Naujausios
„Pakruojis +“
Sudominti galima originalumu
„Šiaulių kraštas“ tęsia diskusiją apie tai, ko reikia, kad tuštėjantis Pakruojis atsigautų. Kad miestas taptų patrauklesnis, žmonės norėtų likti jame gyventi, o išvykusieji – sugrįžti.
Šiandieninis pašnekovas – Robertas AŠMANAVIČIUS: socialinės įmonės „Retenė“ direktorius, neįgalių žmonių maratonų organizatorius, vežimėlių su varytuvais neįgaliesiems konstruktorius.
– Pernai „Retenė“ minėjo veiklos dvidešimtmetį. Palyginkite, kada buvo lengviau kurti savo įmonę – anuomet ar dabar, kaip skiriasi darbo pradžios sąlygos?
– 1997-aisiais tikrai buvo paprasčiau. Įregistravau Lietuvos žmonių su negalia sąjungos įsteigtą „Retenę“, su dokumentais nuėjau į Pakruojo darbo biržą – socialinėms įmonėms priklausančios valstybės paramos. Biržoje dokumentus patikrino ir čia pat pervedė pinigus į įmonės sąskaitą. Iš steigėjų buvome gavę lėšų įsikurti, paruošti gamybines patalpas, o valstybės parama leido įsigyti kokybiškus įrenginius darbui. Veiklą pradėjau kartu su trimis darbininkais.
Įmonė plėtėsi, užsakymų remontuoti neįgaliųjų vežimėlius, kitas priemones sulaukiame iš įvairių vietovių. Jau keletą metų duodame darbo keliolikai neįgalių žmonių. „Retenės“ veikla sudėtingesnė dar ir dėl mažesnio darbo našumo: problemų turintiems darbuotojams fiziškai sunkiau atlikti užduotis, nei sveikiems žmonėms, jie dažniau serga. Nepaisant į viešumą patekusių skandalų dėl neteisėtai nustatytos negalios įvairiems veikėjams, didžiajai daugumai negalia „už gražias akis“ nepripažįstama...
Šiandien iniciatyviems žmonėms įkurti įmonę sudėtingiau dėl perteklinių įstatymų reikalavimų. Iš pradedančio verslininko išmanyti teisės aktus reikalaujama vos ne kaip iš profesoriaus! Arba (jei kuriama socialinė įmonė) tuoj pat atsiranda įpareigojimas kasmet paruošti darbuotojams integracijos planus – organizuoti mokymus. Svarbiausia, kad mokytųsi, o ką? Tuo labiau, kad rasti nemokamų edukacijų rengėjus galima vis rečiau, bet kokie kursai kainuoja. „Retenei“, kaip ir visoms kitoms įmonėms, lėšas reikia užsidirbti, ne visada yra iš ko pirkti mokymus. Vienas dalykas – kai žmonės kelia darbinę kvalifikaciją, o kitas – „mokymas dėl mokymo“.
– Kas labiausiai trukdo įmonės darbui?
– Visų matavimas vienu matu. Visose srityse yra piktnaudžiaujančių, vadinamųjų „juodų avių“. Tačiau už jų nusižengimus baudžiami ir sąžiningi verslininkai. Antai apsukruoliai nugvelbė iš valstybės keliasdešimt milijonų grąžinamo PVM mokesčio – ir ši galimybė buvo panaikinta visiems. Bet smulkiesiems verslininkams dalis grąžinamo mokesčio reiškė tikrai svarią paramą!
Neseniai išgirdau svarstymus, kad reikia naikinti socialinių įmonių statusą – mat atsiradę juo piktnaudžiaujančių. Betgi valstybė turi daug tikrinančių institucijų, galinčių išaiškinti tokius pažeidėjus! Juos ir bauskite, atimkite lengvatų teikiantį statusą. Kuo dėti dirbantys sąžiningai, besilaikantys įstatymų?!
Sostinės biurokratai neskiria, kad galimybės neįgaliesiems rasti darbą pagal savo sveikatą Vilniuje ir provincijoje – nevienodos. O darbas žmogui yra ne tik pajamos: tai ir savigarba, aukštesnė savivertė. Ne visi nori būti išlaikytiniai. Ne kartą mačiau, kaip „Retenės“ darbuotojai didžiuodamiesi pasakoja apie savo darbą.
– Ką reikėtų daryti, kad jauni žmonės norėtų likti Pakruojyje, sugrįžti čia dirbti?
– Pradžia turėtų būti mokyklose – skiepyti patriotizmą. Kol kas mokyklose apie tai kalbos praktiškai nėra. Ir susiformuoja moksleivių požiūris „ką man ta Lietuva davė?“ O juk davė patį gyvenimą, davė mokslą. Ir jauną žmogų reikia išmokyti tai vertinti, išmokyti atsakingo mąstymo – „ką aš galiu duoti?“.
Be abejonės, Pakruojyje reikia ir ilgalaikių darbo vietų, ir mokamų protingų atlyginimų. Vadinamasis minimumas – anekdotas! Už tokią algą ir vienam vargiai įmanoma gyventi, o jei jaunas žmogus turi šeimą?
Kuriantiems savus verslus reikia nusiteikti, kad sėkmė aplankys tik ilgai ir atkakliai dirbančius. O šiuo metu labai paplitęs klaidingas požiūris, kad vos įsikūrus pinigai tiesiog privalo plaukte plaukti. Nebūna taip! Reikia įdirbio, reklamos.
– Kokių veiklų, verslų, pramogų Pakruojyje trūksta?
– Valgyklėlės ar nebrangios kavinės, kurioje galėtų papietauti, pavakarieniauti į miestą vakarop ar savaitgaliais atvykę svečiai, ypač siūlančios originalių, ekologiškų, dietinių ar sveikų patiekalų. Šis verslas galėtų būti susietas su populiarėjančiais tarp keliautojų Pakruojo ir Akmenėlių dvarais, netoli miesto atsiradusiu Petrašiūnų paplūdimiu. Kad žmonės ne tik pramogautų, pasivaikščiotų, bet ir užsuktų čia pat užkąsti, paragauti kokio valgio, kurį galima rasti tik Pakruojyje. Paliktų čia pinigus, pinigai taptų galimybe tęsti ir plėsti verslą. Plėstųsi verslai – augtų vartojimas. Originalūs valgiai, suvenyrai, pramogos, įvairūs dirbiniai sudomintų ir pritrauktų į Pakruojį vis daugiau svečių, ir verslų ratas įsisuktų. Originalumas yra didžiausia mūsų stiprybė.
Tebeaktuali nakvynė – iki šiol tokias paslaugas siūlo tik Pakruojo dvaro viešbutis ir nedideli nakvynės namai miesto centre. Ar neišpopuliarėtų pernakvoti siūlančios kaimo turizmo sodybos netoli Pakruojo? O miestietiškų patogumų trūkumas jose net galėtų tapti atrakcija keliautojams.
Sumaniems žmonėms gali atsirasti idėjų, kokias pramogas siūlyti miestiečiams, kad vakarais Pakruojo gatvės neištuštėtų. Tai įmanoma. Kiek dešimtmečių Pakruojyje nebuvo rodomas kinas? O atidarius sinagogą ir vėl sugrąžinus miestui šią pramogą, žiūrovų visada sulaukiama.
Kalbėjosi Janina ŠAPARNIENĖ
Autorės nuotr.
Socialinės įmonės „Retenė“ direktorius Robertas Ašmanavičius siūlo imtis originalių, kitur nerandamų paslaugų – tai padidins Pakruojo patrauklumą, pritrauks į miestą keliautojų ir suteiks progą verslams įsisukti.