Gyvenimas Kivyliuose nesustojo

Gy­ve­ni­mas Ki­vy­liuo­se ne­sus­to­jo

Pen­kias­de­šimt me­tų skai­čiuo­jan­tys Ki­vy­liai (Ak­me­nės ra­jo­nas) su­kles­tė­jo so­dy­bų tuš­tė­ji­mo me­tais – vien­sė­džių gy­ven­to­jai su­si­kė­lė į gy­ven­vie­tę.

Iši­rus ko­lū­kiui, gy­ve­ni­mas Ki­vy­liuo­se ne­sus­to­jo. Iš­tuš­tė­ju­sius na­mus per­ka jau­nos šei­mos, bus ir nau­ja­gi­mių. Ki­vy­liai – ra­jo­no pa­kraš­tys, ke­li žings­niai nuo Lat­vi­jos.

Vy­tau­tas RUŠ­KYS

vytautas@skrastas.lt

Pir­ma­sis ra­šy­ti­niuo­se šal­ti­niuo­se už­fik­suo­tas fak­tas apie Ki­vy­lių vie­to­vę – 1738 me­tais minima10 kie­mų.

Pir­ma­sis de­mog­ra­fi­nę si­tua­ci­ją fik­suo­jan­tis fak­tas – 1923 me­tų gy­ven­to­jų su­ra­šy­mo duo­me­ni­mis gy­ve­no 333 žmo­nės. Po­ka­ry­je su­ma­žė­jo dvi­gu­bai. Ma­žiau­siai be­bu­vo li­kę 1970 me­tų su­ra­šy­mo me­tu – 123. Kles­tė­ji­mo lai­kais skai­čius šiek tiek vir­ši­jo 500. Da­bar­ti­nis su­ma­žė­ji­mas nė­ra grės­min­gas: 2011 me­tais su­ra­ši­nė­to­jai su­skai­čia­vo 443.

Iš ko­lū­kio lai­kų ge­riau­siai at­ro­do mo­kyk­la.

Ša­li­a jos – ke­li de­šimt­me­čiai ne­be­nau­do­ja­mas vai­kų dar­že­lis. Pri­pe­li­jęs, iš­dau­žy­tais lan­gais. To­kios erd­vios iki­mo­kyk­li­nio ug­dy­mo įstai­gos ne­bu­vo ne tik Ak­me­nės, bet ir ap­lin­ki­nių ra­jo­nų ko­lū­kių cent­ruo­se.

Į iš­tai­gin­gus kul­tū­ros na­mus kon­cer­tuo­ti at­vyk­da­vu­sios Lie­tu­vos est­ra­dos žvaigž­dės. Da­bar pa­tal­pos stūk­so ne­be­nau­do­ja­mos, daug ver­ty­bių iš­vog­ta.

Ge­res­nės būk­lės pa­sta­to da­lis, ku­rio­je vei­kė ko­lū­kio kon­to­ra. Čia įsi­kū­rė po ko­lū­kių griū­ties įsi­stei­gu­si že­mės ūkio bend­ro­vė.

Aš­tun­ta­me de­šimt­me­ty­je or­ga­ni­zuo­to gy­ven­vie­čių ap­lin­kos tvar­ky­mo kon­kur­so nu­ga­lė­to­jais pri­pa­žin­ti Ki­vy­liai. Ap­do­va­no­ti "Gin­ta­ro" pri­zu.

Da­bar ki­vy­liš­kiai ne­sta­to nau­jų na­mų, o iš­lai­ko ko­lū­ki­nių lai­kų mū­ri­nu­kus, yra ir dviaukš­čių.

Gy­ven­vie­tė­je ne vien tie­sios kaip sty­ga gat­vės. Yra lyg pus­lan­kiu su­kan­čių. Kai ku­rios trum­pu­tės, pa­si­bai­gian­čios ties pa­sku­ti­nio na­mo kie­mu.

Prie na­mų – dau­giau­sia ve­jos ar gė­ly­nai. Taip nuo ko­lū­kio lai­kų, kai bu­vo nu­ro­dy­ta že­mės gė­ry­bes au­gin­ti ato­kiau esan­čiuo­se skly­puo­se.

Ki­vy­lius tvar­kė ar­chi­tek­tas, jam tal­ki­no pro­fe­sio­na­lūs ap­žel­din­to­jai, kon­sul­tuo­ta­si su moks­li­nin­kais.

Kai pa­to­ges­nė bui­tis, ir eko­no­mi­niai ro­dik­liai ge­rė­jo. Kai­my­ni­niai ko­lū­kiai trūk­da­vo lė­šų net at­ly­gi­ni­mams ir sko­lin­da­vo­si iš ban­ko, o Ki­vy­liuo­se sa­vo pi­ni­gų lik­da­vo so­cia­li­nėms ar kul­tū­ri­nėms reik­mėms.

Ki­vy­lių bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė Ro­ma Kris­ti­nai­tie­nė sa­ko, kad gal­vą nu­lenk­ti rei­kia bu­vu­sio ko­lū­kio pir­mi­nin­kui Vla­dui Rač­kaus­kui. Jis per­nai išė­jo į am­ži­ny­bę.

Li­ko kraš­to­ty­ri­nin­kų už­ra­šy­tos min­tys. V. Rač­kaus­kas, Šiau­lių dvi­ra­čių ga­myk­los dar­bi­nin­kas, 1956-ai­siais at­si­lie­pė į kvie­ti­mą ga­biems mies­to or­ga­ni­za­to­riams įsi­jung­ti į tris­de­šim­tūks­tan­ti­nin­kų ju­dė­ji­mą – dirb­ti kai­me. Ta­po ko­lū­kio pir­mi­nin­ku.

At­vi­ra­vo: „Jau­nas žmo­gus, pro­to daug nė­ra, bet ti­kė­ji­mas – be­ga­li­nis. Man par­ti­jos idė­jos bu­vo šven­tos, o žmo­nės bu­vo su­gniuž­dy­ti, ti­kė­ji­mo ry­to­ju­mi – jo­kio“. Pir­mai­siais ko­lek­ty­vi­za­ci­jos me­tais iš vien­sė­džių lai­kų iš­li­kę sta­ti­niai bu­vo bai­gia­mi su­griau­ti, ne­vy­ko sta­ty­bos, iš žmo­nių bu­vo ati­ma­mi net grū­dai.

Pir­mi­nin­kas įžvel­gė: „Ko­lū­ky­je li­kę var­gin­gie­ji – ne vi­sa­da darbš­čiau­sie­ji. Nes tik­rai to­kie bu­vo iš­vež­ti į Si­bi­rą“.

„Tuo­met daug kas gal­vo­jo­me: jei tik pra­si­gy­ven­si­me, tuoj iš­siųs į Si­bi­rą, – pri­si­mi­nė V. Rač­kaus­kas. – Žmo­nės ne­dir­bo, der­liai, gy­vu­liai bu­vo ap­leis­ti“.

Ko­lū­kio pir­mi­nin­kas pa­ste­bė­jo: „Ne­be­tu­ri­me iš šir­dies dir­ban­čio žmo­gaus. Se­niau vals­tie­tiš­ka pri­gim­tis ne­lei­do pra­stai dirb­ti. Dva­si­nis žmo­nių gy­ve­ni­mas ženk­liai bu­vo aukš­tes­nis. Nei elekt­ros, nei ba­tų žmo­gus ne­tu­rė­jo, o dai­nos skam­bė­jo“.

1988 me­tais ko­lū­kio pir­mi­nin­ko da­rė iš­va­das: „Kai pa­gal­vo­ji, neaiš­ku, kaip tą ko­lū­kį rei­kė­jo kur­ti. Pak­lau­sus žmo­nių, ar su­grįž­tų į anks­tes­nes gy­ve­ni­mo są­ly­gas – ne­no­ri. Ne­tu­rė­ti ka­na­li­za­ci­jos, van­den­tie­kio. Vis dėl­to jei ko­lek­ty­vi­za­ci­ja bu­vo pir­mo­ji kai­mo tra­ge­di­ja, tai ant­ro­ji – kė­li­ma­sis iš vien­kie­mių. Lyg ant­ra ko­lek­ty­vi­za­ci­ja. Se­nas ko­lū­kie­tis man sa­kė: „Pir­mi­nin­ke, jau­nus me­de­lius pa­ts so­di­nau, pri­gi­jo, bet kas ga­li per­so­din­ti se­ną ąžuo­lą?“ Ta­da su­pra­tau vis­ką esant ki­taip, ne­gu įsi­vaiz­da­vau – kad ko­lū­kis pa­žan­giau­sia val­dy­mo for­ma, o kai­mie­čiui ge­riau­sia vie­ta – gy­ven­vie­tė“.

Dau­giau kaip ket­vir­tis am­žiaus ne­be­li­kę Ki­vy­lių ko­lū­kio. Iš jo vie­ni žmo­nės išė­jo sa­va­ran­kiš­kai ūki­nin­kau­ti. Ne­ma­žai įsi­dar­bi­no anks­tes­nio ko­lū­kio že­mes pa­si­da­li­ju­sio­se dvie­jo­se že­mės ūkio bend­ro­vė­se. Ta­po pa­ji­nin­kais.

„Kon­tak­to“ bend­ro­vė že­mių nuo­mo­ja­si iš maž­daug šim­to sa­vi­nin­kų. Daug mies­tuo­se gy­ve­nan­čių, net Vil­niu­je ar Kau­ne.

„Bran­gus tur­tas – že­mė, to­dėl ne­pa­lei­džia“, – sa­kė bu­vęs ko­lū­kie­tis, o da­bar „Kon­tak­to“ vy­riau­sia­sis in­ži­nie­rius Jo­nas Ka­na­vo­las.

Pi­pi­rių že­mės ūkio bend­ro­vei va­do­vau­jan­ti taip pat ki­vy­liš­kė Re­gi­na Klo­vai­tė abe­jo­ja, ar de­rė­jo bend­ro­vę kur­ti, kai bu­vo ar­do­mas ko­lū­kis: „Gal rei­kė­jo vi­sus žmo­nes pa­leis­ti į lais­vę, o ne siū­ly­ti dar­bą bend­ro­vė­je“.

Paaiš­ki­na – ko­dėl: „Be­veik vi­sa ta su­si­bū­ru­si kar­ta pa­se­no, o jau­ni­mas nea­tei­na pa­keis­ti, trau­kia į už­sie­nį. Kur ga­li daug už­dirb­ti. Nes Pi­pi­riai neiš­ga­li to­kių at­ly­gi­ni­mų mo­kė­ti“.

To­dėl kiek­vie­nas jau­nes­nis me­cha­ni­za­to­rius, pa­sak R. Klo­vai­tės, sau­go­ja­mas, kaip akies vyz­dys.

„Vi­sa lai­mė, kad jie tu­ri šei­mas, na­mus“, – sa­kė bu­vu­si Ki­vy­lių ko­lū­kio pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­ja, o da­bar pen­si­nin­kė Ro­mual­da Klei­nie­nė.

Bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė R.Kris­ti­nai­tie­nė aiš­ki­na, ko­dėl ge­rai gy­ven­ti Ki­vy­liuo­se: „Vis­ką tu­rim, ko pa­pras­tam žmo­gui rei­kia: gra­ži ap­lin­ka, vai­kams – mo­kyk­la, pra­te­ka upė, iki ra­jo­no cent­ro va­žiuo­jam as­fal­tu“.

Ši­vic­kų šei­ma – iš­ti­ki­ma Ki­vy­liams. Į gy­ven­vie­tę jie at­si­kė­lė iš ki­to ra­jo­no pa­kraš­čio – Bi­liū­niš­kių kai­mo. Šei­mo­je užau­go še­ši vai­kai. Ki­vy­liuo­se li­ko trys duk­ros ir sū­nus.

Se­no­ji Ši­vic­kie­nė džiau­gia­si 16 anū­kų. Ke­tu­ri jų ku­ria­si Ki­vy­liuo­se. Ir proa­nū­kiai jau pra­dė­ję lan­ky­ti mo­kyk­lą.

Ket­vir­tą de­šimt­me­tį Ki­vy­lių mo­kyk­lo­je dir­ban­ti pe­da­go­gė Ra­sa Al­sei­kie­nė ne­pa­me­na nė vie­nų me­tų, kad kas iš Ši­vic­kų gi­mi­nės ne­si­mo­ky­tų mo­kyk­lo­je.

Ri­man­tas Ši­vic­kas Ki­vy­liuo­se su­si­tuo­kė, šei­ma nu­si­pir­ko na­mą, užau­gi­no vai­kus.

„Ne­sisk­lai­dom, gal kad mėgs­tam sta­bi­lu­mą, pa­sto­vu­mą, bet ir daug kas pri­klau­so nuo li­ki­mo“, – sa­kė R. Ši­vic­kas.

Kai­mo žmo­gus vi­sa­da la­biau my­lės kai­mą. To­dėl kai ku­rie iš Ši­vic­kų su­grį­žo, pa­ban­dę mies­to duo­nos.

Pats Ri­man­tas že­mės ne­dir­ba. Iš­gy­ve­na iš sta­ty­bos dar­bų. Kar­tais va­ži­nė­ja ir už šim­to ki­lo­met­rų.

„Bet na­mai – Ki­vy­liai“, – sa­ko vy­ras.

Bu­vu­sios me­di­ci­nos fel­če­rės Onos Gry­baus­kie­nės nuo­mo­ne, di­džiau­sią pa­vo­jų Ki­vy­liams ke­lia ne emig­ra­ci­ja, o ma­žas gims­ta­mu­mas.

1975-ai­siais pra­dė­ju­si dirb­ti per me­tus su­skai­čiuo­da­vo iki ke­lio­li­kos kū­di­kių, o da­bar – vie­nas ki­tas. Tre­ji me­tai, kai ne­pa­gim­dy­ta nė vie­no vai­ke­lio.

„Ki­vy­liuo­se na­mus nu­si­pir­ko daug jau­nų šei­mų, tai bus ir vai­kų“, – sa­kė O. Gry­baus­kie­nė.

Na­mai Ki­vy­liuo­se bran­gūs – po 30-40 tūks­tan­čių eu­rų.

Au­to­riaus nuo­tr.

Iš ko­lū­kio lai­kų ge­riau­siai iš­li­ko mo­kyk­la.

Žie­mą Ki­vy­lių gy­ven­vie­tės gat­vės vi­siš­kai tuš­čios.

Prie ke­lio sto­vi ku­ni­gaikš­čio Kęs­tu­čio pa­mink­las.

Daik­tai puo­šia ap­lin­ką.

Kai ku­rios so­dy­bos neat­ro­do pa­na­šios į kai­miš­kas.

Že­mės ūkio bend­ro­vės „Kon­tak­tas“ vy­riau­sia­sis in­ži­nie­rius Jo­nas Ka­na­vo­las ir Pi­pi­rių va­do­vė Re­gi­na Klo­vai­tė.

Nuo 1975-ųjų Ki­vy­liuo­se fel­če­re dir­bu­si Ona Gry­baus­kie­nė gy­ven­vie­tės 50-me­čio šven­tė­je.