Prisiminimai apie Antaną Smetoną ir geriausią Lietuvą

LIE­TU­VOS 100-ME­TIS

Pri­si­mi­ni­mai apie An­ta­ną Sme­to­ną ir ge­riau­sią Lie­tu­vą

Kur­šė­niš­kis Jo­nas No­rei­ka gim­ta­die­nį švęs vie­na die­na vė­liau nei Lie­tu­vos vals­ty­bė sa­vo 100-me­tį. Va­sa­rio 17-ąją jam su­kaks 92-eji. Sa­vo my­li­mos ša­lies ir sa­vo gim­ta­die­nį jis pa­si­tin­ka skai­ty­da­mas is­to­ri­nes kny­gas, gerb­da­mas sa­vo Tė­vy­nę ir žmo­nes, pri­si­min­da­mas vi­sai ne­to­li sa­vo na­mų ma­tęs Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tą An­ta­ną Sme­to­ną.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

Pre­zi­den­tą ma­tė 1939-ai­siais

Apie kur­šė­niš­kį Jo­ną No­rei­ką pa­pa­sa­ko­jo į re­dak­ci­ją už­su­kęs jo kai­my­nas. J. No­rei­ką api­bū­di­no, kaip la­bai švie­sų žmo­gų, ga­lin­tį daug pa­pa­sa­ko­ti apie Lie­tu­vos vals­ty­bės rai­dą ir žmo­nių gy­ve­ni­mus. Pab­rė­žė ir tai, kad kur­šė­niš­kis yra spau­dęs ran­ką net pa­čiam Pre­zi­den­tui An­ta­nui Sme­to­nai.

J. No­rei­ka juo­kia­si – pa­sa­ko­ji­mas apie tai, kad yra spau­dęs pir­ma­jam Lie­tu­vos Pre­zi­den­tui ran­ką – aiš­kiai per­dė­tas. Iš tie­sų jis tik sto­vė­jęs per ke­lio­li­ka žings­nių nuo A. Sme­to­nos ir spok­so­jęs į gra­žiai ap­si­rė­džiu­sį Pre­zi­den­tą – try­li­kos me­tų vai­ki­nu­kui jis ran­kos tik­rai ne­spau­dęs.

Tai vy­kę ati­da­rant 1939 me­tų lie­pos 9-ąją die­ną se­ną­jį Že­mai­čių plen­tą, ma­gist­ra­li­nį ke­lią, su­jun­gu­sį Kau­ną su Klai­pė­da. Pre­zi­den­tas A. Sme­to­na ati­da­rant plen­tą bu­vo su­sto­jęs ke­lio­se vie­to­se – Kryž­kal­ny­je, Pa­die­vy­ty­je, Man­kiš­kė­je ir ki­tur, kur bu­vo or­ga­ni­zuo­tos šven­tės, Pre­zi­den­tas sa­kė svei­ki­ni­mo kal­bas, bu­vo su­si­rin­kę bū­riai žmo­nių.

J. No­rei­ka da­ly­va­vo šven­tė­je ir klau­sė­si A. Sme­to­nos Man­kiš­kės kai­me, ne­to­li sa­vo gim­to­jo Pa­kar­če­mio kai­mo, Skaud­vi­lės vals­čiu­je, Tau­ra­gės ap­skri­ty­je, Gir­diš­kės pa­ra­pi­jo­je.

Bet A. Sme­to­na, jiems, kai­mo vai­ki­ga­liams, ir ne­bu­vęs toks įdo­mus, kaip uni­for­muo­ti Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės ka­ri­nin­kai, at­ly­dė­ję A. Sme­to­ną ati­da­ry­ti ak­me­ni­mis iš­grįs­to Že­mai­čių plen­to, ku­ris iki tol bu­vęs tik vieš­ke­liu.

Ši su­si­sie­ki­mo ar­te­ri­ja, nu­tie­sus šiuo­lai­kiš­ką ma­gist­ra­lę Kaunas–Klaipėda, jau se­no­kai ta­po Se­nuo­ju Že­mai­čių plen­tu, o se­na­sis bru­kas ne vie­ną kar­tą už­klo­tas as­fal­tu.

„Taip bliz­gė­jo ka­ri­nin­kų ant­pe­čiai, me­da­liai, dir­žų sag­tys, kad tik­rai bu­vo į ką pa­žiū­rė­ti! Bet mes pa­si­su­kio­jo­me ir ar­čiau Sme­to­nos, jis pa­sa­kė kal­bą. Se­niū­nas Ma­jaus­kas prie jo sto­vė­jo. Is­to­ri­niai įvy­kiai jau klos­tė­si taip, kad Klai­pė­da bu­vo užim­ta ir Lie­tu­vai bu­vo li­kęs išė­ji­mas  į pla­tų pa­sau­lį tik per Šven­to­sios uos­tą“, – me­na paaug­lys­tės įvy­kius J. No­rei­ka.

Jo­nas su drau­gais nu­bėg­da­vo prie „bru­ka­vo­ja­mo“ ak­me­ni­mis ke­lio dar vyks­tant jo sta­ty­bos dar­bams, ma­tė dar­bi­nin­kus, ku­rie ka­sė į ve­ži­mė­lius že­mes ir vež­da­vo iš­pil­ti to­liau nuo ke­lio. Ak­me­nis bru­kui dar­bi­nin­kai ve­žę iš vi­sos apy­lin­kės.

Vie­nos nuo­mo­nės ne­tu­rė­jo

Me­na Jo­nas ir tuo­me­ti­nius žmo­nių „pa­po­li­ti­ka­vi­mus“ apie A. Sme­to­nos val­dy­mą. Nuo­mo­nių bū­ta įvai­rių.

„Vie­ni ver­ti­no už pa­trio­tiz­mo, lie­tu­vy­bės ska­ti­ni­mą, už tai, kad Lie­tu­vą gelbs­ti nuo bol­še­viz­mo, o ki­ti pei­kė už įvyk­dy­tą po­li­ti­nį per­vers­mą ir tai aiš­ki­no, kaip ryš­kų de­mok­ra­ti­jos trū­ku­mą. Vie­nos nuo­mo­nės apie Pre­zi­den­tą ne­bu­vo“, – me­na žmo­nių kal­bas J. No­rei­ka.

1926 me­tų gruo­džio 17 die­ną Lie­tu­vo­je bu­vo įvyk­dy­tas po­li­ti­nis per­vers­mas, ku­rio me­tu nu­vers­tas tei­sė­tai iš­rink­tas pre­zi­den­tas Ka­zys Gri­nius ir bu­vo įves­tas au­to­ri­ta­ri­nis re­ži­mas. Per­vers­mas at­ve­dė į val­džią tuo me­tu pa­čią kon­ser­va­ty­viau­sią Lie­tu­vos par­ti­ją – Tau­ti­nin­kų par­ti­ją, ku­rios ly­de­ris bu­vo An­ta­nas Sme­to­na.

Bet Lie­tu­vos žmo­nės, pa­sak J. No­rei­kos, dar ne­bu­vo pa­mir­šę il­gos ca­ri­nės prie­spau­dos ir ver­ti­no tau­ti­nės vals­ty­bės su­kū­ri­mą.

J. No­rei­ka me­na, kad jo tė­vų na­muo­se bu­vu­si kny­ga apie A. Sme­to­ną, iš­leis­ta jo gim­ta­die­nio pro­ga, No­rei­kų šei­ma ją spe­cia­liai nu­si­pir­ku­si.

A. Sme­to­nos pa­si­trau­ki­mą, me­na J. No­rei­ka, gy­ven­to­jai taip pat ne­vie­na­reikš­miai ver­ti­nę: vie­niems tai at­ro­dė iš­da­vys­tė, ki­ti su­pra­to, kad ki­tos išei­ties ne­bu­vo.

Po­li­ti­ka­vo, bet ne­si­py­ko

Apie po­li­ti­ką žmo­nės mėg­da­vo pa­dis­ku­tuo­ti, bet taip, kaip da­bar, pa­sak J. No­rei­kos, dėl po­li­ti­nių pa­žiū­rų ne­si­pyk­da­vo ir ne­si­rie­da­vo.

Pa­po­li­ti­kuo­ti bu­vo mė­gė­jas ir Jo­no tė­vas Mo­tie­jus No­rei­ka, jis se­kė ir pa­sau­lio po­li­ti­nius įvy­kius, me­na – dis­ku­tuo­da­vo apie Ang­li­jos ka­ra­liaus Ed­var­do at­si­sta­ty­di­ni­mą, ki­tus pa­sau­lio įvy­kius.

Tė­vas mo­kė­da­vo ra­šy­ti, skai­ty­ti, kai­my­nai atei­da­vo pra­šy­ti jo pa­ra­šy­ti tes­ta­men­tus, laiš­kus, pa­reiš­ki­mus.

Jo­no tė­vas pre­nu­me­ruo­da­vo ir laik­raš­čių, daž­niau­siai – „Lie­tu­vos ūki­nin­ką“, o Jo­nas me­na iš to laik­raš­čio pie­ši­nu­kus – ko­mik­sus apie „Dė­dę Anup­rą“. Jo­no ma­mos Ma­ri­jo­nos No­rei­kie­nės mė­gsta­mas laik­raš­tis bu­vo „Že­mai­čių prie­tė­lis“.

Me­na ir eko­no­mi­nę kri­zę, ir trem­ties lai­ką

„Di­de­lės pra­ban­gos pir­mo­jo­je Lie­tu­vo­je pa­pras­ti žmo­nės tik­rai ne­tu­rė­jo. Daug dir­bo. Pui­kiai pri­si­me­nu eko­no­mi­nę kri­zę 1935 me­tais, kai tė­vams na­muo­se la­bai trū­ko pi­ni­gų. Be­ko­ną nu­ve­ši par­duo­ti – gau­si tik 35 li­tus, vi­sai bu­vo nu­pi­gu­sios kar­vės, grū­dai. Apie 1937–1938 me­tus žmo­nės pra­dė­jo at­si­gau­ti, kai ūki­nin­kai įstei­gė „Pie­no cent­rą“, ati­da­rė pie­ni­nes“, – me­na pir­mą­ją Lie­tu­vos Res­pub­li­ką J. No­rei­ka.

Mais­tas bū­da­vęs pa­pras­tas – ko­pūs­tų, barš­čių sriu­bo­je ar bul­vie­nė­je vir­ta mė­sa, bū­ti­nai už­si­kąs­da­vo duo­na. Dar­by­me­čio lai­ku val­gy­ta ke­tu­ris kar­tus – be pus­ry­čių, pie­tų ir va­ka­rie­nės dar bū­da­vo val­go­mas ir pus­va­ka­ris, kad su­stip­rin­tų jė­gas sun­kiai fi­ziš­kai dir­bant. Pus­va­ka­rio ne­val­gy­da­vo tik žie­mą. J. No­rei­ka sa­ko pri­si­me­nan­tis la­bai ma­žai sto­rų žmo­nių, ne­pa­ly­gin­si su da­bar­ti­niais lai­kais.

Jo­nas – iš de­šim­ties vai­kų šei­mos, vy­riau­sias sū­nus. Tė­vai – ūki­nin­kai, tu­rė­jo 25 hek­ta­rus že­mės.

Kad tė­vų neiš­vež­tų į trem­tį, Jo­nas 1947 me­tais išė­jo tar­nau­ti į so­vie­ti­nę ka­riuo­me­nę. Ka­ra­liau­čiu­je jam te­ko pjaus­ty­ti, krau­ti į va­go­nus kaip me­ta­lo lau­žą po ka­ro li­ku­sius tan­kus, ku­riuos ve­žė į Sverd­lovs­ką. Vė­liau pa­na­šų dar­bą dirbo su ki­tais ka­rei­viais – va­lė ir Lat­vi­ją nuo ka­ro lie­ka­nų.

Dar­bo paieš­kos nu­ve­dė į mies­tą

Iš ka­riuo­me­nės Jo­nas grį­žo į sa­vo tė­viš­kę, ūkį jau bu­vo ap­žio­jęs ko­lū­kis.

„Kol su­va­rė į ko­lū­kius ūki­nin­kus, bai­siau­sia bu­vo. Vė­liau – vo­gi­mai. Pir­mo­jo­je Lie­tu­vo­je nie­kas ne­ži­no­jo, kaip įma­no­ma vog­ti. Bu­vo ir ta­da va­gių, bet jie bu­vo tik va­gys... Sant­var­ka ver­tė žmo­nes va­gi­mis. Bai­su“, – me­na J. No­rei­ka.

Iki ka­riuo­me­nės Jo­nas bu­vo bai­gęs ke­tu­ris sky­rius. Ko­lū­ky­je ne­dir­bo nė die­nos – ma­tė, kaip tė­vui, iš­dir­busiam vi­sus me­tus, ko­lū­kis iš­mo­kė­jo al­gą na­tū­ra, ku­ri til­po į pus­mai­šį. Liks ko­lū­ky­je – ba­daus.

Jo­nas jau bu­vo ve­dęs ir su žmo­na Bro­nis­la­va 1951 me­tais iš­va­žia­vo ieš­ko­ti dar­bo į mies­tą. Taip at­si­dū­rė Kur­šė­nuo­se, kur sta­tė­si fab­ri­kai ir rei­kė­jo dar­bo jė­gos. Gi­mė ke­tu­ri vai­kai – Re­gi­na, Ja­ni­na, An­ta­nas ir Juo­zas.

Pir­miau­sia pra­dė­jo dirb­ti Pa­ven­čių cuk­raus fab­ri­ke, bet ten bu­vo se­zo­ni­nis dar­bas – trims mė­ne­siams. Pak­vies­tas tar­ny­bos ka­riuo­me­nė­je drau­go Pet­ro Bra­zaus­ko ne se­zo­no me­tu dar­bą ga­vo dur­py­ne. Vei­kė, plė­tė­si Lauks­tu­čių, Viz­der­gių, Pa­bal­vės, Gel­žės dur­py­nai.

Viz­der­gių dur­py­ne rei­kė­jo de­šim­ti­nin­ko – va­do­vau­ti žmo­nių bri­ga­dai. Pak­vie­tė Jo­ną. Sta­tė­si na­mą, lan­kė va­ka­ri­nę mo­kyk­lą, sto­jo Kau­ne į tech­ni­ku­mą, no­rė­jo mo­ky­tis dur­pi­nin­kys­tės pro­fe­si­jos, bet technikumas ne­su­rin­ko rei­kia­mo skai­čiaus stu­den­tų.

Kur­šė­nuo­se vei­ku­sio­je Dau­gė­lių ply­ti­nė­je įsi­kū­rė Vil­niaus tech­no­lo­gi­jos tech­ni­ku­mo fi­lia­las, ku­rį Jo­nas bai­gė 1970 me­tais ir ta­po tech­ni­ku-me­cha­ni­ku.

Tik­ro­sios pro­fe­si­jos paieš­kos bu­vo il­ges­nės – dir­bo Viz­der­gių dur­py­no tech­ni­kos ve­dė­ju, sau­gu­mo tech­ni­kos in­ži­nie­riu­mi dur­py­no kon­to­ro­je.

„Kai pa­kė­lė į tie­ki­mo sky­riaus vir­ši­nin­ko pa­rei­gas, la­bai ne­pa­ti­ko. Vis­ko rei­kia gau­ti, bet duo­ti tai nė­ra iš ko, o dar ei­ti pi­jo­kau­ti, kad kaž­ką gau­tum ga­my­bai... Ne, tai ne man!“ – me­na J. No­rei­ka.

Ga­liau­siai pa­si­rin­ko tarp­ko­lū­ki­nę sta­ty­bos or­ga­ni­za­ci­ją Ku­žiuo­se, dir­bo sta­lių dirb­tu­vių ve­dė­ju, vė­liau pri­jun­gė į jo dar­bo ba­rą ir lentp­jū­vę. Čia Jo­nas dir­bo dau­giau nei 20 me­tų ir iš čia išė­jo į pen­si­ją.

Ku­ri Lie­tu­va bran­giau­sia?

J. No­rei­ka per sa­vo gy­ve­ni­mą ma­tė tris Lie­tu­vas – su­kur­tą­ją, oku­puo­tą­ją ir at­kur­tą­ją.

Klau­sia­me, ku­ri Lie­tu­va per vi­są jos gy­va­vi­mo šimt­me­tį jam bran­giau­sia, ku­rio­je žmo­nės gy­ve­no ge­riau­siai?

„La­bai aud­rin­gai priė­miau Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bę. Su di­džiau­siu džiaugs­mu! Da­bar gal­vo­ju – lai­mė­ti mo­kė­jo­me! Tik val­dy­ti nei­šei­na... Ko­dėl? Val­dy­ti at­kur­tos Lie­tu­vos vėl su­lin­do tie pa­tys so­viet­me­čio val­di­nin­kai!“ – įsi­ti­ki­nęs J. No­rei­ka.

Jam skau­du, kad jau­ni žmo­nes pa­lie­ka sa­vo na­mus, kad žmo­nėms trūks­ta dar­bo.

„Ge­riau­sia bū­tų bu­vę, jei­gu pir­mo­ji mū­sų Res­pub­li­ka ne­bū­tų bu­vu­si oku­puo­ta. Šian­dien mes gy­ven­tu­me daug ge­res­nė­je Lie­tu­vo­je, jei­gu ji 50 me­tų ne­bū­tų bu­vu­si už­gniauž­ta!“ – nea­be­jo­ja J. No­rei­ka.

Jis duk­ros Re­gi­nos pa­pra­šė nu­pirk­ti ma­žą tris­pal­vę, kad kas­dien ją ma­ty­tų sa­vo kam­ba­ry­je, nes vals­ty­bi­nę vė­lia­vą prie na­mo iš­ke­lia tik per šven­tes. Ar­ti­miau­sio­ji šven­tė, kai su­plevė­suos tris­pal­vė prie Jo­no No­rei­kos na­mo, bus Va­sa­rio 16-oji, 100-asis jo my­li­mos Lie­tu­vos gim­ta­die­nis.

Au­to­rės nuo­tr.

Kur­šė­niš­kis Jo­nas No­rei­ka nea­be­jo­ja: jei­gu pir­mo­ji mū­sų Res­pub­li­ka ne­bū­tų bu­vu­si oku­puo­ta, šian­dien mes gy­ven­tu­me daug ge­res­nė­je Lie­tu­vo­je.

Kur­šė­niš­kis Jo­nas No­rei­ka su džiaugs­mu lau­kia Lie­tu­vos vals­ty­bės 100-me­čio mi­nė­ji­mo. Už Lie­tu­vą jis jau­nes­nis tik 8-eriais me­tais ir 1 die­na.

Lie­tu­vos am­ži­nin­ko Jo­no No­rei­kos dar­bo sta­las. Nė­ra die­nos, kad jis ne­skai­ty­tų kny­gos.

Jo­nas No­rei­ka pa­pra­šė pa­puoš­ti se­no­vi­nę Lie­tu­vos la­kū­nų nuo­trau­ką tris­pal­ve.

Jo­nas No­rei­ka prie ma­ši­nos vai­ro su dur­py­no bend­ra­dar­biais.

Jo­nas no­rei­ka sa­vo gim­to­jo Pa­kar­če­mio kai­mo Ši­la­lės ra­jo­ne tė­vų so­dy­bos vie­to­je at­kū­rus ne­prik­lau­so­my­bę su gi­mi­nė­mis pa­sta­tė kry­žių – sa­vo na­mų ir Lie­tu­vos gar­bei.

Nuot­rau­ka iš Lie­tu­vos kraš­to­ty­ros drau­gi­jos Ši­la­lės sky­riaus ar­chy­vo, pub­li­kuo­ja­ma vie­šai

Pre­zi­den­tas An­ta­nas Sme­to­na 1939 me­tų lie­pos 9 die­ną Že­mai­čių plen­to ati­da­ry­me Pa­die­vy­ty­je (da­bar­ti­nis Ši­la­lės ra­jo­nas) sa­ko svei­ki­ni­mo kal­bą. Prieš tai Pre­zi­den­tas bu­vo su­sto­jęs ir Man­kiš­kės kai­me, kur jį ir ma­tė Jonas No­rei­ka.