Nakvynės namai braška ne nuo šalčio

SO­CIA­LI­NIS RE­POR­TA­ŽAS

Nak­vy­nės na­mai braš­ka ne nuo šal­čio

Rad­vi­liš­kio nak­vy­nės na­mų sie­nos šiuo me­tu nuo šal­čio gel­bė­ja aš­tuo­nis be­na­mius.Lei­di­mai iš­duo­ti de­šim­čiai. De­šimt­me­tį vei­kian­ti įstai­ga be­na­mius pri­glau­džia kiek­vie­ną šal­tą­jį se­zo­ną. Šie­met ji – pil­nu­tė­lė. Jei­gu be­na­mių at­si­ras­tų dau­giau, tek­tų klo­ti ne­bent čiu­ži­nius.

Lai­ma AGA­NAUS­KIE­NĖ

alaima@skrastas.lt

Nak­vy­nės na­mai – pil­ni

Sta­tis­ti­ka skel­bia: di­džiau­sias pa­vo­jus su­šal­ti gre­sia be­na­miams. Ne­re­tai nu­ken­čia ir vie­ni­ši se­no­liai. Rad­vi­liš­kio ra­jo­ne jau yra šal­čio au­kų – va­sa­rio 7 die­ną Še­du­vo­je, ne­to­li Vė­riš­kių gat­vės esan­čiuo­se lau­kuo­se, ras­tas mir­ti­nai su­ša­lęs 58-erių me­tų vy­ras.

Ra­jo­ne vei­kia vie­nin­te­liai nak­vy­nės na­mai. Jie jau de­šimt­me­tį yra įsi­kū­rę vie­tos Žmo­nių su ne­ga­lia są­jun­gos pa­šo­nė­je, ku­ri be­na­mių žie­mos prie­glau­dą ir ad­mi­nist­ruo­ja.

Rad­vi­liš­kio kraš­to žmo­nių su ne­ga­lia są­jun­gos pir­mi­nin­kė Jū­ra­tė Čiu­la­die­nė sa­ko, kad šiuo me­tu po­ra lais­vų vie­tų yra mo­te­rų pa­tal­po­je, nes ten šie­met ap­si­sto­ju­si tik vie­na mo­te­ris. Pas vy­rus tek­tų klo­ti ne­bent čiu­ži­nius.

„Pra­si­dė­jus šal­čiams, nak­vy­nės ieš­kan­čių be­na­mių pas mus ne­pa­dau­gė­jo – dau­gu­ma gy­ve­na nuo lapk­ri­čio mė­ne­sio, kai tik at­si­da­ro nak­vy­nės na­mai“, – sa­ko J. Čiu­la­die­nė.

Pra­dė­ję dirb­ti lapk­ri­čio 1-ąją, nak­vy­nės na­mai už­si­da­ro ge­gu­žės 1-ąją. Dau­gu­ma klien­tų čia tiek ir bū­na.

Tarp šių me­tų nak­vy­nės na­mų gy­ven­to­jų – ir sen­bu­viai, čia ap­si­sto­jan­tys jau pen­ke­ri ar sep­ty­ne­ri me­tai, yra ir trys nau­jo­kai.

Vi­si nak­vy­nės na­mų gy­ven­to­jai tu­ri gau­ti lei­di­mą ap­si­sto­ti, ku­rį iš­duo­da ra­jo­no So­cia­li­nės pa­ra­mos sky­rius. Iki pen­kių pa­rų prii­ma­mi ir at­si­tik­ti­niai klien­tai. Kar­tais juos at­ve­ža kur nors ra­dę po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai, kai ku­rie atei­na ir pa­tys.

Pa­sak J. Čiu­la­die­nės, šie­met ne­ma­žai gy­ven­to­jų – grį­žę iš įka­li­ni­mo įstai­gų. Yra ir to­kių, ku­rie yra dek­la­ra­vę gy­ve­na­mą­sias vie­tas, ta­čiau ten dėl įvai­rių prie­žas­čių ne­gy­ve­na.

Klien­tų am­žius – nuo 30-ies iki 75-erių me­tų. Dau­gu­mos iš jų pa­ja­mos – gau­na­ma pa­šal­pa, už­si­re­gist­ra­vus Dar­bo bir­žo­je. Yra ir gau­nan­čių se­nat­vės pen­si­ją.

„Vi­si atei­na su šio­kia to­kia sa­vo man­ta – kai kas tu­ri ir sa­vo pa­ta­ly­nę, ne­tu­rin­tiems duo­da­me mes. Die­nos me­tu vi­sus tu­rė­tu­me iš­pra­šy­ti išei­ti, bet da­bar, kai lau­ke šal­čiai, to ne­be­rei­ka­lau­ja­me, lei­džia­me šil­tai bū­ti pa­tal­po­je“, – sa­ko pir­mi­nin­kė.

J. Čiu­la­die­nė at­vi­ra – di­džiau­sia jų klien­tų pro­ble­ma – gir­ta­vi­mai. Esą ta­da ne­re­tai pri­rei­kia ir po­li­ci­jos pa­gal­bos, nes pra­si­de­da muš­ty­nės, rie­te­nos, gra­si­ni­mai.

Na­mai iš­lai­ko­mi iš biu­dže­to

Nak­vy­nės na­muo­se jų gy­ven­to­jai tu­ri ga­li­my­bę nu­si­mau­dy­ti, iš­si­vir­ti ar­ba­tos, yra ir skal­bi­mo ma­ši­na, šal­dy­tu­vas. Tik ne vi­siems svar­bi mi­ni­ma­li šva­ra – sa­ko, jog daž­nas ir lo­vo­je gu­li su dra­bu­žiais.

Anot J. Čiu­la­die­nės, dau­gu­ma jų gy­ven­to­jų – rad­vi­liš­kie­čiai. Gy­ven­to­jų kon­tin­gen­tas kei­čia­si ir dėl įvai­rių ne­lai­mių – ne­se­niai vie­ną gy­ven­to­ją mir­ti­nai su­ža­lo­jo au­to­mo­bi­lis, vie­nas mi­rė kai­my­no su­ba­dy­tas pei­liu, dar vie­ną po ko­jos lū­žio te­ko iš­vež­ti į glo­bos na­mus.

Žmo­nių su ne­ga­lia są­jun­gos dar­buo­to­joms kar­tais ten­ka pa­gel­bė­ti ir gy­ven­to­jams pa­me­tus do­ku­men­tus, su­si­rgu­sius yra te­kę ly­dė­ti pas gy­dy­to­ją, kar­tais ten­ka ly­dė­ti ir iki Psi­chiat­ri­jos li­go­ni­nės.

Už nak­vy­nės na­mų gy­ven­to­jų prie­žiū­rą są­jun­gai ap­mo­ka Sa­vi­val­dy­bė. Šie­met už vie­no gy­ven­to­jo bu­vi­mą vie­ną pa­rą iš biu­dže­to yra su­mo­ka­ma 7,27 eu­ro. Per­nai su­ma bu­vo ma­žes­nė – 5,42 eu­ro. Už vi­są dar­bo se­zo­ną per­nai bu­vo per­ves­ta 9,2 tūks­tan­čio eu­rų.

Pa­sak J. Čiu­la­die­nės, už šias lė­šas yra ap­mo­ka­ma be­na­mius pri­žiū­rin­tiems žmo­nėms, su­mo­ka­ma už šil­dy­mą, elekt­rą, van­de­nį, pri­rei­kus nu­per­ka­ma in­ven­to­riaus, kar­tais pri­rei­kia skir­ti lė­šų ir de­zin­fek­ci­jai.

Pri­žiū­rė­ti nak­vy­nės na­mus – ne­leng­va

Užė­jus į nak­vy­nės na­mų vy­rų pa­tal­pą, jo­je ant lo­vų sė­dė­jo trys vy­rai. J. Čiu­la­die­nė pri­sta­to: vi­si jie nak­vy­nės na­muo­se žie­mas lei­džia ne­be pir­mus me­tus. Aki­nius mė­gi­nan­tis su­si­re­mon­tuo­ti Ze­nius skai­čiuo­ja – jis čia jau, ko ge­ro, sep­tin­tas se­zo­nas.

„Žie­mą bū­nu čia, va­sa­rą – „ant sli­džių“. Rad­vi­liš­ky­je gi­męs, au­gęs, ran­du kur pri­si­glaust va­sa­ro­mis“, – dėl to­kio gy­ve­ni­mo bū­do neiš­gy­ve­na pen­si­nin­kas.

Dar­bin­go am­žiaus Vir­gis čia jau penk­ti me­tai. Bu­vo trum­pam iš­va­žia­vęs į Len­ki­ją, bet esą ten bu­vo ap­gau­tas, to­dėl grį­žo.

Rad­vi­liš­kie­tis pri­si­pa­ži­no: „Čier­ką pa­da­rom, bet sten­gia­mės, kad ne­pas­te­bė­tų. Vaikš­tai per die­ną, vaikš­tai, su­šą­li – ką da­ryt. Tai ir ge­riam ty­liai“.

Tre­čias vy­riš­kis į nak­vy­nės na­mus grį­žo po įka­li­ni­mo. Kaip ir ki­to­je pa­tal­po­je gu­lin­ti šiuo me­tu ser­gan­ti 58 me­tų Kons­tan­ti­na.

Kam­ba­ry­je sklin­da ra­di­jo gar­sai, puo­de ga­ruo­ja barš­čiai – pri­žiū­rė­to­ja iš­vi­rė. Ant vie­nos lo­vos gu­li krū­ve­lė žur­na­lų – sa­ko ran­da jų kon­tei­ne­riuo­se ar­ba žmo­nės duo­da. Pa­ta­ly­nė ant lo­vų nuo šva­ru­mo ne­gurgž­da, bet gy­ven­to­jams tai ne­truk­do.

Už­su­ka­me ir į čia pat gy­ve­nan­čios bei tvar­ką nak­vy­nės na­muo­se pri­žiū­rin­čios Ire­nos Ru­lie­nės na­mus. Tai ji tą die­ną pa­gai­lė­jo be­na­mių ir iš jų su­pirk­tų pro­duk­tų iš­vi­rė jiems barš­čių.

Mo­te­ris sa­vo dar­bu nė­ra su­ža­vė­ta – dirb­ti ten­ka iš­ti­są pa­rą, nes ne­ži­nia ka­da kas ir ką ga­li iš­krės­ti, o už dar­bą gau­na vos 200 eu­rų.

„Dir­bi be išei­gi­nių die­ną nak­tį. Ei­ni mal­šin­ti triukš­mo, ra­min­ti be­si­švais­tan­čių pei­liais, ri­zi­kuo­ji, ne­re­tai ir po­li­ci­ją ten­ka kvies­ti, o už­dir­bi tik tiek. At­si­bo­do. Jei ne­pa­di­dins al­gos, pa­dė­siu rak­tus ant sta­lo ir te­si­ži­no“, – įpy­ku­si rė­žia mo­te­ris.

Žmo­nai pa­de­dan­tis vy­ras pri­ta­ria: ten­ka ir jam nak­tį ei­ti, ne kar­tą te­ko du­ris, spy­nas tai­syt, mat gy­ven­to­jai į jas deg­tu­kų pri­kai­šio­ja, kad ne­ga­li­ma bū­tų už­ra­kin­ti.

Ši­lu­ma pa­si­rū­pi­na ir so­cia­li­niai dar­buo­to­jai

To­lo­kai nuo ra­jo­no cent­ro nu­to­lu­sios Grin­kiš­kio se­niū­ni­jos se­niū­nė Gied­rė Blo­žie­nė džiau­gė­si, kad pa­sta­ruo­ju me­tu jų se­niū­ni­jo­je nė­ra sto­go virš gal­vos ne­tu­rin­čių žmo­nių.

„Yra ap­gy­ven­din­tų glo­bos na­muo­se, vie­nas be­na­mis iš­ke­lia­vo Ana­pi­lin, dar vie­nas pa­ts at­ra­do kur pri­si­glaus­ti žie­mą. Nė­ra ir vi­siš­kai vie­nų se­nu­kų – vie­nus ap­lan­ko gi­mi­nai­čiai, pas ki­tus užei­na so­cia­li­niai dar­buo­to­jai“, – sa­kė se­niū­nė.

Rad­vi­liš­kio pa­ra­pi­jos bend­ruo­me­nės so­cia­li­nių pa­slau­gų cent­ro di­rek­to­rės pa­va­duo­to­ja so­cia­li­nėms pa­slau­goms Žyd­rū­nė Plun­gie­nė sa­kė, kad jų dar­buo­to­jai se­niems ir li­go­tiems vie­ni­šiems žmo­nėms tei­kia pa­slau­gas į na­mus. To­kių žmo­nių yra apie 270, ta­čiau ne vi­siems rei­kia pri­neš­ti mal­kų, van­dens, nes da­lis gy­ve­na bu­tuo­se su pa­to­gu­mais.

So­cia­li­nės pa­ra­mos sky­riaus ve­dė­jas Da­rius Bra­zys re­dak­ci­jai sa­kė, jog kol kas nė vie­na se­niū­ni­ja nė­ra krei­pu­sis pa­gal­bos į sky­rių dėl vi­siš­kai vie­ni­šų ir be jo­kios prie­žiū­ros esan­čių se­nu­kų.

„La­bai ti­kiuo­si, kad to­kių nė­ra“, – iš­si­ta­ria ve­dė­jas.

P.S. Kol pub­li­ka­ci­ja bu­vo ren­gia­ma spau­dai, į Rad­vi­liš­kio nak­vy­nės na­mus po­li­ci­ja at­ve­žė li­go­ni­nė­je triukš­ma­vu­sį var­ge­tą. Jam jau teks gy­ven­ti pra­stes­nė­mis są­ly­go­mis.

Au­to­rės nuo­tr.

Sto­go virš gal­vos ne­tu­rin­tys rad­vi­liš­kie­čiai šal­tą­jį se­zo­ną glau­džia­si nak­vy­nės na­muo­se.

Rad­vi­liš­kio nak­vy­nės na­mus ad­mi­nist­ruo­ja Rad­vi­liš­kio kraš­to žmo­nių su ne­ga­lia są­jun­ga.

Rad­vi­liš­kio kraš­to žmo­nių su ne­ga­lia są­jun­gos pir­mi­nin­kė Jū­ra­tė Čiu­la­die­nė daž­nai pra­ve­ria nak­vy­nės na­mų du­ris.

Nak­vy­nės na­mus pri­žiū­rin­ti Ire­na Ru­lie­nė: „Ma­no dar­bas – be išei­gi­nių, tu­ri bet ka­da bū­ti pa­si­ren­gus da­ry­ti tvar­ką“.

Rad­vi­liš­kie­čiui Ze­niui nak­vy­nės na­mai – lyg sa­vi. Čia jis – jau sep­tin­tą žie­mą.