
Naujausios
KLAUSIAME
Kiek kainuos jūsų Velykos?
Tyrimai rodo, jog lietuviai, nors uždirba mažai, bet išmeta daug maisto. Ypač daug maisto prisiperkama prieš šventes. Po to jis išmetamas. Skaitytojų klausiame: „Kiek kainuos jūsų Velykų stalas?“
Valerija ADOMAITIENĖ – Junkilų kaimo gyventoja, mokytoja:
– Manau, kad 50 eurų užteks. Gal nereikės nė tiek. Mūsų šeimyna – nedidelė: aš, dukra ir anūkas. Dukros vyras dirba užsienyje – Velykoms negrįš.
Neruošiame labai ištaigingo Velykų stalo. Pagrindas – margučiai. Iškepu kokios nors mėsytės su padažu. Turime savo konservuotų grybų, daržovių. Jeigu kartais maisto nuo šventinio stalo ir atlieka, turime šuniukų, kačiukų – jie suėda.
Vytautas BARKAUSKAS – Ūpainių kaimo ūkininkas, rajono Tarybos narys:
– Šventei skiriu apie šimtą eurų. Kadangi laikau mėsinius galvijus, pagrindiniam patiekalui steikui yra savos mėsos. Nereikia pirkti ir daržovių. Įvairių užkandžių priruošia dukra.
Jei leidžia oras, kepame šalykus. Jei dargana – steiką, suktinukus. Stalas būna – turtingas ir įvairus. Bet daugiau dėmesio skiriame ne valgiui, o bendravimui.
Nijolė BAGŪNIENĖ – pagryžuviškė šešių vaikų globėja:
– Tiksliai negalėčiau pasakyti, kiek kainuos mūsų Velykų stalas. Pirmąją dieną prie jo sėsime aštuoni žmonės, antrąją – keturiolika, nes atvažiuos mūsų pačių vaikai su šeimomis.
Velykų stalui labai netaupome, bet ir neišlaidaujame be reikalo. Gyvename kaime, turime savo mėsos, daržovių. Pyragus pati kepu.
Per šventes kepu mėsos kepsnelius, bulvinius vėdarus, valgome tradicinį "Skruzdėlyną". Tačiau svarbiausia per Velykas margučiai.
Mūsų Velykų stalas būna sotus, įvairus. Bet maistu nesišvaistome. Globotinius pratinu gaminti tiek, kiek reikia. O jeigu lieka, galima pasišildyti. Jei šildyto valgyti nenorim, atiduodam šuniukui.
Evaldas KMITAS – kelmiškis verslininkas:
– Maksimali suma, kurią skiriame šventei – 50 eurų. Mūsų šeima nedidelė, auginame vieną sūnų. Šventiniam stalui dažniausia kepame upėtakį arba lašišą. Žmona pagamina želė tortą.
Tačiau didžiąją Velykų švenčių dalį mes praleidžiame lankydami tėvus, močiutes. Tai išvykų diena.
O maisto niekuomet neišmetame. Mano misija – jį suvalgyti.
Eurika DRUNGILIENĖ – Minupių kaimo bendruomenės pirmininkė, daugiafunkcio centro veiklos organizatorė:
– Manau, jog Velykos – tai dvasios, o ne skrandžio šventė, todėl jokio ypatingo stalo neruošiu. Neverta išlaidauti. Netoleruoju tų, kurie šventę paskandina alkoholyje.
Geriau tą dieną pailsėti, mėgautis ramybe. Juk dabar kasdien žmonės gali valgyti pyragus, liežuvį, šaltieną ir kitokius dalykus, kurie anksčiau buvo deficitas.
Taigi, aš savo šeimoje apsiriboju tuo, kad išsprogdinu berželių, ant jų prikabinu įvairiai dekoruotų margučių, papuošiu namus.
Daugiafunkciame centre prieš Velykas su vaikais dekoruojame margučius, aiškinamės, ką reiškia šita šventė.
Kukliai, santūriai švenčia ir kiti kaimo gyventojai. Turtingesnį stalą pasiruošia tik tie, kurių vaikai užsieniuose, grįžta vienintelį kartą per metus Velykoms.
Valdas RUTKŪNAS– kelmiškis etnokultūros žinovas:
– Velykas vis dar švenčiame pas žmonos ir mano tėvus. Kadangi stalas būna suneštinis, jaučiu, jog kartais maisto lieka ir tenka išmesti.
Anksčiau stalai būdavo kuklesni, tikrai nelūždavo nuo patiekalų gausos. Maisto netekdavo išmesti. Beje, ir žmonės gyveno kukliau, tiek visko neturėdavo.
Pagrindinis dalykas per Velykas – margutis. Jį sudaužę išleidžiame pavasario gyvybę.
Kalbino Regina MUSNECKIENĖ
Reginos MUSNECKIENĖS nuotr.