
Naujausios
Gyvenimas Kivyliuose nesustojo
Penkiasdešimt metų skaičiuojantys Kivyliai (Akmenės rajonas) suklestėjo sodybų tuštėjimo metais – viensėdžių gyventojai susikėlė į gyvenvietę.
Iširus kolūkiui, gyvenimas Kivyliuose nesustojo. Ištuštėjusius namus perka jaunos šeimos, bus ir naujagimių. Kivyliai – rajono pakraštys, keli žingsniai nuo Latvijos.
Vytautas RUŠKYS
vytautas@skrastas.lt
Pirmasis rašytiniuose šaltiniuose užfiksuotas faktas apie Kivylių vietovę – 1738 metais minima10 kiemų.
Pirmasis demografinę situaciją fiksuojantis faktas – 1923 metų gyventojų surašymo duomenimis gyveno 333 žmonės. Pokaryje sumažėjo dvigubai. Mažiausiai bebuvo likę 1970 metų surašymo metu – 123. Klestėjimo laikais skaičius šiek tiek viršijo 500. Dabartinis sumažėjimas nėra grėsmingas: 2011 metais surašinėtojai suskaičiavo 443.
Iš kolūkio laikų geriausiai atrodo mokykla.
Šalia jos – keli dešimtmečiai nebenaudojamas vaikų darželis. Pripelijęs, išdaužytais langais. Tokios erdvios ikimokyklinio ugdymo įstaigos nebuvo ne tik Akmenės, bet ir aplinkinių rajonų kolūkių centruose.
Į ištaigingus kultūros namus koncertuoti atvykdavusios Lietuvos estrados žvaigždės. Dabar patalpos stūkso nebenaudojamos, daug vertybių išvogta.
Geresnės būklės pastato dalis, kurioje veikė kolūkio kontora. Čia įsikūrė po kolūkių griūties įsisteigusi žemės ūkio bendrovė.
Aštuntame dešimtmetyje organizuoto gyvenviečių aplinkos tvarkymo konkurso nugalėtojais pripažinti Kivyliai. Apdovanoti "Gintaro" prizu.
Dabar kivyliškiai nestato naujų namų, o išlaiko kolūkinių laikų mūrinukus, yra ir dviaukščių.
Gyvenvietėje ne vien tiesios kaip styga gatvės. Yra lyg puslankiu sukančių. Kai kurios trumputės, pasibaigiančios ties paskutinio namo kiemu.
Prie namų – daugiausia vejos ar gėlynai. Taip nuo kolūkio laikų, kai buvo nurodyta žemės gėrybes auginti atokiau esančiuose sklypuose.
Kivylius tvarkė architektas, jam talkino profesionalūs apželdintojai, konsultuotasi su mokslininkais.
Kai patogesnė buitis, ir ekonominiai rodikliai gerėjo. Kaimyniniai kolūkiai trūkdavo lėšų net atlyginimams ir skolindavosi iš banko, o Kivyliuose savo pinigų likdavo socialinėms ar kultūrinėms reikmėms.
Kivylių bendruomenės pirmininkė Roma Kristinaitienė sako, kad galvą nulenkti reikia buvusio kolūkio pirmininkui Vladui Račkauskui. Jis pernai išėjo į amžinybę.
Liko kraštotyrininkų užrašytos mintys. V. Račkauskas, Šiaulių dviračių gamyklos darbininkas, 1956-aisiais atsiliepė į kvietimą gabiems miesto organizatoriams įsijungti į trisdešimtūkstantininkų judėjimą – dirbti kaime. Tapo kolūkio pirmininku.
Atviravo: „Jaunas žmogus, proto daug nėra, bet tikėjimas – begalinis. Man partijos idėjos buvo šventos, o žmonės buvo sugniuždyti, tikėjimo rytojumi – jokio“. Pirmaisiais kolektyvizacijos metais iš viensėdžių laikų išlikę statiniai buvo baigiami sugriauti, nevyko statybos, iš žmonių buvo atimami net grūdai.
Pirmininkas įžvelgė: „Kolūkyje likę vargingieji – ne visada darbščiausieji. Nes tikrai tokie buvo išvežti į Sibirą“.
„Tuomet daug kas galvojome: jei tik prasigyvensime, tuoj išsiųs į Sibirą, – prisiminė V. Račkauskas. – Žmonės nedirbo, derliai, gyvuliai buvo apleisti“.
Kolūkio pirmininkas pastebėjo: „Nebeturime iš širdies dirbančio žmogaus. Seniau valstietiška prigimtis neleido prastai dirbti. Dvasinis žmonių gyvenimas ženkliai buvo aukštesnis. Nei elektros, nei batų žmogus neturėjo, o dainos skambėjo“.
1988 metais kolūkio pirmininko darė išvadas: „Kai pagalvoji, neaišku, kaip tą kolūkį reikėjo kurti. Paklausus žmonių, ar sugrįžtų į ankstesnes gyvenimo sąlygas – nenori. Neturėti kanalizacijos, vandentiekio. Vis dėlto jei kolektyvizacija buvo pirmoji kaimo tragedija, tai antroji – kėlimasis iš vienkiemių. Lyg antra kolektyvizacija. Senas kolūkietis man sakė: „Pirmininke, jaunus medelius pats sodinau, prigijo, bet kas gali persodinti seną ąžuolą?“ Tada supratau viską esant kitaip, negu įsivaizdavau – kad kolūkis pažangiausia valdymo forma, o kaimiečiui geriausia vieta – gyvenvietė“.
Daugiau kaip ketvirtis amžiaus nebelikę Kivylių kolūkio. Iš jo vieni žmonės išėjo savarankiškai ūkininkauti. Nemažai įsidarbino ankstesnio kolūkio žemes pasidalijusiose dviejose žemės ūkio bendrovėse. Tapo pajininkais.
„Kontakto“ bendrovė žemių nuomojasi iš maždaug šimto savininkų. Daug miestuose gyvenančių, net Vilniuje ar Kaune.
„Brangus turtas – žemė, todėl nepaleidžia“, – sakė buvęs kolūkietis, o dabar „Kontakto“ vyriausiasis inžinierius Jonas Kanavolas.
Pipirių žemės ūkio bendrovei vadovaujanti taip pat kivyliškė Regina Klovaitė abejoja, ar derėjo bendrovę kurti, kai buvo ardomas kolūkis: „Gal reikėjo visus žmones paleisti į laisvę, o ne siūlyti darbą bendrovėje“.
Paaiškina – kodėl: „Beveik visa ta susibūrusi karta paseno, o jaunimas neateina pakeisti, traukia į užsienį. Kur gali daug uždirbti. Nes Pipiriai neišgali tokių atlyginimų mokėti“.
Todėl kiekvienas jaunesnis mechanizatorius, pasak R. Klovaitės, saugojamas, kaip akies vyzdys.
„Visa laimė, kad jie turi šeimas, namus“, – sakė buvusi Kivylių kolūkio pirmininko pavaduotoja, o dabar pensininkė Romualda Kleinienė.
Bendruomenės pirmininkė R.Kristinaitienė aiškina, kodėl gerai gyventi Kivyliuose: „Viską turim, ko paprastam žmogui reikia: graži aplinka, vaikams – mokykla, prateka upė, iki rajono centro važiuojam asfaltu“.
Šivickų šeima – ištikima Kivyliams. Į gyvenvietę jie atsikėlė iš kito rajono pakraščio – Biliūniškių kaimo. Šeimoje užaugo šeši vaikai. Kivyliuose liko trys dukros ir sūnus.
Senoji Šivickienė džiaugiasi 16 anūkų. Keturi jų kuriasi Kivyliuose. Ir proanūkiai jau pradėję lankyti mokyklą.
Ketvirtą dešimtmetį Kivylių mokykloje dirbanti pedagogė Rasa Alseikienė nepamena nė vienų metų, kad kas iš Šivickų giminės nesimokytų mokykloje.
Rimantas Šivickas Kivyliuose susituokė, šeima nusipirko namą, užaugino vaikus.
„Nesisklaidom, gal kad mėgstam stabilumą, pastovumą, bet ir daug kas priklauso nuo likimo“, – sakė R. Šivickas.
Kaimo žmogus visada labiau mylės kaimą. Todėl kai kurie iš Šivickų sugrįžo, pabandę miesto duonos.
Pats Rimantas žemės nedirba. Išgyvena iš statybos darbų. Kartais važinėja ir už šimto kilometrų.
„Bet namai – Kivyliai“, – sako vyras.
Buvusios medicinos felčerės Onos Grybauskienės nuomone, didžiausią pavojų Kivyliams kelia ne emigracija, o mažas gimstamumas.
1975-aisiais pradėjusi dirbti per metus suskaičiuodavo iki keliolikos kūdikių, o dabar – vienas kitas. Treji metai, kai nepagimdyta nė vieno vaikelio.
„Kivyliuose namus nusipirko daug jaunų šeimų, tai bus ir vaikų“, – sakė O. Grybauskienė.
Namai Kivyliuose brangūs – po 30-40 tūkstančių eurų.
Autoriaus nuotr.
Iš kolūkio laikų geriausiai išliko mokykla.
Žiemą Kivylių gyvenvietės gatvės visiškai tuščios.
Prie kelio stovi kunigaikščio Kęstučio paminklas.
Daiktai puošia aplinką.
Kai kurios sodybos neatrodo panašios į kaimiškas.
Žemės ūkio bendrovės „Kontaktas“ vyriausiasis inžinierius Jonas Kanavolas ir Pipirių vadovė Regina Klovaitė.
Nuo 1975-ųjų Kivyliuose felčere dirbusi Ona Grybauskienė gyvenvietės 50-mečio šventėje.