Trispalvė iš Sąjūdžio pradžios

Tris­pal­vė iš Są­jū­džio pra­džios

1988 me­tų rug­sė­jį Tris­pal­vė, per nak­tį su­siū­ta iš tu­rė­tos me­džia­gos at­rai­žų, pir­mą kar­tą po pen­kias­de­šim­ties me­tų su­plaz­dė­ju­si prie Ža­ga­rės dva­ro rū­mų per Vi­du­rio Lie­tu­vos ar­chi­tek­tų ir ap­žel­di­ni­mo spe­cia­lis­tų se­mi­na­ro bei tal­kos par­ke už­da­ry­mą, ar­chi­tek­tės Re­gi­nos Lek­nic­kie­nės spin­to­je iš­gu­lė­jo ly­giai 30 me­tų.

Ža­ga­rės re­gio­ni­nio par­ko di­rek­ci­jai vė­lia­vą do­va­no­ju­si tar­nau­to­ja sa­ko, kad anuo­met tar­si lais­vo vė­jo gū­sis bu­vo ne tik tas įsi­min­ti­nas mo­men­tas, bet ir pa­ts ap­leis­to, bet ver­tin­go par­ko tvar­ky­mas, su­lau­kęs en­tu­zias­tin­go vie­tos žmo­nių pa­lai­ky­mo ir pri­si­dė­ji­mo.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Or­ga­ni­za­vo par­ko tvar­ky­mo tal­ką

Bu­vo 1988-ie­ji, jau ky­lan­ti at­gi­mi­mo dva­sia ir aiš­ki per­mai­nų vals­ty­bė­je nuo­jau­ta. Ža­ga­rės dva­ro par­kas – kul­tū­ros pa­vel­do ver­ty­bė, gam­tos pa­mink­las, il­gą lai­ką tin­ka­mai ne­pri­žiū­ri­mas, rei­ka­la­vo sku­bių spren­di­mų. Jo­niš­kio ra­jo­ne Ba­riū­nų ir Že­mės ūkio mo­kyk­los par­kus pro­jek­ta­vęs kraš­to­vaiz­džio spe­cia­lis­tas Ste­po­nas Ma­ciu­le­vi­čius, ku­riam do­ku­men­tus rei­kė­jo de­rin­ti su tuo­me­ti­niu vyk­do­muo­ju ko­mi­te­tu, ar­chi­tek­tei Re­gi­nai Lek­nic­kie­nei pa­siū­lė or­ga­ni­zuo­ti vi­sos Lie­tu­vos land­šaf­to ar­chi­tek­tų su­va­žia­vi­mą-se­mi­na­rą, ku­ris rea­liai ga­lė­tų tap­ti Ža­ga­rės par­ko tvar­ky­mo tal­ka.

„Ta­ry­bi­niais me­tais be Mi­nist­rų ta­ry­bos ar Sta­ty­bos ko­mi­te­to pri­ta­ri­mo to­kie „za­bun­tu­jai“ buvo neį­ma­no­mi, bet at­ši­li­mo lai­ko­tar­piu lei­di­mo ne­pri­rei­kė. Tal­kai pri­ta­rė ir tuo­me­tis ra­jo­no vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas Ju­lius Ka­zė­nas. Tad kar­tu su par­tne­riais, Pro­jek­ta­vi­mo ins­ti­tu­tu, ėmė­mės or­ga­ni­za­ci­nių dar­bų. Į vi­sus ra­jo­nus bu­vo iš­siųs­ti kvie­ti­mai ar­chi­tek­tams. Da­bar jau ne­pa­me­nu, kiek jų tiks­liai su­si­rin­ko, neiš­sau­go­jau są­ra­šo, anuo­met tai neat­ro­dė svar­bu, bet bu­vo tik­rai ne ma­žiau kaip 30 žmo­nių, o gal ir dau­giau“, – da­bar me­na Re­gi­na Lek­nic­kie­nė.

Ka­dan­gi bai­min­ta­si par­kui pa­kenk­ti, ko nors „pri­si­dirb­ti“, bu­vo pa­kvies­tas vie­nas ge­riau­sių anuo­met par­ko­ty­ri­nin­kų Lie­tu­vo­je Kęs­tu­tis La­ba­naus­kas, ku­rio ir jau mi­nė­to St. Ma­ciu­le­vi­čiaus ve­di­ni žmo­nės ki­bo į dar­bus. Vi­si dir­bo be at­ly­gio.

Tris­pal­vės pa­pra­šė at­vy­ku­sie­ji

„Kai at­va­rė bul­do­ze­rius prie dva­ro rū­mų, ku­rių ap­lin­ko­je bu­vo su­žė­lę daug krū­mų, sa­vai­mi­nių pa­si­sė­ju­sių me­de­lių, ku­rie ar­dė par­ko struk­tū­rą, šir­dis į kul­nus nu­kri­to. Bet pa­skui vis­kas pa­si­ro­dė ge­riau nei ga­lė­jo­me ma­ny­ti, at­si­vė­rė erd­vės“, – pa­sa­ko­ja ar­chi­tek­tė.

Me­džius pjo­vė, ge­nė­jo, grė­bė la­pus, ša­kas kro­vė į sunk­ve­ži­mius įvai­rių įstai­gų, or­ga­ni­za­ci­jų dar­buo­to­jai, mo­ki­niai.

Vi­sas par­kas knibž­dė­jo pil­nas žmo­nių. Ly­gia­ver­čiai su vi­sais plu­šė­jo ir su­va­žia­vę ar­chi­tek­tai, ku­rie po to at­si­liep­da­mi ir pri­si­min­da­mi se­mi­na­rą Ža­ga­rė­je, ne kar­tą ste­bė­jo­si vie­tos gy­ven­to­jų ak­ty­vu­mu ir pa­trio­tiz­mu.

Bai­gian­tis se­mi­na­rui ir tal­kai or­ga­ni­zuo­tas už­da­ry­mas prie Ža­ga­rės dva­ro rū­mų. Vil­niu­je jau bu­vo įvy­kę pir­mie­ji Są­jū­džio min­tin­gai. Kaž­kas iš at­vy­ku­sių da­ly­vių iš va­ka­ro pa­pra­šė R. Lek­nic­kie­nės: „Su­rask tris­pal­vę, mes iš­kel­si­me“.

Gel­to­na spal­va nea­ti­ti­ko stan­dar­tų

„Grį­žu­si na­mo ėmiau rū­pin­tis. Ne­tu­rė­jo­me tin­ka­mos me­džia­gos. Bet ma­no ma­ma dir­bo kir­pė­ja bui­ti­nio ap­tar­na­vi­mo kom­bi­na­te. Ten vei­ku­sio­je siu­vyk­lo­je at­lik­da­vo įvai­rų at­rai­žų, ku­rių ar ati­duo­da­vo, ar pi­giau par­duo­da­vo. Dar ir da­bar li­kę pa­ta­ly­nei skir­tos me­džia­gos, ku­ri ne­pa­siū­ta. Rau­do­na ir ža­lia me­džia­gos bu­vo vie­no­kios, o tin­ka­mos gel­to­nos nie­kaip ne­ga­lė­jo­me ras­ti. Pa­ga­liau ap­ti­ko­me to­kią lyg šil­ke­lį ar pa­mu­ša­li­nę me­džia­gą, tik jos gel­to­nu­mas ne vi­sai ati­ti­ko vė­lia­vos stan­dar­tus. Bet vis tiek tai bu­vo išei­tis, ma­ma tą vė­lia­vą pa­siu­vo“, – pri­si­me­na ar­chi­tek­tė.

Ki­tą die­ną vy­ku­sia­me ren­gi­ny­je vė­lia­va bu­vo iš­kel­ta. Ji prie dva­ro rū­mų ple­vė­sa­vo vos ke­lio­li­ka mi­nu­čių, nes tuo­me­ti­nis ra­jo­no val­dy­to­jas Ju­lius Ka­zė­nas lie­pė sku­biai nu­ka­bin­ti.

Tai ir bu­vo pa­da­ry­ta. Ta­čiau va­ka­re į su­si­ti­ki­mą su se­mi­na­ro da­ly­viais, po ku­rio bu­vo įkur­ta Lie­tu­vos Są­jū­džio Ža­ga­rės ini­cia­ty­vi­nė gru­pė, vie­tos gy­ven­to­jai at­si­ne­šė jau ne vie­ną tris­pal­vę.

Vė­lia­vos plaz­dė­jo Ed­mun­do Bal­to­ko, trem­ti­nio ir ka­li­nio sū­naus, taip pat Sta­sio Sruo­gio ran­ko­se. Pas­ta­ra­sis at­si­ne­šė Zo­fi­jos Da­ni­lai­tės iš­sau­go­tą tris­pal­vę.

Tą va­ka­rą Ža­ga­rė­je pra­dė­ta kur­ti Lie­tu­vos Są­jū­džio vie­tos ini­cia­ty­vi­nė gru­pė, ku­rią iš pra­džių su­da­rė 14 as­me­nų.

30 me­tų iš­gu­lė­jo spin­to­je

„To­ji vė­lia­va iš­gu­lė­jo ma­no spin­to­je be­veik 30 me­tų. Trūks­ta gal pus­me­čio. Gal­vo­jo­me kaž­ka­da prie na­mų iš­kel­ti, bet įsi­gi­jo­me nau­ją tris­pal­vę, tad ji taip ir li­ko. Tik po tiek daug me­tų iš­trau­ku­si pa­ste­bė­jau, kad ties pri­ri­ši­mo vie­to­mis me­džia­ga įtrū­ku­si, gal ta­da nu­lei­džiant nuo stie­bo bu­vo pa­žeis­ta“, – pa­sa­ko­ja R. Lek­nic­kie­nė.

Is­to­ri­nė vė­lia­va Ža­ga­rės re­gio­ni­nio par­ko di­rek­ci­jo­je lan­ky­to­jų dė­me­sį pa­trau­kė ne­se­niai su­reng­to­je fo­tog­ra­fi­jų pa­ro­do­je, liu­di­jan­čio­je apie įsi­min­ti­nus vals­ty­bės šimt­me­čio įvy­kius ir at­gar­sius mies­te.

Re­gi­na Lek­nic­kie­nė sa­ko, kad tris­pal­vę pa­do­va­no­ti di­rek­ci­jai bu­vo ge­ra pro­ga: ar­tė­jo Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo šim­to me­tų su­kak­tis, į su­si­ti­ki­mą ap­tar­ti Eu­ro­pos pa­vel­do me­tų ren­gi­nių bu­vo su­kvies­ti Jo­niš­kio ir Ža­ga­rės kul­tū­ros įstai­gų, re­gio­ni­nio par­ko di­rek­ci­jos at­sto­vai. Tad ir per­da­vė šį bran­gų daik­tą kar­tu su trum­pu is­to­ri­jos ir įvy­kių ap­ra­šy­mu.

Au­to­rės nuo­tr.

Ža­ga­rės re­gio­ni­nio par­ko di­rek­ci­jai vė­lia­vą do­va­no­ju­si tar­nau­to­ja Re­gi­na Lek­nic­kie­nė sa­ko, kad anuo­met tar­si lais­vo vė­jo gū­sis bu­vo ne tik tas įsi­min­ti­nas mo­men­tas, kai bu­vo iš­kel­ta vė­lia­va, bet ir pa­ts ap­leis­to, bet ver­tin­go par­ko tvar­ky­mas.

Mo­des­tos BIELS­KIE­NĖS nuo­tr.

Is­to­ri­nė tris­pal­vė prieš 30 me­tų bu­vo pa­siū­ta iš tu­rė­tų me­džia­gos at­rai­žų, gel­to­na jos da­lis nea­ti­ti­ko vė­lia­vos stan­dar­tų.