
Naujausios
„Mano gyvenimą vien tik eilėraščiais galima matuoti...“
Tokie žodžiai išsprūsta apskrities „Moters Saulės – 2017“ nominacijos laureatei, joniškietei, nepamainomai kultūros renginių vedėjai, skaitovei, o pagal darbą – Darbo biržos Joniškio skyriaus vyriausiajai specialistei Vidutei Petraitienei. Su poezija, literatūra ji draugauja nuo vaikystės, visos vasaros praleistos su knygomis kukurūzų laukuose.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Džiaugiasi dėl Joniškio
Vidutė Petraitienė „Moters Saulės-2017“ renginyje surinko daugiausia visuomenės balsų – žmonių, už ją siuntusių palaikymo žinutes. Tapusi konkurso laureate, laimėtoja neslėpė ašarų, sakė esanti dėkinga tėvams, artimiesiems, žmonėms, kurie palaiko.
Vėliau, kalbinama „Šiaulių krašto“, ji atviravo, kad geriau šimtus kartų lipti į sceną vesti renginių, sakyti gerus, gražius žodžius kitoms dalyvėms nei pačiai atsakinėti į pateiktus klausimus, filmuotis reportažui. Tai – jai neįprasta ir svetima pusė, todėl po renginio jautėsi išsunkta lyg citrina.
„Vienintelis dalykas, dėl ko džiaugiuosi – kad parvežiau „Moters Saulės“ titulą Joniškiui. Labai norėjau tokią dovaną skirti savo miestui“, – atviravo moteris.
Kasdienybė prisotinta poezijos
Joniškio rajone Vidutę Petraitienę pažįsta daugelis kultūros renginių dalyvių ir lankytojų, be jos neapsieina šventės, kuriose reikia polėkio, susirinkusiųjų mintis skraidinant poezijos ar prozos raiškaus literatūrinio žodžio sparnais. Įstringa jos atviras, gal kiek nustebęs žvilgsnis, nuginkluojantis skeptiką ir pragmatiką.
„Nežinau, kas ir kada taip nusprendė, bet mano gyvenimą vien tik eilėraščiais galima matuoti. Mano kasdienybė prisotinta poezijos“, – neatsitiktinai sako joniškietė, kuri pagal pašaukimą visada buvo arčiau kūrybinės raiškos nei žemiškos Darbo biržos stebėsenos ir paslaugų vyriausiosios specialistės vietos, kurioje dirba taip pat atsakingai ir rūpestingai.
„Mintinai skaityti eiles galėčiau pusę nakties. Įkūrus Darbo biržos teritorinį skyrių jau gal septynerius aštuonerius metus vedu įvairias šventes, sukaktuvių renginius, ir deklamuoju, deklamuoju... Bet kuriai progai galiu rasti tinkamų posmų, tik nemėgstu būti staigiai, lyg į eketę įmesta, noriu deramai pasiruošti. Todėl tekstus daugybę sykių kartoju ir mano kolegės stebisi, kad, būdama vyresnio amžaus, tiek jų pamenu. Dievinu Justino Marcinkevičiaus, Salomėjos Nėries kūrybą, patinka rajono literatų eilės. Esu jausmo ir širdies žmogus, todėl man artimiausi lyriniai posmai. Moderni daiktiška poezija sunkiau suprantama ir nejaudina. O juk mano klausytojai dažnai būna paprasti žmonės. Bet kokie nuostabūs! Ypač tos kaimo moterėlės, prie kurių prieinu, apkabinu, žiūrėk, žmogus iš susijaudinimo jau ašarą braukia“, – renginių vedėjos patirtimi dalinasi Vidutė Petraitienė.
Mėgsta bendrauti
Nuo mažens ji mėgo bendrauti, dar būdama nedidukė apeidavo visas Plikiškių kaimo močiutes, dėl to ją vadindavo „pakiemnike“. Užtat mažoji senoles išklausydavo, taip pelnydama prielankumą ir meilę.
Ji pati turėjo puikiausią guodėją – nepaprasto gerumo mamą, kuri rasdavo gerą žodį, pagirdavo, jei tik būdavo už ką. Į namus buvo užsakoma daugybė laikraščių ir žurnalų, lentynose rikiuodavosi daug knygų.
„Skaitydavau be galo daug, vasaromis su knyga įlįsdavau į kukurūzų lauką. Būdavo taip gera, nors paskui gaudavau pylos“, – mena V. Petraitienė.
Mamos meilė įskiepyta niekur nedingo, tad ją dalina į visas puses šypsenomis, apkabinimais. Atrodo, kad dalinama šiluma tik dar labiau auga ir apima aplinkinius. Todėl V. Petraitienė apie blogus dalykus negalvoja, nors ir teko gyvenime būti išduotai, be darbo ir pinigų su dviem mažais vaikais ir dar – su paskola banke būstui įsigyti. Bet atsirasdavo gerų žmonių, kurie padėjo, o ir pati sau neleisdavo sugniužti.
Dirbo kultūros srityje
Po vidurinės mokyklos jauna mergina rinkosi kultūros darbuotojos kelią, Vilniaus kultūros mokykloje baigė režisūrą ir gavo paskyrimą į Anykščių rajono Burbiškio zoninius kultūros namus. Ten, subūrusi dramos ratelį, rajoninei apžiūrai pristatė spektaklį pagal Juozo Baltušio novelę „Šeškai“.
Komisija iškart įvertino: „Nėra tau, mergaite, čia ką veikti“, ir pakvietė į Anykščių kultūros namus. Ten dirbdama baigė Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetus, įgijo aukštąjį išsilavinimą.
Pagal paskyrimą atidirbusi trejus metus jauna specialistė grįžo namo, nes laukė ligota mama, reikėjo ja pasirūpinti. Tada kartu su šviesaus atminimo režisiere Vanda Šalkauskiene, su kuria supažindino taip pat Anapilin iškeliavęs kraštietis signataras Gintaras Ramonas, kurį laiką dirbo Skaistgiryje, paskui buvo pervesta į metodininkės pareigas Joniškio kultūros centre.
Alga buvo nedidelė, tad pamačiusi skelbimą, kad reikia darbuotojų banke, ten ir išėjo. Dirbo, kol ją palietė etatų mažinimas. Ir anuomet vedė renginius, į kuriuos kviesdavo režisierė Nelija Stirblienė, šviesaus atminimo choreografė Danguolė Žalakienė. Todėl matydami ją nuolat scenoje kai kurie joniškiečiai netgi galvodavo, kad Vidutė pusę etato vis tiek kultūros namuos turi. O iš tikrųjų kultūrinė raiška tebuvo nemokamas pomėgis.
Kai neliko darbo banke, ranką ištiesė anuomet Joniškio darbo biržai vadovavusi Zoja Kudobienė, pakvietusi į skyrių. Čia prabėgo jau 18 metų. Per tą laiką moteris sugebėjo Vytauto Didžiojo universitete baigti edukologijos magistro studijas. Ir vis po darbo, laisvalaikiu tebesisuka kultūros pasaulyje, kuris ją sušildo ir pakylėja.
„Aš atvirai pasakysiu: nemoku nei gražiai megzti, nei rašyti eilėraščių ar prozos, bet galiu klausytojams skaityti, iki jų sielos atnešti kitų kūrybą. Mes visi esame talentingi, tik turime daryti tai, ką geriausiai sugebame ir mažiau bambėti“, – įsitikinusi „Moteris Saulė 2017“ Vidutė Petraitienė.
Erikos ŠIVICKAITĖS nuotr.
Vidutė Petraitienė „Moters Saulės 2017“ renginyje surinko daugiausia visuomenės balsų – žmonių, už ją siuntusių palaikymo žinutes.
Apdovanojimų akimirka scenoje.