
Naujausios
Trispalvė iš Sąjūdžio pradžios
1988 metų rugsėjį Trispalvė, per naktį susiūta iš turėtos medžiagos atraižų, pirmą kartą po penkiasdešimties metų suplazdėjusi prie Žagarės dvaro rūmų per Vidurio Lietuvos architektų ir apželdinimo specialistų seminaro bei talkos parke uždarymą, architektės Reginos Leknickienės spintoje išgulėjo lygiai 30 metų.
Žagarės regioninio parko direkcijai vėliavą dovanojusi tarnautoja sako, kad anuomet tarsi laisvo vėjo gūsis buvo ne tik tas įsimintinas momentas, bet ir pats apleisto, bet vertingo parko tvarkymas, sulaukęs entuziastingo vietos žmonių palaikymo ir prisidėjimo.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Organizavo parko tvarkymo talką
Buvo 1988-ieji, jau kylanti atgimimo dvasia ir aiški permainų valstybėje nuojauta. Žagarės dvaro parkas – kultūros paveldo vertybė, gamtos paminklas, ilgą laiką tinkamai neprižiūrimas, reikalavo skubių sprendimų. Joniškio rajone Bariūnų ir Žemės ūkio mokyklos parkus projektavęs kraštovaizdžio specialistas Steponas Maciulevičius, kuriam dokumentus reikėjo derinti su tuometiniu vykdomuoju komitetu, architektei Reginai Leknickienei pasiūlė organizuoti visos Lietuvos landšafto architektų suvažiavimą-seminarą, kuris realiai galėtų tapti Žagarės parko tvarkymo talka.
„Tarybiniais metais be Ministrų tarybos ar Statybos komiteto pritarimo tokie „zabuntujai“ buvo neįmanomi, bet atšilimo laikotarpiu leidimo neprireikė. Talkai pritarė ir tuometis rajono vykdomojo komiteto pirmininkas Julius Kazėnas. Tad kartu su partneriais, Projektavimo institutu, ėmėmės organizacinių darbų. Į visus rajonus buvo išsiųsti kvietimai architektams. Dabar jau nepamenu, kiek jų tiksliai susirinko, neišsaugojau sąrašo, anuomet tai neatrodė svarbu, bet buvo tikrai ne mažiau kaip 30 žmonių, o gal ir daugiau“, – dabar mena Regina Leknickienė.
Kadangi baimintasi parkui pakenkti, ko nors „prisidirbti“, buvo pakviestas vienas geriausių anuomet parkotyrininkų Lietuvoje Kęstutis Labanauskas, kurio ir jau minėto St. Maciulevičiaus vedini žmonės kibo į darbus. Visi dirbo be atlygio.
Trispalvės paprašė atvykusieji
„Kai atvarė buldozerius prie dvaro rūmų, kurių aplinkoje buvo sužėlę daug krūmų, savaiminių pasisėjusių medelių, kurie ardė parko struktūrą, širdis į kulnus nukrito. Bet paskui viskas pasirodė geriau nei galėjome manyti, atsivėrė erdvės“, – pasakoja architektė.
Medžius pjovė, genėjo, grėbė lapus, šakas krovė į sunkvežimius įvairių įstaigų, organizacijų darbuotojai, mokiniai.
Visas parkas knibždėjo pilnas žmonių. Lygiaverčiai su visais plušėjo ir suvažiavę architektai, kurie po to atsiliepdami ir prisimindami seminarą Žagarėje, ne kartą stebėjosi vietos gyventojų aktyvumu ir patriotizmu.
Baigiantis seminarui ir talkai organizuotas uždarymas prie Žagarės dvaro rūmų. Vilniuje jau buvo įvykę pirmieji Sąjūdžio mintingai. Kažkas iš atvykusių dalyvių iš vakaro paprašė R. Leknickienės: „Surask trispalvę, mes iškelsime“.
Geltona spalva neatitiko standartų
„Grįžusi namo ėmiau rūpintis. Neturėjome tinkamos medžiagos. Bet mano mama dirbo kirpėja buitinio aptarnavimo kombinate. Ten veikusioje siuvykloje atlikdavo įvairų atraižų, kurių ar atiduodavo, ar pigiau parduodavo. Dar ir dabar likę patalynei skirtos medžiagos, kuri nepasiūta. Raudona ir žalia medžiagos buvo vienokios, o tinkamos geltonos niekaip negalėjome rasti. Pagaliau aptikome tokią lyg šilkelį ar pamušalinę medžiagą, tik jos geltonumas ne visai atitiko vėliavos standartus. Bet vis tiek tai buvo išeitis, mama tą vėliavą pasiuvo“, – prisimena architektė.
Kitą dieną vykusiame renginyje vėliava buvo iškelta. Ji prie dvaro rūmų plevėsavo vos keliolika minučių, nes tuometinis rajono valdytojas Julius Kazėnas liepė skubiai nukabinti.
Tai ir buvo padaryta. Tačiau vakare į susitikimą su seminaro dalyviais, po kurio buvo įkurta Lietuvos Sąjūdžio Žagarės iniciatyvinė grupė, vietos gyventojai atsinešė jau ne vieną trispalvę.
Vėliavos plazdėjo Edmundo Baltoko, tremtinio ir kalinio sūnaus, taip pat Stasio Sruogio rankose. Pastarasis atsinešė Zofijos Danilaitės išsaugotą trispalvę.
Tą vakarą Žagarėje pradėta kurti Lietuvos Sąjūdžio vietos iniciatyvinė grupė, kurią iš pradžių sudarė 14 asmenų.
30 metų išgulėjo spintoje
„Toji vėliava išgulėjo mano spintoje beveik 30 metų. Trūksta gal pusmečio. Galvojome kažkada prie namų iškelti, bet įsigijome naują trispalvę, tad ji taip ir liko. Tik po tiek daug metų ištraukusi pastebėjau, kad ties pririšimo vietomis medžiaga įtrūkusi, gal tada nuleidžiant nuo stiebo buvo pažeista“, – pasakoja R. Leknickienė.
Istorinė vėliava Žagarės regioninio parko direkcijoje lankytojų dėmesį patraukė neseniai surengtoje fotografijų parodoje, liudijančioje apie įsimintinus valstybės šimtmečio įvykius ir atgarsius mieste.
Regina Leknickienė sako, kad trispalvę padovanoti direkcijai buvo gera proga: artėjo Lietuvos valstybės atkūrimo šimto metų sukaktis, į susitikimą aptarti Europos paveldo metų renginių buvo sukviesti Joniškio ir Žagarės kultūros įstaigų, regioninio parko direkcijos atstovai. Tad ir perdavė šį brangų daiktą kartu su trumpu istorijos ir įvykių aprašymu.
Autorės nuotr.
Žagarės regioninio parko direkcijai vėliavą dovanojusi tarnautoja Regina Leknickienė sako, kad anuomet tarsi laisvo vėjo gūsis buvo ne tik tas įsimintinas momentas, kai buvo iškelta vėliava, bet ir pats apleisto, bet vertingo parko tvarkymas.
Modestos BIELSKIENĖS nuotr.
Istorinė trispalvė prieš 30 metų buvo pasiūta iš turėtų medžiagos atraižų, geltona jos dalis neatitiko vėliavos standartų.