Iš bažnyčios palėpių

Iš baž­ny­čios pa­lė­pių

Ak­me­nės ra­jo­no Kruo­pių pa­ra­pi­jos na­mai su­kau­pė ra­jo­ne vie­nin­te­lę vie­šai de­monst­ruo­ja­mą baž­ny­ti­nių rūbų, puoš­me­nų bei ki­tų daik­tų eks­po­zi­ci­ją. Jo­je yra ir ver­tin­gų re­li­gi­nių spau­di­nių. Su­pa­žin­di­na­ma su šia­me kraš­te dir­bu­siais dva­si­nin­kais.

Vy­tau­tas RUŠ­KYS

vytautas@skrastas.lt

Dva­si­nin­kai ne­be­nau­do­jo

Kruo­pių pa­ra­pi­jos na­mus įkū­rė vie­tos "Ca­ri­to" or­ga­ni­za­ci­ja. Jo­je – ke­lio­li­ka vie­ti­nių mo­te­rų, ku­rioms va­do­vau­ja į Kruo­pius iš Nau­jo­sios Ak­me­nės per­si­kraus­čiu­si Gra­ži­na Blin­ki­nie­nė.

Kruo­piš­kių įkur­to­je baž­ny­ti­nių daik­tų eks­po­zi­ci­jo­je yra šimt­me­čių se­nu­mo ver­ty­bių. Vi­sos su­neš­tos iš mies­te­lio baž­ny­čios, net iš jos pa­lė­pių.

„Kai sta­ty­bi­nin­kai per­den­gė baž­ny­čios sto­gą, pro bu­vu­sias kiau­ry­mes pa­šla­pu­sius daik­tus su­kro­vė į dė­žes, o aš po ku­rio lai­ko iš­ne­šiau, iš­džio­vi­nau“, – sa­kė G. Blin­ki­nie­nė.

Var­to­me sto­ras lo­ty­nų kal­ba pa­ra­šy­tas re­li­gi­nes kny­gas. Pa­gal vie­no­je nu­ro­dy­tas da­tas ga­li­ma spręs­ti, kad iš­leis­ta maž­daug 1688 me­tais. Ant­ro­sios kny­gos ti­tu­li­nia­me la­pe de­di­ka­ci­jo­je nu­ro­do­mi 1872 me­tai.

„Įdo­mu kny­go­se ma­ty­ti tra­di­ci­nius pa­veiks­lus iš Jė­zaus Kris­taus gy­ve­ni­mo, ku­riuos šiuo­lai­ki­niai dai­li­nin­kai jau ki­taip nu­pie­šę, – sa­kė kruo­piš­kė. – Vaiz­duo­ja­mi ap­kū­nes­ni žmo­nės ne­gu da­bar. „Pas­ku­ti­nė­je va­ka­rie­nė­je“ prie sta­lo vi­sai ki­taip iš­dės­ty­ti va­ka­rie­niau­jan­tys, nu­pieš­tas šu­ne­lis, ku­ris yra ir dau­ge­ly­je ki­tų pa­veiks­lų“.

Baž­ny­čio­je ras­ta su­dū­lė­ju­sių apei­gi­nių rū­bų, bet dar tin­ka­mų eks­po­nuo­ti. Jų for­mą iš­lai­ko iš­siu­vi­nė­ji­mai auk­su.

To­kius ap­rė­dus kruo­piš­kiai bu­vo ma­tę tik se­no­vi­nė­se mal­dak­ny­gė­se.

Taip pat pa­lė­pė­je ap­tik­tos se­no­viš­kos spal­vo­to­jo me­ta­lo žnyp­lės plot­ke­lėms kep­ti.

Ra­do ir žva­ki­džių. Dau­gy­bę įvai­riau­sių kry­že­lių.

Iš po di­džio­jo al­to­riaus kruo­piš­kės su­rin­ko dva­si­nin­kų apei­gi­nius rū­bus. Mat kiek­vie­nas išei­nan­tis kle­bo­nas juos pa­lik­da­vo, o atė­ju­siam nau­jo­kui bu­vo pa­siu­va­mi ki­ti.

Baž­ny­čio­je ne­be­nau­do­ja­mi daik­tai lyg at­gi­jo pa­ra­pi­jos na­muo­se. Da­lis su­ka­bin­ta ant sie­nų. Ki­ti – ant pa­ka­bų. Kai kas su­dė­ta į krep­šius. Nes ne vis­kas tel­pa, de­ra vie­na­me kam­ba­ry­je.

Ant sie­nos ka­bo apie dvi­de­šimt po­rtre­tų – Kruo­piuo­se dir­bu­sių ku­ni­gų. Ir in­for­ma­ci­ja apie juos. Su­rin­ko Eu­ge­ni­ja Ei­mu­tie­nė.

Vie­ti­niai su­ne­šė iš sa­vo na­mų

As­me­ni­nių ver­ty­bių ati­da­vė ir vie­ti­niai gy­ven­to­jai.

Bro­nis­la­va Pet­ry­lai­tė per­lei­do jai bran­gų di­de­lį pa­veiks­lą, ku­ria­me vaiz­duo­ja­mas Jė­zus su vai­kais.

Kū­ri­nys į erd­vius kruo­piš­kės na­mus bu­vo at­ke­lia­vęs iš ap­kiu­žu­sios tro­be­lės. B. Pet­ry­lai­tė me­na, kad skur­džio­je ap­lin­ko­je tas pa­veiks­las bu­vo suo­džiais ap­trauk­tas, ta­čiau tie­siog švie­tė.

Pa­ra­pi­jos na­muo­se pri­tin­ka šim­to ir dau­giau me­tų se­nu­mo grin­dų ta­kai. Tuo­met mo­čiu­čių aus­ti ir do­va­no­ti baž­ny­čiai. Bet vė­liau nu­ke­lia­vę į pa­lė­pes.

Zu­za­na Dams­kie­nė, ei­nan­ti de­vin­tą de­šim­tį, tarp eks­po­na­tų at­sky­rė bliz­gan­tį kry­že­lį, ku­rį bu­vo įsi­dė­mė­ju­si vai­kys­tė­je. Me­na, kaip nu­dun­dė­jus fron­tui pas tė­vus užė­jo vy­ras ka­rei­viš­ka mi­li­ne ir iš po skver­no iš­trau­kė bū­tent tą di­do­ką kry­že­lį. Mer­gy­tei jis at­ro­dė įspū­din­gas sa­vo bliz­ge­siu. Užk­ly­dė­lis sa­kė ati­duo­siąs už la­ši­nius. Ga­vo. Ma­ma ne­tru­kus pra­šmat­nų kry­že­lį ati­da­vė Kruo­pių baž­ny­čiai.

„Te­gul at­ran­da, su­si­klos­čius ap­lin­ky­bėms“

Eks­po­zi­ci­ja vei­kia ant­ri me­tai. Ta­čiau ne­si­sten­gia­ma rek­la­muo­tis. G. Blin­ki­nie­nė įsi­ti­ki­nu­si, kad kas no­rės pa­ma­ty­ti – pa­ts su­ži­nos. Ar­ba at­ras, su­si­klos­čius ap­lin­ky­bėms.

„Prieš šimt­me­čius bu­vęs tra­di­ci­nis ti­kė­ji­mas ne­bė­ra toks šian­dien, – sa­ko G. Blin­ki­nie­nė. – Vie­nas ti­ki į mei­lę, ki­tas – į ge­ru­mą, dar kas ki­taip ieš­ko pra­smės, bet pa­žin­ti se­no­vę vi­si tu­ri­me. Ne bū­ti­nai glo­ba­lią, bet ar­čiau­siai esa­mą. Juk mes taip trum­pai gy­ve­na­me, o ne vi­sa­da su­ži­no­me, kas ša­lia vy­ko. Tad kiek­vie­nas kai­mas ga­lė­tų pa­si­steng­ti“.

Kruo­piš­kės ma­ny­mu, ne­de­ra per­lenk­ti laz­dos – prie­var­ta grūs­ti ver­ty­bes, is­to­ri­ją. Jei eks­po­na­tai bus ša­lia, priei­na­mi, tuo­met vis­ką at­si­rinks pa­tys žmo­nės, ku­riems rei­kės. Mu­zie­jus tiks no­rin­tiems pa­si­sem­ti dva­sin­gu­mo, ku­ris prieš šimt­me­čius skli­do bū­tent iš baž­ny­čios.

„Ne vi­si žmo­nės vie­no­di – kam pa­tin­ka šok­ti, dai­nuo­ti ar siek­ti ki­to­kių iš­skir­ti­nių gy­ve­ni­mo tiks­lų, o ki­ti nuo ma­žens tė­vų iš­mo­ky­ti pri­si­ri­ša prie ei­li­nės kas­die­ny­bės, bui­ties ir to­liau tik­rai ne­beis, – ma­no G. Blin­ki­nie­nė. – Tad rei­kia bent su­pa­žin­din­ti su sa­vo kai­mo, tė­vų praei­ti­mi. Te­gul nie­kam dau­giau ne­rei­kės, bet pa­ma­ty­ti ver­ta. Juk neį­kąs“.

Pa­sak G. Blin­ki­nie­nės, žmo­gaus gy­ve­ni­me ga­li bū­ti vis­ko, bet svar­biau­sia, kad vi­sa­da iš­lik­tų ge­ru­mas. Ti­ki­my­bė di­dė­ja, kai puo­se­lė­ja­ma mei­lė praei­čiai.

Au­to­riaus nuo­tr.

De­vin­tą de­šim­tį am­žiaus ei­nan­ti Zu­za­na Dams­kie­nė eks­po­zi­ci­jo­je at­pa­ži­no bliz­gan­tį kry­že­lį, ku­rį bu­vo įsi­dė­mė­ju­si vai­kys­tė­je ka­ro lai­kais.

Baž­ny­ti­nių daik­tų eks­po­zi­ci­jos su­ma­ny­to­ja Gra­ži­na Blin­ki­nie­nė (kai­rė­je): „Taip no­ri­si, kad neišs­par­dy­tų se­no­lių ge­ru­mo. Dar su mu­mis esan­čių se­no­lių. Gal jie yra tas iš­si­gel­bė­ji­mas, kai ap­link len­da tiek vi­so­kių nar­ko­ti­kų. Ar iš jų įma­no­ma pa­kil­ti ir vėl pa­virs­ti žmo­gu­mi?“

Bažnytinių daiktų ekspozicija.