo­me apie lais­vę ir ko­vo­jo­me dėl jos, gal­vo­jo­me, kad ją įgi­ję, gy­ven­si­me pui­kiai, kad lais­vė vis­ką su­teiks. Iš­ko­vo­ta lais­vė mums pa­ro­dė, kad gy­ven­si­me taip, kaip... su­ge­ba­me!

Ką at­sklei­džia ši ki­tų tau­tų ir mū­sų pa­čių lais­vės pa­tir­tis?

Tau­tos lais­vė tu­ri tris pa­vi­da­lus, su­si­de­da iš tri­jų lais­vių. Jei­gu ku­rios nors nė­ra – tau­ta ne­bus lais­va. Tai:

Lais­va vals­ty­bė.

Lais­va vi­suo­me­nė. Tai jau lais­vo­je vals­ty­bė­je at­ski­rų gru­pių – au­to­ri­ta­rų, ma­fi­jų, at­ski­rų sluoks­nių ar biu­rok­ra­tų – neuž­val­dy­ta vi­suo­me­nė. Vi­suo­me­nė, ku­rio­je vi­si sluoks­niai tu­ri ga­li­my­bę reikš­ti sa­vo in­te­re­sus, ir jų in­te­re­sai yra gir­di­mi, jų pai­so­ma.

Lais­vas žmo­gus: lais­vas sa­vo dva­sio­je, no­rin­tis ir ge­ban­tis bū­ti lais­vas, kur­ti Res­pub­li­ką! Įdo­mi ta žmo­gaus lais­vė – ji nė­ra lais­vė nuo at­sa­ko­my­bės, nė­ra tei­sė nie­ko ne­da­ry­ti (o taip no­rė­tų­si), ji nė­ra „tei­sė da­ry­ti, tik tai, ką no­riu“. Lais­vė – tai tei­sė pa­čiam nu­spręs­ti, ką ir kaip rei­kia da­ry­ti. Pa­čiam nu­spręs­ti, kaip aš ir mes gy­ven­si­me.

„Ka­da, jei ne da­bar? Kur, jei­gu ne čia? Kas, jei­gu ne mes?“ – krei­pė­si į ame­ri­kie­čius pre­zi­den­tas Džo­nas Ke­ne­dis. „Val­džia neišsp­ręs pro­ble­mų – ji pa­ti yra pro­ble­ma“ – po ke­lias­de­šim­ties me­tų jam ati­ta­rė Ro­nal­das Rei­ga­nas.

Gar­sio­jo Pran­cū­zi­jos pre­zi­den­to Šar­lio de Go­lio žo­džiai tau­tai dar aiš­kes­ni: „Po­li­ti­ka – per daug rim­tas da­ly­kas, kad ją ga­li­ma bū­tų pa­ti­kė­ti po­li­ti­kams“!

O štai ko­sų tau­tos pa­tar­lė: „Daug ma­žų žmo­nių dau­ge­ly­je ma­žų kai­me­lių, da­ran­čių daug ma­žų dar­bų, ga­li pa­keis­ti šio pa­sau­lio vei­dą“.

Ne­sant ant­ro­jo ir tre­čio­jo tau­tos lais­vės pa­vi­da­lų, tek­tų pa­kar­to­ti Vaiž­gan­to žo­džius, iš­tar­tus anuo­met: „Lais­va Lie­tu­va, bet ne­lais­vi lie­tu­viai“.

Lais­vas ga­li bū­ti tik my­lin­tis žmo­gus

Kaip at­si­tin­ka, kad ne­lais­vės są­ly­gų fra­zė „Tas sal­dus žo­dis lais­vė“ lais­vė­je pa­virs­ta „Ta sun­kia lais­vės naš­ta“? Ir ko rei­kia, kad ga­li­ma bū­tų pe­rei­ti prie bū­se­nos – „Ta sal­di lais­vės naš­ta“? Ti­kiuo­si, kad pa­kan­ka­mai grei­tai mums pa­vyks pa­siek­ti ir ket­vir­tą­ją lais­vės jau­se­nos ir raiš­kos fa­zę, kai šyp­so­da­mie­si tar­si­me „Lais­vė – tai ma­no gy­ve­ni­mas“, „Lais­vė – tai aš“. Aš su­ge­bu bū­ti lais­vas, ga­liu kur­ti, to­bu­lė­ti ir bū­ti lai­min­gas.

Žmo­gaus ir pi­lie­čio lais­vė, kas­die­nis res­pub­li­kos įkū­ni­ji­mas – tai dar­bas, pa­stan­gos, at­sa­ko­my­bė, ta­vo lai­kas, ta­vo ener­gi­ja, net ir ta­vo pi­ni­gai, ski­ria­mi bend­ra­jam rei­ka­lui, tai – naš­ta. Juo­kais sa­kau, kad šiais lai­kais yra trys di­džio­sios kvai­lys­tės: Lais­vė, Hu­ma­niz­mas ir Mei­lė. Jos – vie­ni nuo­sto­liai, rū­pes­čiai, var­gas, ne­ma­lo­nu­mai, il­ga­lai­kiai įsi­pa­rei­go­ji­mai, pri­si­de­ri­ni­mai, sa­vęs ap­ri­bo­ji­mai...

Ar ne leng­viau gy­ven­ti tik sau ir rū­pin­tis tik sa­vi­mi?

Di­de­lė da­lis šian­die­ni­nių Lie­tu­vos pro­ble­mų yra to­kios egois­tiš­kos lais­vės re­zul­ta­tas.

Jau Aris­to­te­lis tei­gė, kad žmo­gus – „po­li­ti­nė bū­ty­bė“, jis iš tik­rų­jų yra žmo­gus, kai da­ly­vau­ja ku­riant bend­rą­jį gy­ve­ni­mą.

Kas ga­li pa­leng­vin­ti lais­vės dar­bą, pa­da­ry­ti, kad lais­vės naš­ta bū­tų sal­di? Ka­da dar­bas ir var­gai dėl ki­tų nu­sto­ja bū­ti naš­ta? Ta­da, kai tu my­li – tą ar tai, dėl ko sten­gie­si, ka­da bran­gi­ni, ka­da tai yra ver­ty­bė.

Ar au­gin­ti sa­vą vai­ką yra naš­ta? O jei­gu my­li Tė­vy­nę – ar naš­ta yra jai tar­nau­ti, dirb­ti jai, ją to­bu­lin­ti?

Štai ir at­sa­ky­mas: lais­vas ga­li bū­ti tik my­lin­tis žmo­gus, nes jis džiaug­da­ma­sis at­lie­ka sa­vo pa­rei­gas. Tik mei­lė lais­vės naš­tą pa­ver­čia sal­džia, nes pa­rei­gos dings­ta, „kai vis­ką da­rai iš mei­lės“, ir net tei­sės dings­ta, „nes ta­ve su­pa mei­lė“. (Ža­nas Po­lis Sart­ras)

Ver­ty­bės ir ver­ty­bė­lės

Tad nuo ko pri­klau­so gy­ve­ni­mo lais­vė­je sėk­mė? Nuo ver­ty­bių – am­ži­nų­jų, krikš­čio­niš­kų­jų ar bend­raž­mo­giš­kų­jų – kaip kam la­biau pa­tin­ka. Ne­tu­rė­si­me di­džių­jų ver­ty­bių sa­vo šir­dy­je, ne­bus ir mei­lės. Ne­bus mei­lės, ne­veiks ir lais­vė.

Ne­ra­mu, kai šian­dien di­džio­sios ver­ty­bės ne­ten­ka ver­tės, jas iš­stu­mia ver­ty­bė­lės, tin­ka­mos tik var­to­ti. Var­to­to­jiš­kos, to­dėl la­bai pa­to­gios ir ma­lo­nios.

Am­ži­nų­jų bend­raž­mo­giš­kų­jų ver­ty­bių svar­bą tau­tos lais­vės ke­ly­je nuo pat 1990 m. ban­dė išaiš­kin­ti Jus­ti­nas Mar­cin­ke­vi­čius, ga­li­ma sa­ky­ti, sklei­dė „Mei­lės po­li­to­lo­gi­ją“. Mei­lės žmo­gui, tau­tai, tė­vy­nei, gam­tai, gė­riui, gro­žiui...

Šian­dien vie­nas iš pre­ky­bos cent­rų tvir­ti­na, kad „mes my­li­me mais­tą“, o so­li­di ra­di­jo sto­tis aiš­ki­na­si, „kaip, atei­nant pa­va­sa­riui, pa­si­rink­ti par­tne­rį“. Tai­gi, mais­tą – įsi­my­li­me, žmo­gų – pa­si­ren­ka­me, ir ne mei­lei, o „pa­va­sa­ri­nei par­tne­rys­tei“. Ka­ži – kam? Gal rei­kės pa­klaus­ti sa­vo ka­ti­no – jis la­bai pro­tin­gas, ypač pa­va­sa­rį, tu­rė­tų man paaiš­kin­ti...

Ki­ta ci­ta­ta: „Žmo­nės pa­si­da­rė jaut­rūs“. Ma­no­te – žmo­nėms? Ne, kai­noms! „Lie­tu­viai ta­po jaut­rūs kai­noms“. Čia vis šių die­nų per­liu­kai.

Mar­ti­nas Liu­te­ris Kin­gas nu­si­ste­bė­jo: „Mes iš­mo­ko­me skrai­dy­ti kaip paukš­čiai, plauk­ti kaip žu­vys, bet ne­mo­ka­me to­kio pa­pras­to da­ly­ko – gy­ven­ti kaip bro­liai“. Am­ži­nų­jų ver­ty­bių dy­dį taik­liai nu­sa­kė ir Al­ber­tas Švei­ce­ris: „Žmo­nės priė­mė 30 mi­li­jo­nų įsta­ty­mų – tam, kad įgy­ven­din­tų 10 Die­vo įsa­ky­mų“.

Pa­ža­dė­tą­ją že­mę ga­li­ma tik su­kur­ti

Mes lais­vi jau 28-erius me­tus. Kaip vi­sos tau­tos ga­li­me kur­ti sa­vo „Pa­ža­dė­tą­ją že­mę“. Bet kaž­ko­dėl no­ri­si klaus­ti: kur lie­tu­viams šian­dien yra pa­ža­dė­to­ji že­mė? Ko­dėl nu­sto­ja­me jos ieš­ko­ti Lie­tu­vo­je? Ar ži­no­me, ko­kia tu­rė­tų bū­ti pa­ža­dė­to­ji že­mė Lie­tu­va, t.y. ar tu­ri­me jos vi­zi­ją?

Sie­kis pa­tek­ti į pa­ža­dė­tą­ją že­mę Die­vo va­lia, Mo­zei ve­džio­jant iš­rink­tą­ją tau­tą 40 me­tų po dy­ku­mą, ir sie­kis pa­tek­ti į pa­ža­dė­tą­ją že­mę šian­dien – dvie­jų va­lan­dų lėk­tu­vo skry­džiu. Ko­dėl toks skir­tu­mas? Ar vis­kas tik dėl to, kad anuo­met dar ne­bu­vo lėk­tu­vų?

Ko­dėl rei­kė­jo klai­džio­ti ir ken­tė­ti 40 me­tų? Ko jie ieš­ko­jo? Ir ką su­ra­do? Jie su­kū­rė mei­lės val­do­mą, bend­ruo­me­niš­ką, ci­vi­li­zuo­tą vi­suo­me­nę – pa­ža­dė­tą­ją že­mę. Kur? Sa­vy­je! Žmo­nių sie­lo­je: ver­ty­bė­se ir bend­ruo­me­nės gy­ve­ni­mo tai­syk­lė­se. Pa­ža­dė­to­ji že­mė eg­zis­tuo­ja ne erd­vė­je, ji ne­ga­li bū­ti ieš­ko­ma ir su­ran­da­ma. Pa­ža­dė­to­ji že­mė eg­zis­tuo­ja žmo­nių sie­lo­se, ir ji ga­li bū­ti tik su­ku­ria­ma – ku­riant ir to­bu­li­nant vi­suo­me­nę, drauge ir sa­ve!

Išė­ję iš ver­gi­jos Egip­te, jie mo­kė­si gy­ven­ti sa­va­ran­kiš­kai, mo­kė­si lais­vės! Va­rė iš sa­vęs ver­gą. Mo­kė­si at­sa­ky­ti už sa­vo veiks­mus, ma­ty­ti ir bran­gin­ti ki­tus žmo­nes, mo­kė­si su­tar­ti, nu­sto­ti ės­ti vie­ni ki­tus – kar­tu kur­ti bend­rą gy­ve­ni­mą. Tau­tos gy­ve­ni­mą. Mo­kė­si bū­ti žmo­nė­mis, tai reiš­kia – my­lė­ti ki­tus. Eu­ro­po­je sa­ko­ma – sek­ti Kris­tu­mi.

O ką ga­li­ma su­ras­ti dvie­jų va­lan­dų skry­džiu? Sve­ti­mą že­mę, ku­rio­je dau­giau pi­ni­gų. Tu pa­ten­ki į ki­tų žmo­nių su­kur­tą pa­ža­dė­tą­ją že­mę, bet pa­ts ne­si jos kū­ręs, ir ne­si, kartu su­kū­ręs sa­vęs. Tu, ga­vęs lais­vę kur­ti Pa­ža­dė­tą­ją že­mę sa­vo tė­vy­nė­je, pa­ts tos lais­vės at­si­sa­kai, neat­lie­ki šven­tos pa­rei­gos to­bu­lin­ti tau­tą ir tė­vy­nę, pa­bė­gi nuo lais­vės pa­rei­gų. Pa­bė­gi pas di­des­nius pi­ni­gus, kur ge­riau, leng­viau, ga­ran­tuo­čiau. Pas Ma­mo­ną. Nes­var­bu kur: į už­sie­nį iš­vyk­da­mas, ar Lie­tu­vo­je pa­si­lik­da­mas – my­lė­ti Ma­mo­ną, t.y. tik pi­ni­gus, tar­nau­ti jai ga­li­ma vi­sur.

Ar ne­tap­si­me ir šiuo at­žvil­giu uni­ka­lia tau­ta, iš­ko­vo­ju­sia vals­ty­bės lais­vę tam, kad iš jos pa­bėg­tų?

Bet iš­rink­to­sios tau­tos is­to­ri­ja mums su­tei­kia ir di­de­lę vil­tį. Jie tu­rė­jo iš­min­čių – ly­de­rį Mo­zę, per jį juos ve­dė pa­ts Die­vas. Ir jų klai­džio­ji­mas, bren­di­mas vis tiek už­tru­ko 40 me­tų! Mes gi klai­džio­ja­me dar tik 28 me­tus – ir be Mo­zės, ne ve­da­mi Die­vo, o pa­tys jo ieš­ko­da­mi. Ban­dy­da­mi su­pras­ti, kur jis šian­dien yra, ban­dy­da­mi ne tik ti­kė­ti, bet ir sek­ti Kris­tu­mi. Steng­da­mie­si su­pras­ti A. Ma­cei­nos iš­tar­tį: vel­nias taip pat ti­kė­jo į Die­vą (ži­no­jo, kad jis yra), bet my­lė­jo tik sa­ve.

Gy­ve­ni­mas yra pro­tin­gas

Nea­be­jo­ju: vis­kas bus ge­rai – ir mums, ir Tė­vy­nei. Ko­dėl? To­dėl, kad Is­to­ri­ja, Gy­ve­ni­mas yra pro­tin­ges­ni už mus. Bus taip, kaip ir tu­ri bū­ti: kas pro­tin­ga is­to­riš­kai, kas rea­lu. Anks­čiau ar vė­liau taip ir bus. Mums, žmo­nėms, te­rei­kia gal­vo­ti, ko mes no­ri­me, kas yra mums ver­tin­ga, ir siek­ti to, kuo ti­ki­me ir ko vi­lia­mės. Nie­ko is­to­ri­jo­je neat­si­tin­ka, ko pa­tys žmo­nės neuž­si­no­ri. Ir pa­siek­sim: tik­rą, ak­ty­vią mū­sų pa­čių lais­vę, dau­giau hu­ma­niz­mo, tei­sin­ges­nį, tur­tin­ges­nį, gra­žes­nį gy­ve­ni­mą.