
Naujausios
Mirė kraštietė rašytoja Jolita Skablauskaitė
Lietuvių literatūros pasauliui – skaudi netektis. Kovo 10-ąją Anapilin iškeliavo mistiškos, magiškos, siurrealistinės kūrybos atstovė, rašytoja ir dailininkė, joniškietė Jolita Skablauskaitė. Pirmadienį kūrėja atgulė senosiose Joniškio kapinėse.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Siurrealistinės literatūros kūrėja
Savo gyvenimą ilgą laiką dalinusi pusiau – tarp Vilniaus 8 kvadratinių metrų ploto bendrabučio tipo kambarėlio ir Kuisių sodybos Joniškio rajone, kur tarsi pasislėpdavo nuo pasaulio augalais suvešėjusioje aplinkoje – pastaruosius porą metų rašytoja gyveno Joniškio parapijos senelių namuose „Santara“.
Jolita Skablauskaitė buvo neabejotinai viena ryškiausių šiuolaikinės lietuvių grožinės literatūros kūrėjų, lyginta net su žinomu Lotynų Amerikos rašytoju Gabrieliu Garsija Markesu. Jos tekstais ir piešiniais kurtas groteskiškas, tamsus pasaulis skaitytoją traukė tarsi liūnas – be pasigailėjimo ir atjautos. Kai kuriuos jis būtent dėl to atstumdavo, kitus gi nepaprastai jaudino ir žavėjo.
Ją maitino vienatvė
1950 metais Joniškyje gimusi, užaugusi ir vėliau savo ryšio su šiuo miestu nenutraukusi Jolita Skablauskaitė vietinių gyventojų dažnai matyta iš Kuisių kaimo į Joniškį minanti dviračiu, kuris buvo jos artimas bičiulis, kaip ir visada lydėjusi Mulė – mažoji kalaitė. Rašytoja nepasididžiuodavo dalyvauti jai organizuojamuose literatų renginiuose, savo kūrybos davė ir 2016 metais išleistam Joniškio rajono literatų klubo „Audruvė“ almanachui.
Į rašytojos uždarą pasaulį įsiprašiusi režisierė Agnė Marcinkevičiūtė 2014 metais apie ją pastatė filmą „Vienatvės gaudesys“, pavadinime užkodavusi esminį kūrėjos būties lauką. Vos šiek tiek daugiau nei pusvalandį trukusioje kino juostoje atsiskleidė visa paletė vienatvių, rašytoja iš ekrano atviravo nuo vaikystės mėgusi būti atokiau nuo kitų.
Kūrėja visur yra viena, bet vienatvė ją maitina.
„Baisiausia vienatvė tarp žmonių, kai turi būti protingiausias, kai jie tavimi tiki. Grįžtu namo ir mane apima kosminė vienatvė,“ – be jokio siaubo, greičiau su pasitenkinimu filme kalbėjo rašytoja.
Atrodė, net labiausiai atitolusi į savo vidinį pasaulį rašytoja kūryboje jį supindavo su šiandienos skurdesnio, vargingesnio kaimo gyvenimo realybe, o į pašnekovus žvelgė tarsi į personažus, pasiduodančius jos begalinės vaizduotės sūkuriui.
Rašytoja mylėjo savo Kuisių kaimą, kuriame užsidariusi kurdavo.
Jau būdama ketverių metų ji suprato norinti tapti rašytoja.
Trumpai
Jolita Skablauskaitė gimė 1950 09 20 Joniškyje. 1976 metais Vilniaus dailės institute (dabar – akademija) baigė menotyrą. Dirbo įvairiose kultūros įstaigose Kaune. Buvo surengusi piešinių parodų, iliustruodavo savo knygas. Kūryba buvo įtraukta į almanachus „Poezijos pavasaris“, „Audruvė“, „Po šiaurės dangum“. Nuo 1987 metų ji – Lietuvos rašytojų sąjungos narė. Išleido 11 knygų, iš jų – šešis romanus. Žemaitės premija jai skirta už romaną „Mėnesienos skalikas“. 2010 metais romanas „Sado sindromas“ nominuotas Metų knygos rinkimuose.
Platesnę publikaciją apie rašytoją Jolitą Skablauskaitę dar spausdinsime kovo mėnesio kultūrai skirtame priede „Atolankos“.
Redakcijos archyvo nuotr.
Jolita Skablauskaitė buvo neabejotinai viena ryškiausių šiuolaikinės lietuvių grožinės literatūros kūrėjų.
Jolita Skablauskaitė su neatskiriama keturkoje drauge Mule savo sodyboje Kuisių kaime rasdavo įkvėpimo naujiems kūriniams.