Kiek kainuos jūsų Velykos?

KLAU­SIA­ME

Kiek kai­nuos jū­sų Ve­ly­kos?

Ty­ri­mai ro­do, jog lie­tu­viai, nors už­dir­ba ma­žai, bet iš­me­ta daug mais­to. Ypač daug mais­to pri­si­per­ka­ma prieš šven­tes. Po to jis iš­me­ta­mas. Skai­ty­to­jų klau­sia­me: „Kiek kai­nuos jū­sų Ve­ly­kų sta­las?“

Va­le­ri­ja ADO­MAI­TIE­NĖ – Jun­ki­lų kai­mo gy­ven­to­ja, mo­ky­to­ja:

– Ma­nau, kad 50 eu­rų už­teks. Gal ne­rei­kės nė tiek. Mū­sų šei­my­na – ne­di­de­lė: aš, duk­ra ir anū­kas. Duk­ros vy­ras dir­ba už­sie­ny­je – Ve­ly­koms ne­grįš.

Ne­ruo­šia­me la­bai iš­tai­gin­go Ve­ly­kų sta­lo. Pag­rin­das – mar­gu­čiai. Iš­ke­pu ko­kios nors mė­sy­tės su pa­da­žu. Tu­ri­me sa­vo kon­ser­vuo­tų gry­bų, dar­žo­vių. Jei­gu kar­tais mais­to nuo šven­ti­nio sta­lo ir at­lie­ka, tu­ri­me šu­niu­kų, ka­čiu­kų – jie suė­da.

Vy­tau­tas BAR­KAUS­KAS – Ūpai­nių kai­mo ūki­nin­kas, ra­jo­no Ta­ry­bos na­rys:

– Šven­tei ski­riu apie šim­tą eu­rų. Ka­dan­gi lai­kau mė­si­nius gal­vi­jus, pa­grin­di­niam pa­tie­ka­lui stei­kui yra sa­vos mė­sos. Ne­rei­kia pirk­ti ir dar­žo­vių. Įvai­rių už­kan­džių pri­ruo­šia duk­ra.

Jei lei­džia oras, ke­pa­me ša­ly­kus. Jei dar­ga­na – stei­ką, su­kti­nu­kus. Sta­las bū­na – tur­tin­gas ir įvai­rus. Bet dau­giau dė­me­sio ski­ria­me ne val­giui, o bend­ra­vi­mui.

Ni­jo­lė BA­GŪ­NIE­NĖ – pa­gry­žu­viš­kė še­šių vai­kų glo­bė­ja:

– Tiks­liai ne­ga­lė­čiau pa­sa­ky­ti, kiek kai­nuos mū­sų Ve­ly­kų sta­las. Pir­mą­ją die­ną prie jo sė­si­me aš­tuo­ni žmo­nės, ant­rą­ją – ke­tu­rio­li­ka, nes at­va­žiuos mū­sų pa­čių vai­kai su šei­mo­mis.

Ve­ly­kų sta­lui la­bai ne­tau­po­me, bet ir neiš­lai­dau­ja­me be rei­ka­lo. Gy­ve­na­me kai­me, tu­ri­me sa­vo mė­sos, dar­žo­vių. Py­ra­gus pa­ti ke­pu.

Per šven­tes ke­pu mė­sos keps­ne­lius, bul­vi­nius vė­da­rus, val­go­me tra­di­ci­nį "Skruz­dė­ly­ną". Ta­čiau svar­biau­sia per Ve­ly­kas mar­gu­čiai.

Mū­sų Ve­ly­kų sta­las bū­na so­tus, įvai­rus. Bet mais­tu ne­si­švais­to­me. Glo­bo­ti­nius pra­ti­nu ga­min­ti tiek, kiek rei­kia. O jei­gu lie­ka, ga­li­ma pa­si­šil­dy­ti. Jei šil­dy­to val­gy­ti ne­no­rim, ati­duo­dam šu­niu­kui.

Eval­das KMI­TAS – kel­miš­kis vers­li­nin­kas:

– Mak­si­ma­li su­ma, ku­rią ski­ria­me šven­tei – 50 eu­rų. Mū­sų šei­ma ne­di­de­lė, au­gi­na­me vie­ną sū­nų. Šven­ti­niam sta­lui daž­niau­sia ke­pa­me upė­ta­kį ar­ba la­ši­šą. Žmo­na pa­ga­mi­na že­lė tor­tą.

Ta­čiau di­džią­ją Ve­ly­kų šven­čių da­lį mes pra­lei­džia­me lan­ky­da­mi tė­vus, mo­čiu­tes. Tai iš­vy­kų die­na.

O mais­to nie­kuo­met neiš­me­ta­me. Ma­no mi­si­ja – jį su­val­gy­ti.

Eu­ri­ka DRUN­GI­LIE­NĖ – Mi­nu­pių kai­mo bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė, dau­gia­funk­cio cent­ro veik­los or­ga­ni­za­to­rė:

– Ma­nau, jog Ve­ly­kos – tai dva­sios, o ne skran­džio šven­tė, to­dėl jo­kio ypa­tin­go sta­lo ne­ruo­šiu. Ne­ver­ta iš­lai­dau­ti. Ne­to­le­ruo­ju tų, ku­rie šven­tę pa­skan­di­na al­ko­ho­ly­je.

Ge­riau tą die­ną pail­sė­ti, mė­gau­tis ra­my­be. Juk da­bar kas­dien žmo­nės ga­li val­gy­ti py­ra­gus, lie­žu­vį, šal­tie­ną ir ki­to­kius da­ly­kus, ku­rie anks­čiau bu­vo de­fi­ci­tas.

Tai­gi, aš sa­vo šei­mo­je ap­si­ri­bo­ju tuo, kad iš­sprog­di­nu ber­že­lių, ant jų pri­ka­bi­nu įvai­riai de­ko­ruo­tų mar­gu­čių, pa­puo­šiu na­mus.

Dau­gia­funk­cia­me cent­re prieš Ve­ly­kas su vai­kais de­ko­ruo­ja­me mar­gu­čius, aiš­ki­na­mės, ką reiš­kia ši­ta šven­tė.

Kuk­liai, san­tū­riai šven­čia ir ki­ti kai­mo gy­ven­to­jai. Tur­tin­ges­nį sta­lą pa­si­ruo­šia tik tie, ku­rių vai­kai už­sie­niuo­se, grįž­ta vie­nin­te­lį kar­tą per me­tus Ve­ly­koms.

Val­das RUTKŪNAS– kel­miš­kis et­no­kul­tū­ros ži­no­vas:

– Ve­ly­kas vis dar šven­čia­me pas žmo­nos ir ma­no tė­vus. Ka­dan­gi sta­las bū­na su­neš­ti­nis, jau­čiu, jog kar­tais mais­to lie­ka ir ten­ka iš­mes­ti.

Anks­čiau sta­lai bū­da­vo kuk­les­ni, tik­rai ne­lūž­da­vo nuo pa­tie­ka­lų gau­sos. Mais­to ne­tek­da­vo iš­mes­ti. Be­je, ir žmo­nės gy­ve­no kuk­liau, tiek vis­ko ne­tu­rė­da­vo.

Pag­rin­di­nis da­ly­kas per Ve­ly­kas – mar­gu­tis. Jį su­dau­žę iš­lei­džia­me pa­va­sa­rio gy­vy­bę.

Kal­bi­no Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

Re­gi­nos MUS­NEC­KIE­NĖS nuo­tr.