Išlaukti savo valandos

Iš­lauk­ti sa­vo va­lan­dos

Kel­mės kul­tū­ros cent­ro re­ži­sie­rė Sand­ra Za­ka­rie­nė nie­kuo­met gy­ve­ni­me ne­tu­rė­jo per­trau­kos nuo kū­ry­bos. Nuo­lat į lais­vę ver­žia­si min­čių vul­ka­nai.

Šiau­lių uni­ver­si­te­te Est­ra­dos me­no, po to dar ir pe­da­go­gi­kos fa­kul­te­tuo­se spe­cia­ly­bę įgi­ju­si jau­na šiau­lie­tė dar stu­di­juo­da­ma su­bū­rė mu­zi­kuo­jan­čių ak­to­rių tru­pę, ves­da­vo ren­gi­nius, kon­cer­tuo­da­vo, da­ly­va­vo pro­jek­te „Ma­no mies­tas“.

Po uni­ver­si­te­to bai­gi­mo ne­ga­vu­si dar­bo pa­gal spe­cia­ly­bę ne­nu­si­mi­nė. Įsi­dar­bi­no dra­bu­žių par­da­vė­ja „Ak­ro­po­ly­je“, te­tai pa­dė­jo tvar­ky­ti bu­hal­te­ri­nę ap­skai­tą.

Sand­ra ma­no, jog kiek­vie­nas žmo­gus tu­ri iš­lauk­ti sa­vo va­lan­dos.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Li­ki­mo do­va­na – kū­ry­bin­ga sie­la

Per­nai Sand­ra Za­ka­rie­nė re­ži­sa­vo Va­sa­rio 16 –osios mi­nė­ji­mą. Kel­miš­kiai li­ko nu­ste­bin­ti vi­siš­kai nau­jo po­žiū­rio į šven­tę. Su­da­ry­tos są­ly­gos pa­si­ro­dy­ti vie­tos me­no sa­vi­veik­los ko­lek­ty­vams, šir­dį gniau­žė tarp pa­si­ro­dy­mų įterp­ti pui­kiai pa­rink­ti ir Kel­mės ma­žo­jo teat­ro ak­to­riaus Mo­des­to Vait­ke­vi­čiaus skai­to­mi teks­tai apie Tė­vy­nę ir Lie­tu­vos gro­žį.

Ren­gi­nys ne­šė la­bai ryš­kią, jaut­rią emo­ci­ją. Tai bu­vo vie­nas iš pir­mų­jų Sand­ros re­ži­suo­tų po­li­ti­nių ren­gi­nių. „Po­li­ti­nius mi­nė­ji­mus pa­reng­ti ne­leng­va, nes rei­kia de­rin­tis prie ra­jo­no va­do­vų pa­gei­da­vi­mų ir pub­li­kos po­rei­kių“, – sa­ko re­ži­sie­rė.

Ta­čiau įgim­tas kū­ry­bin­gu­mas ir darbš­tu­mas jau­nai mo­te­riai pa­de­da įveik­ti kad ir sun­kiau­sias už­duo­tis.

Šiuo me­tu Kel­mės kul­tū­ros cent­re ji ne tik re­ži­suo­ja ren­gi­nius, bet ra­šo pro­jek­tus, ren­gia ata­skai­tas, tvar­ko dau­gy­bę ki­tos, su ren­gi­niais su­si­ju­sios do­ku­men­ta­ci­jos.

Va­do­vau­ja vai­kų teat­ro stu­di­jai. Su jais jau­na re­ži­sie­rė ku­ria ki­to­kį, ne­tra­di­ci­nį teat­rą. Net kai vai­kai dek­la­muo­ja ei­lė­raš­tį, vi­siš­kai at­si­sa­ko­ma ri­mo. Ei­lė­raš­tis virs­ta pa­pras­čiau­siu teks­tu, trans­liuo­jan­čiu min­tį ir ži­nią. „Su­rin­kau į teat­rą orien­tuo­tų moks­lei­vių gru­pę. Ta­čiau šiuo­lai­ki­niai vai­kai ne­mėgs­ta ei­lė­raš­čių. Į teks­tą jie žiū­ri ki­taip, ir tai pa­leng­vi­na dar­bą“, – sa­ko Sand­ra.

Tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­te re­ži­sie­rė sen­jo­rams dės­to teat­ro me­ną. Sen­jo­rai skai­to Juo­zo Er­lic­ko mi­nia­tiū­ras, pa­gal jas ren­gia etiu­dus – ir tai jiems la­bai pa­tin­ka.

Sand­ra skam­bi­na pia­ni­nu, ku­ria dai­nas ir pa­ti jas at­lie­ka. Į sa­vo kū­ry­bą žiū­ri reik­liai. Jei­gu dai­na, kaip pa­ti sa­ko, ne­pri­lim­pa, ją be gai­les­čio iš­me­ta.

„Teks­tas, me­lo­di­ja ir trans­liuo­ja­ma emo­ci­ja atei­na iš ko­kio nors įvy­kio, mei­lės po­jū­čio gam­tai, Tė­vy­nei, ša­lia esan­čiam žmo­gui, vai­kui“, – įkvė­pi­mo šal­ti­nius var­di­ja kū­rė­ja.

Vul­ka­nai

Šiau­liuo­se gi­mu­si ir užau­gu­si Sand­ra la­bai my­li sa­vo mies­tą. Daž­nai po die­nos dar­bų sė­da į au­to­mo­bi­lį ir su sū­ne­liu Ka­ro­liu le­kia į teat­rą, kon­cer­tą, ap­lan­ky­ti tė­vų, į sve­čius pas drau­gę ar­ba pa­si­vaikš­čio­ti po bul­va­rą.

Stu­di­joms mer­gi­na taip pat pa­si­rin­ko gim­tą­jį mies­tą. „Pa­tys ge­riau­si bu­vo stu­di­jų me­tai: išei­ni pu­sė aš­tuo­nių ir grįž­tį vi­dur­nak­tį. Pa­varg­da­vau, bet bū­da­vau lai­min­ga“, – pri­si­me­na.

Stu­di­juo­da­ma ji gy­ve­no at­ski­rai nuo tė­vų, mo­čiu­tės pa­lik­ta­me bu­te. Rei­kė­jo pa­čiai iš­si­lai­ky­ti. To­dėl stu­di­juo­da­ma dar ir dir­bo. Su­bū­rė mu­zi­ka­vi­mo gru­pę, ves­da­vo ren­gi­nius, gro­da­vo va­ka­rė­liuo­se ir ves­tu­vė­se. Dar pa­dė­da­vo ir bu­hal­te­rei te­tai tvar­ky­ti bu­hal­te­ri­nę ap­skai­tą.

Sun­kiau­sias pe­rio­das bu­vo, kai da­ly­va­vo te­le­vi­zi­jos pro­jek­te „Ma­no mies­tas“, kur at­sto­va­vo Šiau­liams: „Re­pe­tuo­davome ry­tą nuo sep­ty­nių, pa­skui ei­da­vau į pa­skai­tas, per pie­tų per­trau­ką – vėl re­pe­ti­ci­jos, po pa­skai­tų – re­pe­ti­ci­jos iki vė­lu­mos. Vy­ras na­mo par­si­vež­da­vo prieš vi­dur­nak­tį. Vi­są die­ną ne­val­giu­sią ir ne­gė­ru­sią. Kar­tais dėl de­hid­ra­ta­ci­jos su­trik­da­vo svei­ka­ta.“

Ta­čiau kū­ry­bin­gai Sand­ros sie­lai mak­si­ma­lus gy­ve­ni­mo krū­vis bu­vo kaip tik. „Jei­gu už­si­da­ry­čiau bent trims die­noms, pra­dė­tų kaž­ko trūk­ti. Nes iš gal­vos tuoj pat pra­de­da verž­tis min­čių vul­ka­nai. Tuoj no­ri ei­ti ir veik­ti – ne­tgi už­mig­ti sun­ku. Bai­gu­si stu­di­jas, ku­rį lai­ką dir­bau dra­bu­žių par­da­vė­ja „Ak­ro­po­ly­je“. Ten nie­ko ne­rei­kia gal­vo­ti. Po dar­bo pa­rei­ni, ra­miai iš­si­mie­gi. Gy­ve­nau kom­for­ta­bi­lų gy­ve­ni­mą. De­ja, su­pra­tau, kad šis kom­for­tas – ne man.“

Dar­bas žmo­gų su­si­ran­da pa­ts

Gi­mus sū­ne­liui Ka­ro­liui, Sand­ra su vy­ru Man­tu per­si­kė­lė į vy­ro tė­viš­kę Val­pai­nių kai­mą. Vai­kys­tė­je čia ji pra­leis­da­vo daug lai­ko, nes at­va­žiuo­da­vo va­sa­ro­ti pas gi­mi­nai­čius. Čia su­si­pa­ži­no ir su sa­vo vy­ru. Au­gin­da­ma sū­nų kar­tais ves­da­vo ren­gi­nius. Ta­čiau tai nu­tik­da­vo la­bai re­tai. No­rė­jo­si veik­los bent kiek ar­ti­mes­nės pro­fe­si­jai.

– Kaip pa­vy­ko ras­ti dar­bo Kel­mės kul­tū­ros cent­re?

– Nu­va­žia­vau į Pak­ra­žan­čio kul­tū­ros cent­rą ir pa­si­siū­liau me­no va­do­vui Sau­liui Venc­kui pa­dai­nuo­ti kar­tu. Taip pra­dė­jau da­ly­vau­ti me­no sa­vi­veik­lo­je. Kar­tą kon­cer­ta­vo­me Kel­mė­je. Ma­ne pa­ste­bė­jo teat­ro va­do­vas Al­gi­man­tas Ar­mo­nas. Bū­tų priė­męs į teat­rą, bet tuo me­tu ne­bu­vo lais­vos vie­tos. Ta­čiau lais­va re­ži­sie­rės vie­ta at­si­ra­do Kel­mės kul­tū­ros cent­re. Da­ly­va­vau kon­kur­se ir jį lai­mė­jau. Bu­vau priim­ta ban­do­ma­jam lai­ko­tar­piui. Pa­ban­dy­ti no­rė­jau ir pa­ti. Ne­ži­no­jau, ar su­ge­bė­siu, ar dar­bas bus prie šir­dies.

Man at­ro­do, jog li­ki­mas pa­ts vis­ką su­dė­lio­ja taip, kad at­si­dur­tum ten, kur tau skir­ta. Ir dar­bas žmo­gų su­si­ran­da pa­ts. Tik ži­no­ma, ne­rei­kia sė­dė­ti už­si­da­rius. Pa­ti tu­rė­jau ženg­ti tą le­mia­mą žings­nį. Mes­ti kuk­lu­mą ir pa­si­siū­ly­ti ten, kur ge­bė­čiau at­lik­ti ko­kią nors funk­ci­ją.

– Ar lai­min­ga tu­rė­da­ma dar­bą pa­gal po­mė­gius ir pro­fe­si­ją?

– Bu­vo min­čių pra­šy­tis dar­bo teat­ruo­se. Bet šian­dien pa­gal­vo­ju, jog teat­ras atim­tų dar dau­giau as­me­ni­nio gy­ve­ni­mo, rei­ka­lau­tų dar di­des­nės au­kos. Dar stu­di­juo­da­ma iš­te­kė­jau. Vy­ras Man­tas vi­siš­kai iš ki­to, ne iš me­no pa­sau­lio. Jam sun­ku su­pras­ti mū­sų dar­bo spe­ci­fi­ką. Ten­ka bend­rau­ti su dau­gy­be žmo­nių. Bend­rau­ti gra­žiai. Au­ko­ti daug sa­vo as­me­ni­nio lai­ko. Ki­tam su­tuok­ti­niui tai ne­pa­tik­tų.

Bet Man­tas pa­žįs­ta ma­ne nuo vai­kys­tės. Ži­no, kaip aš bend­rau­ju, yra da­ly­va­vęs ne vie­na­me ren­gi­ny­je, šiek tiek pa­ma­tė mū­sų dar­bo spe­ci­fi­ką ir už­ku­li­sius. Ne­pyks­ta. Už tai esu jam la­bai dė­kin­ga. Šei­ma man la­bai svar­bus da­ly­kas. Vi­suo­met sva­jo­jau apie dar­nią, lai­min­gą šei­mą.

– Bet ir šia­me dar­be ten­ka au­ko­ti ne vie­ną sa­vait­ga­lį.

– Taip. Ir vy­rui, be abe­jo, skau­du. Juo­lab, kad vi­są sa­vaai­tę mes gy­ve­na­me at­ski­rai. Jis ko­man­di­ruo­tė­je, aš – Kel­mė­je su sū­ne­liu. Grįž­ta sa­vait­ga­lį. O ta­da man ren­gi­nys. Jei­gu bū­tų at­virkš­čiai, aš tik­riau­siai, pyk­čiau, ne­pa­jėg­čiau bū­ti to­kia to­le­ran­tiš­ka kaip jis. O jis su­pran­ta, kad man tie­siog rei­ka­lin­gas tas iš­sun­kian­tis, bet drau­ge sma­gus kū­ry­bi­nis pro­ce­sas.

– Kiek ži­nau, sta­to­tės na­mą Val­pai­niuo­se. Ar jums, mies­tie­tei, bus ge­ra gy­ven­ti kai­me?

– Na­mo kol kas tik griau­čiai. Man pa­tin­ka kai­mo erd­vė. Ne­bū­ti­na ten au­gin­ti gy­vu­lius, bet ma­nau, jog gy­ven­ti ten bus pa­to­gu. Man rei­kia erd­vės, vie­nu­mos kam­pe­lio, kad ra­miai ga­lė­čiau ieš­ko­ti me­džia­gos ren­gi­nių sce­na­ri­jams.

Pir­muo­sius me­tus va­ži­nė­jau į dar­bą iš Val­pai­nių. Sū­nų vež­da­vau­si į dar­že­lį. Bet bu­vo ne­pa­to­gu. Ne­sau­gu va­ži­nė­ti su vai­ku, ypač žie­mą, kai ap­le­dė­ję ke­liai. To­dėl iš­si­nuo­mojome bu­tą Kel­mė­je.

Įk­ve­pia ma­ži ste­buk­lai

– Kū­ry­bin­gų žmo­nių gy­ve­ni­mas – su­dė­tin­gas. Iš kur se­mia­tės stip­ry­bės?

– Su­dė­tin­go­se si­tua­ci­jo­se sa­kau sau: „Sand­ra nu­si­ra­mink, gal­vok.“ Ir vi­suo­met su­gal­vo­ju išei­tį. Esu to­kia mąs­ty­to­ja. Kar­tais at­ro­do, jog min­tys len­da ir pro au­sis. Rei­kia sa­ve stab­dy­ti. Ta­čiau ma­nau, jog op­ti­mis­ti­nis po­žiū­ris pa­de­da su­si­telk­ti.

Kiek­vie­ną die­ną ban­dau pra­džiu­gin­ti sa­ve ma­žais da­ly­kais, ku­riuos va­di­nu ste­buk­lais. Žmo­gų pra­džiu­gin­ti ga­li ir smulk­me­nos. Pa­vyz­džiui, ma­žas ba­lo­je be­si­prau­sian­tis paukš­te­lis. Ar­ba ry­tą pa­ma­ty­ta mo­te­ris, va­žiuo­jan­ti į dar­bą dvi­ra­čiu. Ne su tre­nin­gais, o su si­jo­nu ir skry­bė­lai­te kaip pran­cū­zė. To­kie da­ly­kai pa­krau­na ge­ros nuo­tai­kos vi­sai die­nai.

Kar­tais pa­de­da per­skai­ty­ta ge­ra kny­ga. Tie­siog įvyks­ta lū­žis, ima no­ras gy­ven­ti pa­gal nau­jas tai­syk­les.

Au­to­rės nuo­tr.

Sand­ra Za­ka­rie­nė sa­ko nie­kuo­met ne­su­si­mąs­čiu­si apie emig­ra­ci­ją. Bu­vo iš­va­žia­vę jos pa­žįs­ta­mų. Bet grį­žo, sve­tur ne­ra­dę pil­nat­vės ir ab­so­liu­čios ge­ro­vės.

Sand­ra Za­ka­rie­nė per­nai ve­dė Va­sa­rio 16 –osios mi­nė­ji­mą.

As­me­ni­nės nuo­tr.

Sand­ros, Man­to Za­ka­rų šei­ma sta­to­si na­mą vy­ro gim­ti­nė­je. Čia ap­si­gy­vens su sū­ne­liu Ka­ro­liu.

Pa­ro­dos ati­da­ry­me Sand­ra Za­ka­rie­nė at­lie­ka sa­vo kū­ry­bos dai­ną.

Vai­kų teat­ro stu­di­jos spek­tak­lis.