Audiniai grąžina į kelių šimtmečių praeitį

Au­di­niai grą­ži­na į ke­lių šimt­me­čių praei­tį

Jo­niš­kio „Auš­ros“ gim­na­zi­jos dai­lės ir tech­no­lo­gi­jų mo­ky­to­ja Jur­gi­ta Bu­raus­kie­nė prieš dau­ge­lį me­tų iš­ban­dė se­niau­sią ži­no­mą bal­tiš­ką au­di­mą ka­la­dė­lė­mis. Vė­liau į na­mus Pa­vi­rčiu­vės kai­me vy­ras Dai­nius Iš Ig­na­li­nos ra­jo­no par­ga­be­no šim­to me­tų stak­les, prie ku­rių šei­mi­nin­kė pri­sė­do, kai su­si­lau­kė vai­kų ir juos au­gin­da­ma pa­no­ro įvai­res­nės veik­los. Da­bar mo­te­ris sa­ko, kad tik­riau­siai su­skai­čiuo­tų ke­lis šim­tus met­rų vil­no­nio au­di­nio, įver­tin­to tau­ti­nio pa­vel­do ser­ti­fi­ka­tu, iš­ke­lia­vu­sio ne tik į įvai­rius Lie­tu­vos mies­tus, bet ir Len­ki­ją, Nor­ve­gi­ją.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Se­na­sis au­di­mas ka­la­dė­lė­mis

Jur­gi­ta Bu­raus­kie­nė ant sta­lo iš­dė­lio­ja au­di­nių at­rai­žas, pa­vyz­džius. Bal­tos ir tam­siai ru­dos spal­vų raš­tų juos­te­lė su rau­do­nais kraš­te­liais – vie­nas pir­mų­jų dar­bų, su­kur­tas, nau­do­jan­tis ypač pa­pras­tais įran­kiais – ke­tur­kam­pė­mis ka­la­dė­lė­mis su šo­nuo­se iš­muš­to­mis ke­tu­rio­mis sky­lu­tė­mis. Per jas ve­ria­mi siū­lai, ku­rių vie­nas ga­las pri­ri­ša­mas prie sta­lo, ki­tas – prie au­dė­jos juos­mens. Mo­te­ris ka­la­dė­les meist­riš­kai pa­su­ka ir at­si­ve­ria „žio­tys“, per ku­rias ke­liau­ja atau­dai. Skir­tin­gai su­kio­jant ka­la­dė­lių rin­ki­nį su­ku­ria­mas sa­vi­tas raš­tas.

„Tai be­ne se­niau­sias ži­no­mas bal­tiš­kas au­di­mo bū­das, pa­sie­kęs mus iš X am­žiaus. Iš­ban­džiau jį pa­gal ap­ra­šy­mą kny­go­je. Bū­tent to­kio raš­to iš­si­lai­kęs per am­žius au­di­nys bu­vo iš­kas­tas vie­na­me Klai­pė­dos ra­jo­no ka­pi­ny­ne“, – pa­sa­ko­ja jau­na mo­te­ris, nuo sta­lo paim­da­ma du su­vy­nio­tus ri­ti­nė­lius, ku­rie pa­si­lei­džia kaip du upe­liu­kai. Rau­do­nos ir bal­tos de­ri­nys – ryš­kus, trau­kia akį ir ta­da, kai au­dė­ja ima vie­ną vy­nio­ti ant ko­jos – nuo ke­lio že­myn li­gi čiur­nos. Šis puoš­nus tri­jų met­rų il­gio au­tas ne­vy­nio­ja­mas ant pė­dų, ant jų au­na­mos ko­ji­nės. Ka­dan­gi odi­nis apa­vas daž­niau­siai bū­da­vo trum­paau­lis, au­tai ir šil­dė, ir puo­šė jų šei­mi­nin­ką.

Dau­giau­sia da­žo gam­ti­nė­mis me­džia­go­mis

Iš ke­lias­luoks­nės au­di­nių krū­ve­lės Jur­gi­ta trau­kia tam­siai ža­lią, sa­ma­ni­nę, gels­vą, mė­ly­ną skiau­tes. Dau­gu­ma šių vil­no­nių au­di­nių siū­lų da­žy­ti na­tū­ra­lio­mis gam­ti­nė­mis me­džia­go­mis. Mir­ky­ta džio­vin­tų ber­žo la­pų, ark­lia­rūgš­tės, ku­rią sa­vo so­dy­bo­je kar­tu su vy­ru šie­na­vo, nuo­vi­ruo­se. Iš­ga­vo gels­vą, cha­ki, o iš di­des­nės kon­cent­ra­ci­jos – tam­siai ru­dą spal­vas. Ga­li­ma da­žy­ti ir jo­na­žo­le, obels la­pais, ąžuo­lo žie­ve ar ki­to­mis me­džia­go­mis, ku­rios au­ga ap­link.

Tik tam­siai mė­ly­nos spal­vos gam­ti­nių da­žų kol kas neiš­ban­dė, tad nau­do­ja­si pirk­ti­niais. O bū­tent ši in­di­go spal­va po­pu­lia­riau­sia, nes to­kius rū­bus dė­vė­da­vo kil­min­ges­nie­ji, pa­na­šių vi­si ir no­ri.

Dai­lės ir tech­no­lo­gi­jų mo­ky­to­jos pro­fe­si­ją bu­vu­sio­je Tel­šių aukš­tes­nio­jo­je dai­lės mo­kyk­lo­je (da­bar – Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos fa­kul­te­tai) įgi­ju­si, o vė­liau tą pa­čią spe­cia­ly­bę Šiau­lių uni­ver­si­te­te bai­gu­si Jur­gi­ta Bu­raus­kie­nė teks­ti­lės ir au­di­mo pra­dme­nis sa­ko ga­vu­si jau tuo­met be­stu­di­juo­da­ma, ypač iš bu­vu­sios pe­da­go­gės Sa­lo­mė­jos Udo­vi­čie­nės. Vė­liau au­di­mų ini­cia­to­riu­mi ta­po vy­ras Dai­nius Bu­raus­kas, ku­ris da­ly­va­vo gy­vo­sios is­to­ri­jos klu­bo „Se­mi­gal­lia“ veik­lo­je. Rei­kė­jo pa­gal se­no­vi­nius ra­di­nius žiem­ga­liš­kuo­se ka­pi­ny­nuo­se at­kur­ti rū­bus, o ne­si­no­rė­jo par­duo­tu­vė­se siū­lo­mų me­džia­gų.

Staig­me­na – stak­lės iš Ig­na­li­nos ra­jo­no

Mo­te­ris pa­me­na, kaip abu va­žia­vo į Lat­vi­ją pas vie­ną ži­no­mą au­dė­ją už­si­sa­ky­ti au­di­nių.

Vė­liau vy­ras pa­da­rė staig­me­ną – iš Ig­na­li­nos ra­jo­no Bar­kuš­kės kai­mo į sa­vo so­dy­bą Jo­niš­kio ra­jo­ne Pa­vir­čiu­vės kai­me par­ga­be­no ke­lių kar­tų ran­kas pe­rė­ju­sias šim­ta­me­tes stak­les, ku­rios užė­mė pu­sę kam­ba­rio. Staig­me­na iš pra­džių Jur­gi­tą šiek tiek iš­gąs­di­no – ar su­ge­bės jo­mis dirb­ti?..

Po rau­do­nų ply­tų se­ną na­mą laks­to trys vai­kai: Se­ve­ri­na, Ado­lis ir Alek­siu­kas. Bū­tent gi­mus vai­kams Jur­gi­ta sa­ko su­pra­tu­si, kad no­ri­si įvai­res­nio už­siė­mi­mo. To­dėl sė­do prie stak­lių ir po tru­pu­tį ėmė aus­ti. Išau­dė ir iš­siu­vi­nė­jo „Vil­kat­la­kių“ klu­bo vė­lia­vą su vil­ko si­lue­tu, au­dė au­tus, me­džia­gas rū­bams. At­si­ra­do už­sa­ky­mų, nes se­no­vės bal­tų is­to­ri­jos, ka­ry­bos klu­bai no­rė­jo tik­ro, sto­ro, anuos šimt­me­čius me­nan­čio šiurkš­taus au­di­nio. Sa­vo­tiš­ku va­dy­bi­nin­ku ta­pęs vy­ras Dai­nius vis prii­minė­da­vo už­sa­ky­mus, o Jur­gi­tai be­li­ko su­ktis stak­lė­se kaip vo­ve­rei. Dar­bai va­žiuo­da­vo į Kau­ną, Klai­pė­dą, Vil­nių. Yra iš­ke­lia­vu­sių į Nor­ve­gi­ją, vie­na ska­ra bu­vo už­sa­ky­ta Len­ki­jo­je. Prie stak­lių kar­tais pra­sė­dė­da­vo nak­ti­mis. Sa­ko, ne­sus­kai­čia­vu­si vis­ko, bet išau­du­si tik­rai ke­lis šim­tus met­rų me­džia­gos.

Įsi­gi­jo ir sa­vo avių

Iš pra­džių vil­ną pirk­da­vo, o prieš ke­le­rius me­tus įsi­gi­jo sa­vo avių.

„Vis pa­kal­bė­da­vau, kad jų reik­tų, to­kie mie­li gy­vū­nė­liai. Ir pri­si­šne­kė­jau. Da­bar tu­ri­me se­no­sios lie­tu­viš­kos šiurkš­čia­vil­nės veis­lės ke­tu­rias ėria­ve­des ir vie­ną avi­ną“, – sa­ko Jur­gi­ta, ro­dy­da­ma tai liu­di­jan­tį tau­ti­nio pa­vel­do ser­ti­fi­ka­tą. Ave­lės ne tik vil­nos duo­da, bet ir žo­lę ap­link na­mus nu­šie­nau­ja. To­kį pat ser­ti­fi­ka­tą 2014-ai­siais iš Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­jos ji ga­vo ir už sa­vo ga­mi­na­mą pro­duk­ci­ją – ska­rų, ser­mė­gų, kel­nių au­di­nius ir au­tus.

Mo­te­ris aiš­ki­na, kad se­kant šimt­me­čių tra­di­ci­jo­mis vil­na tu­ri bū­ti au­džia­ma iš vie­nos sto­ros gi­jos, bet bė­da, kad ji pa­pras­tai grei­tai trū­ki­nė­ja. To­dėl vež­da­mi sa­vo ma­mų ran­kų pa­gal­ba iš­plau­tą ir iš­pu­ren­tą vil­ną ver­pė­jams į Plun­gę, vi­sa­da pa­pra­šo, kad siū­lus la­biau su­suk­tų.

Pa­sak ama­ti­nin­kės ir pe­da­go­gės, jei­gu sa­vo ga­mi­niui rei­ka­lin­gą me­džia­gą, šiuo at­ve­ju – vil­ną, au­gi­ni pa­ts, vals­ty­bei ne­rei­kia mo­kė­ti mo­kes­čių „Sod­rai“, svei­ka­tos drau­di­mo, pirk­ti vers­lo liu­di­ji­mo. Ga­mi­ni ir par­duo­di taip, kaip bet ku­ris žmo­gus, sa­vo dar­že užau­gi­nęs dar­žo­ves, vai­sius ir jas nu­ne­šęs į tur­gų. To­dėl ne­tu­rint di­de­lių po­rei­kių iš au­di­mo ga­li­ma bū­tų ir iš­gy­ven­ti.

Už kū­ry­bi­nę veik­lą Jur­gi­ta Bu­raus­kie­nė praė­ju­siais me­tais bu­vo įver­tin­ta 20-me­tį mi­nė­ju­sios Jo­niš­kio Žiemgalos– ukš­tai­čių drau­gi­jos gar­bin­gu ap­do­va­no­ji­mu – Na­mei­sio žie­du.

Au­to­rės nuo­tr.

Jur­gi­ta Bu­raus­kie­nė aus­ti stak­lė­mis, ku­rias nu­pir­ko vy­ras Dai­nius, pra­dė­jo au­gin­da­ma vai­kus.

Jur­gi­tą Bu­raus­kie­nė ro­do skie­tą, au­di­mo stak­lių prie­tai­są, į ku­rį su­ve­ria­mi met­me­nys ir juo su­mu­ša­mi atau­dai.

Au­tas ir šil­do, ir puo­šia ko­ją.

Štai to­kio­mis ka­la­dė­lė­mis išaus­ta ši juos­te­lė.

Dau­ge­lis audėjos dar­bų se­niai iš­ke­lia­vę pas už­sa­ko­vus, tad na­muo­se dau­giau­sia li­ko pa­vyz­džiai.

Bal­tiš­kais raš­tais aus­ta juos­ta rū­bams su­juos­ti.

Tri­jų met­rų il­gio au­tai su­suk­ti į ri­ti­nu­kus.

Jur­gi­ta Bu­raus­kie­nė iš­ban­dė įvai­rius juos­tų raš­tus ir spal­vas.

Šei­ma sa­vo au­gi­na­mų avių vil­nos siū­lus nu­da­žo gam­ti­nė­mis me­džia­go­mis.

Šei­ma prieš ke­le­rius me­tus ėmė au­gin­ti se­no­vi­nes šiurkš­čia­vil­nes lie­tu­viš­kas avis.